Visi vaikai gimsta vienodi, o tai, kokiais žmonėmis jie taps ateityje, priklauso nuo auklėjimo ir gyvenimo sąlygų. Kaunietė Kornelija Jakštaitė, globojanti mergaitę, yra įsitikinusi šiuo teiginiu. „Vaikai yra vaikai, jie visi gimsta vienodi ir tik nuo auklėjimo bei gyvenimo sąlygų priklauso, kokiais žmonėmis jie taps ateityje“, - sako Kornelija. Naujagimis gimsta šeimoje, kurios pats pasirinkti negali, taip pat jis negali daryti įtakos ir suaugusių elgesiui su juo.
Kornelijos istorija: nuo šoko iki prasmės
Kornelija atvirai kalba apie savo sprendimą globoti likimo nuskriaustą vaiką: „Prieš kelerius metus, kaip ir daugelis Lietuvos žmonių, šokiruota stebėjau Matuko istoriją. Esu jautrus žmogus. Mintys apie šį įvykį manęs nepaliko dar ilgai ir nemanau, kad tai kada nors gali užsimiršti apskritai. Nežinau, kas labiausiai paveikė - ar to vargšelio vaiko mamos ir sugyventinio žiaurumas, ar aplinkinių bei valstybinių įstaigų abejingumas.“ Būtent tai pastūmėjo Korneliją lemiamo sprendimo link.
„Man skirto angeliuko laukti teko visai nedaug. Po kursų praėjus vos 5 dienoms pranešė, kad globos reikia naujagimei mergaitei, kuriai nustatytas alkoholizmo sindromas. Nesidomėjau, kas tai per liga, tiesiog važiavau tiesiai į ligoninę, iš kurios kartu namo grįžome tik po pusės metų, - prisimena pašnekovė. - Per tą laikotarpį patyriau tiek daug, kad sunku net patikėti. Kada sužinai, kad nėštumo metu alkoholį nuolat vartojanti moteris apsvaigsta ne tik pati, bet ir tuose nuoduose visą laiką nešioja savo kūdikį, tiesiogine to žodžio prasme, ištinka šokas.“
Moteris pripažįsta, kad mūsų visuomenė yra pakankamai jautri, bet nelinkusi priimti sprendimų. Anot jos, dažniausiai Lietuvoje pradedama jautriai reaguoti tik atsitikus nelaimėms. K. Jakštaitė kviečia kiekvieną apsvarstyti, kaip mes, paprasti žmonės, galime padėti tiems, kam mūsų pagalbos reikia labiausiai. Kviečia neatstumti ir neatsiriboti, o priimti, padėti, pasidalinti savo gerumu.
„Mano globojamai mergaitei jau pusantrų metukų, bet tiek fizinė, tiek psichologinė raida ženkliai atsilieka dėl įgimto alkoholizmo sindromo. Puikiai suprantu, su kokiomis problemomis ir iššūkiais susiduriame, bet stengiuosi džiaugtis kiekviena mūsų kad ir mažyte pergale. Tiesa, aplinkiniams dažnai taip neatrodo. Retas gydytojas, atsivertęs globotinės ligos istoriją, nepakomentuoja ko nors neigiamo. Tarsi pataria pernelyg nesistengti, nes nieko iš to nebus. Tas išankstinis nusistatymas stebina ir ypač savo srities profesionalų. Neturėtų taip būti.“
Taip pat skaitykite: Ovuliacija: ką svarbu žinoti?
Jau pusantrų metų mergaitę globojanti K. Jakštaitė prasitaria, kad mūsų visuomenėje yra spragų, bet džiugina ir teigiami pokyčiai. „Nepalikti be artimųjų globos likusių vaikučių valstybiniuose globos namuose, o sudaryti visas sąlygas laikinai arba nuolatinei globai - tai pagrindinis Kauno tikslas. Taip vaikas gali pajusti ne tik asmeninį dėmesį, meilę bei rūpestį, bet ir pamatyti šeimos modelį, taisykles, nuostatas. Mano manymu, šie pokyčiai - tai konkrečios pastangos dėl kenčiančio vaiko. Ši reforma - vaikų reforma. Džiaugiuosi, kad esu jos dalimi. Per pastaruosius metus patyriau daug iššūkių, bet tapau kitokiu žmogumi. Dabar kiekvienoje dienoje jaučiu jos prasmę. Reikia atiduoti daug, bet gauni su kaupu atgal.“
Kauno iniciatyvos: šeima - geriausia aplinka vaikui
Kaunas siekia, kad neliktų vaikų, augančių valstybiniuose globos namuose. Miestas stengiasi sudaryti visas sąlygas laikinai arba nuolatinei globai, kad kiekvienas vaikas galėtų pajusti asmeninį dėmesį, meilę ir rūpestį.
„Tai buvo geriausias sprendimas mano gyvenime“ - tokią žinutę siunčia nauja Kauno savivaldybės socialinės reklamos kampanija, skirta paskatinti žmones tapti globėjais. Reklamų herojėmis tapo trys realios globėjos - kaunietės Violeta, Jūratė ir Kornelija. Kampanijos herojėmis tapusios moterys neslepia, kad pasiryžti sprendimui į savo šeimą priimti likimo nuskriaustus vaikus nebuvo lengva. Tokį sprendimą Violeta priėmė ieškodama gyvenimo prasmės. Tuo tarpu Jūratė siekė įrodyti, kad vaikai iš rizikos šeimų gali pasiekti ne mažiau nei visi kiti. „Norisi parodyti, kad esame paprasti žmonės, kuriems rūpi, kad esame jautrūs ir savo namais norime pasidalinti su tais, kuriems jų reikia labiausiai. „Šiuo metu miestas rūpinasi 122 artimųjų globos likusiais vaikais. Uždarę vaikų namus, pasirūpinome jaukiais butais, kuriuose vaikai gyvena prižiūrimi specialistų. Bet jiems visiems reikia šeimos. Noriu pakviesti kauniečius - ypač tuos, kurie yra svarstę apie globą - ryžtis sprendimui pasirūpinti tais, kuriems reikia mūsų pagalbos“, - teigė V. Matijošaitis.
Konsultacijų erdvė veiks du mėnesius: nuo pirmadienio iki ketvirtadienio 17-20 val., penktadieniais - nuo 15 iki 20 val. ir kiekvieną savaitgalį - nuo 11 iki 20 val. Šioje erdvėje dirbs specialistai, kurie atsakys į visus klausimus, susijusius su vaikų globa. Prieš keletą metų prasidėjus vaikų globos pertvarkai, Kaunas populiarino globos idėją vykdydamas kampaniją „Geriausias darbas“. „Pirmiausia siekėme skatinti ateinančių globėjų profesionalumą, tarsi tai būtų darbas, kuris reikalauja pastangų, įgūdžių, tikslų suformulavimo ir įgyvendinimo. Praėjo pakankamai daug laiko, bendravome su globėjais, analizavome kiekvieną atvejį iš esmės ir beveik visada gaudavome bendrą vardiklį - sprendimą. Sprendimą padėti, pasidalinti tuo, ką turi, sprendimą įprasminti savo būti čia ir dabar. „Esame pakankamai jautri ir socialiai atsakinga bendruomenė, bet neretai bijome ar vengiame žengti reikiamus žingsnius. Todėl šį kartą Kaunas siekia padėti priimti tik iš pirmo žvilgsnio labai sudėtingą ir nebūtais mitais apaugusį sprendimą.
Ar kada svarstėte apie vaiko globą? Paskambinkite telefonu 8 611 08114 arba užsukite pasikalbėti į „Pastogės“ konsultacijų erdvę „Akropolyje“ (I a., netoli Informacijos) (nuo gegužės 9 d. iki liepos 7 d.).
Taip pat skaitykite: Skiepijimas 1965 m. Lietuvoje
Skyrybos ir vaiko globa: iššūkiai ir sprendimai
Skyrybos - skausmingas procesas, ypač vaikams, kuriems reikia saugios ir stabilios aplinkos augti. Prieš kelis dešimtmečius nagrinėjant skyrybų bylas, vaiko priežiūros klausimas dažniausiai nekeldavo papildomų klausimų ir dažniausiai globa būdavo priskiriama mamai. Priešingą sprendimą nulemti galėjo nebent labai nepalankios mamai aplinkybės.
Renata Cibulskienė, advokatų kontoros „Cobalt“ šeimos teisės vyresnioji teisininkė, nurodo, kad kelis pastaruosius metus Lietuvoje populiarėja tolygaus besiskiriančių tėvų bendravimo su vaiku laiko paskirstymas. Porų psichologas Mykolas Truncė teigia, kad pastaruoju metu vien Lietuvoje kiekvienais metais be vieno iš tėvų po skyrybų auga net 6400 vaikų.
„Laiko, skiriamo vaiko globai, perskyrimas laikantis 50/50 principo, ko gero, yra geriausias sprendimas vertinant iš vaikų pozicijos. Mat tokiu būdu lygiavertiškai pasidalijant globos laiką vaikas turi abu tėvus. Tik, aišku, ne vienu metu.“
„Esant ginčui tarp tėvų, teismai labai retai tenkina prašymą nustatyti 50/50 bendravimo su vaiku tvarką, nes prioritetą teikia vaiko gyvenamosios vietos pastovumui ir stabilumui, o ne vienodo bendravimo laiko suteikimo abiems tėvams. Įprastai laikomasi nuomonės, kad vienos ir pastovios gyvenamosios vietos turėjimas geriau atitinka vaiko interesus. Ir tokioje situacijoje vis dar dažniau priimamas sprendimas, kad vaikas turėtų augti su mama“, - savo praktikos patirtimi dalinasi R. Cibulskienė.
Advokatės teigimu, prieš 20 metų Lietuvoje tokia sąvoka, kaip 50/50 bendravimo su vaiku tvarka, net nebuvo vartojama. Tuometinėje teismų praktikoje maksimalus, skyrium gyvenančio, tėvo bendravimas su vaiku buvo suprantamas kaip du savaitgaliai per mėnesį, nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro, ir 30 dienų vasaros atostogų metu. „Pavyzdžiui, apeliacinės instancijos teismas vienoje byloje buvo pasisakęs, kad skyrium gyvenančio tėvo bendravimas su vaiku jo mokyklinių rudens, žiemos ir pavasario atostogų metu nėra tikslingas, nes jam ir taip nustatyta teisė bendrauti su vaiku du savaitgalius per mėnesį“, - informuoja R. Cibulskienė.
Taip pat skaitykite: Socialiniai ir praktiniai antro vaiko aspektai
Anot psichologo, tai iš dalies paaiškinama: įprastai tėčiui vaikų priežiūra yra sudėtingesnė užduotis. „Jei vaikas vienas, tai yra visai įveikiama užduotis. Bet gana dažnai šeimoje susilaukiama ir dviejų ar daugiau vaikų. Kuo daugiau atžalų, tuo daugiau iššūkių tėvui, jeigu jis nėra pratęs vykdyti savo pareigas ir tinkamai atlikti vaidmenį be paramos iš sutuoktinės. Nors ir matome daug puikių lygiaverčių partnerių sudaromų sąjungų, bet praktikoje gana dažnai susiduriama su tėvais, kurie šeimoje atlieka „maitintojo“ vaidmenį“, - nurodo M. Truncė.
R. Cibulskienės teigimu, nepaisant to, kad 50/50 bendravimo principas Lietuvoje yra plačiai žinomas, dažniausiai vienas iš vaiko tėvų (dažniau mamos) yra linkę akcentuoti vaiko gyvenamosios vietos stabilumą kaip labiausiai atitinkantį vaiko interesus ir nenori sutikti su 50/50 principu, kuris reiškia, kad vaikas turi dvi lygiavertes gyvenamąsias vietas.
R. Cibulskienė nurodo, kad dabartinėje teismų praktikoje maksimalaus skyrium gyvenančio tėvo bendravimo su vaiku principas dažniausiai yra įgyvendinamas suteikiant teisę jam praleisti su vaiku ar vaikais kartu praleidžiant du savaitgalius per mėnesį. Įprastai - nuo penktadienio vakaro iki sekmadienio vakaro arba prailgintais savaitgaliais, pavyzdžiui nuo ketvirtadienio vakaro iki sekmadienio. Taip pat - viena ar dviem dienomis per savaitę be nakvynės bei puse visų vaiko atostogų laiko.
Psichologas antrina, kad 50/50 - tai ne akmenyje iškalta taisyklė. Be to, dalijantis vaikų globos laiką svarbu atsižvelgti į vaiko amžių. Pavyzdžiui, specialistai rekomenduoja, kad 3-5 metų vaikai be mamos nebūtų ilgiau nei 1 naktį iš eilės. Tik vėlesniame amžiuje šį laiką galima ilginti. „Taip pat abiem tėvams - ypač tėčiui - reikia blaiviai įsivertinti, kokius vaikų užimtumo ir ugdymo aspektus jis išmano, o kurių - ne. Jų spektras aprėpia įvairiausias temas, nuo asmeninių vertybių ir santykių su kitais žmonėmis iki požiūrio į pinigus ir gebėjimo spręsti problemas. Ir kai šie aspektai yra ne tik nežinomi, bet ir nėra aiškiai suprantama, kad jie yra nežinomi, tėvai elgiasi taip, kaip išmano. Neatsakius atvirai sau į šiuos klausimus, gali būti žalojama vaiko psichika ir tikdomas jos vystymąsis“, - mintimis dalinasi M. Truncė. Be to, tėvams būtina sutarti dėl vienodų taisyklių, kurios vaikams galioja ir mamos, ir tėčio namuose.
M. Truncė akcentuoja, kad vaikai dėl skyrybų traumą patiria visuomet - jie išgyvena atstūmimo, nereikalingumo, nesaugumo jausmus, jaučia gėdą, kaltę, menkavertiškumą, baimę, pyktį. Santykių specialisto teigimu, vienas svarbiausių dalykų vaikams, kai jie auga dvejuose namuose (o gal ir dvejose šeimose) yra užimtumas. Jis įgyja dar didesnę svarbą vaikams, kurie per tėvų skyrybas jaučiasi atstumti. „Dar yra svarbu išmokyti vaikus valdyti stresą ir pykčio priepuolius. Poros skiriasi pragyvenusios nuo santuokos pradžios apie 12-13 metų. Vyriausiam vaikui dažniausiai būna apie 11 metų. Tai yra paauglystės pradžia. Šiame laikotarpyje vaikas jau yra susidaręs savo nuomonę apie pasaulį - t.y. koks jis turi būti, apie tėvus ir tėvų elgesį su vaikais. Beveik visada vaiko lūkesčiai apie elgesį skiriasi nuo to, kaip tėvai iš tiesų elgiasi su vaikais. Dėl to vaikai pradeda spyriotis, neklausyti, maištauti, kovoti“, - paaiškina M. Truncė.
Taip pat psichologas akcentuoja, kad labai svarbu sukurti artimą tėčio ir mamos ryšį su vaiku. „Jei toks ryšys bus, vaikas įsiklausys į tėvų pamokymus ir nueis „takais dorybės“. Vaikui augant jo poreikiai ir santykiai su tėvais gali keistis. Taip pat gali keistis abiejų tėvų gyvenimo aplinkybės. „Jeigu tėvai skyrybų metu geba draugiškai susitarti, kad vaikas pakaitomis, kas savaitę ar kas dvi savaites, gyvens su kiekvienu iš tėvų, tai jie sugebės susitarti ir dėl kitokios bendravimo tvarkos. Tokiu atveju teismui beliks tik patvirtinti tokį tėvų susitarimą“, - situaciją komentuoja teisininkė R. Cibulskienė. Anot jos, teismus dažniau pasiekia ginčai dėl bendravimo tvarkos pakeitimo, kai bandoma standartinę tvarką (du savaitgaliai, viena-dvi darbo dienos ir pusė atostogų) pakeisti į kassavaitinį bendravimą, kas geriau užtikrina abiejų tėvų lygias galimybes dalyvauti vaiko ugdyme ir auklėjime.
Vyresnio amžiaus asmenų globa: iššūkiai ir sprendimai
Persikėlimas į globos įstaigą yra vienas iš reikšmingiausių ir daugiausiai streso sukeliančių įvykių vyresniame amžiuje. Teigiama, kad pagal patiriamo streso lygį tapimas globos įstaigos gyventoju prilygsta sutuoktinio mirties ar skyrybų sukeliamiems išgyvenimas, o persikėlimas į globos įstaigą, netgi tais atvejais, kai buvo planuotas, lemia reikšmingus vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo būdo, fizinės ir socialinės aplinkos pokyčius. Be to, naujoje globos įstaigų aplinkoje vyresnio amžiaus asmenys turi rasti būdų prisitaikyti prie pasikeitusio socialinio statuso, socialinių santykių, galimybių užsiimti įprasta veikla ir mažėjančio savarankiškumo lygio.
Tyrimai atskleidžia, kad sprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstas turi įtakos ne tik persikėlimo patirčiai, bet ir tolesnei adaptacijai globos įstaigoje, pavyzdžiui, neplanuotas persikėlimas dažnai siejamas su lėtesniu adaptacijos procesu, sudėtingesniu prisitaikymu prie pasikeitusio gyvenimo būdo, apskritai žemesniu pasitenkinimo gyvenimu lygiu ir stipresniu vienišumo jausmu persikėlus.
Lietuvos akademiniame diskurse vyresnio amžiaus asmenų persikėlimo į globos įstaigą reiškinys nėra gausiai tiriamas. Naujanienė ir Vaškevičiūtė (2011) atskleidė, kad sprendimas persikelti į globos įstaigą gali būti autonominis, t. y. konstruojamas kaip būtinybė išgyventi, nulemta sveikatos susilpnėjimo, neformalių globėjų mirčių ar konfliktiškų tarpusavio santykių, sunkios finansinės ar buitinės padėties, bendradarbiaujantis, t. y. įgyvendintas kartu su šeimos nariais ir nulemtas biopsichosocialinių veiksnių kompleksiškumo arba deleguojantis, t. y. svarstomas kaip apsisprendimas nesant kito pasirinkimo, praradus sveikatą, netekus gyvenamojo būsto ar užgyvento turto. Orlova (2014) atskleidė, kad tarp vyresnio amžiaus asmenų gyvenimo kokybę persikėlus lemiančių veiksnių yra aktyvus dalyvavimas pagalbos procese, t. y. globos įstaigoje teikiamų paslaugų teigiamas priėmimas ir savarankiškas su globa susijusių sprendimų priėmimas.
Be to, sprendimui persikelti į globos įstaigą turi įtakos ir su ilgalaike vyresnio amžiaus asmenų globa vyraujantys lūkesčiai, tradicijos ir nustatytos socialinės normos. Pavyzdžiui, Lietuvoje tyrimai, analizuojantys visuomenės nuostatas ir lūkesčius dėl vyresnio amžiaus asmenų globos, atskleidžia, kad įsitikinimas, jog rūpintis senstančiais tėvais (įskaitant ir neformalią globą) turėtų šeimos nariai, yra būdingas ir Lietuvos visuomenei, ir vyresnio amžiaus asmenų grupei. Su globa susiję sprendimai įprastai nėra atvirai aptariami šeimos rate, tad globa šeimoje tiek vyresnio amžiaus asmenims, tiek jų šeimos nariams atrodo savaime suprantama globos forma senatvėje. Stipri šeimos globos tradicija, tikėtina, lemia, kad sprendimas persikelti į globos įstaigą gali būti priimamas nepasiruošus, skubotai, taip dar labiau sustiprinant persikėlimo metu patiriamą vyresnio amžiaus asmens stresą.
Užsienyje atlikti tyrimai atskleidžia, kad sprendimą persikelti į globos įstaigą vyresniame amžiuje nulemia įvairūs veiksniai. Dažnai į globos įstaigą persikeliama dėl būtinumo, o ne savo noru: literatūroje įvardijamos tokios persikėlimo priežastys - prastėjanti fizinė sveikata, išaugęs pagalbos kasdienėje veikloje poreikis ir asmeninio pažeidžiamumo suvokimas. Silpnėjanti sveikata neretai vyresnio amžiaus asmenis paskatina persikelti į globos įstaigą manant, kad taip jie nebus našta savo šeimai ir draugams, ypač jei gyvenant bendruomenėje nėra užtikrinamas būtinas reikalingos priežiūros lygis, t. y. trūksta socialinių paslaugų.
Vis dėlto nors minėti tyrimai suteikia vertingų įžvalgų apie persikėlimą į globos įstaigą lemiančių veiksnių įvairovę asmens lygmeniu, jie neatskleidžia platesnio bendruomenės ar socialinio-kultūrinio lygmens veiksnių, lemiančių sprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstą. Kadangi vis daugiau vyresnio amžiaus asmenų ima naudotis globos sistemos paslaugomis, ypač aktualu užtikrinti šiems asmenims teikiamų globos paslaugų, taigi ir jų gyvenimo kokybę. Tyrimų persikėlimo į globos įstaigas tematika stoka apriboja galimybes geriau suprasti kompleksinį sprendimo persikelti kontekstą ir jo sąveiką su tolesne sėkminga adaptacija taip sumažinant literatūroje įvardijamus neigiamus persikėlimo patirties padarinius vyresnio amžiaus asmenų gerovei. Šios žinios padėtų globos įstaigų socialiniams darbuotojams efektyviau atliepti į globos įstaigą persikeliančių vyresnio amžiaus asmenų poreikius ir palengvinti jų adaptaciją naujoje aplinkoje, o socialiniams politikams padėtų kurti labiau į vyresnio amžiaus asmens poreikius orientuotas socialines paslaugas.
Taigi straipsniu siekiama atskleisti individualaus, šeimos / bendruomenės ir visuomenės lygmens veiksnius, nulemiančius vyresnio amžiaus asmenų sprendimo persikelti į globos įstaigą kontekstą.
Tyrimo metodologija
Kokybinio tyrimo forma buvo pasirinkta kaip tinkamiausia tyrimo tikslui pasiekti, ypač kai tiriamas objektas - persikėlimo į globos įstaigą kontekstas - nėra gausiai tirtas. Duomenims rinkti naudotas giluminio, pusiau struktūruoto interviu metodas. Iš viso tyrime dalyvavo 18 vyresnio amžiaus asmenų. Tyrimo dalyviai skyrėsi pagal lytį, socialinį statusą ir gyvenimo būdą prieš persikėlimą (t. y. gyvenę mieste ir kaimo vietovėje, užaugę ūkininkų šeimose ir niekada vaikystėje nedirbę sunkaus fizinio darbo ir kt.), sveikatos būklę (t. y. sąlygiškai sveiki ir judantys neįgaliojo vežimėliu), socialinį tinklą globos įstaigoje (t. y. socialiai aktyvūs ir uždaresni gyventojai), gyvenimo globos įstaigoje trukmę (t. y. keleri metai ir daugiau nei dešimtmetis) ir persikėlimo kontekstą (planuotas ar neplanuotas). Be to, vyresnio amžiaus asmuo turėjo būti 65 metų ar vyresnis, nuolat gyventi globos įstaigoje ir būti pareiškęs sutikimą dalyvauti tyrime.
Tyrimo duomenys buvo renkami dviem etapais. Tyrimo pradžioje buvo apklausti 8 vyresnio amžiaus asmenys, gyvenantys didžiausiose Vilniaus miesto globos įstaigose. Išanalizavus šiuos interviu, papildomai apklausta dar 10 vyresnio amžiaus asmenų, norėta papildyti, detalizuoti ir patikslinti tyrimo duomenų analizės metu išryškėjusias kategorijas. Kiekvienoje globos įstaigoje socialinis darbuotojas potencialiems tyrimo dalyviams trumpai pristatydavo tyrimą ir paklausdavo, ar jie norėtų jame dalyvauti. Tada autorė tyrimo dalyviams pateikdavo išsamią informaciją apie tyrimą ir pristatydavo informuoto sutikimo aspektus. Visi interviu buvo įrašomi ir transkribuojami. Transkripcijos buvo koduojamos naudojant MaxQDA 10 programinę įrangą, skirtą kokybiniams tyrimams ir kokybinei turinio analizei. Trumpiausias interviu truko 53 minutes, ilgiausias - 2 val. 34 min. Visų interviu įrašas truko apie 24 valandas.
Marshall ir Mackenzie (2008) atkreipia dėmesį, kad tiriant globos įstaigose gyvenančius vyresnio amžiaus asmenis kyla specifinių iššūkių, kurie paprastai nėra siejami su kitomis tyrimo dalyvių grupėmis, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus asmenys gali vengti kritikuoti paslaugas, nuo kurių yra priklausomi, bijodami padarinių, kuriuos neigiami komentarai gali užtraukti. Nepaisant to, kad globos namuose teikiamų paslaugų kokybė ar pasitenkinimas jomis nebuvo tyrimo objektas, privatumas ir konfidencialumas buvo itin svarbūs veiksniai įgyti tyrimo dalyvių pasitikėjimą. Siekiant užtikrinti tyrimo etiką, prieš įrašant interviu buvo gaunamas tyrimo dalyvio sutikimas, patikinama, kad informanto pasakyta informacija bus naudojama tik tyrimo tikslams, taip pat kelis kartus pabrėžta, kad dalyvavimas tyrime savanoriškas ir kad asmuo gali bet kuriuo metu prasidėjus tyrimui jį nutraukti be jokių neigiamų padarinių. Be to, buvo siekiama interviu metu sukurti saugią aplinką - tiek užtikrinant, kad interviu negirdėtų kiti asmenys (socialiniai darbuotojai, kambario draugai), tiek patikinant dalyvį, kad jis pats nusprendžia, apie ką nori kalbėti, o kokių temų vengti, yra pokalbio šeimininkas. Įgyvendinant konfidencialumo principą, pateiktose citatose nenaudojami tikrieji tyrimo dalyvių ar jų minimų asmenų vardai ir pavardės, miesto ar įstaigų pavadinimai.
Prieš aptariant tyrimo rezultatus, reikėtų atkreipti dėmesį į keletą ribotumų. Pirma, šio tyrimo akivaizdus apribojimas yra palyginti nedidelė ir vietinė imtis. Didesnė imtis leistų šį tyrimą padaryti labiau koncentruotą ir tinkamesnį platesniam generalizavimui. Antra, nors tyrimo dalyviai buvo kilę iš skirtingų socialinių ir ekonominių sluoksnių ir turėjo įvairios patirties, susijusios su persikėlimu į globos įstaigą, imtis neatspindi visos Lietuvos vyresnio amžiaus asmenų populiacijos. Trečia, analizuojant globos sprendimų priėmimo procesus ir patirtį, reikia atsižvelgti į unikalų sociokultūrinį kontekstą, socialinių paslaugų organizavimo sistemą ir socialinės paramos sistemą šalyje. Lietuvoje šeimos globos tradicija yra labai stipri (Žalimienė ir kt., 2019), todėl mūsų šalies vyresnio amžiaus asmenų persikėlimo į globos įstaigas kontekstas gali skirtis nuo kitų šalių, kuriose šeimos globos tradicija yra silpnesnė arba yra labiau išvystyta namuose teikiamų socialinių paslaugų sistema.
tags: #tai #buvo #geriausias #sprengimas #globa