Įvadas
Mintys - tai neatsiejama žmogaus patirties dalis, tačiau jų kilmės mechanizmai iki šiol kelia daug klausimų. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip mokslas bando atskleisti šią paslaptį, remiantis naujausiais tyrimais ir įvairiais požiūriais į sąmonės ir mąstymo procesus.
Neuronų Tinklai ir Sinapsinis Plastiškumas
Šiuo metu dominuojanti smegenų veiklos teorijų grupė aiškina, kaip neuronai, per sinapses bendraudami vieni su kitais, perduoda informaciją ir apdorodami realizuoja kognityvines funkcijas - atmintį, emocijas, mintis ir visa kita. Naujas žmogiukas tikrai gimsta turėdamas labai daug sinapsių, daug daugiau nei suaugėlis turi. Bet dabar tikima, kad iš tikrųjų patirtis labai svarbi. Sinapsėse, nors jos labai mažos (sinapsės plyšiukas yra maždaug 20-40 nanometrų), vyksta labai sudėtingi procesai, o viena iš tų procesų kategorijų yra sinapsinis plastiškumas. Tai reiškia, kad sinapsių efektyvumas, priklausomai nuo jų aktyvumo, keičiasi. Priklausomai nuo priešistorės, sinapsės gali tapti lengviau arba sunkiau sužadinamos. Tikėtina, kad jei kažkas dirginama iš išorės, tarkim, regimoji stimuliacija (mama nuolatos prie kūdikio), kiekvieną kartą aktyvuojamos panašios neuronų grandinės (pavadinkime tai mamos grandine) ir tada dėl sinapsės plastiškumo jos tampa lengviau sužadinamos. Galime palyginti: kai pievoje išminamas takelis, tuo takeliu eiti tampa daug lengviau. Taigi tokiu būdu potencialai, kurie yra informacijos nešėjai smegenyse, greičiau nukeliauja tą taką ir įvyksta įsiminimas. Kitas dalykas, kad tas pats neuronas pagal tokią schemą gali dalyvauti įsimenant begalinį skaičių įvykių. O grįžtant prie sinapsių skaičiaus, įsivaizduojama, kad kai gimsta žmogiukas, jis išeina į visiškai naują aplinką, kur šalta, maisto nėra, kvėpuoti reikia, reikia pačiam viską daryti. Tada įsijungia milžiniški srautai sensorinės informacijos: jis mato, girdi, uodžia, liečia kūnu - visi jutimai aktyvuojami daug stipriau nei būnant motinos organizme ir didėja informacijos srautai. Todėl manoma, kad išrenkamos tik tos sinapsės, kurios dažniausiai aktyvuojamos. Kitaip tariant, analogija gal būtų skulptoriaus darbas: skulptorius paima didžiulį akmenį ir iškala iš jo kažkokią skulptūrą (atmeta tai, ko nereikia).
Sąmonė ir Smegenų Veikla
XVIII a. G. Leibnizas teigė, kad sąmonė negali atsirasti vien iš materijos. Žiūri įvairiai. Iki šiol vyksta labai aršios diskusijos. Šioje situacijoje svarbu susitarti, kas yra sąmonė, kas, moksliškai žiūrint, nėra taip paprasta. O jei nėra tikslaus apibrėžimo, sunku susikalbėti. Kitas dalykas, tai ir filosofinė problema. Kaip sąmonė realizuojama? Viena versija - kad per tuos neuroninius tinklus, kad tai yra dalis kognityvikos plačiąja prasme. Kita ekstremali versija - dualizmas. Na, ir ta populiari metafora, kad smegenys - tik radijo imtuvas, o sąmonė - kaip eteris. Iš materialistinio pažinimo pusės pirmoji versija, aiškinanti smegenų kilmę, priimtinesnė.
Vaizduotės ir Patirties Ryšys
Pagal dabartinį smegenų veiklos supratimą išorinė patirtis yra be galo svarbi. Tai rodo ir tyrimai su gyvūnais. Jei gyvūnai auginami izoliuotoje aplinkoje (tarkim, yra kameros, kur nei spalvų, nei kažko kito nėra), iš tikrųjų smegenyse atsiranda pakitimų. Šiuo požiūriu žmogus nėra išskirtinis. Pasaulėjauta, vaizduotė akivaizdžiai priklauso nuo patirties. O nuo ko priklauso patirtis? Yra labai daug veiksnių, kurie, sujungę į visumą, lemia, kokį žinių ir patirčių bagažą konkretus asmuo turi. Tarkim, lagaminas pilnas visokių smulkių daiktukų, kuriuos galima derinti labai įvairiai. Galima sakyti, kad vaizduotė ir yra tokių patirtinių derinių rezultatas. Bet jei tas lagaminas tuščias, nėra ką derinti.
Prisiminimai ir Atmintis
Yra tyrimų, kurių rezultatai rodo, kad kiekvieną kartą, kai prisimename kažkokį atminties elementą, jį ir prisimename, ir kartu įsimename. Nustatyta, kad to pakartotinio įsiminimo atveju įsimenama jau šiek tiek kitaip, nei buvo prieš tai. Tą „kitaip“ nulemia momentas, kontekstas, patirtis, emocijos. Tokiu būdu, jei dažnai kažką prisiminsi esant kitokioms sąlygoms, tai, kas laikoma atmintyje, nuo pradinės informacijos gali labai nutolti. Skirtingi žmonės išvis skirtingai priima aplinką. Priklauso nuo dėmesio fokusavimo, kas tuo metu buvo aktualu, kokios buvo emocijos. Tai be galo svarbios atminčiai.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Tikrovės Suvokimas
Labai įdomus teiginys, kad tikrovę matome visai ne tokią, kokia ji yra, kad pasaulis yra bespalvis, bekvapis ir tik mūsų smegenyse jis virsta tokiu, kokį suvokiame. Tikrai taip. Manoma, kad ir spalvos, ir kvapai yra mūsų smegenų konstruktai. Kvapas atsiranda tik dėl tos medžiagos sąveikos su receptorine ląstele - įvyksta pasikeitimai, kurie X būdu transformuojami į kvapo suvokimą. Kaip tai vyksta, po šiai dienai nežinome. Bet eiga tokia. Su matymu lygiai taip pat. Čia dar yra ir kitas aspektas - mes matome labai epizodiškai ir tik suvokiame, kad matome. Bet iš tikrųjų akys nuolatos juda, o mikrojudesiai yra susiję su informacijos perdavimo užslopinimais. Iš tiesų mes žiūrime tarsi nuotraukomis: pažiūrėjome - apdorojimo pauzė, akys pasisuko - kitoje vietoje pažiūrėjome. Vyksta tokie šaudymai. Bet viskas integruojama ir tai netrukdo mums matyti.
Smegenų Aktyvumas Po Mirties
Kad konstatavus mirtį, dar ne viskas smegenyse baigiasi, taip, bet kad 72 val. - sunkiai įsivaizduojama, nes fiziologijos ir neurofiziologijos klasika - penkios minutės be deguonies, ir neuronai pradeda žūti. Deguonis yra gyvybiškai svarbus, tad mirus visos fiziologinės sistemos nebefunkcionuoja. Su žiurkėmis buvo atlikti tyrimai - dekapitacija. Bet pasirodo, nieko ten greitai nebūna. Fizine prasme - taip, galva atsiskiria, bet encefalografijos metodu buvo užregistruotas smegenų aktyvumas, kuris, bijau sumeluoti, dar tęsiasi ar keliasdešimt sekundžių, ar kelias minutes. Per tą minutę visą gyvenimą turbūt galima atmintyje atvynioti - sunku pasakyti, jau jie nepapasakos. Bet pats faktas, neurofiziologiškai žiūrint, be galo įdomus.
Jutiminė Deprivacija ir Sapnai
Jei ne cheminis variantas (turiu mintyje ne vaistai), tai sudėtingas klausimas. Vienas paaiškinimas gali būti tas, kad gyvenimiška ir sensorinė patirtis yra sukaupta didžiulė. Jei žmogus gyvena, tarkim, vienutėje, maksimaliai apribota jutiminė informacija, sensoriniai srautai. Susidaro toks jutiminis badas. O smegenys jau susiformavusios, tam tikras informacijos kiekis reikalingas, kad jos formą palaikytų. Kadangi aprūpinimas sumažėja, smegenyse prasideda kažkokie funkciniai pasikeitimai ir gali būti, kad tada iš atminties klodų traukiama, kas turima. Tiek, kiek dabar žinome, miego metu įvyksta funkcinis informacijos srautų iš išorės sustabdymas. Per požievyje esantį gumburą eina visų jutimų informacija. Paskui ji eina į žievę, kur jau vyksta galutinis informacijos apdorojimas. Dabar žinome, kad miego metu gumbure įvyksta funkcinis pasikeitimas - neuronai pradeda kitaip generuoti veikimo potencialus. T. y. pakeliamas jų aktyvumo slenkstis - juos sužadinti tampa sunkiau ir tokiu būdu iš išorės ateinanti informacija filtruojama.
Minties Galia ir Pasąmonė
Liaudies išmintis byloja: žodis - ne žvirblis, išskrido - nepagausi. Tą patį galima pasakyti ir apie mintis. Nors mintys neturi fizinio pavidalo, tačiau jos skleidžia energiją, galinčią daryti įtaką mūsų ir kitų likimui. Senovėje žmonės tikėjo minties galia ir sėkmingai ją naudojo įvairioms negalioms gydyti. Jeigu manote, kad mintys iki tos akimirkos, kol jų garsiai neišsakėte, neužrašėte ar kokiu kitu būdu nesuteikėte joms fizinio pavidalo, priklauso tik jums, klystate. Kiekviena gimusi mintis skleidžia energiją. Kai kurių energija nedidelė, tad įtakos aplinkai nedaro, tačiau kitų gali būti tokia stipri, kad sugeba pakreipti žmogaus likimą kita linkme. Turbūt visi girdėjo posakį - jeigu ko nors labai nori, tai išsipildo. Iš tikrųjų yra nemažai tiesos. Nuolat kartojamos nuoširdžios mintys, troškimai skleidžia itin stiprią energiją, galinčią paveikti tiek jus, tiek kitus. Nors skamba neįtikėtinai, tačiau ne kas kitas, o pasąmonė, mąstymas ir mintys (net pačios slapčiausios) lemia jūsų pomėgius, gyvenimo būdą. Pasąmonė verčia tam tikrose situacijose elgtis būtent taip, kaip diktuoja mintys. Taip gimsta tam tikra rutina - veiksmai, apie kuriuos negalvojate, tačiau pasąmonėje žinote, kad jie būtini, ir kaip juos privalote atlikti. Lygiai taip pat pasąmonė gali jus nuvesti minčių realizacijos link. Kai ko nors labai siekiate ir dažnai apie tai galvojate, ta informacija nukeliauja į pasąmonę ir kai atrodo, kad viskas liko užmarštyje, iš tikrųjų toliau rezgasi slaptos mintys, kaip pasiekti trokštamą dalyką. Tai dažnai turi įtakos jūsų pasirinkimams, veiksmams - patys to nesuvokdami keliaujate troškimo link. Puiku, jeigu tai geros mintys, tačiau pasąmonė taip pat gali veikti vedina baimių ar blogų palinkėjimų, kėslų. Tam, kad mintys skleidžiamą energiją galėtų nukreipti teisinga linkme, visų pirma jos turi būti aiškios. Padrikos, viena kitą nutraukiančios mintys niekada neduos trokštamo rezultato, tik nuvargins jus ir sukels diskomfortą. Kaip nuraminti minčių audrą ir susitelkti prie svarbiausių? Meditacija yra ne tik nusiraminimo būdas, bet ir kelias į komunikaciją su pasąmone. Kai atsikratote kasdienių rūpesčių, pamirštate nepabaigtus darbus, nemalonius pokalbius ar dienos įvykius, susitelkiate ties tuo, kas svarbu jums, kaip asmenybėms. „Prafiltravę“ mintis galime lengvai susitelkti ties svarbiausiomis. Rekomenduojama meditacijos seansą atlikti ramioje, tylioje vietoje, kur bent 10 min. galėsite pabūti visiškai vieni, niekieno netrukdomi. Patariama patogiai įsitaisyti, užsimerkti, pamažu bandyti atsikratyti visų nereikalingų minčių ir susitelkti ties ta vienintele, tuo metu pačia aktualiausia. Pirmaisiais kartais gali nepavykti, bet nereikėtų nusiminti - meditacija nėra lengvas dalykas, tad reikia po truputį lavinti atsipalaidavimo įgūdžius, kol pasieksite savo tikslą. Patariama pradėti nuo neilgos, apie 10 min. Nuo seno žinoma, kad vienas veiksmingiausių būdų užmegzti kontaktą su pasąmone yra hipnozė. Ją taikant žmogui galima įteigti daug dalykų arba išvyti lauk neigiamus prisiminimus, mintis. Dėl to hipnozė naudojama psichologinių problemų turintiems žmonėms gydyti. Vis dėlto ją gali pasitelkti kiekvienas, siekiantis įgyvendinti savo troškimus - pasąmonė hipnozės metu gautą informaciją išsaugo ir vėliau bando pasiekti tai, kas jai buvo liepta. Tiesa, pasiduoti nepatikimo žmogaus hipnozei gali būti labai pavojinga, nes pasąmonė priima ir blogus dalykus. Žinoma atvejų, kai žmonės netgi buvo užhipnotizuoti nusižudyti - tokiu atveju gali būti pasirenkami patys baisiausi, daugiausia kančių sukeliantys būdai pasitraukti iš šio pasaulio. Pozityvaus mąstymo teorijos pradininkas Napoleonas Hilas siūlo išbandyti paprastą techniką, padėsiančią išlaisvinti mintis nuo susikurtų normų ir stereotipų, trukdančių įgyvendinti savo norus. Viskas, ką reikia daryti, prieš užmiegant įsivaizduoti, kad esate kambaryje, kuriame stovi apskritas stalas, o už jo sėdi taryba, kurios nariai gali būti bet kas. „Pasikvieskite“ ką tik širdis geidžia - draugus, kaimynus, viršininką, JAV prezidentą, įžymybių ar net mirusių žmonių. Šiuo atveju „bet kas“ ir reiškia visiškai bet ką. Toliau įsivaizduokite, kad sėdite tarp tų visų žmonių ir, maža to, esate tarybos prezidentas, vadovaujantis susirinkimui. Kuo spalvingesnę auditoriją surinksite ir kuo sklandžiau įsivaizduosite vadovo pareigose, tuo laisvesnės bus jūsų mintys. Sugalvokite ir galutinį susirinkimo tikslą - lai būna tai, ko tuo metu labiausiai norite pasiekti (visiškai nesvarbu, kad jums tai atrodo nepasiekiama ar net juokinga). Priverskite kiekvieną tarybos narį surasti būdą, kaip pasiekti užsibrėžtą tikslą. Kartokite šį pratimą kiekvieną vakarą ir pajusite, kad išmokote priimti iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinas, nerealias mintis. Tai bus pirmas žingsnis jūsų troškimų išsipildymo link.
Išradimai ir Kūrybiškumas
Turbūt esate girdėję apie vieną produktyviausių pasaulio išradėjų - Yoshiro Nakamatsu - jis sakosi, kad idėjos išradimams jam dažniausiai ateina tada, kai galvodamas apie kokią nors techninę problemą jis pasineria po vandeniu ir būna ten nekvėpuodamas beveik iki sąmonės netekimo. Tuo momentu, kai ima temti sąmonė, jo galvoje kažkas įvyksta ir mintys susidėlioja siūlydamos sprendimą. Tačiau svarbu ne tik sprendimas. Tiesą sakant, net problemos suradimas ir aiškus suformulavimas kartais būna pusė išradimo. Išradimų kūrimo procesą galima suskirstyti į du etapus: problemos suvokimą ir sprendimo radimą. Taigi, kaip vis dėlto kyla tos idėjos išradėjų galvose? Kaip supratote, dauguma išradimų atsiranda sprendžiant problemas, taigi ir visas išradybos procesas dažniausiai sukasi apie problemą. Surasti ir identifikuoti trūkumą buityje, tam tikrame produkte ar procese yra tikrai labai sudėtinga. Žmogus yra per daug inertiškas, kad galėtų nuolat būti budrus ir tas problemas pastebėti. Jis lengvai įsisavina tai, ką mato savo aplinkoje. Nuo kūdikystės mums svarbiau išmokti, o ne sukurti. Šiame kontekste kūryba būtų anksčiau išmoktos informacijos mažyčių fragmentų sudėliojimas nauja tvarka. Esant konkrečiai problemai, šis visiškai naujas sprendimas potencialiai gali būti geriau adaptuotas problemai spręsti nei universalūs šablonai. Deja, dažniausiai taip ir atsitinka - imamas artimiausias variantas iš giminingos srities ir „pritempiama“, kad jis veiktų naujame pritaikyme. Taip yra bet kur - pramonėje, buityje, elektronikoje, lazerių moksle ir t. t. Sugebėjimas tikslingai komponuoti ir jungti anksčiau žinotos informacijos fragmentus į visiškai naują sprendimą yra kaip tik ta kūrybiškumo rūšis, reikalinga išradimams kurti. Ji panaši į kitas kūrybas daugiausia tuo, kad norint gero rezultato, reikia praktikos ir tam tikro „įsivažiavimo“.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Šio proceso metodika yra panaši daugeliu atvejų, tačiau metodo turinys priklauso nuo konkrečios industrijos. Viskas prasideda nuo klausimų ir tikslų. Pavyzdžiui, gamybinėje pramonėje, dažni klausimai būna: kaip supaprastinti konstrukciją? Kaip sumažinti savikainą? Kaip pagreitinti gamybą? Kaip produktą padaryti efektyvesnį? Kaip produktą padaryti patogesnį? Kaip produktui suteikti vieną ar kitą funkciją? Kokią medžiagą parinkti ir t. t. Programėlių išmaniesiems telefonams arba apskritai programinės įrangos kūrėjai kelia jau visai kitus klausimus: koks yra poreikis, kurį tenkins programėlė? Koks yra vartotojas, kuris ja naudosis? Kokius naujus įpročius formuos? Kaip padaryti patogią sąsają? Su kokiais papildomais įrenginiais programėle galėtų komunikuoti ir t.t. Dažniausiai neužtenka atsakyti tik į vieną klausimą - taip būtų per daug paprasta. Dažniau būna tokių klausimų kombinacija, iš kurios ir kyla problema.
Suformulavus tinkamą kompleksinį klausimą konkrečiai problemai, atsakymų galima ieškoti tiek intuityviai, tiek ir analitiškai. Kuris būdas patogesnis ar tinkamesnis - vėlgi priklauso nuo srities. Empiriškai vertinant, aspektai, susiję su fizinėmis produkto savybėmis, labiau pasiduoda analitiniam įvertinimui ir šis kelias galėtų būti patikimesnis. Tačiau tokioms savybėms, kaip patogumas naudoti, estetika, įpročiai ar psichologinis poveikis, labiau tinka intuityvus įvertinimas. Čia kartais geriau pradėti nuo „balto popieriaus lapo“ ir iš pagrindų gilintis į ergonomiką ar psichologiją, nei analizuoti kitų kūrėjų nuveiktus darbus. Bet tai nereiškia, kad kitų kūrybą reikia visiškai ignoruoti. Ne. Mano galva, geriausia pirma intuityviai sukurti principus, pavaizduoti juos schematiškai ir tik tada analizuoti konkurentus, stengiantis objektyviai įvertinti, kuris sprendimas - jūsiškis ar konkurentų - yra patogesnis. Po šios analizės dažniausiai ir išaiškėja, kokius išradimus pavyko sukurti. Galbūt ne visus bus galima apsaugoti patentais - dėl išimčių, kas negali būti patentuojama, kai kas neatitiks patentabilumo kriterijams. Bet tie sprendimai, kurie pasirodys nauji, neakivaizdūs ir turės pakankamai techninio charakterio, galės būti aprašomi ir nešami į patentų biurą. Analitinis metodas paprastai reikalauja daugiau darbo ir yra mažiau priklausomas nuo įkvėpimo. Norint, kad šio darbo vaisius būtų tinkamas patentuoti, dažniausiai neužteks tik sudėlioti gerai žinomus komponentus į naują sistemą, bet teks pridėti ir tam tikro originalumo: komponentas panaudotas ne pagal paskirtį, komponentų kombinacija gaunamas netikėtas rezultatas ar pan.
Šiandien pasaulyje galime stebėti daug inercijos pavyzdžių: elektriniai automobiliai gaminami benzininiais kėbulais, LED lemputės konstruojamos taip, kad jas būtų galima įsukti į kaitrinių lempučių lizdus, net atominėse elektrinėse elektra vis dar gaminama garo turbinomis, o kondicionieriuose vis dar naudojami kompresoriniai šilumos siurbliai. Visur yra erdvės patobulinimams. Tai, ką galima pritaikyti iš seniau, dažniausiai nebus optimalu, bet taip dažniausiai ir daroma. Negi automobilių gamintojas išmes visą gamybos įrangą ir iš pagrindų permokys darbininkus? Štai čia ir atsiranda vietos naujoms idėjoms. Neinertiški kūrėjai sulaužo stereotipus ir kuria efektyvius sprendimus. Štai kodėl net dideliems gigantams ateina sunkūs laikai, o išradingiesiems - šansas („Kodak“ ir skaitmeninių fotoaparatų gamintojai; „Nokia“ ir „Apple“; „Panevėžio Ekranas“ ir LCD televizorių gamintojai). Visi gali būti išradėjais. Išradimai yra daromi pasitelkiant intuiciją ir kūrybingumą arba įdėjus labai daug darbo ir gerai įsigilinus. Tačiau bet kuriuo atveju viskas prasideda nuo probleminio uždavinio. Jam surasti būtinas budrumas ir nusistatymas, kad joks žmogaus sukurtas daiktas nėra tobulas, jį galima dar pagerinti. Laimės tie, kurie žinos praeitį, tačiau žiūrės tik į priekį. Būkite ir jūs tie, kurie šį straipsnį perskaitė iki galo.
"Skaitymas Mintis" ir Komunikacija
Kiekvieną kartą, kai norisi kažką įvertinti, kiekvieną kartą, kai įsijungia “ekstrasensoriniai” gebėjimai, paklauskite savęs “O iš kur aš žinau, kad yra būtent taip?”. Be abejo, protas lengvai nepasiduos ir atras dešimtis argumentų, norėdamas įrodyti savo teisumą. Ne rečiau mes žinome ir tai, kaip vienas ar tas žmogus pasielgs, tai pateisindami turima patirtimi…”Jis jau ne vieną kartą taip padarė”, - sakome mes ir tą akimirką šventai tikime savo teisumu. Bet pasižiūrėkime iš kitos pusės - kokią įtaką mes darome kitam žmogui, “žinodami” viską apie jį? O gal tai mes tuo savo “žinojimu” neduodame jam pasirinkimo ir kito varianto pasielgti kitaip? Juk dažnai būna taip, kad tas pats žmogus elgiasi visiškai skirtingai su skirtingais žmonėmis, ar ne? Tad kame yra tas šaltinis, priverčiantis jį elgtis vienu ar kitu būdu? Nesuverskime visko kitiems ir supraskime, kad iš kitų žmonių mes gauname būtent tai, ko prašome. Jeigu mes žinome, kaip jis pasielgs, jis būtinai taip pasielgs. Žinoma, tuomet mes pasitvirtinsime savo tiesą “aš gi sakiau, kad taip bus…”. Mes matome pasaulį per savo akinius ir norime, kad kiti matytų lygiai taip pat. Mes turime savo tiesas, tikėjimus ir įsitikinimus apie žmones ir supantį pasaulį. Per dieną mūsų galvoje praplaukia milijonai minčių. Vienos jų plaukia ir praplaukia, nepalikdamos jokių prisiminimų, o kitos, tyliai prisėlinusios, prasigręžia skylę pakaušyje, suleidžia šaknis į mūsų gelmes ir ima maitintis mūsų dėmesiu. Tokios mintys apsigyvena mumyse įsitikinimų pavidalu. Apie save, kitus žmones ir supantį pasaulį. Ir tada mums nebesvarbu, koks iš tiesų yra tas pasaulis. Svarbiausiu užsiėmimu tampa “pritempti” jį iki mūsų pačių suvokimo. Todėl pirmas dalykas, kurį vertėtų liautis daryti - galvoti už kitus. Jeigu tau kažkas neaišku - paklausk. Jeigu nežinai, ar tave teisingai suprato - pasitikslink. Jeigu kažko nori - paprašyk (na gerai, neprašyk, bent jau pasakyk). Jeigu pasiilgai - paskambink. Klausyk ir girdėk. Žiūrėk ir matyk. Viskas šiame gyvenime labai paprasta, bet tam reikia drąsos. Drąsos nustoti vaidinti ir būti tikru. Būti tikru tą akimirką, kai kažko nesupratai ir prašai paaiškinimo. Kai klausi kito, ko jis norėtų, ir girdi jį. Būti tikru ir paprašyti pagalbos. Būti tikru ir papasakoti apie tai, kaip tu jautiesi. Būti tikru ir pripažinti, kad klydai.
Moksliniai Tyrimai ir Neuronų Ansambliai
Masačusetso Technologijų instituto ir Bostono universiteto (JAV) mokslininkai išsiaiškino, kaip elektrinio aktyvumo svyravimai leidžia smegenims formuoti mintis ir prisiminimus. Tyrėjai nustatė konkrečias sinchronizuotas neuronų grupes, kurios koduoja specifines elgesio taisykles. Atliktų eksperimentų metu mokslininkai išmokė beždžiones reaguoti į tam tikrus objektus, tiksliau, į jų spalvą ir erdvinę padėtį. Ši užduotis reikalauja kognityvinio lankstumo, tai yra, gebėjimo persijungti tarp dviejų skirtingų elgesio taisyklių rinkinių. Paprasčiau sakant, beždžionės turėjo sutelkti dėmesį į tam tikrą informaciją tuo pat metu ignoruojant kito tipo informaciją. Tuo metu mokslininkai matavo beždžionių smegenų bangas skirtingose prefrontalinės smegenų žievės vietose. Smegenų bangas generuoja ritminiai neuronų elektrinio aktyvumo svyravimai. Kai beždžionės reaguodavo į objekto orientaciją, tam tikri neuronai virpėjo aukštu dažniu, kuris generuoja vadinamąsias beta bangas. O kai gyvūnai reaguodavo į spalvą, beta bangas imdavo generuoti jau kiti neuronų ansambliai. Be to, paaiškėjo, kad kai kurie neuronai priklausė abiem ansambliams, tačiau kiekvienas ansamblis pasižymėjo unikaliomis savybėmis. Įdomu, kad mokslininkai taip pat aptiko svyravimus ir žemo dažnio alfa bangų diapazone. Neurologų manymu, alfa bangos padeda nuslopinti tam tikrą smegenų aktyvumą, pavyzdžiui, neuronų, kurie atsako už objekto padėties suvokimą ir trukdo jo spalvos suvokimui. Tyrimo rezultatai gali paaiškinti, kaip būtent smegenys sukuria bet kokias atitinkamas elgesio reakcijas į daugybę dirgiklių, taisyklių ir būtinų veiksmų kombinacijų. Smegenys žaibiškai sinchronizuoja neuronus ir aktyvuoja atitinkamus neuronų ansamblius. Jų skaičius yra milžiniškas ir prilygsta galimų telefono numerių, susidedančių iš 10 skaitmenų, variantų kiekiui. Šis JAV mokslininkų atradimas suteikia galimybę suprasti kai kuriuos mūsų sąmonės veikimo ypatumus. Pavyzdžiui, pagrindinė sąmonės savybė yra ribotos jos galimybės: kitaip tariant, vienu metu galima svarstyti tik apie labai nedidelį skaičių minčių. Dabar aišku, kad tai susiję su ribotu informacijos kiekiu, kurį galima apdoroti per vieną svyravimo ciklą. Jei tokie virpesiai bus sutrikdyti, gali kilti įvairių neurologinių sutrikimų, pavyzdžiui, šizofrenijos požymių. Dabar tyrimo autoriai bando išsiaiškinti, kaip šie neuroniniai ansambliai koordinuoja savo veiklą ir kaip smegenys persijunginėja tarp skirtingų minčių. Kai kurie neurobiologai mano, kad šį procesą valdo giliosios smegenų sritys, pavyzdžiui, gumburas (thalamus). Nors kol kas viena didžiausių mokslo paslapčių dar neįminta, neurologai dar labiau priartėjo prie atsakymo į amžinąjį klausimą: kas kontroliuoja mūsų mintis?
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Mąstymo Sudėtingumas ir Smegenų Veikla
Mąstymas būna įvairaus sudėtingumo: vienaip mąsto, pavyzdžiui, vaikas, kuris stengiasi pasiekti per aukštai padėtą lėlę, ir kitaip mokslininkas, kuriantis naują teoriją. Vadinasi, „mąstymas” reiškia dvi skirtingas procesų rūšis: vadinamąjį vaizdinį motorini mąstymą ir mąstymą sąvokomis. Mąstymas prasideda ten, kur, tenkinant koki nors poreikį, atsiranda kliūtis, kuriai nugalėti tam tikras individas neturi jokių įgimtų arba įgytų priemonių. Priešais alkaną beždžionę buvo pastatyta uždara dėžutė su vaisiumi. Norėdama gauti šitą maistą, beždžionė turi įveikti - atidaryti dėžutę. Dėžutė padaryta taip, kad, norint ją atidaryti, reikia įstatyti lazdelę esančią viršuje angelę ir suduoti per ją. Vadinasi, kliūtį galima bus įveikti tada, kai pasidarys aišku, jog lazdelė, angelė dėžutėje ir tai, kad ją reikia atidaryti, šiuo atveju vienas nuo kito priklausomi. Tai vyksta šitaip. Beždžionės vidaus organų būklė (alkio pojūtis), dėžutės vaizdas, joje padėto vaisiaus kvapas - tai įvairūs dirgikliai, sukeliantieji ypatingus procesus nervų sistemoje. Nuo šių dirgiklių gyvulio nervais eina impulsai, kurie pasiekia smegenis.