Su jautriais žmonėmis susiduriame kiekvienas, tačiau auginti jautrų vaiką - visai kitokia patirtis. Net toje pačioje šeimoje augantys vaikai gali būti visiškai skirtingi, o pirmą kartą susidūrus su itin jautriu vaiku gali kilti daug klausimų. Mūsų kultūroje žodis „jautrus“ vis dar dažnai turi neigiamą atspalvį, tarsi nurodant, kad toks žmogus yra silpnas. Tačiau mokslininkai daro išvadą, kad maždaug kas penktas žmogus yra itin jautrus ir tai yra įgimta savybė.
Kas yra jautrus vaikas?
Kalifornijos universiteto pediatrijos ir psichiatrijos profesorius W. Boyce’o komanda, ištyrusi tūkstančius mažų vaikų, nustatė, kad maždaug kas penktas labiau reaguoja į stresą. Jų streso hormono kortizolio ir „kovos ar bėgimo“ instinkto reakcija į lengvus stresorius buvo greitesnė bei intensyvesnė nei kitų 80 proc. Mokslininkai jautrius ir mažiau jautrius vaikus lygina su orchidėjomis ir kiaulpienėmis. Kaip ir orchidėja, pasodinta palankioje, puoselėjančioje aplinkoje, pražysta ir suveši, taip ir jautriems vaikams reikalingas atitinkamas požiūris ir aplinka, kad jie galėtų atsiskleisti. Pasodinta netinkamame dirvožemyje, orchidėja išgyvena sunkiau, kaip ir jautrūs vaikai į įvairius aplinkos dirgiklius reaguoja jautriau nei vidutinio jautrumo žmogus. Tuo tarpu kiaulpienės tipo žmonėms aplinka nėra tokia svarbi jų vystymuisi.
Ar vaikas yra jautresnis, galima atpažinti jau nuo kūdikystės - tokie vaikai paprastai jautriau miega, smarkiau reaguoja į aplinkos dirgiklius. Pavyzdžiui, gali varginti didelis garsas ar pan. Turbūt daugelis, ypatingai vyresnės kartos atstovų, prisimintų mokykloje girdėtus jautriems vaikams duodamus „patarimus“ „susiimti“ ar „neverkšlenti dėl niekių“ ir pan. Bandymas pakeisti ar „išgydyti“ vaiko jautrumą, jo jausmų ignoravimas, gėdinimas ar pašiepimas ne tik traumuotų, bet ir neišvengiamai vestų prie prastų tarpusavio santykių. Vis dėlto, kad ir kaip norisi savo vaikus apsaugoti nuo visų įmanomų pasaulio sunkumų, auginti vaiką šiltnamio sąlygomis taip pat nebūtų išeitis. Kraštutinumai, kaip ir daugelyje gyvenimo situacijų, neturi norimo poveikio.
Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Rugsėjis jau į pabaigą, tačiau daugelio tėvų nerimas ne mažėja, o auga. Atrodo, kad praėjo jau BEVEIK mėnuo, o vaikas, paliekamas darželyje, vis dar verkia. Kaip puikiai įvardino viena mama: vaikas paliekamas verkia, nenori prisileisti svetimų žmonių ir nežaidžia kolektyvinių žaidimų.
Visų pirma noriu pasakyti, kad šis straipsnis - bendro pobūdžio. Gali būti, kad jūsų vaikas yra vienas tų, kuriems nelemta lankyti darželio be ašarų. Niekas nėra nuo to apdraustas. Štai viena mano pažįstama išsiaiškino, kad didžiulė (ir nemažėjusi) vaiko adaptacijos problema - Aspergerio sindromas. Yra ir tiesiog labai jautrių vaikų.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje
Vaikystės Sodo tėvams vis kartojau, kad labai dažnai sunkiau už vaikus adaptuojasi tėvai. Pavyzdžiui, aš verkdavau vos ne kasdien palikusi Vilhelmą su aukle, o vėliau (ėjo kelias savaites) ir lopšelyje. Kai jis raudodamas man mojuodavo, plyšdavo širdis. Tačiau kai jis jau ketverių su puse tą darė, tai jau, kaip sakant, buvau perdegusi ir apsipratusi su ta mintimi, kad jis - toks vaikas, kuris, tikriausiai, iki aštuoniolikos norėtų būti namie su mama. Ar manau, kad vedimas į darželį jį traumavo? Pritariu mamai Daivai, kuri rašė, kad tie straipsniai apie traumavimą - daugiau išpūstas burbulas. Galvą guldau, kad jam sunkiausia buvo todėl, kad aš buvau nusiteikusi, jog jam su manim geriau. Tai aišku, kad geriau! Būtų blogai, jei vaikui darželyje būtų geriau, nei SU TĖVAIS!!! Ir vis gi reikia pripažinti, kad tai - vienas skausmingiausių išgyvenimų tėvams (ypač jei vaikas, kurį išleidžiate į darželį, yra pirmas!).
Pripažinkime: visos mes norime būti su savo vaikais. Net ir tada, kai išeiname į darbą, norime būti su savo vaikais. Man asmeniškai nors persiplėšk: be galo mėgstu ir noriu dirbti, tačiau lygiai taip pat kaifuoju ir su vaikais. Vaikai, kurie neverkia palikti darželyje, yra veikiau išimtys, o ne taisyklė. Vieni verkia keletą dienų. Dauguma verkia keletą savaičių. Treti nuo pat pirmos dienos verkia tik atsisveikindami ir, atrodo, Jums vos uždarius duris jau keliauja tyrinėti lopšelio. Yra ir dar viena - sėkmingai apgautųjų - kategorija. Šie mano, kad atvežėte juos į pramogų parką. Džiaugiasi. Ir štai po kokios savaitės supranta, kad šis pramogų parkas, deja, bus kasdienybė. Be to, čia nėra vien tik pramogos. Na, ir jau tada - supratę - duoda garo. Vieni taip susipranta po savaitės-kitos, tačiau yra buvę, kad tik po mėnesio-kito.
Todėl, kad laikas - labai abstrakti sąvoka, ir vaikui visiškai nieko jis nereiškia. Kūdikiai ir vaikai iki maždaug 2.5 metų mąsto tik apie DABAR. Kai jūs išeinate, jie neįsivaizduoja, kad jūs grįšite, nes ateitis jiems - per daug abstraktus dalykas. Be to, jie nežino, kad šeima reiškia tai, jog mes daugiau-mažiau visada būsime kartu. Jie nežino, kad būsite jų artimiausi žmonės visą jų gyvenimą ir visada juos mylėsite ir globosite. Vaikas nenori išsiskirti, nes pasitiki jumis, nes jūs esate tas žmogus, kuris „skaito” jo kūno kalbą, supranta jį geriau nei bet kas kitas pasaulyje ir rūpinasi juo. Tam, kad vaikas visa tai suprastų, reikia LAIKO.
Ką daryti?
- Numatykite nepatogias situacijas ir suraskite joms išeičių. Pavyzdžiui, jei vaikas itin jautrus garsams, einant drauge į renginį pasiimti ausines, kurios padės vaikui komfortabiliai jaustis tokioje aplinkoje. Jei planuojamas didesnis gyvenimo pasikeitimas - persikraustymas, darželio keitimas ar pan., reikėtų skirti daugiau laiko apie tai pasikalbėti, pasiruošti ir nusiteikti adaptaciniam periodui.
- Ieškokite išeičių sudėtingose situacijose saugiomis sąlygomis. Skaityti knygas, sukeliančias stipresnes emocijas ir žiūrėti kaip vaikas reaguoja, kurti įvairiausius siužetus vaizduotės žaidimams, kurie padėtų vaikui į situaciją pažvelgti jam saugioje aplinkoje, t.y. žaidime.
- T. Boyce išskiria keletą svarbiausių jautriems vaikams padedančių aplinkybių. Tai nusistovėjusios rutinos ar tam tikrų ritualų išlaikymas, pozityvi ugdymo įstaigos aplinka, parama vaiko pomėgiams, pagarba jo nuomonei, laiko skyrimas vaizduotės žaidimas ir kt.
- Pastebėkite ir puoselėkite vaiko stipriąsias puses. Aplinkai jautrūs vaikai paprastai greitai pradeda kalbėti, gali pasižymėti gera klausa ar kitais meniniais polinkiais. Suteikite sąlygas joms skleistis. Srityse, kurios jam sekasi, vaikas jaučiasi pasitikintis savimi, atsipalaiduoja, turi daugiau motyvacijos, patiria gerų emocijų. Jautrūs vaikai greičiau nusivilia, praranda pasitikėjimą savimi, tad plėsti teigiamas patirtis yra būtina.
- Rutina ir nuoseklumas. Nors maži vaikai nepažįsta laikrodžio, tačiau jie mėgsta rutiną, kuri suteikia jiems saugumo jausmą. Pradėjus lankyti ugdymo įstaigą labai svarbu, kad vaiko dienotvarkė būtų kuo labiau nuspėjama. Jeigu galite, atsisakykite kelionių, ilgų pasisėdėjimų su draugais. Tebūnie kuo daugiau ramybės, nuspėjamumo ir aiškumo.
- Namų dalelė darželyje. Kuo geresnis, artimesnis Jūsų ryšys su auklytėmis, tuo lengvesnė bus ir vaiko adaptacija. Vienas svarbiausių dalykų, ką daro drauge suaugę žmonės, yra atsakomybės už jaunosios kartos ugdymą pasidalinimas. Todėl labai svarbu, kad su auklytėmis Jūs dirbtumėte išvien, kad išsakytumėte savo nerimą, savo rūpesčius ir džiaugsmus (lygiai taip pat svarbu!). Todėl skirkite laiko individualiam susitikimui, kurio metu galėsite aptarti, kaip padėti Jūsų vaikui.
- Būkite nuoseklūs. Jeigu Jums atrodo (iš esmės), kad priėmėte teisingą sprendimą - nesiblaškykite. Jeigu auklytės elgiasi nuosekliai ir matote, kad atsižvelgia į Jūsų prašymus bei vaiko poreikius, galite neabejoti, kad vaikas po mėnesio-kito tikrai adaptuosis.
Jautrumas nėra silpnumas
Jautrūs vaikai stipriai reaguoja į barimą, riktelėjimą ar garsiu balsu „skaitomą moralą“, kur kas daugiau pasiektumėte, jei su jais tartumėtės. Tyrėjų duomenimis, apie 15-20 proc. vaikų yra itin jautrūs, ir šis jautrumas atsinešamas gimstant. Kalbant apie jautrius vaikus, jie užimtų vieną spektro pusę, o kitoje sustotų impulsyvūs, energingi ir aktyvūs vaikai. Literatūroje rašoma, kad jautrieji pasižymi dideliu jautrumu šviesai, garsams, didelėms grupėms, triukšmui ir kritikai, fiziniam skausmui, jie gali greitai pravirkti ar sunerimti dėl menkiausios priežasties.
Sakytume, tokiems žmonėms gyventi nelengva, geriau būti „viduriukui“ ar užimti kitą spektro pusę, tačiau reikėtų žinoti, kad jautrumą lemia motulė gamta, kuriai reikia, kad būtų kuo įvairesnis savybių pasiskirstymas: kuo didesnė įvairovė, tuo didesnė tikimybė, kad išliks bent kai kurie žmonijos atstovai. Drąsieji užkariauja naujas žemes, rasdami vis daugiau galimybių apsigyventi ir prasimaitinti, o atsargieji sugeba reaguoti net ir į labai subtilius pavojaus signalus, tokiu būdu pasirūpindami savo išlikimu. Tiek impulsyvūs, tiek jautrūs vaikai turi savo privalumų ir savo trūkumų, tačiau nereikia stengtis jų „perlaužti“, nes tai gali sukelti kur kas daugiau problemų.
Taip pat skaitykite: Spenelių jautrumas nėštumo metu: ką daryti?
Kada jautrumas tampa problema?
Tiesa, didelis jautrumas gali būti ne tik įgimtas. Vaikai gali tapti jautriais ir vėliau, dažniausiai dėl traumuojančios patirties. Taip gali nutikti, jei vaikui teko išgyventi kokią nors krizę, pavyzdžiui, skiriantis tėvams, netekus kurio nors iš tėvų ar kitų artimųjų, patyrus prievartą. Prievarta gali būti ne tik seksualinė, bet ir fizinė (kai vaikas mušamas, taikomos fizinės bausmės) bei emocinė (vaikas žeminamas, iš jo tyčiojamasi, neatsižvelgiama į jo prašymus ir poreikius). Jautrumą padidinti gali ir netinkamas tėvų auklėjimas, pavyzdžiui, kai drausminimui reguliariai taikomi gąsdinimai arba kai tėvai juokiasi iš vaiko baimių.
Kad vaikas jautrus, neretai tėvams nereikia nė sakyti: dažnai patys galite pastebėti, ar jūsų sūnus arba dukra drąsiai eina žaisti su kitais vaikais, greitai pripranta naujoje aplinkoje, ar jam reikia ilgo „apšilimo“ laikotarpio, jis linkęs įsitverti į mamos sijoną ar ranką ir reikia ilgai drąsinti arba eiti kartu su vaiku, kad jis išsijudintų. Padidėjęs jautrumas vieniems vaikams pasireiškia nuo pat kūdikystės, kai jie yra neramūs, reiklūs kūdikiai, daug laiko praleidžiantys tėvams ant rankų, sunkiai užmiegantys ir dažnai prabundantys. Kiti vaikai gali neatrodyti itin jautrūs iš pat mažens, tačiau užsitęsia jų pykčio protrūkių laikotarpis. Tokie vaikai gali atrodyti „amžini verksniukai“: jie ima verkšlenti ir skųstis, kai kas nors nesiseka, puola į graudžias ašaras dėl menkiausio jiems nepatikusio žodžio.
Tiesa, norisi perspėti, kad kartais patys tėvai perdėtai reaguoja į vaiko emocijas, todėl jiems gali pradėti atrodyti, kad vaikui kažkas negerai ir reikia pagalbos, o gal net gydymo vaistais. Kartais visiškai normalios vaiko reakcijos gali atrodyti labai stiprios ir „neadekvačios“, jei tėvai yra pervargę, daug dirbantys, jaučiantys įtampą. Todėl, jei jums kyla kokių abejonių, kreipkitės į psichikos sveikatos specialistus (vaikų ir paauglių psichologus ar psichiatrus), kurie padės suprasti, ar vaikui reikia pagalbos.
Kaip elgtis su jautriu vaiku?
Jei auginate jautrų vaiką, greičiausiai jūsų ausys išūžtos nuolatinio zyzimo ir verkšlenimo, be to, būna, kad jautrus vaikas padaro viską, kad negalėtumėte juo pasigirti draugėms ir kaimynėms ar kitoms mamoms vaikų darželyje: neretai jis yra drovus, nelinkęs aktyviai pasirodyti, sakyti eilėraščių, šokti ar dainuoti. Jei jūs esate kitokie, aktyvūs, veiklūs ir jaučiatės pakankamai laimingi - kartais darosi sunku suprasti, kodėl vaikas atrodo toks nelaimingas ir nepatenkintas gyvenimu, nes jūs, atrodytų, darote viską, kad jis jaustųsi gerai. Galite graužtis ir kaltinti save, kad kažką pražiūrėjote, per anksti grįžote į darbą ar per daug dirbate dabar, per ilgai ar per trumpai žindėte, ir dar gali būti atrasta begalė priežasčių, kodėl vaikas yra „ne toks, kaip kiti“.
Kaip jau ne vieną kartą minėjome, dalis vaikų tiesiog tokių yra - tam, kad gamtoje būtų užtikrinta įvairovė, ir jei dalis vaikų yra itin drąsūs ir aktyvūs, tokia pat dalis vaikų yra nedrąsūs ir jautrūs. Tai duoda savo galimybių, ir iš jautrių vaikų išauga nei kiek ne mažiau ypatingų, įžymių ir garsių žmonių, kaip ir iš tų, drąsiųjų, kurie nė nemirktelėję gali išpyškinti eilėraštį prieš susirinkusius mažai pažįstamus tėvelius darželyje. Nebent iš tiesų jūsų ir jūsų vaiko gyvenime vyko ar vyksta tai, kas sustiprino jo jautrumą: didelė įtampa šeimoje, nuolatiniai priekaištai vaikui dėl to, koks netikęs jis yra, fizinės bausmės ar kitokia prievarta. Jeigu taip, būtinai reikėtų kreiptis į vaikų psichologą ar psichiatrą, kad padėtų jums keisti savo elgesį su vaiku, o vaikui - gauti tinkamą pagalbą.
Taip pat skaitykite: Patarimai jautriems vaikams
Pagrindiniai principai:
- Bendraukite pagarbiai. Jautriems vaikams netinka, kai vyresnieji (tėvai ar mokytojai) jiems tik pažeria nurodymus ir neduoda jokių pasirinkimo variantų. Leiskite šiems vaikams pasirinkti, paklauskite jų, kaip jiems patiems atrodo, ką jie mano apie viena ar kita. Su jautriu vaiku labai svarbu pirmiausia užmegzti šiltą ir artimą ryšį, kad jis galėtų jumis pasitikėti, tada bendrauti seksis kur kas sklandžiau.
- Ribokite dirgiklius. Minėjome, kad jautrūs vaikai itin jautriai reaguoja į šviesą, garsus, dideles grupes, triukšmą ir kritiką, taigi reikėtų pasirūpinti, kad dirgikliai būtų ribojami. Numatykite laiką pailsėti ir atsikvėpti, jei teko, pavyzdžiui, lankytis didelėje parduotuvėje, pasirūpinkite, kad vaikas galėtų tyliai pabūti atskirame kambaryje ar kambario kampe, spalvindamas ar skaitydamas knygas, piešdamas piešinius. Laikykitės dienotvarkės, nes ji padeda nepervargti, nubrėžkite ribas, kas leidžiama ir kas - ne, kad jautrus vaikas neprisiimtų per daug atsakomybės, kuri irgi vargina.
- Skatinkite problemų sprendimą. Normalu, kad, vaikui užsigavus, norime jį paguosti ir užjausti, tačiau jei toks guodimas užtrunka, nenoromis galime vaiko reakciją pastiprinti. Geriau pasakyti, kad suprantame, kaip jis jaučiasi, ir iškart pereiti prie bandymo išspręsti problemą.
- Mokykite suvokti ir valdyti jausmus. Savo jausmų suvokimas - pirmasis žingsnis į gebėjimą juos valdyti. Tokiu atveju įvardinkime jų jausmus: „Suprantu, jog tu pyksti dėl to, kad neperkame šios lėlytės“. Ilgainiui vaikas perima tokį mąstymo modelį ir supykęs ar nuliūdęs pats pradeda mąstyti, kaip jis iš tiesų jaučiasi.
- Suteikite pasirinkimo galimybių. Vaikai dažnai blogai jaučiasi tada, kai jiems atrodo, kad nieko negali nuspręsti patys. Kuo vaikas didesnis, tuo daugiau galite su juo pasikalbėti apie tai, kas vyksta, ir leisti pasirinkti.
- Mokykite palaipsniui. Mokymasis iš savo klaidų gali būti labai efektyvus, kur kas efektyvesnis, nei kas nors sėdėtų šalia ir nuolat nurodinėtų. Deja, jautriems vaikams toks metodas netinka: greičiausiai jie to vis tiek nedarytų, ir bet kokiu atveju tai būtų jiems psichologinė trauma, todėl pakartoti būtų dar sudėtingiau. Geriau juos laipsniškai pamokyti ir pripratinti, kartu nuolat pasidžiaugti kiekvienu laimėjimu.
- Lavinkite bendravimo įgūdžius. Bendravimo įgūdžių galima išmokti, kaip ir bet ko kito. Pasitreniruokite kartu išlaikyti akių kontaktą septynias sekundes: droviam vaikui tokios pamokėlės gali būti labai naudingos.
Adaptacija darželyje ir mokykloje
Adaptacija darželyje ar mokykloje jaudulio kelia tiek vaikams, tiek ir jų tėvams. O jei į ugdymo įstaigą išleidžiame jautrų vaiką, nerimo lygis akimirksniu išauga.
Mūsų klasėse būna iki 15 vaikų, todėl galime individualiai pažiūrėti į kiekvieno jų ugdymą. Prieš mokslo metus aš kaip vadovas kviečiu tėvus atvesti vaiką į pasibandymo dieną ar pusdienį, kad jis pamatytų aplinką, pažiūrėtų, kaip gyvename. Turėjome pradinuką, su tėvais grįžusį į Lietuvą iš Jungtinių Amerikos Valstijų, jis buvo atėjęs du pusdienius mūsų aplankyti. Dabar turime „šviežią" pirmokų klasę, jiems adaptacinės dienos. Prieš rugsėjo 1-ąją siūliau tėvams su vaikais atvažiuoti savaitgalį, pasivaikščioti po Pavilnių parką, apžiūrėti mokyklos teritoriją.
Mokslo metus ir mes pradedame nuo susipažinimo, piešinių, prisistatymo per žaidimus, taip vaikai susidraugauja. Turime Ryto ratą, kur kasdien papasakojame, kaip jaučiamės, ką šiandien veiksime, su kokia nuotaika atėjome. Lauko mokykloje šiuo metu irgi turime jautrią pradinukę, kaip ugdytojai skiriame daug dėmesio, dažnai klausiame: „Ar tau viskas gerai? kaip jautiesi?" Suaugusiojo buvimas šalia jai padeda jaustis tvirčiau, taip pat ir galėjimas pabūti su savimi ramiame kampelyje ar su knyga ant sėdmaišio. Mūsų mokykloje nėra skambučio - turime varpelį, kviečiantį į tam tikrą veiklą, jo garsas malonus. Svarbu žinoti, kas vaikus erzina, neramina. Jautriems vaikams dažniausiai stresą kelia staigūs pokyčiai, turi būti nuolat pranešama: šiandien darysime tą ir tą, dabar užsiimsime šia veikla, netrukus eisime pietauti. Padėdamas jautriems vaikams naudoju ir tokį metodą: bandau jiems surasti draugą, kuris galėtų pabūti kartu, pagloboti - gal du vaikai mėgsta tą patį žaidimą arba spalvą ir gali pradėti kartu bendradarbiauti kaip komanda (peer buddies).
Svarbu, kad tėvai ir pedagogai komunikuotų. Adaptacija darželyje ar mokykloje jaudulio kelia tiek vaikams, tiek ir jų tėvams. O jei į ugdymo įstaigą išleidžiame jautrų vaiką, nerimo lygis akimirksniu išauga.
Patarimai, kaip pasiruošti darželiui:
- Pasirūpinkite būtiniausiais daiktais: gertuve, tinkama apranga, keliais užkandžiais.
- Susipažinkite su auklėtoja ir supraskite jų dienotvarkę.
- Parodykite savo teigiamą emocinį nusiteikimą ir būkite ramūs.
- Imituokite būsimus kasdienius ritualus, pavyzdžiui, važiuokite į darželio teritoriją, pasakokite apie aplinką, praleiskite būsimoje aplinkoje 15-30 minučių.
- Pasikonsultuokite su auklėtojais, kaip geriausiai paruošti vaiką darželiui, kas yra svarbu atsižvelgti į vaiko amžių ir jo individualius poreikius.
Jautrumo stiprinimas ir pasitikėjimo savimi ugdymas
Labai jautrių vaikų pasitikėjimo savimi stiprinimas yra esminis jų emocinio ir socialinio vystymosi aspektas. Šie vaikai dažnai susiduria su iššūkiais, kuriuos sukelia didelis jautrumas dirgikliams. Jautrūs vaikai gali išsiugdyti atsparumą, sumažinti patiriamą jautrumą ir įgyti pasitikėjimo savimi. Atminkite, kad pasitikėjimo savimi ugdymas yra nuolatinis procesas, o kiekvienas vaikas yra unikalus. Norint suprasti ir palaikyti labai jautrius vaikus, būtina suvokti jų unikalumą.
Labai jautrūs vaikai dažnai kur kas asmeniškiau įsisavina grįžtamąjį ryšį, o konstruktyvi kritika jų atžvilgiu gali būti suvokiama kaip puolimas. Pateikdami pastabą ar kritiką sutelkite dėmesį į konkretų elgesį ir suformuluokite ją tinkamai.
Itin jautrus vaikas: išskirtinė psichologinė savybė
Itin jautrus vaikas - tai ne diagnozė ar sutrikimas, tai išskirtinė psichologinė savybė, būdinga 15-20 proc. vaikų. Tokių vaikų auginimas gali sukelti daug iššūkių tėvams ir globėjams, tačiau iš jų galima daug pasimokyti. Labai jautrus vaikas juslinę informaciją apdoroja daug giliau nei jo bendraamžiai. Šis jautrumas apima ne tik penkis įprastus pojūčius, bet ir emocinius, socialinius ir pažintinius dirgiklius.
Pagrindinės savybės:
- Emocijų intensyvumas: itin jautrus vaikas intensyviai reaguoja tiek į teigiamus, tiek į neigiamus dirgiklius.
- Stipri empatija ir užuojautos jausmas: jautrūs vaikai, demonstruodami stiprų empatijos jausmą, dažnai susitapatina su kitų žmonių jausmais ir patirtimi.
- Sensorinis jautrumas: gali būti būdingas itin didelis klausos, uoslės, regos ar lytėjimo jautrumas. Itin jautrūs vaikai gali būti per daug stimuliuojami judrioje ar chaotiškoje aplinkoje.
Kaip padėti itin jautriam vaikui?
- Sukurkite stabilią aplinką: sukurkite ramią ir organizuotą namų erdvę. Dažniausiai vaikai ir jų šeimos žino, kokie dirgikliai juos paveikia labiausiai.
- Priimkite vaiko emocijas: pripažinkite ir priimkite itin jautraus vaiko išgyvenamus jausmus, mokykite, kad visos emocijos yra reikšmingos ir jas reikia išgyventi.
- Skirkite daug dėmesio vaiko miego rutinai: itin jautriam vaikui dažnai reikia daugiau miego nei įprasta jo bendraamžiams.
- Mokykite kurti ribas ir pasakyti ,,Ne“: itin jautriam asmeniui labai sunku pasakyti žodį ,,Ne“. Mokykite vaiką vertinti savo emocinę ramybę.
- Pritaikyta mokymosi aplinka: sukurkite vaikui kuo palankesnę mokymosi aplinką.
Nenoras valgyti darželyje
Penkiametis berniukas po vieno griežtesnio auklėtojos paraginimo liovėsi valgyti pietus darželyje. Ir tai tęsiasi jau pusę metų. Visgi klausimų čia yra daugiau nei galimybės atsakymui.
Panašu, jog jums atrodo, kad berniuko nevalgymas yra susijęs su auklėtojos griežtumu. Tačiau net ir tada vaikas turėtų išgyventi papildomus jausmus, kurie jam atneštų žinią, jog tai, kaip su juo pasielgė, buvo negerai. Arba pati valgymo situacija tiesiog pastiprino tos dienos jausmus ir per ją berniukas bando pasakyti, jog jis išgyvena sunkumą. Jūsų vaiko nenoras valgyti gali būti vienas iš kovos su suaugusiais būdas. Tai yra galių kova, leidžianti berniukui pajusti savo jėgą ir svarbumą. Tai būdas gauti garantuotą dėmesį ir priversti suaugusiuosius intensyviai apie jį galvoti. Tai, jog jis pasirinko būtent šį būdą, galėjo lemti keletas faktorių: po ligos atsiradęs didesnis dėmesio poreikis, nerimas, kurį vienokiu ar kitokiu laipsniu patiria vaikai, po ilgesnio laiko įsiliejantys į grupę, kad ir pažįstamą. Taip pat berniukas turėjo pastebėti, kad jo nevalgymas tampa problema tiek auklėtojoms, tiek jums. Taigi vaiko poreikis būti labiau pastebėtam, globojamam, patirti stipresnį dėmesį gavo atsakymą: nevalgymas.
Būtų labai žmogiška, jei jūsų šeimoje atsirado abejonės ir pačia darželio sistema ar ten dirbančiais žmonėmis. Tai dar labiau patvirtina, kad tada, kai vaikas būna namuose, gauna pakankamai dėmesio kitu būdu, jaučiasi saugus, išgirstas, matomas, mylimas, jam nereikia kovoti ir nevalgymas jį apleidžia.
Kaip reikėtų reaguoti į situacijas, kuriose vaikas bando parodyti savo galią? Pirmiausia - neįsitraukti į jas. Viena akimi stebėti, tačiau nepastiprinti jos ir nesureikšminti. Kai suaugę ką nors itin rimtai svarsto, į tai investuoja daug laiko, energijos, išgyvena daug emocijų, vaikas tai mato kaip galimybę juos valdyti. Daugelis vaikų sunkumų išnyksta tuomet, kai jie nebeneša naudos. Taigi atsakius, ką nevalgymas duoda vaikui, kokius savo poreikius jis tenkina tokiu būdu, svarbu nestiprinti jums nepageidaujamo elgesio. Žinoma, svarbu leisti vaikui jaustis mylimam, svarbiam, sudaryti sąlygas išgyventi artumo jausmą. Tačiau tai daryti kitokiais būdais. Tad pagrindinė mintis būtų tokia: vaikui svarbu patirti savo vertingumą ir svarbumą konstruktyviais būdais bei sumažinti poreikį grįžti prie nevalgymo kaip priemonės valdyti suaugusiuosius. Žinoma, vaikas tai daro nesąmoningai. Vaikai yra labai jautrūs ir turintys gerus stebėjimo įgūdžius. Valgymas, miegojimas, tvarkymasis, tinkamas elgesys, tualeto reikalai tėvams yra svarbus dalykas. Būtent tai ir yra dažniausiai pasitaikančios sritys per kurias vaikai nori pranešti, jog jiems kažko trūksta ar kažkas yra kitaip, nei jie nori, gali išbūti ir augti.