Vaikai - tai ne tik mūsų ateitis, bet ir jautriausia visuomenės grandis. Jie dažnai suvokiami kaip naivūs, nuoširdūs ir pasaulio nepažįstantys žmonės, tačiau ne visada vaikystė būna laiminga. Aplinka, tėvų įtaka ir kiti veiksniai gali priversti vaiką subręsti anksčiau laiko. Lietuvių literatūra atspindi įvairius vaikų išgyvenimus, tiek teigiamus, tiek neigiamus, ir leidžia susidaryti požiūrį į vaiko paveikslą.
Vaikystės Samprata Literatūroje
Vaikystė - tai spalvingas gyvenimo etapas, glaudžiai susijęs su žmogaus ateitimi. Vaikystėje patirti išgyvenimai, tėvų ir mokytojų įskiepyti įsitikinimai bei pamokos išlieka visam gyvenimui. Nusakyti, kada vaikas pereina į suaugusiojo pasaulį, sudėtinga, nes kiekvienas tai patiria skirtingu laiku. Tačiau be pozityvumo ir grožio daigų žmogus negali išeiti iš vaikystės į gyvenimą.
Vaiko Paveikslas XX Amžiaus Literatūroje
Vaiko paveikslas plačiai atskleidžiamas XX amžiaus literatūroje. Šeimos kontekste pateikiami vaikų vaizdavimai yra išsamūs. Vaikų išgyvenimai, tiek teigiami, tiek neigiami, atsispindi lietuvių literatūros kūriniuose. Pagal vaikui priklausančias patirtis, pagal kūrinio siužetą ir turinį, galima susidaryti požiūrį į vaizduojamo vaiko paveikslą.
Tėvo Vaidmens Transformacija
Ilgą laiką literatūroje tėvo paveikslas buvo stereotipinis, atėjęs iš folkloro - patriarchalinės šeimos atstovas, besirūpinantis materialine gerove ir reikalaujantis besąlygiškos pagarbos. Tačiau pakitus moters ir vyro socialiniams vaidmenims, keitėsi ir tėvo vaizdavimas literatūroje. Auklėjamieji tikslai išliko, tačiau jie nebereiškiami taip atvirai.
XX amžiaus pabaigoje vaikų literatūroje beveik neliko draudžiamų temų. Su vaikais galima kalbėti apie viską: skyrybas, ligas, mirtį, savižudybes, priklausomybę sektoms, narkotikus, pedofiliją ar vaiko patirtis homoseksualiose šeimose. Vartotojiška visuomenė lemia literatūros vaikams psichologinės bei filosofinės potekstės klodo gelmę. Problemų literatūra vaikams ir paaugliams kalba apie bendražmogiškus dalykus, pasaulį vaizduoja be pagražinimų, moko skaitytoją analizuoti, įspėti iš pirmo žvilgsnio nematomus dalykus.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
Šiame kontekste tėvo paveikslas atsiskleidžia netikėtu rakursu. Spalvingesnis ir įtaigesnis nedarnios šeimos ar išsiskyrusio tėvo paveikslas keičia stereotipinį vaizdinį ir tampa norma.
Tėvo Paveikslo Kraštutinumai
Lietuvių vaikų problemų prozoje tėvo paveikslas dažnai atskleidžiamas vienpusiškai, pasirenkant kraštutinius vaizdavimo orientyrus. Pavyzdžiui, Vytauto Račicko apysakoje „Jos vardas Nippė“ tėvas idealizuojamas, o Kristinos Gudonytės romane „Blogos mergaitės dienoraštis“ tėvas yra priešingybė - išdavęs ir sugriovęs šeimą. Ryškesniais tėvo paveikslais išsiskiria naujesnė problemų proza vyresniems paaugliams, tokia kaip Ilonos Ežerinytės „Verksnių klubas“ ir Vytauto Varaniaus „Šiltnamis“.
Tėvo Paieškos Vytauto V. Landsbergio ir Bjarne‘s Reuterio kūryboje
Straipsnyje analizuojamas įprastų stereotipų neatitinkantis tėvo paveikslas lietuvių ir danų autorių - Vytauto V. Landsbergio ir Bjarne‘s Reuterio - prozoje jaunesniems paaugliams. Nors tekstų žanrų apibrėžtys skiriasi (Landsbergio „Berniukas ir žuvėdros“ laikomas literatūrine pasaka-apysaka, o Reuterio - psichologine apysaka paaugliams), abiejuose tekstuose vaikų jausena, ieškant ir ilgintis dvasinio bendravimo su tėvu, panaši. Literatūrinės pasakos žanras, būdamas itin specifinis savo dviejų pasaulių - realaus ir fantastinio struktūra - taip pat neatsiriboja nuo skaudžių gyvenimiškųjų realijų, metaforiška, simbolių ir įvaizdžių kalba perteikia vaiko bendravimo su tėvu paieškų pastangas.
(Ne)susiklostę santykiai su tėvais, o ypač su tėvu, lemia, kad ir Landsbergio, ir Reuterio knygų herojai Mykolas, tėvų vadinamas Miku, ir Busteris yra šiek tiek kitokie, laikomi keistuoliais. Mikas bendraamžių pravardžiuojamas Batu, nes yra tylus, uždaro būdo vaikas. Jis net klasės draugų pastumiamas ar pargriaunamas neįsižeidžia, yra labiau suaugęs ir patyręs nei jo draugai. Busteris taip pat bendraamžių ir visų aplinkinių vadinamas nevykėliu, kvėša, nuolat kvailiojančiu klounu. Norą piešti būnant atokiau nuo žmonių Mykolui lemia saviraiškos poreikis, kilęs iš bendravimo su tėvu stokos, bandymo ir neturėjimo kam išsisakyti, su kuo pabendrauti. Busteris pomėgį fokusams yra paveldėjęs iš tėvo, jaunystėje besidomėjusio fokusais.
Vaikų elgesį dažniausiai lemia tėvai, vaikai tapatina save su tėvais ir imituoja jų elgesį. Tėvas Busteriui - idealas. Busteris stengiasi būti į jį panašus. Nors išvaizda sūnus ir tėvas skiriasi (Busteris menkas, o tėvas anksčiau galėdavo pakelti per du šimtus kilogramų sveriantį svarstį, Busterio plaukai balti, o tėvo - juodi), tačiau abu turi bendrą pomėgį fokusams. Busteris siekia visus nustebinti savo netradiciniais gebėjimais. Nors Busterio fokusai „rimtai“ nusiteikusių suaugusiųjų nevertinami, jam neleidžiama prisidėti prie pastoriaus namuose rengiamos šventės, nes sesers Ingeborgos būrio vadovei fokusai anaiptol nepatinka ir jo menas neprilygsta liaudies šokių grupės pasirodymui, tačiau išmonę, fantaziją, vikrumą jis yra perėmęs kaip tik iš savo tėvo dar būdamas ketverių. Jis žavisi tėvo fokusininko sugebėjimais, siekia tėvui prilygti meistriškumu.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Nors Didysis Osmanas iš Osmanijos tikrai nėra idealus tėvas (užuot nupirkęs sūnui kelnes, jis įsigyja naują fokusų rinkinį, o paskutinius pinigus palieka smuklėje ant kampo; muša seserį Ingeborgą, nes ji nesako, kur padėti pinigai, skirti namų išlaidoms), Busteriui jis vis tiek pats geriausias ir gražiausias. Tėvui Busteris atleidžia viską, net girtuoklystę, gailisi pagirių kamuojamo tėvo. Busteris pasąmonėje trokšta visu kuo būti į jį panašus, net pats to nejausdamas, iš inercijos kartoja jo frazes „tu genijus“, „merginoms pradeda įdegti kojos“ ir judesius. Jis, kaip ir tėvas linkteli bei paduoda ranką mokytojai Osei, treniruojasi, kad užaugtų dideli kaip tėvo raumenys. Tokį sūnaus elgesį, norą būti panašiu lemia tėvo autoritetas, kurį sukuria vienijantis bendras pomėgis. Tai ne tik jų saviraiška, bet ir gyvenimo būdas, todėl dvasinės bendrystės jausmas yra itin stiprus.
Tėvo paveikslo išskirtinumą pabrėžia kontrasto principu kuriamas Busterio mamos paveikslas. Vaikų literatūros kūriniuose nepatrauklus mamos paveikslas nėra toks dažnas. Busteriui mama nėra tokia svarbi galbūt todėl, kad jai rūpi tik buitis, kaip išmaitinti šeimą, iš kur gauti papildomų pajamų. Ji pastebi tik nešvarius sūnaus marškinius ir dėl to priekaištauja, o tėvui buitiniai dalykai nerūpi. Tėvui daug svarbiau, kad Busteris jaustųsi dvasiškai laimingas. Tėvas beveik nesirūpina vaiko auklėjimu, pirmą kartą išsiruošęs į tėvų susirinkimą ir sužinojęs, kad sūnus blogai mokosi, jį gina prieš pedagogus ir apkabinęs lyg tarp kito tarsteli: „Ką gi, gerai mokytis mokykloje - jau šis tas. Juk supranti, ar ne, Busteri?“ Busterio tėvas nėra tipiškas tėvas, kuris būtų mokytojų pusėje ir atsiprašinėtų dėl sūnaus elgesio. Sūnus ir tėvas sudaro savotišką Mortensenų komandą ir vienas kitą gina. Busteris bando išsaugoti tėvo reputaciją pono Martinseno akyse, o tėvas kaip įmanydamas stengiasi apsaugoti sūnų nuo puolančių mokytojų. Sūnaus sugebėjimus jis matuoja pagal savo vertybes ir mokytojo priekaištams, kad Busteris nieko nesupranta, tėvas pateikia kontrargumentą: „Bet jis puikiai moka tirolietiškai ulduoti.“ Susirinkime Busteris taip pat gelbsti tėvą iš keblios padėties, įbrukdamas į delną sunkiai uždirbtus arbatpinigius.
Vyro ir tėvo vaidmenį tėvas prisimena tik tada, kai pragėręs visus pinigus jaučiasi kaltas. Nors Busterio tėvai, priešingai Landsbergio herojaus Mykolo tėvams, gyvena kartu, tačiau toks bendras gyvenimas neprimena tobulos šeimos dvasinio gyvenimo kartu. Kita vertus, neatrodo, kad Busteris dėl to išgyventų, o Mykolą skyrybos paveikia itin skaudžiai.
Mykolas nuolat ieško kontakto su tėvu. Iš Homero „Odisėjos“ atėjęs fizinis tėvo ieškojimo motyvas transformuojasi į dvasinių paieškų viziją, kurios centre - prisiminimai. Busterio tėvas jaučiasi tvirtas ir laimingas, net jei ir visuomenės akyse yra neteisus. Miko tėtis elgiasi visiškai priešingai, jaučiasi sugniuždytas, praradęs savivertę. Jis net neturi drąsos žiūrėdamas vaikui į akis pranešti, kad palieka šeimą. Vis dėlto, jis išdrįsta kaip prisiminimą apie save sūnui palikti akmenėlį su skyle, tarsi talismaną, nešantį laimę, kurį, kai bus liūdna, bus galima prisidėti prie širdies ir pasikalbėti. Tėtis pažada išgirsti. Vaikui tik tėvo, kaip asmeninį ego patenkinusio asmens, bendravimo nepakanka.
Iš šeimos ir vaiko gyvenimo tėtis išeina neatsisveikinęs. Tėvo išėjimą gyventi su kita moterimi mama laiko išdavyste, tačiau Mikas jį bando pateisinti: „[…] ir jeigu mano tėčiui geriau gyventi su kuo nors kitu, tai anokia čia išdavystė? Tegu jis tik būna laimingas ir džiaugiasi“, - nevaikiškai mąsto Mikas. Vaikai daug sunkiau susitaiko su tėvų skyrybomis nei tėvo mirtimi. Mikas negali susitaikyti su tėčio išėjimu, pasąmonėje tikisi, kad tėtis dar sugrįš. Vaikas dar ilgokai karštligiškai visuose namuose ieško kokių nors tėtės paliktų pėdsakų, daiktų, kuriuos slepia po lova, jei tėtis kada nors sugrįžtų, o neradęs to daikto, nuliūstų. Mikas ilgisi gražių prisiminimų, kai tėvai buvo kartu, tačiau pasąmonėje iškyla ir „tie vakarai, kai tėtis iš darbo grįždavo svirduliuodamas, o jam iš burnos sklisdavo nemalonus prarūgusios uogienės kvapas. Tada jis būdavo geras ir linksmas, apsikabindavo Miką ir imdavo sekti pasakas. Dažniausiai jos būdavo liūdnos. Bet tėtis taip įdomiai jas sekdavo, kad daugelį jų Mykolas žodis žodin atsimena iki šiol.“ Viena iš tokių pasakų - „Pasaka apie Juozą ir Juozulį“. Atkartojama realybėje pasireiškusi situacija tarsi bandymas poetine kalba, potekstės užuominomis išlieti sielos skaudulius. Pasaka yra apie tėvo ir vaiko ryšį, apie „išskridusį“ tėtį, kurio Juozulis taip ir nesulaukė, apie vaiko bandymus jį išvaduoti iš Nakties sargybos kalėjime. Bandymas ne atvirai, o metaforine kalba kalbėtis su vaiku tėvui tampa saugesniu variantu ir leidžia atsiriboti nuo tikro bendravimo čia ir dabar bei ateityje.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Tėvų nesutarimai, barniai, girtuoklystė, darbo praradimas ir, galiausiai, skyrybos, sukelia įvairias vaiko socialinio ir dvasinio gyvenimo pasekmes. Kita vertus, vaikui tai gali tapti visiškai nesvarbiu reiškiniu ir nublankti prieš begalinį troškimą bendrauti ir būti šalia tėčio. Mikas prisimena tą metą, kai tėtį išmetė iš darbo. Tada juodu daug laiko galėdavo praleisti kartu. Tėtis mokė sūnų skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Šie prisiminimai liko pačiais gražiausiais Mykoliuko vaikystės prisiminimais. Vaikui ryšys su tėvu yra neabejotinai svarbus. Mikas prisimena iš pirmo žvilgsnio nereikšmingus, bet jo dvasinei jausenai itin svarbius dalykus. Jis su tėvu gali kiauras dienas sėdėti namie, kurti eilėraščius, skaityti visokias istorijas apie lobių salas, apie išdykusį nuotykių ieškotoją Tomą Sojerį, apie grafą Montekristą, o į balkoną atpūstas didžiulis raudonas balionas gali privers…
Vaikystės Motyvai Jono Biliūno Kūryboje
Vaikystės patirtis išlieka visam gyvenimui. Apie tai kalba lietuvių rašytojas Jonas Biliūnas. Jo kūryboje didelis dėmesys skiriamas veikėjo vidiniams konfliktams, siekiama atskleisti žmogaus sielos tyrumą. Apsakymas „Kliudžiau“ parašytas tuo laiku, kada rašytojas patyrė didžiausią dvasinį išgyvenimą: Gydytojai jam diagnozavo džiovą. Tai turbūt todėl to meto novelėse tiek daug liūdesio ir mirties nuojautos (,,Brisiaus galas”, ,,Vieną rudens dieną”, ,,Liūdna pasaka”ir kt.).
Šatrijos Raganos Žvilgsnis Į Pasaulį Vaiko Akimis
Vaiko paveikslą vaizduoja ir modernizmo laikotarpio lietuvių rašytojai. Labai detaliai aprašomas pasaulis vaiko akimis XIX a. pabaigos - XX a. pradžios rašytojos Šatrijos Raganos ir XX a. pirmos pusės prozininko Jurgio Savickio. Ankstyvojo neoromantizmo rašytoja Šatrijos Ragana, teigiamo gyvenimo vaizduotoja, apysakoje „Sename dvare“ vaizduoja vaiko išgyvenimus, apmastymus dvaro aplinkoje. Apysakoje rašytoja viską aprašo mažos mergaitės - Irusios - akimis, įterpdama dienoraščio formų. Irusia gyvena apsupta meilės, gėrio su dviem mažaisiais broliukais.
,,Rožei spalvas ir kvapą teikia šaknys, žmogui dorybes - vaikystė.“,- būtent taip teigė anglų rašytoja Džordžas Eliotas. Vaikystė - vienas svarbiausių laikotarpių žmogaus gyvenime, kadangi tėvų skiepijamos vertybės padeda pagrindus vaiko gyvenime ir padeda formuotis asmenybei, suteikia dvasinės brandos. Vaiko figūra lietuvių literatūroje gana dažna. Vaikas - jautrios sielos individas, ne visada pažįstantis tamsiąją gyvenimo pusę.
Jurgio Savickio Kūryba: Vaiko Iliuzijos ir Nusivylimai
Apie vaiko brendimą, žmogiškųjų vertybių išbandymą rašė XXa. prozininkas, vienas pirmųjų ir žymiausių lietuvių rašytojų modernistų- Jurgis Savickis. Jis išleido novelių rinkinį “ Šventadienio sonetai” . Šiame rinkinyje yra novelių, kurios paliečia vis skirtingas problemas. Būtent novelėje “Vagis” , Jurgis Savickis aprašo vaiko iliuzijas, svajones ir galų gale- nusivylimą tėvo autoritetu. Veiksmas prasideda namuose, jis klausosi senų žmonių pasakojimų apie plėšikus, ir norėtų bent vieną kada nors pamatyti. Jo svajonė išsipildo. Į namus atvedamas vagis. Vagies paveikslas jam asocijuojasi su kažkuo matytu-prikaltu Kristumi, : “Dideliame altoriuje prikaltas ant kryžiaus Kristus turėjo tokio pat panašumo”.
Jurgio Savickio novelė ,,Kova‘‘ yra iš antrojo rinkinio ,,Ties aukštu sostu‘‘ (1928 m.) Kūrinio pavadinimas atitinka temą. Kova - mūšis, kautynės, vaidas. Novelė prasideda žodžiais ,,Viskas būtų gerai, kad mano mamanka nebūtų tokia graži!‘‘. Šie žodžiai sudaro įspūdį, kad dėl visų kūrinyje nutiksiančių problemų būsianti kalta veikėjo motina. Ir iš tikrųjų novelės protagonistas, berniukas, gan nuskriaustas likimo. Jo tėvas - ,,paprastas girtuoklis‘‘, mėgstąs leisti laiką smuklėse, o motina, nors ir labai graži moteris - lengvabūdė, nevengianti pasimėgauti svetimų vyrų dėmesiu. Veikėjas - pernelyg anksti sugretintas su suaugusiųjų pasauliu.
Motinos Paveikslas Lietuvių Literatūroje
Motinos paveikslas lietuvių literatūroje atsiskleidžia kaip gilus ir daugiasluoksnis vaizdinys, per kurį galima atsekti ne tik šeimos santykių ypatumus, bet ir plačiąją sociokultūrinį kontekstą. Šatrijos Raganos kūrinyje „Sename dvare“ ir Antano Škėmos „Baltoje drobulėje“ motinos figūra atsiskleidžia skirtingai, tačiau abu kūriniai suteikia vertingų įžvalgų apie motinystės sampratą ir moters vietą visuomenėje.
„Sename dvare“, pasakojama apie motinystę kaip apie gyvenimo tęstinumą, kuris perduodamas iš kartos į kartą. Motina čia - tai gyvenimo ir tradicijų saugotoja, šeimos židinio šviesa. Jos meilė vaikams ir namams yra be sąlygų, ji aukoja savo asmeninius siekius dėl šeimos gerovės. Šatrijos Ragana pabrėžia motinos vaidmenį kaip moralinį kompasą, kuris padeda formuoti vaikų vertybines nuostatas.
Tuo tarpu Antano Škėmos „Baltoje drobulėje“ motinos paveikslas yra kur kas konfliktiškesnis ir sudėtingesnis. Kūrinyje motinystė susijusi su skausmu, apleistumu ir asmeninės laisvės paieškomis. Motina, išgyvenanti vidinį konfliktą tarp savo norų ir visuomenės lūkesčių, atskleidžiama kaip sudėtinga asmenybė, kuriai tenka balansuoti tarp savęs ir vaiko poreikių. Škėma nagrinėja motinystės temą per šiuolaikinės egzistencinės krizės prizmę, atskleisdamas jos psichologinį ir emocinį sudėtingumą.
Abiejų kūrinių analizė leidžia suprasti, kad lietuvių literatūroje motinos paveikslas yra nevienareikšmis ir atspindi skirtingus kultūrinius bei istorinius laikotarpius. Tai rodo, kaip motinystės samprata ir moters vaidmuo yra interpretuojami ir pervertinami atsižvelgiant į sociokultūrinį kontekstą, bei kaip šie vaizdiniai veikia individo savimonę ir tapatybės suvokimą.
tags: #vaikas #lietuviu #literaturoje