Nėštumas - tai ypatingas laikotarpis moters gyvenime, tačiau jis gali būti susijęs su įvairiais pavojais ir netikėtumais. Vienas iš tokių netikėtumų - vaiko užgrieuvimas ant nėščiosios. Nors tokios situacijos nėra dažnos, svarbu žinoti, kokie pavojai gali kilti ir kaip elgtis, jei taip nutiko.
Kas nutiko Daliai Grinkevičiūtei?
Dalia Grinkevičiūtė gimė 1927.V.28 inteligentų šeimoje. Mirė šešiasdešimties metų 1987.XII.25. Kaune gimė, jame ir palaidota. Vienkartė su Janina Degutyte. Kitomis aplinkybėmis šios moterys galėjo susitikti; Janina jautė ištremtųjų, įkalintųjų likimus, maskuotai kalbėjo apie juos cikle „Ištrėmimo sonetai“: „Nuosprendžiai beveidžiai ir kurti / mums ant balto kelio palikti“. Stiprino atminties, atsiminimo galią: „Bet nereikia pamiršti nieko. 1941 m. Dalia su motina ir broliu (tėvas, Lietuvos banko valiutų komisijos reikalų vedėjas, gimnazijos matematikos mokytojas, nuo šeimos buvo atskirtas, Šiaurės Uralo lageryje mirė iš bado) ištremta į Altajaus kraštą, 1942 m. - į Užpoliarę, prie Laptevų jūros. 1948-aisiais išvežama į Kangalaso anglies kasyklas. Po metų pabėga į Lietuvą - didžiausias noras išgelbėti silpstančią motiną, kurią neilgai trukus slapta palaidoja tėvų namų rūsyje. Vėl suimama (Unžlagas, Jakutija). Atkaklumu, reiklumu pasiekia galimybę mokytis, įstoja į Omsko medicinos institutą (baigia studijas jau Kaune). 1960-aisiais paskiriama gydytoja į Laukuvą, į mažą senovinį Žemaitijos bažnytkaimį. Nuolat sekama ir trikdoma saugumo, 1974-aisiais atleidžiama iš darbo… Siūloma pakeisti gyvenamąją vietą, bet neišleidžiama iš Tarybų Sąjungos. Atsakymas - labiau sau, savo orumui, kurį reikėjo iš paskutiniųjų ginti: „Aš vaikštau po Lietuvos žemę, po savo protėvių žemę, o ne po partijos komiteto žemę. Vidinėmis aspiracijomis, siekimais, pačia prigimtimi Dalia buvo tarsi kviečiama meno: nuo vaikystės labai mėgo teatrą (į tremties kelionę kaip didžiausią turtą pasiėmė matytų spektaklių programas, iš Laukuvos važinėdavo į spektaklius ne tik į Vilnių, Kauną, Panevėžį, bet ir į Maskvą), muziką, daug skaitė (ypač rusų klasiką, F. Dostojevskį). Vidinis sąmonėjimas, vykęs sunkiausiomis, netgi nežmoniškomis sąlygomis, susijęs su noru mokytis, vėliau ir rašyti. Pirma užrašyti liudijant, kad neišsitrintų iš atminties, kad nebūtų užmiršta, o vėliau ir jaučiant potraukį (dienoraščiai, užrašai, miniatiūros). Dalios prigimties struktūros buvo imlios įspūdžiams, kelionėms, bendravimui su žmonėmis, buvimui gamtoje. Buvo artimai pažįstama su to laiko ryškiausiais rusų disidentais, taip pat ir su akademiku A. Sacharovu. Iš rusų dekabristų buvo perėmusi įsitikinimą, kad žmonijos pažanga neįmanoma be aukų, aukai buvo pasiryžusi. Savo likimo broliuose prie Laptevų jūros matė aukas; aukos ir budeliai buvo ir liko įrašyti jos patyrime. Bet pati nesutiko būti bejėge auka, didelėmis valios pastangomis formavo savyje galią išlikti, išsiveržti, sugrįžti į laisvą gyvenimą, kad ir kaip negailestingai varžomą sąlygų ir aplinkybių. Pasipriešinimas yra kertinis Dalios Grinkevičiūtės pasaulėžiūros žodis. Santvarka, kuri savęs palaikymui mobilizuoja žmonių ydas, panaudoja jas prieš sąžinę, garbingumą, padorumą. Dalia buvo pastabi, kritiška ir savikritiška; dar visai jauna sakė apie save, kad esanti aštri ir kampuota, sukurta vienatvei. Sugebėjo apibendrinti prabildama raiškia socialinės kritikos kalba. Dalios Grinkevičiūtės literatūros centras - tremties tekstai. Pirmasis, neturėjęs pavadinimo, dabar vadinamas Atsiminimais, parašytas apie 1949-1950-uosius metus, kai ji slapta buvo grįžusi į Lietuvą. Rankraštį įdėjo į stiklainį ir pakasė žemėje (rastas 1991, restauruotas, saugomas VDK muziejuje; spausdintas žurnale „Metai“ 1996). Nebesitikint rasti pirmojo parašymo, rašyta iš naujo jau gydytojaujant Laukuvoje; pirma rusiškai, paskui ir lietuviškai - apie 1980-uosius, gal kiek ir vėliau. Pasakojimo tąsa - „Gimtojoj Žemėj“. Dalios Grinkevičiūtės tremties tekstus galima būtų vadinti memuarinėmis apysakomis, susiformuojančiomis patirtų išgyvenimų ir faktų perteikimo sankryžose. Dokumentiškumas yra svarbi šių tekstų ypatybė, bet ne mažiau svarbios, labiausiai su tekstų kokybe susijusios, yra rašymo intencijos, būsenos, fenomenaliai kūniškas rašančiojo asmens dalyvavimas pasakojimo struktūrose. Tekstas yra dialogizuotas; dialogas labiausiai liudija kūrybiškumą, siekimą, kad vieno (taip pat ir pasakotojo) kalba susisiektų su kitų mintimis, žodžiais. Paskutinė riba: „Į tavo šauksmą nieks neatsilieps, tu išgirsi tik savo paties balsą“; ne mažiau sunkios, jau paskutinės gyvenimo dalies patirtis. Ištremtieji kalbėjosi, pasakojosi. Kalbėjosi ir nenudailintais, kartais labai grubiais žodžiais (motina vaikui, atkakliai prašančiam duonos, atrėžia: „Nutilk, gyvuly, juk vakar gavom dviem dienom ir suvalgėm“). Pastabiu, tiriančiu žvilgsniu Dalia daug mato; mato ir moteris tremtines, savais būdais užsidirbančias duonos. Nemoralizuoja. Labiau nori suprasti. Apie vieną: „Tai nėra pasileidusi moteris, tik ji mėgsta flirtą. Ir aš negaliu tvirtinti, kad ji būtų buvusi jų meilužė, nors jie tikriausiai to reikalavo“. Perteikia pokalbį su flirtininke: „Sunku, Dalia, labai sunku flirtuoti, šypsotis, sukti galvą, kai esi be sijono, o vatinių kelnių klynas išplyšęs, vatos gabalai karo ant užpakalio, nuolat reikia jį dengti su skara, kad nesimatytų skylės, o per nugarą eina geram bute atšilusios utėlės. Norisi prisispausti prie sienos ir sutrinti jas, pasikasyti, o čia reik šypsotis, nors pilve kurkia. Sunku, Dalele, flirtuoti Užpoliarėj“. Kiek geliančios saviironijos yra šiame kadaise šaunios moters pasipasakojime - jauna pokalbininke jį išgirdo, sukūrė restauruodama. Pagrindinis Dalios Grinkevičiūtės tekstas, kuriam galėtų būti suteikta išskirtinė reikšmė bei argumentuota vieta lietuvių literatūroje, yra pirmasis, pirminis pasakojimas apie tremtį, rašytas 1949-1950 metais. „1950 m. spalio mėnesį mane susekė ir suėmė“, - lakoniškai prasitars vėlesniuose atsiminimuose. Rašė jauna, 22-23 metų, rašė dar būdama arti patirties, išgyvenimų. Rašė didelės dvasinės įtampos atmosferoje; kasdien blogėjo motinos sveikata, negalėjo ja pasirūpinti, nežinojo, kur ir kaip galės ją, pabėgėlę be dokumentų, palaidoti. Aplinkui tvyrojo baimė ir nepasitikėjimas. Skubėjo, užkasė rankraštį nepabaigusi pasakojimo; jis nutrūksta aukštoje dvasinio patyrimo vietoje - palapinėje iš radijo aparato suskamba P. Čaikovskio muzika, ir dvi visko prisikentusios paauglės patiria netikėtą jausmų sumaištį: „Nežinau, kas su mumis pasidarė. Prisimenu, pašokom, bėgom tolyn į tundrą, kritom sniegan, ir ašaros pylėsi, liejosi iš akių, gerklę spazmiškai spaudė, rodos, uždusins. Kokia baisi, skaudi reakcija! Kas žino, kiek mes laiko gulėjom apsikabinusios ledinę tundrą rankom, drebėdamos visu kūnu, trūkčiodamos nuo begarsio verksmo. Maždaug tuo pačiu metu emigracijoje Antanas Škėma rašė antrąją novelių knygą „Šventoji Inga“ (1952); žmonės svetimame pasaulyje, prisidengę ironijos, absurdo grimasomis, iš tiesų liūdni ir trapūs, verkia savo prarastų gyvenimų, savo pavogtos tėvynės. kurio nėra. Absurdas - neatskiriama gyvenimo dalis. „Atkaklumas ir įžvalgumas yra privilegijuoti žiūrovai nežmoniško vaidinimo, kur replikomis svaidosi absurdas, viltis ir mirtis“, - ištaria „Sizifo mite“. Atkaklumo ir įžvalgumo Daliai Grinkevičiūtei netrūko. Savaip įdomu, kad ir A. Camus, ir D. Grinkevičiūtė yra domėjęsi ne tik F. Dostojevskiu, bet ir Rusijos demokratiniais judėjimais, dekabristais, narodovolcais; žmonės, kurie siekia kiek įmanoma teisingesnio pasaulio sutvarkymo, stengiasi istorijoje rasti save jau lyg ir buvusį - tarp kitų, su kitais. A. Camus apie 1950-uosius: „Niekas nebuvo toks tikras kaip aš, kad pasaulį galima užkariauti tiesiais keliais. O dabar… Tad kurgi būta to įtrūkimo, kas viską staiga pakirto ir nulėmė visa kita…“. Įtrūkę, kažkas esmingai pakirsta ten, kur praėjo dviejų totalitarizmų kruvinos grumtynės, įtraukusios didelę dalį pasaulio, sutraiškiusios daug likimų. Dalia Grinkevičiūtė nebuvo tik tremtinė, parašiusi atsiminimus. Ji buvo stiprios valios asmenybė, greičiausiai iki sunkaus gyvenimo pabaigos nenustojusi tikėti, kad pasaulį galima užkariauti tiesiais keliais, bet ir jautusi gilius būties įtrūkimus. Savo tremties tekstus ji atkakliai rašė siekdama, kad jie kada nors galėtų dalyvauti tiesos ir teisybės bylose. Pirmuoju bandymu labiau pasidavė spontaniškam siekimui ne tik papasakoti, bet ir išsipasakoti, pasąmone jausdama, kad atvertos traumos greičiau nyksta. Mažoj užrašų knygelėj 1949-ųjų pradžioj įrašė: „Nustok beprasmiškai graužtis, nežiūrėk atgal, - tik pirmyn!“. Vėliau, kai rašė jos pačios laikytą pagrindiniu variantą, atsirado papildomų argumentų, pasirodė daugiau įsipareigojimo retorikos, savotiško paminkliškumo. Pirminiuose atsiminimuose pasakojama aš balsu; siekiama įspūdžio, ekspresijos. Rankraščio pradžia - pirmasis sakinys: „Kas tai? Ranka užčiuopiu… šaltą geležį. Guliu aukštielninka… Gražu… Saulė… šešėlis“. Taip gali prasidėti ir modernus pasakojimas, ištekantis iš vidinės kalbos. Gali būti, kad Dalia taip juto savyje būtent kūrinio balsą, bet sunki, dramatiška gyvenimo medžiaga suko pasakojimą kita vaga - faktinio, dokumentinio pasakojimo. Bet jis neužgožia pastabaus, įdėmaus žvilgsnio, kuriuo atsirenkami asmenys, formuojamos perspektyvos. Taip pat ir apmąstymo, vertinimų, refleksijos linijos. Dalios Grinkevičiūtės tekste labai svarbi pozicijos, apsisprendimo, pasirinkimo intonacija. Ji nesutinka su aukos vaidmeniu, su aukai skirtu pasyvumu. Savitaigos momentai: „Prasideda gyvenimo kova, Dalia“; „Nė velnio, gyvensim, gyvensim visų velnių ir stichijų pykčiui“. Vėlesnis apibendrinimas: „Man rodosi, aš fantastiškai tikėjau: kad ir kažin kas bus, aš pergyvensiu viską, ir baigta. Pradėjo jau tomis dienomis mano besiformuojančiame charakteryje bręsti kažkoks atkaklumas, užsispyrimas, noras kautis su gyvenimu, kautis ir laimėti“. Žmonės, prievarta išplėšti iš savo gyvenimų, patekę į nežmoniškas sąlygas, patiria baisių traumų. Tremtinių literatūra yra traumų literatūra. Dalios Grinkevičiūtės tekstai išsiskiria ir nepasidavimu aukos sindromui, pastangomis išlikti, išsilaikyti; ir ne tik fiziškai, bet ir moraliai; remtis mažomis moralinėmis pergalėmis, bet kartu siekti, kad būtų išsaugotas pamatinis tikėjimas gėriu, tiesa. Pirmojo tremties teksto centras yra žiauri 1942-1943 metų žiema tundroje. Konkretūs, detalizuoti baisaus, nužmoginto gyvenimo vaizdai. Mirštantys kančiose, išsekę, utėlėti. Lavonai, su kuriais apsiprantama. Dalios Grinkevičiūtės stilistika artima Balio Sruogos „Dievų miškui“. Apie žmogaus protą pranokstančius dalykus tegalima kalbėti iš tam tikro atokumo, prisidengiant; lyg vyktų ne tai, kas vyksta iš tiesų. Kai kurias scenas (aprašymų, net dialogų) galima lyginti: jei ir ne meistrystės, tai artimos stilistikos pamatu. Kad ir šį Dalios aprašą lageriui laukiant sanitarinės komisijos: „Duobė solidi - 20x15 metrų ir 2 metrai gilumo. Kazokai skuba. Jei laiku suspės sukišti į duobę visą štabelį styrančių lavonų, gaus po 30 rublių už parą. Tai laimikis. Grūsti į duobę lavonus lengviau, nei malkas vežti. Pagaliau iškala. Lavonai švilpdami skrenda į duobę. Švytruoja rankos, kojos, liesi kūnai. Rankos šlykščiai styro. Alkanų baltųjų lapių apgraužtos kojos, rankos, veidai be nosių. Lavonai balti, kiaurai peršalę, tau…
Galimi pavojai, kai vaikas užgriūva ant nėščiosios
Nors pilvo sritis yra apsaugota gimdos ir vaisiaus vandenų, stiprus smūgis ar užgriuvimas gali sukelti:
- Placentos atšoka: Tai rimta būklė, kai placenta atsiskiria nuo gimdos sienelės prieš gimdymą. Simptomai gali būti kraujavimas, pilvo skausmas ir gimdos susitraukimai.
- Vaisiaus sužalojimai: Nors tai retai pasitaiko, stiprus smūgis gali tiesiogiai sužaloti vaisių.
- Priešlaikinis gimdymas: Traumos gali paskatinti priešlaikinį gimdymą.
- Gimdos plyšimas: Labai reta, bet gyvybei pavojinga būklė, kai gimda plyšta.
- Kraujavimas: Smūgis į pilvą gali sukelti kraujavimą iš gimdos ar placentos.
- Vaisiaus vandenų nutekėjimas: Traumos gali pažeisti vaisiaus vandenų maišą, sukeldamos jo plyšimą ir vandenų nutekėjimą.
Ką daryti, jei vaikas užgriuvo ant nėščiosios?
Jei nėščia moteris patyrė smūgį į pilvą, būtina nedelsiant kreiptis į gydytoją. Net jei moteris jaučiasi gerai, vidiniai sužalojimai gali būti nepastebimi. Gydytojas atliks tyrimus, kad įvertintų motinos ir vaiko būklę.
Būtina kreiptis į gydytoją, jei:
- Atsirado kraujavimas iš makšties.
- Jaučiamas stiprus pilvo skausmas.
- Sumažėjo vaisiaus judesiai arba jie visai nutrūko.
- Jaučiami reguliarūs gimdos susitraukimai.
- Nutekėjo vaisiaus vandenys.
- Motina jaučiasi blogai, svaigsta galva, silpna.
Abortai: teisė į gyvybę ar teisė žudyti?
Visuomenę vis labiau jaudina tie patys klausimai, bet atsakymų ieškoma vis naujų. „Teisė gyventi aar teisė žudyti?“. Ši problema kamuoja ne vieną moterį, kai ateina lemtingoji valanda rinktis. Abortas - vienintelė išeitis nutraukti nepageidaujamą nėštumą? Jau nuo seno į dar negimusius kūdikius buvo žiūrima labi pasyviai. Abortai - viena iš aktualiausių temų visuomenėje. Ji svarbi ne tik mums, bendraamžiams, ne tik Lietuvai, tačiau visam pasauliui. Kuo gi? Visų pirma norėtume pabrėžti, kad nuo ppastojimo momento dar negimęs kūdikis jau yra atskira būtybė, tačiau tai supranta nedaugelis. Visų antra-legalizuodama abortus, visuomenė pasirenka pačią lengviausią išeitį, tarytum norėdama atsisakyti atsakomybės už kiekvieną pilietį. Ir dar. Aš pabandysiu aptarti šias problemas, įvertinti visuomenės požiūrį į tai. Pateiktos diagramos, iškelti klausimai leis padaryti išvadas. Mano tikslas būtų išanalizuoti iškeltą klausimą ir jame įžvelgti problemą:abortai ir jų žala!
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Abortų istorija
Susidurdami su abortų problemomis šiuolaikiniame pasaulyje, daugelis pripažįsta, kad tai išties aktuali tema šiandien. O kaip buvo anksčiau? Ar abortų banga užgriuvo vos prieš dešimt, penkiolika ar dvidešimt metų? Tikriausiai ne. Teigiama, kad senovėje abortų daryti nebuvo priimtina, tačiau kūdikiai buvo žudomi daug dažniau negu dabar. Kodėl? Anksčiau abortas buvo labiau pavojingas moters sveikatai, nes dar nebuvo taip toli pažengusios medicinos, tinkamų specialistų. Vienas iš būdų pašalinti vaisių būdavo toks, kai mmotina išgerdavo nuodų, tikėdamasi, kad taip bus paveikiamas kūdikio vystymasis ir jis mirs. Tačiau dažniausiai nukentėdavo pati motina, nes nuodai išplisdavo visame moters organizme. Kitas iš būdų buvo pažeisti moters pilvą išoriškai, tačiau kartu su kūdikiu mirdavo ir ji. Lyginant tokias aborto priemones ankstesniais laikais su šiandiena, galima teigti, kad kai kurios moterys naudoja tokius vaisiaus pašalinimo būdus, tačiau dažniausiai nukenčia pačios. Žvelgiant į labai seniai susiformavusią nuomonę apie žmogaus atsiradimą, buvo priimtina laikyti tai, kad žmogus atsiranda tik susiformavus kūnui ir tada jis gauna sielą. Žinoma, ši nuomonė prieštarauja dabartinei, kuri sako, kad negimusi gyvybė taip pat žmogiška ir asmeninė. Vėliau susiformavus civilinei teisei, abortas buvo ypatingai smerkiamas. Buvo elgiamasi taip: jei vaisius nesujudėdavo ir buvo daromas „išvalymas“-tai abortas buvo laikomas baudžiamu nusižengimu, o kai vaisius sujudėdavo-tai jau kriminalinis nusikaltimas. Taigi anksčiau buvo pateikiama absurdiškas požiūris, t. y. Vienintelis įrodymas, kad buvo atliktas abortas, būdavo kūdikio lavonėlis. Kadangi abortai nebuvo legalūs, tokie įrodymai buvo iškart naikinami, todėl dėl įrodymų trūkumo nusikaltimas taip ir likdavo neįrodytas. Kuo labiau, tuo toliau medicina žengė į priekį, todėl atsirado naujų metodų atlikti abortams. Apie 1750 metus buvo taikoma techninė naujovė, t. y. per kaklelį įį gimdą buvo įspraudžiami metaliniai daiktai (replės, strypeliai.), kurie sukeldavo persileidimą. Taip būdavo lengviau pasiekti kūdikį moters įsčiose. Tačiau šis būdas kaip ir ankstesnieji buvo pavojingas moters sveikatai. Kūdikį tarsi išplėšdavo iš gimdos, o moters organai tiesiog sudarkomi. Taigi, kai buvo įrodyta, kad žmogaus gyvybė prasideda jau nuo apvaisinimo, o ne nuo jo judesių motinos įsčiose, įstatymai buvo pakeisti. Apžvelgiant turimus faktus, moteris nebuvo baudžiama. Ji nebuvo persekiojama, nekaltinama vaisiaus nužudymų. Daugelis teismų moters nepripažindavo kalta, neįvardindavo jos kaip bendrininkės nutraukiant nėštumą. Žvelgiant jau į seniai susiformavusią situaciją, galime ppadaryti išvadas, kad vaisiaus vystymasis motinos įsčiose sukėlė prieštaravimų.
Kada gyvybė pradeda būti žmogumi?
Žvelgiant į šiuolaikinę visuomenę, susiduriant su visiškai kitokia nuomone nei buvo susiformavusi anksčiau, iškyla klausimų, kada gi būtybė pradeda būti žmogumi, ar tai, kas įsitvirtina moters įsčiose, turi sielą, kada ji atsiranda? Su šiais klausimais susiduria tie, kas labiau nori išanalizuoti vaisiaus vystymąsi. Taigi įsčiose esanti gyvybė dar neapčiuopiama. Visi turbūt žinome, kad gemalas susiformuoja susiliejus spermatozoidui ir kiaušialąstei. Nors gyvybė atsiranda tik moters įsčiose, atsakomybė tenka ir vyrui, bet jo vaidmuo tarsi užmirštamas, kai moteris atsiduria ties apsisprendimo riba: gimdyti ar žudyti. Taigi jau 25 d. dvasinį ryšį su motina. Momentas, kai prasideda organizmo vystymasis, užsibaigia tik mirtimi. Žvelgiant į mūsų gvildenamą temą, ši mirtis dažniausiai ištinka dar įsčiose esančią būtybę. Viskam egzistuoja pradžia. Tiek gyvybei, tiek jos nutraukimui. Vaisiaus augimas moters įsčiose prasideda jau nuo jo įsitvirtinimo. Motina pradeda jausti ryšį su kūdikiu. Būtybės širdis pradeda plakti 18 dieną, po 40 d. nuo pastojimo funkcionuoja smegenys ir t. t. „Prieš 11 metų, operuojant kiaušintakį, trūkusį dėl nnėštumo jame (2 mėn.), man padavė patį mažiausią žmogutį, kokį bet kada teko matyti. Išimtas embrioninis maišelis išliko sveikas ir buvo permatomas. Maišelyje gyveno mažutėlis berniukas, energingai plaukiojantis maišelio vandenyse ir virkštele pririštas prie maišelio sienelės. <.> oda buvo beveik permatoma su matomomis mažytėmis arterijomis ir venomis pirštų galuose. Taigi vaisiaus augimas įsčiose skatina atsirasti stipriam ryšiui tarp dar negimusio kūdikio ir motinos. Tačiau ryšys prarandamas, atlikus abortą. Kas gi sprendžia, kada gyvybė turėtų nustoti egzistavusi. Visuomenė tai įvardina kaip motinos savanaudiškumą. O ką jaučia būtybė, kkai kėsinamasi smogti jai lemtingąjį smūgį? Dar negimęs kūdikis yra kone jautriausia būtybė. Ji reaguoja ne tik į motinos nuotaikos kaitą, bet ir į aplinkos pasikeitimus. „.kai tik išsivysto vaisiaus skausmo jutimo mechanizmas, visi aborto metodai jam skausmingi. Kuo vėlesnis abortas, tuo didesnė skausmo tikimybė ir jis ilgiau trunka. Kai vaisius nuodijamas druska, jis ilgiau merdi. Daktaras T. „Ištampymas ir išvalymas, pavyzdžiui, kai vaisiaus audiniai badomi, draskomi, traiškomi ir tai daroma vyresniam nei 13 savaičių vaisiui, kuris jau, be abejo, reaguoja į skausmo dirgiklius, sukelia vaisiui organinį skausmą. Taigi labiausiai nukenčia vaisius, kuriam nesuteikiama pasirinkimo glimybė. Už jį nusprendžia kiti. Kodėl visuomenė tarsi užsimerkia prieš tokius veiksmus, kodėl nėra imamasi kokių nors priemonių, kad abortai būtų stabdomi. Apžvelgę vaisiaus gyvenimą iki gimimo, pereikime prie kitos, jau tikslesnės šio rašiniot dalies.
Abortai: kaip, kiek ir kur?
Priėjau prie bene pačios skaudžiausios šios temos dalies.
- Tai chirurginis abortas. Dažniausiai daromas Cezario pjūvis, kūdikis su placenta išimamas ir išmetamas. Jei išimtas kūdikis kvėpuoja (nes metodas taikomas vėlesnėje nėštumo stadijoje), tai jis įmetamas į kibirą su vandeniu, arba jam nukerpama virkštelė.
- • Iščiulpimas. • Išsiurbimas. Pacientė atpalaiduojama ir jai išplečiamas gimdos kaklelis. Tai atlikus, į gimdą įkišamas plastiko vamzdelis, ant kurio galo yra peilį primenantis galas. Vaisiaus kūnelis suplėšomas į gabalus. Didesnės dalys (pvz. galvutė) suardomos ir išimamos chirurginėmis replėmis. • Išplėtimas ir nugramdymas. Gimdos kaklelis vėlgi praplečiamas, tik į gimdą įvedama kilpos pavidalo plieninis peilis. • Išplėtimas ir išdraskymas. Daromas po 12 nėštumo savaičių. Replių pagalba nuplėšiami organai: kaukolė, kaulai, stuburkaulis. AAborto atlikėjas replėmis sučiumpa vaisiaus dalį ir sukamaisiais judesiais ją išplėšia.
- Atsiranda sąrėmiai išstumiamas iš gimdos (t. y. Ligoninėse, kuriose dirba begalė medicinos seselių, kone juodžiausias darbas atliekant abortą tenka joms. „Aš pamačiau krepšį koridoriuje. Tame krepšyje buvo kūdikis - verkianti visiškai susiformavusi mergaitė. Bet ji buvo kitokia. Ši mažylė atrodė tarsi ištraukta iš puodo su verdančiu vandeniu. Arti nebuvo nei gydytojo, nei seselės, nei tėvų, nebuvo kam paguosti šį sužalotą, apdegintą vaiką. Ji buvo palikta viena mirti kančiose. Tą vakarą aš gėdijusi savo profesijos! Tai kartojasi nuolatos. Aš paklausiau kitos seselės, ką ji druskos po druskos aborto. Ten priešingai nei pas mus,kur palikti vieni vaikai konvulsiškai bando gaudyti orą, ten juos įmeta į kibirą ir uždengia. Kita seselė pasiguodė, jog ji buvo priversta mesti talkinti prie abortų. D. Couklin.
Komplikacijos po abortų
Visuomenė, susidūrusi su negailestingu vaisiaus nužudymu, tikriausiai net nesusimąsto, jog tai gali sukelti komplikacijų. Daugelis iš apklaustųjų teigia, kad abortas nėra toks kenksmingas. Kai abortus, esant nedideliam nėštumui, atlieka patyrę gydytojai tinkamai įrengtose klinikose, komplikacijų tikimybė yra labai maža. Jos susijusios su daugeliu dalykų: svarbiausi jų - operuojančio gydytojo patirtis ir įgūdžiai, nėštumo dydis, pacientės sveikatos būklė. Pirmajame trimestre aborto komplikacijos yra nedažnos, tokios kaip trauma, kraujavimas, infekcija ir nepilnas atsiurbimas. Prieš abortą turi būti patikrintas Tavo Rh faktorius (kraujo grupė). Jei tavo yra Rh (-), po operacijos turi būti būtinai suleistas gamaglobulinas (tokie vaistai), kad būtų išvengta nėštumo komplikacijų ateityje. Abortus atliekant tinkamai, retai pasitaiko mažojo dubens infekcija (sąlygota pačios procedūros arba prieš tai buvusios infekcijos), kuri vėliau gali būti nevaisingumo priežastimi. Keletą kartų kartojant mechaninį gimdos kaklelio plėtimą, gali padidėti persileidimo galimybė kitų nėštumų metu. Taigi abortų komplikacijos susidaro, kai patenka užkratas, sužalojama gimda. Reikėtų atsižvelgti ir į tai, kad didesnė dalis moterų renkasi ypač nekvalifikuotus chirurgus, bijodamos paviešinti nėštumą. Daugiau kaip 90% abortų (JAV) padaroma privačiose klinikose. neatliekami nei prieš, nei po abortų. Taigi tokiose klinikose atlikto aborto saugumas negali būti lyginamas su universitetinėse ligoninėse daromais abortais.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje