Vaikystė - tai kelias, kupinas atradimų, augimo ir savęs pažinimo. Tačiau kartais šiame kelyje pasitaiko vaikų, kurie jaučiasi kitokie, ypatingi. Kas tai yra - būti ypatingu vaiku? Kaip atpažinti jo poreikius ir kaip jam padėti atsiskleisti? Šiame straipsnyje panagrinėsime, kas yra ypatingas vaikas, kokios savybės jam būdingos ir kaip suaugusieji gali padėti jam augti ir klestėti.
Kas yra ypatingas vaikas?
Nėra vienos apibrėžtos sąvokos, kas yra "ypatingas vaikas". Šis terminas gali apimti įvairius vaikus, turinčius specifinių poreikių, talentų ar iššūkių. Tai gali būti vaikai, turintys:
- Fizinių ar protinių negalių: Vaikai su Dauno sindromu, autizmu, cerebriniu paralyžiumi ar kitomis negaliomis.
- Mokymosi sunkumų: Vaikai, turintys disleksiją, disgrafiją, ADHD (dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sutrikimą) ar kitus mokymosi sunkumus.
- Emocinių ar elgesio problemų: Vaikai, patiriantys nerimą, depresiją, turintys elgesio sutrikimų ar patyrę traumą.
- Išskirtinių talentų: Vaikai, pasižymintys aukštu intelektu, kūrybingumu ar talentu tam tikroje srityje (muzikoje, mene, sporte ir kt.).
Svarbu suprasti, kad kiekvienas vaikas yra unikalus, o "ypatingumo" sąvoka yra labai plati.
Ypatingo vaiko jausmai ir aplinkinių reakcija
Būti ypatingu vaiku gali būti sudėtinga emociškai. Vaikas gali jaustis:
- Kitoks: Jis gali jausti, kad nesiderina prie bendraamžių, kad yra atskirtas.
- Vienišas: Jam gali būti sunku susirasti draugų ir užmegzti ryšius.
- Nesuprastas: Jis gali jausti, kad aplinkiniai nesupranta jo poreikių ir jausmų.
- Susierzinęs ir agresyvus: Ypač, jei suaugusieji bando pažaboti aktyvias neramias atžalas drastiškomis priemonėmis.
Aplinkinių reakcija į ypatingą vaiką taip pat gali būti įvairi. Vieni gali būti supratingi ir palaikantys, o kiti - atstumiantys, kritikuojantys ar net tyčiojantys. Tokia aplinkinių reakcija gali dar labiau sustiprinti vaiko neigiamus jausmus ir sumažinti jo savivertę. Tai jautri istorija apie buvimą ypatingu. Kokius jausmus patiria vaikas, kai jaučia, kad yra kitoks? Kaip į tai reaguoja aplinkiniai? Pasakojimas atliepia vaikams aktualią problemą - patyčias.
Taip pat skaitykite: Kodėl naujagimiui svarbus ypatingas kraujas?
Hiperaktyvus vaikas: iššūkiai ir galimybės
Viena iš "ypatingumo" formų yra hiperaktyvumas. Hiperaktyvūs vaikai kelia daug rūpesčių ne tik savo tėvams, bet ir mokytojams. Judriems mažyliams mokykloje ypač sunku, nes čia reikia sukaupti dėmesį. O jiems sudėtinga tai padaryti ilgiau nei kelias minutes. Mokykloje impulsyviu savo elgesiu ir emocijomis hiperaktyvūs vaikai dažnai trikdo nusistovėjusią tvarką. Jie blaško ne tik mokytoją, bet ir visą klasę.
Tačiau svarbu suprasti, kad hiperaktyvumas nėra tik problema. Tai taip pat gali būti ir privalumas. Hiperaktyvūs vaikai dažnai yra:
- Energingi: Jie turi daug energijos ir entuziazmo.
- Kūrybingi: Jie sugeba greitai generuoti naujas idėjas.
- Iniciatyvūs: Jie nebijo imtis naujų iššūkių.
Svarbiausia - nukreipti šią energiją tinkama linkme. Vaiko iniciatyvumą, energiją ir fizinę jėgą galima konstruktyviai nukreipti ir paversti privalumu kūrybinėje ar sportinėje veikloje. Teigiamam tikslui siekti nukreiptas hiperaktyvumas gali padėti išpildyti save tarkime baseine, krepšinio ar futbolo aikštelėje ir kt.
Kaip padėti ypatingam vaikui?
Suaugusiųjų vaidmuo yra ypač svarbus formuojant vaikų savęs suvokimą, savivertę ir pasitikėjimą savimi. Tai, ką vaikai girdės iš mūsų ir kokius mūsų veiksmus matys, liks jų savasties dalimi. Štai keletas patarimų, kaip galite padėti ypatingam vaikui:
- Priimkite ir supraskite: Pirmiausia, priimkite vaiką tokį, koks jis yra, su visais jo privalumais ir trūkumais. Stenkitės suprasti jo poreikius ir jausmus.
- Pastebėkite individualius gebėjimus: Kiekvienas vaikas turi unikalių talentų ir gebėjimų. Pastebėkite juos ir padėkite vaikui juos ugdyti. Bet kuris darbas ar veikla, kuria vaikas užsiima nuo pat pirmųjų dienų, yra vertinama.
- Suteikite grįžtamąjį ryšį: Vertinkite vaiką ne tik už pasiekimus, bet ir už pastangas. Sakydami pastabas, paminėkite ir gerus dalykus. Rekomenduojama pirmiausia pastebėti, ką vaikas padarė gerai, o tik tuomet pereiti prie kritikos. Žodis „šaunuolis“ vaikui nepasako, kur jam sekasi, kokiose srityse jis yra stiprus, todėl reikėtų detalizuoti, už ką jį giriame ir kodėl kritikuojame.
- Nelyginkite vaiko su kitais: Kiekvienas vaikas yra unikalus, todėl nelyginkite jo su kitais vaikais. Vertinkite jį už tai, kas jis yra.
- Būkite kantrūs: Ugdymas ir pagalba ypatingam vaikui reikalauja kantrybės ir supratimo. Būkite kantrūs ir palaikantys, net jei kartais susiduriate su sunkumais.
- Sukurkite saugią aplinką: Vaikas turi jaustis saugus ir priimtas, kad galėtų atsiskleisti ir išreikšti save.
- Ieškokite pagalbos: Jei jaučiate, kad jums sunku susidoroti su vaiko poreikiais, nebijokite kreiptis į specialistus: psichologus, pedagogus, terapeutus.
Ypatingas laikas su vaiku
Šiuolaikinės visuomenės kontekste vaikui reikia žymiai daugiau, ne tik rūpeščio jo fiziniais poreikiais, bet ir emociniais. Vienas iš būdų, kaip padėti vaikui jaustis mylimam ir saugiam, yra skirti jam "ypatingo laiko".
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Kokybišką laiką su vaiku nieko nesiekiant galime kilstelėti į naują lygmenį ir paversti jį Ypatingu laiku, netgi paskolinti jam patį gražiausią - savo vaiko vardą, tarkim, Sofijos laikas ar Ypatingasis Bernardo laikas. Tai laikas, kuomet iš anksto sutartą laiko periodą vaikui skiriame savo šimtaprocentinį nedalomą dėmesį, kartu užsiimdami bet kokia JO pasirinkta veikla. Tokio laiko atsiradimą aptarkime su vaiku. Tiesiog pasakykime, kad tai bus tik jūsų laikas kartu, kuomet sutiksime su bet kokia jo pasiūlyta žaidybine veikla (žinoma, sveikas protas niekur nedingsta ir saugumas visuomet pirmoje vietoje). Nuspręskime, kada toks laikas pasikartos, kad vaikas žinotų, kada tikėtis: kasdien, savaitgalį ar kaskart susidarykime savaitės planą. Šis laikas su vaiku yra ribotas. Jis turi aiškią pradžią ir pabaigą, tad patartina naudotis laikmačiu ar žadintuvu. Pradėti galima nuo 5 ar 10 minučių. Vaikui augant, įprastai toks laikas ilgėja, tačiau retėja jo dažnumas. Vyresni vaikai gali patys paprašyti tokio laiko, jei pasijunta vieniši ar jų gyvenime kažkas įvyksta.
Šiam vaikų laikui turime pasiruošti ir sau viduje nuspręsti, jog niekam neleisime mūsų išblaškyti. Nei telefonui, nei būtiniems reikalams (gamtiniais pasirūpinkime iš anksto), nei mintims apie darbą ar atsakymams į partnerio klausimus. Netgi susilaikykime nuo įprato mamiško gebėjimo einant iš vieno kambario į kitą prigriebti skalbinius (juk pakeliui) ar stumtelėti pakrypusį paveikslą. Visa tai palauks.
Šio laiko su vaiku veiklas renkasi tik vaikas, o mes prisijungiame su maksimalia pozityvumo ir visiško pritarimo injekcija. Nes tai nėra geras metas priminti apie tinkamas manieras, namų darbus ar kažkokius mūsų lūkesčius. Ir tai ne laikas, skirtas mokymuisi. Kadangi šis laikas turi aiškią pabaigą, nuskambėjus žadintuvui (ar kitam aptartam signalui), sukurkime jam efektingą užbaigimo ritualą. Jokiu būdu šis laikas negali būti naudojamas kaip apdovanojimas ar bausmė: jei elgsiesi, kaip aš noriu, laikas bus, o jei ne - nebus.
Melas ir tiesa auklėjant ypatingą vaiką
Auklėjant ypatingą vaiką, svarbu būti sąžiningam ir vengti melo. Melas visada yra sutarimas, dėl kurio aukojame mažų mažiausiai tiesą ir sąžiningą autentišką santykį su kitu žmogumi, vaikas tai ar suaugusysis. Būti sąžiningam svarbu, jei norime, kad tarpusavio santykis mus „augintų”. Antra, jei meluojame, sąmoningai stengiamės nuslėpti tiesą, ją iškraipyti, ko nors nepasakyti, apgauti, o tai reiškia, kad meluodami bandome tapti pranašesni, t. y. „Aš žinau, o tu nežinai ir aš sprendžiu, ką tau žinoti, o ko ne.” Kalbant apie vaikus ir tėvus, šių pozicija visada yra pranašesnė, bet reikia suvokti, kad melas visada turi savo kainą.
Vaikas gali, yra pajėgus priimti bet kokią tiesą, tik svarbu, kad tuo metu šalia būtų tėvai, su kuriais jaustųsi saugus, kurie pastebėtų vaiko jausmus, gebėtų juos priimti ir atspindėti, ir šiukštu neaiškintų, ką vaikas turėtų, o ko neturėtų jausti, pavyzdžiui, „Neverk, toks gyvenimas”, „Nepyk, nieko nepakeisime.”
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Jei meluojame apie dalykus, kurie tiesiogiai liečia vaiką, t. y. apie tai, kas vyksta šeimoje ir aplink vaiką, jis jaučiasi dar nesaugesnis, nei šiaip jaustųsi susiklosčius tokioms aplinkybėms. Vaikas jaučiasi nesaugus, nes negali pasitikėti artimiausiais žmonėmis, nes tie, kurie turėtų jį apie viską informuoti, meluoja, taigi, aplinka yra neprognozuojama. Labai svarbu vaikui ne tik pasakyti, kas vyksta, pavyzdžiui, skiriamės, serga, prarado darbą ir pan., bet ir paaiškinti, kaip dėl to keisis ar nesikeis jo gyvenimas, kodėl jam viskas bus gerai, pavyzdžiui, „mama ir tėtis visada tave mylės ir tavimi rūpinsis.”
Melas - lyg refleksas. Ypač dažnai naudojame buitinį melą, kuris yra lyg koks refleksas, blogas įprotis ar tikas. Pavyzdžiui, vaikas kviečia mamą, ši lepteli „tuoj ateisiu”, bet iš tikrųjų niekur „tuoj” neina, nes nori pabaigti gerti kavą ar skaityti straipsnį žurnale, o ateina po gerų penkių minučių. Taip elgiamės nuolat ir tokių melų nėra lengva atsikratyti. Antra vertus, netrukus galime pastebėti, kad mūsų vaikai su mumis elgiasi lygiai taip pat. Kai prašome, kad ateitų pavalgyti, atsako: „Ateinu!”, bet toliau dėlioja kaladėles.”
Psichologinis atsparumas ypatingam vaikui
Kai pasaulis darosi vis mažiau nuspėjamas ir aplink tiek nemažai neapibrėžtumo, žmonės patiria dar daugiau streso ir nerimo. Tokioje aplinkoje augantys vaikai daug ką perima ir mokosi iš suaugusiųjų. Specialistai susirūpinę, kad pagalbos reikia vis jaunesniems asmenims. Nebeužtenka vaiko aprūpinti maistu, stogu virš galvos, drabužiais bei išsilavinimu - šiuolaikinės visuomenės kontekste vaikui reikia žymiai daugiau, ne tik rūpeščio jo fiziniais poreikiais, bet ir emociniais. Psichologinis atsparumas - vienas iš įrankių, kuris gali padėti tiek tėvams, tiek vaikams.
tags: #ypatingas #vaikas #vienas #ar #kiekvienas