Pastaruoju metu Lietuvoje netyla diskusijos apie švietimo sistemos problemas, mokytojų padėtį ir galimus pokyčius. Šiame kontekste galima kelti klausimą, ar auklėtojas ar mokytojas galėtų būti tinkamas kandidatas į prezidentus. Straipsnyje nagrinėjami švietimo sistemos iššūkiai, mokytojų darbo sąlygos ir visuomenės požiūris į pedagogus, taip pat aptariamos galimybės mokytojams dalyvauti politiniame gyvenime ir siekti aukščiausių šalies postų.
Mokytojo profesijos prestižas ir realybė
Istorijos mokytojas Haroldas Maselis apgailestauja dėl to, ką mato socialiniuose tinkluose: dalis pedagogų patys skundžiasi savo profesija, diskredituoja ją, tarsi patys nuvertina šį darbą. Tad kalbėti apie mokytojo profesijos prestižą, kai patys mokytojai ja nesididžiuoja, šiame kontekste itin sunku.
„Iš tiesų viskas priklauso nuo paties mokytojo požiūrio, kaip jis vertina savo darbą. Mano močiutė yra puikus to pavyzdys - darbą su mokiniais ji vadina gražiausiais savo profesinio gyvenimo metais. Kai buvau mažas, ji nuolat dalijosi geriausiais atsiliepimais apie mokytojo kasdienybę, galbūt dėl to, man prasitarus apie norimą rinktis pedagogo kelią, ji niekad nuo tokio pasirinkimo manęs neatkalbinėjo. Keista girdėti tuos negatyvius pasisakymus, kuriuos viešai apie savo kasdienybę transliuoja patys mokytojai. Ogi galėtų elgtis priešingai - pasakoti apie smagius patyrimus, šio darbo prasmę, skatinti jaunus žmones rinktis šį kelią, jungtis prie mokytojų bendruomenės“, - sako H. Maselis, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos istorijos absolventas.
Jaunų žmonių nenoras rinktis mokytojo kelią
Haroldas svarsto, kad galbūt tai lemia jų pačių mokykloje įgytos patirtys ar ne visai pozityvūs tėvų prisiminimai, kurie ir suformuoja neigiamą požiūrį į mokytojo profesiją. „Mes labai sureikšminame įvairius švietime vykstančius pokyčius ir esame nekantrūs. Tai galioja ne tik mokytojų bendruomenei, bet ypač jai. Žmonės tapo nekantrūs bet kokiam pokyčiui, jie tikisi, kad viskas bus aišku, čia ir dabar. Palaukime. Ramiai, iš lėto pasimokysime ir išspręsime visus tuos sunkumus“, - įsitikinęs jis.
Mokytojo darbo užkulisiuose
Eina jau antri metai, kai nebedirbu mokykloje. O nebedirbu dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiandien mokytojai ruošiasi streikuoti. Tas priežastis aprašiau knygoje „Mokytojas“ (kai kuriuos žemiau įvardintus punktus iliustravau kūrinio ištraukomis), bet šiandien, skaitant žiniasklaidoje pasirodančius straipsnius apie pedagogus, kyla naujų minčių ir naujas noras reaguoti, rašyti, kalbėti. „Buvau naujokas ir į pedagogo profesiją žiūrėjau kaip į malonumą, tad ketinau už jį susimokėti. Patogiausia buvo pasirūpinti laisvai samdomo darbo, nes tik taip galėjau dirbti nuotoliu ir lanksčiu grafiku. Netrukus susiradau keletą smulkių reklamos projektų ir paryčiais, baigęs ruoštis pamokoms, varvindavau prie jų akis. Kaip kitaip būčiau išgyvenęs iš 700 eurų nesiekiančios algos? Vien buto nuoma ir komunaliniai mokesčiai Vilniuje per mėnesį atsieidavo apie 400 eurų. Antraisiais ir trečiaisiais darbo mokykloje metais (2020-2021 m. m. ir 2021-2022 m. m.) mano etatas siekė beveik 1,4, atlyginimas į rankas - 1150 Eur. Skamba daug geriau nei 700 Eur, bet irgi ne stebuklai. Tuo metu man buvo dvidešimt aštuoneri, reikėjo pinigų ne tik sau pačiam, bet ir vaikui. Kai kurie gal pasakys, kad nėra ko skųstis dėl 1150 eurų, daug kas uždirba mažiau, bet aš dar kartą pabrėšiu, kad tiek gaudavau ne už 1, o už 1,4 etato. Neseniai pasirodę Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos duomenys, neva vidutinė mokytojų alga į rankas dabar jau siekia 1400 eurų, ne veltui sukėlė masinį pasipiktinimą tarp pedagogų. Visuomenei sudaromas klaidingas įspūdis, kad tiek šiais laikais mokytojams mokama už etatą, o iš tikrųjų krūviai kur kas didesni. Be to, atlyginimas auga dėl turimo stažo ir kvalifikacijos. 40 metų mokyklai paskyrusios mokytojos metodininkės, dirbančios 1,5 etato, atlyginimas, aišku, šiek tiek didesnis už naujoko, bet dėl šimto ar poros šimtų eurų ji paaukoja dar daugiau sveikatos ir laisvalaikio. Kaip galime tikėtis, kad siūlydami neadekvatų užmokestį į mokyklas prikviesime jaunimo, kuris šiais laikais turi begalę patrauklesnių galimybių užsidirbti? (Viena jauna kolegė išeiti iš gimnazijos nusprendė po pusmečio.) Gal kas nors pasakys, kad reikia nuomotis pigesnį butą arba dar geriau - kambarį. Arba kad jauniems mokytojams nereikia turėti vaikų. Geriausia, aišku, būtų tiesiog pasistatyti palapinę mokyklos kieme, rytais valytis dantis mokytojų tualete ir apsiriboti kitų tėvų vaikais, kurių kiekvienoje klasėje bent po dvidešimt penkis. Ko išvis tie mokytojai nori? Patikėkite, dauguma mokytojų DARO VISKĄ, KĄ GALI, kad padėtų kiekvienam vaikui ar paaugliui, nepaisydami to, kad kartais yra atsakingi už daugiau nei šimtą mokinių. Apie tai neverta daug rašyti, tiesiog pasidalinsiu knygos ištrauka, kurioje aprašau pirmuosius metus mokykloje. Tuomet aš ne tik dirbau, bet ir studijavau pedagogiką, uždarbiavau papildomai. Antraisiais metais dirbdamas mokykloje jau turėjau pedagogo kvalifikaciją patvirtinantį popiergalį, taigi gaišti laiko paskaitoms nebereikėjo. „Tie, kurie sako, kad mokytojų darbo diena trumpesnė ir jie turi daugiau laisvo laiko, nusipelno atskiros vietos pragare. Taip, pamokos baigdavosi popiet, apie trečią valandą. Tačiau tai nereiškia, kad po to galėdavau lyg niekur nieko bimbinėti po miestą ir nieko neveikti. Per kokį pusvalandį pėsčiomis grįždavau namo, tada greitai pasigamindavau ko nors užkąsti, o pavalgęs iš nuovargio valandėlei smigdavau priešais televizorių. Apie penktą valandą pradėdavau ruoštis kitos dienos pamokoms ir baigdavau trečią ketvirtą ryto, dirbdamas be jokių didesnių pertraukų. Tada akimirksniu užmigdavau, o septintą valandą jau nuskambėdavo žadintuvas. Apsimiegojęs nušlitiniuodavau į dušą, paskubomis ko nors įsimesdavau į burną ir skuosdavau į mokyklą. Ir taip KIEKVIENĄ DIENĄ. Tikra mįslė, kaip suspėdavau uždarbiauti papildomai ir susidoroti su pedagogikos studijomis (rašyti absurdiškus referatus, o savaitgaliais klausytis nukriošusių dėstytojų paskaitų apie tai, kada mergaitėms pradeda dygti krūtys). Asmeninis gyvenimas?
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Knygos darželio auklėtojams
Šeimos įtaka ir tėvų vaidmuo
Visų pirma sėkmė egzaminuose ir visame ugdymo procese priklauso ne tik nuo mokytojų. Požiūris į mokymąsi nuo mažų dienų formuojamas šeimoje. Tai ir yra pagrindas. Yra tėvų, kurie iš tiesų skiria daug ir kokybiško laiko savo vaikams, diegia reikiamas vertybes, kalbasi, klausosi, domisi, prižiūri, ar atliekami namų darbai, tikrina dienyną, ugdo meilę knygoms, vedasi į spektaklius ir taip toliau (mokytojui padedant, tokie vaikai egzaminuose tikrai gali sužibėti). Yra tėvų, kurie augindami vaikus įdeda vidutiniškai pastangų (tokie mokiniai, mokytojui padedant, egzaminuose taip pat gali pasirodyti puikiai, bet taip nutinka daug rečiau). Galiausiai, yra tėvų, kurie nuo mažens įbruka vaikui į rankas planšetinį kompiuterį, o patikrinti pažymių prisijungia nebent mokslo metų pabaigoje arba tuomet, kai norėdama informuoti apie prastus mokymosi rezultatus paskambina auklėtoja. Ką, tarkime, gali padaryti lietuvių kalbos mokytojas, vienuoliktoje klasėje gavęs mokinį, nuo penktos klasės neperskaičiusį nei vienos knygos, jei net jo tėvai įsitikinę, kad skaitymas tėra laiko gaišimas? Jei manote, kad tokių mokinių pasitaiko vos vienas kitas, tai labai klystate. O ir su likusia klasės dalimi, neskaičiuojant tų kelių pirmūnų, yra be galo daug vargo. Patikėkite, dauguma mokytojų DARO VISKĄ, KĄ GALI, kad padėtų kiekvienam vaikui ar paaugliui, nepaisydami to, kad kartais yra atsakingi už daugiau nei šimtą mokinių. Savaime aišku, kad mokymo kokybė dėl tokių apimčių nukenčia. Mokytojai tai puikiai supranta, bet negali mažinti krūvio, nes neišgyventų, o dėl mokinių skaičiaus klasėje apskritai sprendžia ne pedagogai.
Individualus požiūris ir diferencijavimas
„Žmonės labai skirtingi: vieniems patogiau viską kruopščiai suplanuoti, kitiems tvarka riboja kūrybingumą. Idealiu atveju turėjau diferencijuoti: pasirūpinti, kad kiekvienas mokinys gautų savo gebėjimus, patirtį, motyvaciją, interesus ir mokymosi stilių atitinkančią užduotį. O tada dar teikti individualų grįžtamąją ryšį. Išties graži utopija… Antraisiais darbo mokykloje metais iš viso mokiau bent šimtą gimnazistų - apie penkiasdešimt dvyliktokų ir tiek pat vienuoliktokų. Oficialiai turėjau 1,4 etato, tačiau norėdamas nors kiek padoriau gyventi vis dar uždarbiavau papildomai ir miegoti eidavau trečią ryto. Diferencijavimas pagal individualius poreikius? Nei aš, nei kitos lituanistės neturėjo tam laiko. (…) Baisiausia būdavo, kai prie visų darbų prisidėdavo rašinių taisymas. Ar bent įsivaizduojate, kiek laiko suryja tų neįskaitomų keverzonių šifravimas? Norint tinkamai įvertinti vieną mažiausiai penkių šimtų žodžių rašinį reikia bent 20-25 minučių.
Mokytojų finansinė padėtis ir visuomenės požiūris
„O kaip kitų profesijų atstovai? Vargu ar rasime profesiją, kurios atstovas pasakytų, kad uždirba pakankamai. Reikia pinigų gydytojams, reikia policijos pareigūnams, reikia visiems. Tai kodėl mokytojams turėtume teikti pirmenybę? Ogi todėl, kad be mokytojų nebūtų nei gydytojų, nei policijos pareigūnų, nei kitų profesijų atstovų. Ir kuo geresni, laimingesni mūsų mokytojai, tuo geresni kitų sričių specialistai, tuo geriau gyvena visi piliečiai. Viskas prasideda nuo švietimo, tai yra sėkmingos visuomenės pagrindas. Kaip jau supratote, daugelis mokytojų priversti ne tik dirbti padidintais etatais, bet ir uždarbiauti papildomai. Vieni dirba korepetitoriais, kiti susigalvoja kitokios veiklos, pavyzdžiui, prekiauja mugėse kokiais nors mezginiais arba vasarą skrenda į Norvegiją dažyti namų (tiek tų ilgų vasaros atostogų…). Nesuprantu, kaip su mokytojo atlyginimu susijęs jų papildomas uždarbis. Nors, aišku, yra tekę skaityti konspiracinių teorijų: mokytojai tyčia nesistengia, neišmoko, o tada samdosi korepetitoriais. Bet jeigu pedagogai iš tiesų verbuotų savo pačių mokinius, būtų labai greitai išaiškinti mokyklos administracijos arba mokinių tėvų. Be abejo, negalima atmesti galimybės, kad susivieniję Lietuvos mokytojai pogrindyje audžia slaptą tinklą, kurio tikslas - sukurti mūsų šalyje kuo didesnę korepetitorių paklausą. Kol dirbau mokykloje, papildomu mokymu neužsiėmiau, korepetitoriumi ėmiau dirbti tik išėjęs iš gimnazijos. Įsitikinau, kad iš korepetitoriavimo iš tiesų galima padaryti verslą (ne veltui pastaruoju metu visokių korepetitorių paslaugas siūlančių įmonių tik daugėja), bet manyti, kad jį sukurs mokyklose visu ar net didesniu etatu dirbantys mokytojai yra tiesiog naivu. Geriausiu atveju jie turi laiko papildomai mokyti vos vieną kitą mokinį. Noriu atkreipti dėmesį, kad didelis korepetitorių poreikis rodo ne mokytojų nekompetentingumą, o tai, kad švietimo sistema skylėta.
Mokytojų streikai ir visuomenės reakcija
Yra sakančių, kad streikuosiantys mokytojai tikri savanaudžiai - dėl jų užgaidų nevyks pamokos, vaikai taps įkaitais, bus daroma žala švietimui ir taip toliau. Tačiau reikėtų jaudintis ne dėl kelias dienas ar net savaites truksiančio streiko. Reikėtų galvoti apie pervargusius mokytojus, kurie priversti dirbti sausakimšose klasėse, apie dėl to nukenčiančią mokymo(si) kokybę, apie pedagogų trūkumą ir nesugebėjimą pritraukti jaunų žmonių į mokyklas, apie vykdomus ugdymo pokyčius, kuriems, kaip visada, tinkamai nepasiruošta. Jeigu niekas nesikeis, žala Lietuvos švietimui ir toliau bus daroma KASDIEN. Jei viskas taip blogai, kodėl tuomet streikuoja ne visi mokytojai? Na, vieni bijo prarasti darbą (turbūt teko girdėti, kad kai kuriose mokyklose pedagogams spaudimą daro vadovai), kitiems galbūt kažkaip nepatogu, gal trūksta sveikatos, nes jau prieš penkerius metus turėjo išeiti į pensiją. Visgi pagrindinė priežastis, manau, ta, kad dauguma pedagogų yra praradę viltį sulaukti realių pokyčių. Visiems tiems dešimtmečius mokyklose praleidusiems veteranams padorius atlyginimus žadėjo šimtus kartų, prestižą tikriausiai irgi. Veltui sugaištas laikas, o norint išeiti programą pamokų ir taip trūksta. Taip pat negalima pamiršti, kad yra mokytojų, dirbančių privačiose mokyklose. Ten situacija kitokia nei valstybinėse švietimo įstaigose, apie kurias daugiausiai ir kalbame. Tad gal streikuoti dalis mokytojų ir neis, bet tai nereiškia, kad jų pakeisti negalėtų pedagogus palaikantys mokiniai, jų tėvai ir kiti švietimo problemoms neabejingi žmonės. Visuomenė iki šiol sieja mokytojo profesiją su tam tikra auka. Atseit, jeigu jau dirbi mokykloje, tai kitaip ir negali būti. Iš tiesų, tai ne tik gali, bet ir turi būti kitaip. Mokytojai neprivalo dėl mokinių aukoti laisvalaikio, sveikatos, laiko savo šeimai ir vaikams, jie neturėtų iš savo kišenės pirkti spausdinimo lapų arba Rugsėjo 1-ąjai skirtų klasės papuošimų, dovanėlių pradinukams ir t. t. Neseniai įrašiau tinklalaidę su Amerikoje dirbančia mokytojos padėjėja. Ji papasakojo, kad kiekvieną darbo minutę užfiksuoja programėlėje ir paskui gauna už tai atitinkamą užmokestį. O mes vis dar įsivaizduojame, kad mokytojas yra kažkoks šventasis. Nustokime mistifikuoti. Mokytojas yra paprastas žmogus, o už papildomą darbą jam reikia atlyginti kaip ir bet kuriam kitam samdomam darbuotojui. Tie, kurie nepalaiko pedagogų, be abejo, sugalvos dar daugiau „argumentų“, bandydami įrodyti, kad mokytojai viską piešia pernelyg tamsiomis spalvomis. Bet tiesa bado akis. Per mažiau nei pastarąsias septynias dienas Marijampolėje nuo narkotikų mirė septyniolikmetis, Panevėžio mokykloje trylikametė peiliu subadė savo bendraamžę, o Šiauliuose keturiolikmetis per technologijų darbų pamoką kumščiais talžė veidą penkiasdešimt šešerių metų mokytojui. Svajonių darbas, ar ne?
Švietimo sistemos problemos ir šeimos vaidmuo
„Taip, mūsų šalyje švietimo sistema supuvusi nuo pradžios iki pabaigos, nuo darželių iki universitetų, bet pagrindinių problemų šaknys slypi šeimoje. Kol nepasikeis tėvų požiūris, tol jokios mokslo reformos nepadės. (…) Rudenį mūsų mokykloje buvo organizuojami susitikimai su mokytojais. Tėvai galėjo pasidomėti vaikų patiriamais sunkumais, pažangumu ar tiesiog pabendrauti su pedagogais „profilaktiškai“. Spėkite, kiek tėčių ir mamų pasinaudojo tokia galimybe? Beje, ar matėte, kad keturiolikmečio, talžiusio savo mokytoją, tėvai jau ir patys pateikė pareiškimą policijai? Skaičiau, kad pasikalbėti apie incidentą su mokyklos vadovybe jie nesiteikė - „neturėjo laiko“. Tiesą sakant, nei kiek nenustebčiau, jei ir šioje situacijoje kaltas liktų pedagogas, pamokos metu paprašęs mokinio pasidėti išmanųjį telefoną į šalį. Gerai pamenu jausmą, kaip pirmaisiais darbo mokykloje metais vienuoliktokas pamokos metu pasiuntė mane „ant trijų raidžių“ (šį epizodą irgi aprašiau knygoje). O štai trečiaisiais metais vienos mokinės tėvai nepatingėjo išsiųsti skundą dėl visiškai pagrįstai gautų nepatenkinamų įvertinimų tiesiai į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją.
Taip pat skaitykite: Amžiaus grupės darželiuose
Požiūris į mokytoją
Kalbėdami apie švietimą, visi visuomet kalba apie vaikus. Vis dėlto nors kartą reikėtų pagalvoti ir apie mokytojus. Jei mokytojai gaus bent kiek padoresnį atlyginimą, nebus pervargę, jei jausis laimingi, tuomet ir mokiniams bus geriau. Prisiminkite, kurios pamokos mokykloje buvo jūsų mėgstamiausios? Arba paklauskite savo vaikų. Deja, priežasčių šypsotis pedagogams lieka vis mažiau. Jei jau valstybė nesiteikia skirti pinigų švietimui, jei net politinės aplinkos atstovai atvirai tyčiojasi iš mokytojų ragindami pasižiūrėti į savo apgailėtinus algalapius, tai ne streikuojam, o skirstomės, išvažiuojam, plaukiam į kokią nors negyvenamą salą ir kuriam ten atsarginę Lietuvą su naujais darželiais, mokyklomis ir universitetais. P. S. Ne, straipsnis neužsakytas. Nėra nei vieno kandidato į prezidentus ar politinės partijos, kuriai švietimas būtų realus prioritetas. P. P. S. Dar neseniai galvojau, kad „Mokytojas“ turėjo pasirodyti metais anksčiau, tačiau dabar kūrinys aktualus kaip niekad. Mokytojų streikas prasideda rugsėjo 29 dieną.
Ar mokytojas gali būti prezidentas?
Atsižvelgiant į tai, kokie iššūkiai kyla švietimo sistemoje ir kokie reikalavimai keliami mokytojams, kyla klausimas, ar šios profesijos atstovas galėtų sėkmingai vadovauti valstybei.
Mokytojo kompetencijos ir vertybės
Mokytojas turi daugybę savybių, kurios galėtų būti naudingos prezidento poste:
- Gebėjimas komunikuoti ir įtikinti: Mokytojas nuolat bendrauja su mokiniais, tėvais ir kolegomis, todėl turi gerus komunikacijos įgūdžius. Jis geba aiškiai ir suprantamai išdėstyti savo mintis, įtikinti kitus savo idėjomis.
- Empatija ir rūpinimasis kitais: Mokytojas rūpinasi savo mokiniais, stengiasi jiems padėti ir suprasti jų problemas. Ši savybė yra labai svarbi prezidentui, kuris turi rūpintis visais šalies gyventojais.
- Atsakingumas ir sąžiningumas: Mokytojas yra atsakingas už savo mokinių ugdymą, todėl turi būti sąžiningas ir atsakingas. Šios savybės yra būtinos prezidentui, kuris turi priimti svarbius sprendimus dėl šalies ateities.
- Gebėjimas spręsti konfliktus: Mokytojas nuolat susiduria su įvairiais konfliktais klasėje, mokykloje. Jis turi gebėti juos spręsti taikiai ir konstruktyviai. Ši savybė yra labai svarbi prezidentui, kuris turi gebėti spręsti konfliktus tarp skirtingų visuomenės grupių ir valstybių.
Politinė patirtis ir iššūkiai
Tačiau mokytojui, siekiančiam prezidento posto, gali kilti ir tam tikrų iššūkių:
- Politinės patirties trūkumas: Daugelis mokytojų neturi politinės patirties, todėl jiems gali būti sunku suprasti politinius procesus ir priimti politinius sprendimus.
- Visuomenės stereotipai: Visuomenėje vis dar vyrauja stereotipai apie mokytojus, kurie gali trukdyti jiems laimėti rinkimus. Kai kurie žmonės gali manyti, kad mokytojas yra per daug švelnus ir nekompetentingas vadovauti valstybei.
- Finansiniai ištekliai: Dalyvavimas prezidento rinkimuose reikalauja didelių finansinių išteklių, kurių daugelis mokytojų neturi.
I.Šimonytės pavyzdys
Tiesa, trečiadienį, kai Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų stovykloje lyg kruša iš giedro dangaus pasipylė galimų jų kandidatų į prezidentus baltos vėliavos, juokauti buvo nusiteikę ne visi dešinieji. Antai anksčiau prezidiumo posėdį, kuriame buvo užfiksuota triuškinanti I.Šimonytės pergalė taip ir neįvykusiuose vidiniuose partijos kandidato į prezidentus rinkimuose, palikęs dešiniųjų patriarchas Vytautas Landsbergis ne vienam pasirodė nusivylęs ar bent nenusiteikęs itin šventiškai. Paprastai šmaikštus profesorius ir šįkart bandė pajuokauti cituodamas buvusį sovietų lyderį Michailą Gorbačiovą, kad „proces pašol“ (procesas pajudėjo. - Red.), bet daugelis jo balse išgirdo ir nusivylimo kartėlį. Politikos šachmatų didmeistriu vadinamas buvęs konservatorių vedlys netryško dideliu optimizmu, kai žurnalistų buvo paklaustas apie I.Šimonytės šansus rinkimuose: „Kokie jos šansai? Tokie patys, kaip ir jūsų.“ V.Landsbergis dar atsainiai pasvarstė, kad jeigu žmonės balsuos už I.Šimonytę, gali išrinkti, jeigu nebalsuos - neišrinks: „Jūs paklauskit žmonių, už ką jie balsuos. Aš esu tik vienas iš mažiau nei trijų milijonų.“ Dešiniųjų patriarchas nesureikšmino ir to, kad savo kandidatūras atsiėmė socialinės apsaugos ir darbo bei krašto apsaugos ministrai Monika Navickienė ar Arvydas Anušauskas. „Aš galiu vietoj jų iškelti savo kandidatūrą. Bet kažin ar tai pagerins padėtį?“ - ištarė politikos veteranas. Kai kurie konservatoriai tokius buvusio jų vedlio teiginius įvertino kaip galimą nusivylimą, kad jo balsas nebėra svarus ar lemiamas. Ar tai reiškia, kad V.Landsbergis dėl prezidento rinkimų turėjo kitą planą?
Taip pat skaitykite: Draudimas vaikams darželyje: privalumai ir trūkumai
Konservatorių kandidato paieškos
Anot kai kurių konservatorių, jeigu toks planas ir buvo, jis trečiadienį žlugo kartu su kitų iškeltų kandidatų ambicijomis bei užgniaužtais troškimais. I.Šimonytei netikėtai pranešus, kad ji sieks tapti partijos kandidate į prezidentus, visi kiti savo kandidatūras vienas po kito atsiėmė. „Atrodė kaip vaikų darželyje - atėjo auklėtoja ir liepė visiems eiti pietų miego“, - kitą dieną buvo šmaikštaujama parlamente. Ilgiausiai muistėsi Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto vadovas Laurynas Kasčiūnas, bet ir jis galiausiai pranešė apie kapituliaciją. Viena pirmųjų iš kovos lauko pasitraukė realiausia konservatorių kandidate į prezidentes laikyta M.Navickienė. Populiari ministrė jau net buvo pradėjusi jaukintis kandidatės į prezidentus vaidmenį, bet, kaip netrukus pati pripažino, apsidžiaugė sulaukusi lemtingo I.Šimonytės skambučio. Įdomu tai, kad premjerė apie savo sprendimą M.Navickienę irgi informavo paskutinę minutę. Vyriausybės vadovės sprendimas buvo staigmena ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų rinkimų štabo vadovui Mindaugui Lingei, kuris pripažino apie tai sužinojęs iš žiniasklaidos. Panašu, kad premjerės žingsnis tik trečiadienį tapo žinomas ir Užsienio reikalų ministerijai vadovaujančiam partijos lyderiui Gabrieliui Landsbergiui, kuris iš kovos dėl kandidatavimo į prezidentus pasitraukė pats pirmas dar praėjusią savaitę. Ar gali būti, kad V.Landsbergį nuvylė tai, jog prieš aštuonerius metus dešiniųjų vedliu tapęs anūkas neišdrįso parodyti, kokius politinius raumenis užsiaugino, ir tik iš šalies stebi partijai svarbius sprendimus? Liudininkų teigimu, partijos prezidiumo posėdyje V.Landsbergis šį kartą buvo ypač pasyvus, nors paprastai, jei turi ką pasakyti, netyli. Praėjusią vasarą būtent jis labiausiai jaukė anūko užmojus paleisti Seimą. Vis dėlto kai kurie konservatoriai linkę manyti, kad šįkart prastą patriarcho nuotaiką esą galėjo išprovokuoti ne G.Landsbergio nenoras imtis lyderio vaidmens, o buvusi šalies vadovė Dalia Grybauskaitė. Jos kandidatūrą buvo iškėlę aštuoniolika valdančiosios partijos skyrių. Šaltinių teigimu, kai kuriais atvejais tai esą buvo daroma ne be V.Landsbergio paraginimų ar pamąstymų, koks scenarijus būtų naudingiausias partijai. Anot politologų, D.Grybauskaitės dalyvavimas prezidento rinkimuose galėtų sukurti didžiausią intrigą. Kai kurių konservatorių nuomone, „ant jos“ statė ir patyręs politikos senbuvis V.Landsbergis, puikiai suprasdamas, kad būtent jos dalyvavimas procese gali priartinti ir jo anūko svajonę tapti eurokomisaru. Vis dėlto ir buvusi prezidentė konservatoriams pranešė, kad jų rengiamoje „demokratijos šventėje“ nedalyvaus. Tiesa, kai kurie dešinieji iš karto priminė, kad neigiamas D.Grybauskaitės atsakymas konservatoriams neužkerta jai kelio prezidento posto siekti kaip nepartinei kandidatei. Neabejojama, kad tokiu atveju baltą vėliavą iškeltų ir I.Šimonytė, būsimuose rinkimuose nusitaikiusi į „nuosaikių, proeuropietiškos dešinės“ rinkėjų balsus.
Išvados
Nors mokytojo profesija susiduria su daugybe iššūkių, o visuomenėje vis dar vyrauja stereotipai apie pedagogus, mokytojas gali būti tinkamas kandidatas į prezidentus. Svarbiausia, kad kandidatas turėtų reikiamų kompetencijų, vertybių ir politinės patirties.
Tačiau nereikėtų pamiršti, kad mokytojo kelias į prezidento postą gali būti sudėtingas. Mokytojui reikės įveikti politinės patirties trūkumą, visuomenės stereotipus ir finansinius sunkumus.
Vis dėlto, jei mokytojas sugebės įveikti šiuos iššūkius, jis gali tapti geru prezidentu, kuris rūpinsis visais šalies gyventojais ir sieks gerovės Lietuvai.