Įvadas
Dievo meilė yra giliai emocinga ir leidžia įžvelgti gražių tiesų, tačiau visada būtinas atsargumas, nes Dievo meilė (emocinga ar kitokia) yra tobula, ji neturėtų būti laikoma tapati žmonių patiriamiems jausmams. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip vaikai gali suprasti Dievo meilę per tėvų meilę, remiantis Šventojo Rašto įžvalgomis ir praktiniais patarimais.
Dievo meilė kaip tėvų meilė
Bene didžiausia meilė bendražmogiškam patyrimui yra tėvų meilė vaikui. Pasak Ps 103, 13; Iz 49, 15 ir Jer 31, 20, Dievas mus laiko savo mylimais vaikais, mylėdamas mus kaip geras tėvas ir motina myli savo vaikus. Tačiau, kaip paaiškina Iz 49, 15, net vaiko motina gali „užmiršti savo mažylį“, būti „nešvelni savo įsčių sūnui“, tačiau Dievas niekada nepamiršta savo vaikų ir Jo gailestingumo „niekada nepristinga“ (Rd 3, 22).
Pažymėtina, kad hebrajiškas terminas raḥam, vartojamas užuojautai čia ir daugelyje kitų eilučių nusakyti, apibūdinant gausią Dievo ištikimą meilę, yra kilęs iš hebrajiško termino, reiškiančio įsčias (reḥem). Taigi, kaip pastebėjo tyrinėtojai, Dievo užuojauta primena motinos meilę įsčių vaikui. Iš tikrųjų ji yra nepalyginamai didesnė už bet kokią žmogišką užuojautą, netgi motinos meilę savo naujagimiui.
Remiantis Jer 31, 20, Dievas savo Sandoros tautą laiko brangiu sūnumi ir numylėtu vaiku, nepaisant to, kad jie dažnai maištavo prieš Jį ir Jį liūdino. Nepaisant to, Dievas pareiškia: „Mano širdis dėl jo plaka“ ir „Aš tikrai jo pasigailėsiu“. Žodis, išverstas „pasigailėsiu“, yra anksčiau pavartotas terminas nusakyti Dievo meilei (raḥam). Be to, posakis „Mano širdis dėl jo plaka“ gali būti pažodžiui išverstas - „Mano vidus riaumoja“. Šis aprašymas yra giliai intuityvi dieviškų jausmų kalba, reiškianti gilią ir ištikimą Dievo meilę savo tautai. Nepaisydamas jų neištikimybės, Dievas ir toliau dovanoja savo tautai didelę užuojautą, gailestingumą ir tai daro viršydamas visus pagrįstus lūkesčius.
Kai kuriuos iš mūsų itin guodžia suvokimas, kad Dievo užuojauta mums yra panaši į mylinčio tėvo ar motinos užuojautą. Tačiau kai kuriems žmonėms gali kilti sunkumų, nes jų tėvai nemylėjo.
Taip pat skaitykite: Istorija apie Trakų cerkvę
Nepamatuojama Dievo meilė
Nepamatuojamos Dievo meilės žmonijai gelmės išreikštos Ozėjo knygoje. Dievas įsakė pranašui Ozėjui: „Eik, imk sau žmona moterį kekšę ir turėk vaikų kekšių, nes kraštas, pamesdamas VIEŠPATĮ, daro didelę kekšystę“ (Oz 1, 2). Perskaitykite Oz 11, 1-9. Dievo meilė savo tautai prilyginama švelniai tėvų meilei vaikui.
Šventajame Rašte panaudoti mažo vaiko, besimokančio vaikščioti, vaizdiniai; mylimo vaiko paėmimas ant rankų; gydymas ir aprūpinimas maistu; bei panašus švelnus rūpinimasis savo tauta. Šventasis Raštas taip pat sako, kad Dievas nešiojo savo tautą „kaip žmogus neša savo sūnų“ (Įst 1, 31). „Iš meilės ir pagailos atpirko juos“, „globojo juos ir nešė nuo amžių per visas dienas“ (Iz 63, 9).
Priešingai nepajudinamai Dievo ištikimybei, Jo tauta ne kartą buvo neištikima, galiausiai atstūmė Dievą, taip nuteisdami save ir nuliūdindami Jį. Dievas yra gailestingas, bet niekada neišsižada teisingumo. (Dar tyrinėsime, meilė ir teisingumas neatsiejami.)
Ar kada teko taip dėl ko nors nusiminti, kad skaudėjo skrandį? Tokia simbolika naudojama giliems Dievo jausmams, susijusiems su savo tauta, nusakyti. teigiant, kad kūdikis yra jos. Kai Saliamonas įsakė padalyti kūdikį į dvi dalis (neketindamas pakenkti kūdikiui), minėtasis vaizdinys apibūdino tikrosios motinos emocinę reakciją (1 Kar 3, 26; plg. Pr 43, 30). Kiekvienas tėvas ar mama žino, apie ką čia kalbama. Jokia kita žemiška meilė tam neprilygsta.
Dievo užuojauta Naujajame Testamente
Naujajame Testamente Dievo užuojautai nusakyti naudojami tie patys vaizdiniai kaip ir Senajame. Paulius Tėvą vadina gailestingumo Tėvu ir „visokios paguodos“ Dievu (2 Kor 1, 3). Be to, Ef 2, 4 Paulius aiškina, kad Dievas yra „apstus gailestingumo“ ir atperka žmones „iš didžios meilės, kuria mus pamilo“.
Taip pat skaitykite: Meilė ir tikėjimas vaikams
Pats Kristus įvairiuose palyginimuose ne kartą vartojo intuityvius, vidų skrodžiančius jausmus, kad nusakytų Tėvo užuojautą (Mt 18, 27; Lk 10, 33; Lk 15, 20). Perskaitykite Mt 9, 36; Mt 14, 14; Mk 1, 41; Mk 6, 34 ir Lk 7, 13. Tai pat Mt 23, 37. Evangelijose ne kartą parašyta, kad Kristus gailėdavo nelaimės ištiktųjų ar vargstančiųjų. Jis ne tik jautė gailestį, bet ir atsižvelgė į žmonių poreikius.
Taip, Jėzus ir apgailestavo dėl savo tautos. Galima įsivaizduoti ašaras Kristaus akyse, kai Jis žvelgė į miestą: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!“ (Mt 23, 37) Čia matome, kad Kristaus rauda sutampa su Dievo vaizdavimu visame Senajame Testamente. Tiesą sakant, daugelis Rašto tyrinėtojų pastebi, kad besirūpinančio jaunikliais paukščio simboliai, atspindintys Dievą, yra naudojami tik senovės Artimuosiuose Rytuose. Čia daugelis įžvelgia panašumą su Įst 32, 11, kur Dievas tarsi paukštis sklando, saugo ir rūpinasi savo jaunikliais.
Nėra geresnio didžiulės gailestingos Dievo meilės mums pavyzdžio, kaip pats Jėzus, kuris atidavė save už mus, parodydamas didžiausią meilę. Tačiau Kristus yra ne tik tobulas Dievo paveikslas. Jis taip pat yra tobulas pavyzdys žmonijai.
Dievas - gailestingas ir uolus
Biblijos Dievas yra „gailestingas Dievas“. Hebrajų kalba Dievas vadinamas el raḥum (Įst 4, 31). Terminas el reiškia Dievą, o raḥum - kita žodžio užuojauta šaknies forma (raḥam). Tačiau Dievas vadinamas ne tik gailestingu, bet ir pavydulingu - el qana‘. Įst 4, 24 parašyta: „VIEŠPATS, tavo Dievas, yra deginanti ugnis, pavydulingas Dievas [el qana]“ (žr. 1 Kor 13, 4 parašyta, kad meilė „nepavydi“. Kaip tada Dievas gali būti „pavydulingas“? Perskaitykite 2 Kor 11, 2 ir pagalvokite, kaip Dievo tauta buvo Jam neištikima bibliniuose pasakojimuose (žr., pvz., Ps 78, 58).
Dievo „pavydulingumas dažnai nesuprantamas. Jei ką nors vadinate pavyduliaujančiu vyru ar žmona, greičiausiai to nelaikote komplimentu. Terminas pavydas daugelyje kalbų dažnai turi neigiamą reikšmę. Tačiau Biblijoje dieviškasis pavydulingumas neturi neigiamos reikšmės. Tai deramas mylinčio vyro uolumas išskirtiniams santykiams su žmona.
Taip pat skaitykite: Apie „Visi Dievo Vaikai Šoka“
Nors tam tikras pavydas prieštarauja meilei (1 Kor 13, 4), pasak 2 Kor 11, 2 yra geras ir deramas pavyduliavimas. Paulius tai vadina „Dievo pavydu“ (2 Kor 11, 2). Pastarasis visada yra deramas, todėl geriau jį vadinti uolia Dievo meile savo tautai.
Dievo uolumas (qana‘) dėl savo tautos kyla iš gilios Jo meilės jiems. Dievas trokšta išskirtinio ryšio su savo tauta; Jis vienintelis turi būti jų Dievas. Tačiau Dievas dažnai vaizduojamas kaip paniekintas mylimasis, kurio meilė yra be atsako (Oz 1-3; Jer 2, 2; Jer 3, 1-12). Taigi Dievo pavyduliavimas ar „uolumas“ niekada nebūna nesukurstytas, bet tai visada reakcija į neištikimybę ir piktus žmones.
Dievo jausmai Kristuje ir mūsų atsakas
Biblijos Dievas yra gailestingas ir uolus, o šie Dievo jausmai puikiausiai atsispindi Jėzuje Kristuje. Dievas yra užjaučiantis (plg. Iz 63, 9; Hbr 4, 15), giliai paveiktas savo tautos sielvarto (Ts 10, 16; Lk 19, 41) ir pasiruošęs išklausyti, išgirsti ir paguosti (Iz 49, 10. Perskaitykite 1 Kor 13, 4-8. Mes trokštame palaikyti ryšį su žmonėmis, kurie atspindi 1 Kor 13, 4-8 aprašytą meilę. Tačiau kaip dažnai mes stengiamės tapti tokiais žmonėmis vardan kitų? Negalime patys tapti kantrūs ir malonūs; negalime priversti savęs nepavydėti, nesididžiuoti ir neišpuikti, nesielgti netinkamai ir neieškoti sau naudos. Negalime rodyti tokios meilės, kuri „visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria“, kuri „niekada nesibaigia“ (1 Kor 13, 7-8). Tokia meilė mūsų gyvenime įmanoma tik kaip Šventosios Dvasios vaisius. Tebus pašlovintas Dievas, kad Šventoji Dvasia išlieja Dievo meilę į širdis tų, kurie tikėjimu yra Kristuje Jėzuje (Rom 5, 5).
Kaip Dievo malone ir Šventosios Dvasios galia galime reaguoti į giliai jausmingą, bet visada tobulai teisingą ir racionalią Dievo meilę bei ją atspindėti? Pirma, vienintelis tinkamas atsakymas - tai garbinti Dievą, kuris yra Meilė. Antra, turėtume atsiliepti į Dievo meilę aktyviai parodydami kitiems užuojautą ir geranorišką meilę. Turėtume ne tik būti patys paguosti krikščionišku tikėjimu, bet ir guosti kitus.
Praktiniai patarimai, kaip tėvams perteikti Dievo meilę vaikams
- Užtikrinkite nuolatinę ir užtikrintą meilę: Vaikams reikia jausti, kad jie yra mylimi nuolat, nepriklausomai nuo jų pasiekimų ar elgesio. Tai įrašo patikimą meilę į jų sielų "kietąjį diską".
- Priimkite savo vaikų unikalumą: Vaikai turi jausti, kad jie yra priimami tokie, kokie yra, su visais savo privalumais ir trūkumais. Tai padeda jiems ugdyti meilę sau ir pasitikėjimą savimi.
- Būkite kantrūs ir supratingi: Vaikai mokosi ir auga, todėl svarbu būti kantriems ir supratingiems jų klaidoms ir trūkumams.
- Mylėkite savo vaikus taip, kaip Dievas myli jus: Tai reiškia, kad turite skirti jiems laiko, dėmesio ir rūpesčio, net jei esate užsiėmę ar pavargę.
- Kalbėkite apie Dievą: Pasakokite vaikams apie Dievo meilę, gailestingumą ir užuojautą. Skaitykite jiems Biblijos istorijas ir melskitės kartu su jais.
- Gyvenkite pagal savo tikėjimą: Būkite pavyzdžiu savo vaikams, gyvendami pagal krikščioniškus principus ir vertybes.
Dievo dovana. Ar įmanoma ją perduoti?
Neretai tikintys tėvai, ugdytojai savęs klausia: kaip vaikams perteikti tikėjimą, kaip tinkamai liudyti ir skelbti? Juk visi norime savo vaikams perduoti tai, ką turim vertingiausio, - tikėjimą - brangų lobį, kurio nei kandys, nei rūdys neėda. Tikintys tėvai, pasirengimo sakramentams užsiėmimai ir net katalikiškos mokyklos anaiptol negarantuoja vaiko įsišaknijimo tikėjime. Tikėjimas - tai Dievo dovana, kurią subrendęs žmogus turės priimti asmeniškai, nepaisydamas katalikiškiausios šeimos ar mokyklos. Vaiką labiausiai paliečia tai, kad tėvai jį mylėjo. Svarbu neatskirti tikėjimo nuo visų įvykių, vykstančių šeimoje. Su vaikais reikia būti ir kitose veiklose - ar baidarėmis plaukti, ar futbolą žaisti, dviračiais važinėti. Skirti laiko, mylėti vaikus, suklydus atsiprašyti, tuomet jie tampa šiek tiek atviresni ir tikėjimo dalykuose - viskas eina kartu.
Išminties žodžiai apie tikėjimą
- Kun. Aldonas Gudaitis SJ: "Tikėjimas - tai Dievo dovana, kurią subrendęs žmogus turės priimti asmeniškai, nepaisydamas katalikiškiausios šeimos ar mokyklos."
- Simona Bačiulienė: "Pavojingiausia - tikėjimo susiaurinimas iki intelektualinių žinių, metodų, įvairių „privalai“, „Bažnyčia sako negalima, taip reikia“ ir pan. Ne viskas nuo mūsų priklauso, kad vaikų tikėjimas įsišaknytų."
- Eugenijus Danilevičius: "Tikėjimas labai nenuspėjamas. Nėra nei beviltiškų žmonių, nei garantijos, kad gavęs visus tikėjimo pagrindus išliksi šiame kelyje. Bet jei jau Dievas patikėjo vaikus palydėti iki tam tikro amžiaus, reikia daryti, ką gali."
- Artūras Lukaševičius: "Stipru yra autentiškas tikėjimo gyvenimas, kai tėvai ne vaidina, bet patys tiki, praktikuoja ir gyvena pagal tikėjimą."
Šventojo Rašto skaitymas
Šventojo Rašto skaitymas dažnai būna tikras iššūkis, nes Dievo žodis turi pasiekti ir mūsų protą, ir nusileisti į širdies gilumą. Bažnyčia siūlo įkvėptąjį Šventojo Rašto skaitymo būdą - lectio divina. Per šį skaitymą Dievo žodis gali keisti mūsų širdis. Lectio divina pagrindinis tikslas - vesti mus nuo Dievo žodžio, išsakyto Rašte, prie Dievo Žodžio, paties Jėzaus, teikiančio mums savo išmintį ir meilę. Lectio divina apima keturis žingsnius: skaitymą, meditaciją, arba apmąstymą, maldą ir kontempliaciją.