Įvadas
Religijos visame pasaulyje dažnai apima dieviškų figūrų, įskaitant dieviškąjį tėvą ir dieviškąjį vaiką, sampratas. Šios figūros vaidina svarbų vaidmenį religinėse doktrinose, mituose ir ritualuose. Straipsnyje nagrinėjama dieviškojo tėvo ir dieviškojo vaiko samprata įvairiose religijose, įskaitant krikščionybę, hinduizmą, budizmą ir islamą, taip pat tradicines religijas. Be to, straipsnyje aptariamas šiuolaikinis atpirkimo sampratos interpretavimas ir jo reikšmė.
Atpirkimas ir Dievo Gerumas
Mokymas apie atpirkimą pirmiausia susijęs su tuo, ką Dievas padarė dėl žmonijos per Jėzaus Kristaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą. Tai apima kliūčių tarp Dievo ir žmonių pašalinimą bei pasiūlymą dalyvauti Dievo gyvenime. Atpirkimas pirmiausia susijęs su Dievu, kaip atpirkimo autoriumi, ir tik dėl to jis gali reikšti išlaisvinimą ir būti gerąja naujiena apie išganymą. Atpirkimas yra išlaisvinanti tikrovė, nes pirmiausia susijęs su Dievo gerumu, o ne su žmogaus poreikiu, nors ir rūpinasi tuo poreikiu.
Dievas sukūrė visus daiktus, sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir matė, kad tai, ką sukūrė, yra „labai gera“. Bažnyčia, remdamasi Raštu, amžiais mokė, kad Dievo paveikslas žmoguje, nors istorijoje dažnai paslėptas ir iškreiptas dėl gimtosios nuodėmės bei jos padarinių, niekad nebuvo visiškai ištrintas ar sugriautas. Bažnyčia tiki, jog nuodėmingi žmonės nėra apleisti Dievo, priešingai, Dievas, kupinas atperkamosios meilės, žmogaus giminei ir visai kūrinijai numatęs garbingą ateitį, kuri pradmeniškai jau yra Bažnyčioje ir per Bažnyčią. Krikščionybės požiūriu tokie samprotavimai grindžia ir remia įsitikinimą, kad gyventi čia ir dabar verta.
Krikščioniškas tikėjimas nenori nei dievinti ar garbinti žmonių dėl jų didybės, iškilumo ir pasiekimų, nei jų smerkti ar gniuždyti dėl jų klaidų ir piktadarybių. Krikščioniškasis tikėjimas nenuvertina žmogaus potencialo ir troškimo augti bei siekti pilnatvės, taip pat pasiekimų, kurie gali rastis tą potencialą ir troškimą įgyvendinant. Tokie pasiekimai tikėjimo a priori nelaikomi įveiktinomis kliūtimis ar nugalėtinais priešininkais, bet, priešingai, teigiamai vertinami nuo pat pradžių.
Skelbdamas amžiną laimę būsimame pasaulyje, tikėjimas nėra linkęs kaip nors ignoruoti nei individų įvairiopo skausmo bei kančios, nei akivaizdžių kolektyvinių tragedijų, būdingų daugeliui situacijų. Šiuo atžvilgiu, bent jau pirmuoju žingsniu, tikėjimas tiesiog atkreipia dėmesį ir konstatuoja. Blogis ir kančia yra, pirmiausia, ne gyvenimo tam tikro teologinio aiškinimo, bet visuotinės patirties dalykas. Ir pirmutinis tikėjimo judesys blogio ir kančios akivaizdoje nėra pasinaudoti tuo siekiant savų tikslų! Jei tikėjimas į tai atsižvelgia, tai pirmučiausia tiesiog tik dėl to, kad rišliai ir sąžiningai įvertintų realią, konkrečią žmonių giminės situaciją. Vis dėlto krikščioniškasis tikėjimas turi savitą požiūrį į žmogaus būvį - požiūrį, daugeliu atžvilgių leidžiantį įvertinti tai, ką savaip teigia daugelis nekrikščioniškų pasaulėžiūrų.
Taip pat skaitykite: Lietuvių kultūra ir Dieviškas Kūdikėlis
Tikėjimas nurodo, kad blogis ir kančia, būdingi žmonių istoriniam būviui, taip pat labiau kyla ir iš žmogaus širdies, jo savanaudiškų refleksų, malonumo ir galios troškimo, tylaus bendrininkavimo su blogiu ir bailaus pasidavimo jam, baisaus širdies užkietėjimo. Vis dėlto biblinis apreiškimas ir krikščionių tikėjimas nepraranda vilties, kad žmogus gali pasitaisyti: toliau apeliuoja į jo laisvą valią, atsakomybę, gebėjimą imtis ryžtingų veiksmų pasikeisti, aiškaus suvokimo akimirkas, kai tuos gebėjimus galima veiksmingai realizuoti. Krikščionių tikėjimas laiko istoriniu faktu tai, jog žmonės, negana to, kad skiriasi nuo Dievo, būdami sukurti ir iš esmės nedieviški, dar labiau nutolo nuo Jo dėl nuodėmės. Ši dvejopa perskyra tarp Dievo ir žmogaus liudijama Rašte ir aptinkama visuose tikrą tikėjimą dėstančiuose pobibliniuose krikščioniškuose raštuose. Tačiau meilės kupina dieviškoji iniciatyva nuodėmingos žmonijos atžvilgiu yra nuolatinis Dievo elgesio su mumis priešistorėje ir istorijoje bruožas bei pamatinė mokymo apie atpirkimą prielaida. Tad malonės ir nuodėmės dialektika suponuoja, kad prieš nuodėmei įžengiant į pasaulį Dievo malonė jau buvo pasiūlyta visiems žmonėms.
Krikščioniškojo tikėjimo akimis, sukurtosios žmogaus prigimties vertė nuo pradžių laiduota paties Dievo ir yra nesunaikinama; panašiai ir atpirkimo tikrovė irgi yra Dievo amžiams laimėta ir garantuota Kristuje. Bažnyčia moko, kad ir sukūrimas, ir atpirkimas kyla iš Dievo maloningo ir neišmatuojamo gerumo bei laisvės ir, žvelgiant iš žmogiškojo taško, lieka nesuvokiamas, nepaaiškinamas ir įstabus. Nors iki galo suvokti atpirkimo, be abejo, neįmanoma, tam tikras supratimas vis dėlto ne tik galimas, bet ir to reikalauja pats atpirkimo pobūdis, susijęs su visos sukurtosios tikrovės tiesa, verte ir galutine paskirtimi. Jei nebūtų leista mėginti suprasti atpirkimo, būtų pakirstas tikėjimo racionalumas, tikėjimui atimta galimybė teisėtai ieškoti supratimo, o tai nuvestų į fideizmą.
Krikščioniškojo tikėjimo požiūriu atpirkimo tiesa visada apšviečia pirmiausia tuos žmogaus būvio aspektus, kurie labiausiai kreipia į žmogaus poreikį būti išganytam. Žmonės savo gyvenime įvairiais lygmenimis patiria fragmentiškumą, nepakankamumą, nusivylimą. Dėl savo patyrimo fragmentiškumo, nepakankamumo dažnai laikydami kaltais patys save, jie išpažįsta tai, kas tradicinėje kalbėsenoje vadinama nuodėmingumu. Tačiau, norint pateikti pilnatvišką žmogaus būvio paveikslą, būtina paminėti ir tuos žmogaus egzistenciją darkančius bei griaunančius aspektus, už kuriuos, rodos, niekas tiesiogiai nėra atsakingas. Mat ir jie iškalbingai byloja apie žmogiškąjį atpirkimo poreikį. Tokie reiškiniai kaip badas, epidemijos, gamtos katastrofos, negalia, fizinė ir psichinė kančia, mirtis rodo, kad blogis - kaip krikščioniškoji tradicija visada pripažino - nenusakomas vien tuo, kas vadinama malum culpae (moralinis blogis), bet ir apima malum poenae (kančią), nesvarbu, ar tai būtų pats blogis, ar kiltų iš prigimties ribotybių.
Nors ką tik minėti iššūkiai yra patys pagrindiniai žmonėms iškylantys egzistenciniai sunkumai, yra ir kitų, labiau asmeninio pobūdžio problemų. Pirmiausia tai sunkumai, kylantys mums, kaip individams, siekiant vidinės asmeninės pusiausvyros. Antra, tai darnaus gyvenimo su kitais žmonėmis sunkumai, kaip liudija žiaurumo ir siaubo pilna karų istorija. Trečia, negebėjimą tinkamai sugyventi su nežmogiška gamta šiandieniame pasaulyje dramatiškai liudija ekologijos klausimas. Ketvirta, gyvenimo sunkumams pasidarius pernelyg intensyviems, gali nesunkiai kilti įtarimas, kad žmogaus egzistencija pasmerkta nesėkmei ir galiausiai beprasmybei.
Atpirkimo Samprata Didžiosiose Pasaulio Religijose
Hinduizmas
Hinduizmas nėra monolitinė religija, o religinių įsitikinimų bei praktikų, siūlančių žmonių giminei atpirkimą ir išganymą, mozaika. Nors ankstyvasis vedų hinduizmas buvo politeistinis, vėlesnėje vedų tradicijoje imta kalbėti apie galutinę Tikrovę, vadinamą Atmanu ar Brahmanu, Vieniu, iš kurio visi daiktai išniro savita, trejopa raiška. Pats Brahmanas nesuvokiamas ir beformis, bet sykiu yra savaime egzistuojanti sąmoninga esybė, kuri yra palaimos pilnatvė. Populiaresniu ir asmeniškesniu lygmeniu aukščiausios tikrovės atributus atitinka tokios dievybės kaip Šiva, to, kas netobula, griovėja, Višnu ir jo „avatarai“ („įsikūnijimai“) - Rama Apšviestasis, Krišna ir deivė motina Šakti.
Taip pat skaitykite: Šeimos santykiai Biblijoje: tėvo ir vaikų vaidmuo
Perdėm supaprastinant, galima sakyti, kad hinduizmui žmogaus asmuo yra dievystės kibirkštis, dėl avidya (nežinojimo: arba Vienio tikrosios prigimties metafizinio nežinojimo, arba savotiško pirminio nežinojimo) įkūnyta siela (atman). Todėl žmogus pajungtas „karmos“, arba atgimimo, dėsniui, gimimo ir atgimimo ciklui, žinomam kaip karma-samsara, arba atlygio dėsnis. Atpirkimas, išreiškiamas tokiais terminais kaip mokša ir mukti, hinduizmo požiūriu yra išsilaisvinimas iš „karmos“ dėsnio.
Budizmas
Buda, susidurdamas su pasaulio kančia, atmetė vedų autoritetą bei nenaudingas aukas ir nematė jokios metafizinių spekuliacijų apie Dievo buvimą ir sielą naudos. Jis ieškojo išsigelbėjimo nuo kančios paties žmogaus viduje. Po Budos radosi daug minties mokyklų, išrutuliojusių šiuos paprastus pamatinius mokymus į sistemas, traktuojančias „karmą“ kaip veiksmui būdingą polinkį atgimti. Istorinis žmogaus gyvenimas neturi vienijančios, asmeninės, realios ir egzistencinės gijos; jis sudarytas vien iš tarpusavyje nesusijusių egzistencinių gimimo, augimo, nykimo ir mirties fragmentų. Budizmui esminis yra mokymas apie anicca, arba visos tikrovės „nepastovumą“. Egzistencinio nepastovumo sąvoka užkerta kelią atman egzistavimui, todėl Buda ir nieko nesako apie Dievo ar atman egzistavimą. Viskas yra regimybė (maya).
Atpirkimas budizmo požiūriu yra išsilaisvinimo (nirvana) iš regimybės pasaulio būvis, išsilaisvinimas iš fragmentinės prigimties ir egzistencijos nepastovumo nuslopinus visus troškimus ir visą sąmonę. Taip išsilaisvinant pasiekiamas grynas, neapibrėžtas tuštumos būvis. Iš pagrindų besiskirianti nuo maya pasaulio laikinos kankynės nirvana - pažodžiui: „užgesimas“ (t. y. visų troškimų), panašiai, kaip užgęsta žvakė pasibaigus vaškui, - neįtelpa į jokį apibrėžimą, tai tiesiog gryno užgesimo ar visiško sunaikinimo būvis. Nirvana yra ne intelektinis tikslas, bet potyris, kurio neįmanoma nusakyti. Tai išsilaisvinimas iš visų troškimų ir geidulių, iš atgimimo ciklo ir skausmo (dukha). Tobuliausias išsilaisvinimo būdas budistams yra aštuonlypis kelias - teisingas supratimas, teisinga intencija, teisinga kalba, teisingas elgesys, teisingas užsiėmimas, teisinga pastanga, teisinga kontempliacija ir teisingas susikaupimas (vinayana pitaka). Visam tam būtinos žmogaus pastangos.
Islamas
Kaip judaizmas ir krikščionybė, islamas („klusnumas“) yra monoteistinė, sandorinė religija, tvirtai išpažįstanti tikėjimą į Dievą kaip visų daiktų Kūrėją. Pasak musulmonų tikėjimo, islamo religija Dievo buvo apreikšta nuo žmonijos pačios pradžios ir patvirtinta viena po kitos ėjusiomis sandoromis su Nojumi, Abraomu, Moze ir Jėzumi. Islamui svetima gimtosios nuodėmės idėja, todėl atpirkimui pagal krikščioniškąjį supratimą islame vietos nėra. Manoma, kad visiems žmonėms reikia išganymo, kuris pasiekiamas absoliučiu tikėjimu atsigręžiant į Dievą. Išganymo idėja išreiškiama ir „sėkmės“ ar „klestėjimo“, bet geriausiai „saugumo“ ar „apsaugos“ sąvokomis: galutinį saugumą žmonių giminė suranda Dieve. Išganymo - suvokiamo kaip kūno ir dvasios malonumai - pilnatvė bus pasiekta tik paskutinę dieną su galutiniu nuosprendžiu ir gyvenime anapus (akhira). Islamas išganymo srityje tiki tam tikru išankstiniu nulėmimu arba rojaus palaimai, arba kančiai pragaro ugnyje (nar), bet žmogus išlieka laisvas atsiliepti tikėjimu ir gerais darbais. Priemonės išganymui pasiekti, šalia tikėjimo išpažinimo, yra ritualinė malda, teisinė išmalda, Ramadano pasninkas ir piligrimystė į Dievo namus Mekoje.
Tradicinės Religijos
Be šių didžiųjų klasikinių pasaulio religijų, yra ir kitų, kurios vadinamos tradicinėmis, pirmykštėmis, gentinėmis arba gamtinėmis religijomis. Šių religijų kilmė skendi praeities tamsoje. Tokių religijų sekėjai tiki į aukščiausiąją būtybę. Ji vadinama įvairiais vardais, laikoma visų daiktų kūrėja, bet esanti nesukurta ir amžina. Aukščiausioji būtybė pasaulio reikalus prižiūrėti perleidusi mažesnėms dievybėms, vadinamoms dvasiomis. Šios dvasios daro įtaką žmogaus gerovei ar nelaimei. Dėl gerovės žmogui labai svarbu dvasioms įsiteikti. Tradicinėse religijose svarbi grupės bendrystė su klano, genties ir platesnės žmonių šeimos protėviais. Diduma tradicinių religijų turi mitų ir epinių pasakojimų apie palaimos su Dievu būvį, nuopuolį iš idealaus būvio ir laukia kokio nors atpirkėjo-išgelbėtojo, galinčio atkurti prarastą santykį, sutaikinti ir sugrąžinti palaimos būvį.
Taip pat skaitykite: Viktorijos Miškūnaitės kūryba
Šiuolaikinės Alternatyvos
Neapsiribojant didžiųjų pasaulio religijų ir daugelio kultūrų lokališkesnių tradicinių protėvių religijų požiūriais į atpirkimą, dėmesio reikia skirti ir kitiems šiuolaikiniams alternatyviems sąjūdžiams bei gyvenimo būdams, siūlantiems išganymą savo sekėjams (pvz., moderniems kultams, daugeliui New Age sąjūdžių, autonomijos, emancipacijos ir revoliucijos ideologijoms). Būtų klaidinga šiuolaikinius žmones skirstyti į dvi kategorijas - savimi pasitikinčius „modernistus“, tikinčius atpirkimo savo paties jėgomis galimybe, ir nusivylusius „postmodernistus“, praradusius viltį pataisyti žmogaus būvį iš „vidaus“ ir pripažįstančius tik išganymo „iš išorės“ galimybę. Vietoj to, tiesą sakant, regime kultūrinį ir intelektinį pliuralizmą, labai platų skirtingų žmogaus būvio analizių spektrą ir būdų, kaip su tai susidoroti, įvairovę. Greta bėgimo į malonias pramogas ar pasidavimo efemeriškiems hedonizmo apžavams persiimama įvairiomis ideologijomis ir naujomis mitologijomis.
Dabartinėje situacijoje visiškai aišku viena: konkretus žmogaus būvis kupinas dviprasmiškumo. Du „polius“, tarp kurių draskomas kiekvienas atskiras žmogus ir visa žmonija, galima nusakyti daugeliu būdų. Štai, pavyzdžiui, kiekvienas individas jaučia neišdildomą gyvenimo, laimės ir pilnatvės troškimą ir neišvengiamai patiria ribas, nepasitenkinimą, nesėkmę ir kančią. Perėjus iš individualios į visuomeninę plotmę, tas pats vaizdas atsiveria platesniu mastu. Galima, viena vertus, nurodyti į milžinišką pažangą, įgalintą mokslo ir technologijos, paplitusių komunikavimo priemonių ir teigiamų poslinkių, pavyzdžiui, privačios, viešosios ir tarptautinės teisės srityse. Bet, kita vertus, negalima nepastebėti ir daugybės katastrofų pasaulyje, o tarp žmonių - didelio sugedimo, dėl kurio daugelis baisiai engiami bei išnaudojami ir tampa bejėgėmis aukomis to, kas jiems atrodo žiaurus likimas. Akivaizdu, kad, nors akcentai ir dedami skirtingi, giedras optimistinis požiūris į bendrą ir visuotinę pažangą mūsų dienomis pastebimai traukiasi.
Krikščioniškas tikėjimas neskuba daryti nuosprendžio - neskuba nei visko atmesti, nei nekritiškai priimti. Tikėjimas, pavyzdžiui, pastebi, kad žmonės, nepaisydami savo ribų, siekia jose galimos savo gyvenimo „pilnatvės“; vienu žodžiu, blogį ir kančią išgyvena kaip tai, kas iš pagrindų „nenormalu“; iš to kylančios įvairios protesto formos jau vien kaip tokios liudija, kad žmogus negali nesiekti „ko nors dar“, „ko nors daugiau“, „ko nors geriau“. Ir galiausiai dėl to krikščioniškasis tikėjimas regi, kad šiuolaikiniai žmonės ne tik tiesiog siekia paaiškinti savo būvį, bet ir laukia bei tikisi - sąmoningai ar nesąmoningai - veiksmingo išgelbėjimo iš blogio ir patvirtinimo bei pilnatviško įgyvendinimo visko, kas jų gyvenime yra teigiama, trokšta gėrio ir to, kas geriau, ir t. Tačiau pripažindama pastangų suprasti ir įvertinti dabartines žmonių problemas pasaulyje svarbą, skirtingus iš to kylančius požiūrius ir siūlomus konkrečius tų problemų sprendimo būdus, Bažnyčia sykiu suvokia, kad reikia niekada iš akių neišleisti …
Jėzaus Asmuo
Apaštalų Sudėjimas sako: Tikiu… ir į Jėzų Kristų, Jo vienatinį sūnų. Tai reiškia, kad V. Jėzus yra Dievo Sūnus ir kad Dievas neturi daugiau sūnų, tik tą vieną. Dievas yra triasmenis: Tėvas yra pirmasis Asmuo, Sūnus yra antrasis. Nors Šv. Dvasia yra trečiasis Dievo asmuo, bet ji nėra Sūnus ir Pirmasis Asmuo nėra Trečiajam Tėvas, o tik vienam Antrajam. Tačiau Šv. Dvasia dėl to nesidaro menkesnė nei mažesnė už pirmuosius du Asmenis.
Tikras Dievas
Trečiame šimte metų. po Kristaus buvo atsiradusi klaidinga nuomonė, būk Jėzus Kristus nesąs tikras Dievas, o šiek tiek žemesnis už Jį. Ta klaida labai įsigalėjo ketvirtame šimtmetyje ir labai supurtė visą Bažnyčią. Tos klaidos žymiausias skelbėjas buvo Aleksandrijos miesto dijakonas Arius. Katalikų Vyskupai, susirinkę į Nikėjos miestą 325 metais jo klaidą pasmerkė, bet to neužteko: jie dar gavo susirinkti Kastantinopolyje 381 metais ir vėl smerkti Aliaus klaidas. Ilgainiu jos šiek-tiek atsiskiedė, ėmė silpnėti ir išnyko.Nikėjos ir Kastantinopolio susirinkimai, vadinami Visotinėmis Santarybomis, aiškindami Apaštalų Sudėjimo žodžius, praplatino juos ir šitaip išreiškė:„Tikiu… ir į vieną Viešpatį Jėzų Kristų, Dievo Sūnų, iš Tėvo gimusį pirma visų amžių, Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo, gimusį, o ne padaryta, tos pačios substancijos su Tėvu, per kurį visa kas yra padaryta. Šitą dviejų visotinų Santarybų paskelbtą tikybos išreiškimą dabar sekmadieniais Mišiose tuoj po Evangelijos kunigas užgiedojęs, kalbėte sukalba, o giesmininkai gieda iki galui.
Kaip Dievas Tėvas taip ir Dievas Sūnus abudu yra lygiai amžini, todėl Pirmasis Asmuo visuomet buvo Tėvas, o Antrasis buvo Sūnus ir taip buvo per visą begalinę amžinatvę pirma negu pasaulis atsirado. Amžiai ir amžių amžiai ėmė būti skaitomi nuo tada, kada atsirado sutvėrimų, o Antrojo Asmens gimimas Dievuje įvyko daug pirmiau, todėl Nikėjos ir Kastantinopolio Santarybos teisingai paskelbė, kad Dievo Sūnus gimė iš Tėvo pirma visų amžių.Tos dvi Santarybos prideda, kad per Dievo Sūnų viskas yra padaryta. Tat reiškia, kad Dievo Sūnus drauge ir išvien su Amžinuoju Tėvu ir su Šventąja Dvasia sutvėrė visą pasaulį ir visa kas tik yra. Lotyniškai yra pasakyta per quem, o ne a quo, del to ir lietuviškai reikia sakyti per kurį, o ne kurio.
Nebe reikalo pridėti yra žodžiai; „Dievą iš Dievo, šviesą iš šviesos, tikrą Dievą iš tikro Dievo.” Jais pakartojama Pirmojo ir Antrojo Asmenų lygybė. Ariaus sekėjai, pripažindami, kad pirmasis Asmuo yra tikras Dievas, aukštindavo ir V. Jėzų, net Dievo vardu jį vadindavo, bet netikėjo, kad jis būtų tikras Dievas. Tai-gi Bažnyčios Tėvai, susirinkusieji į anas dvi San tarybas, primygtinai pareiškė, kad Antrasis Asmuo yra tokis jau Dievas, kokis yra ir Pirmasis Asmuo.Kas yra padarytas, tas negali būti Dievas. Todėl Nikėjos ir Kastantinopolio Santarybos ir sako, kad Antrasis Asmuo nėra daryte padarytas, kaip pasaulio sutvėrimai, bet gimte gimęs.Dievas Tėvas yra gyva, amžinoji, visagalė šviesa. Lygia dalimi ir Dievas Sūnus yra gyva amžinoji visagalė šviesa. Tokia jau šviesa yra ir Šv. Dvasia.Substancija yra sunkiai suprantamas lotyniškas žodis. Iš pavyzdžių lengviau suprantame substancijos ir nesubstancijos skirtumą. Akmuo yra substancija, o balsas nėra substancija. Vanduo yra substancija, o vandens tekėjimas nėra substancija. Žmogus yra substancija, o veiksmas ar eisena nėra substancijos. Substancijų yra kūninių ir nekūninių. Kūninės substancijos turi šiek tiek ilgio, pločio, aukščio, svorio. Ilgis, plotis, aukštis, svoris vadinasi ypatybės. Nei ypatybės, nei veiksmai nėra substancijos, bet priklauso substancijoms.Sakydami, kad Dievo Sūnaus ir Dievo Tėvo yra ta pati substancija, mes pareiškiame, kad jųdviejų yra viena prigimtis. Santarybos, aiškindamos Dievo apreikštąjį mokslą, kalba taip, kad ir nemokyti suprastų ir mokyti neišklystų. Todėl ir tikėjos bei Kastantinopolio Santarybos nemokytiems skelbė, jog Jėzus yra Dievas iš Dievo, šviesa iš šviesos, ir mokytus paakino, kad Jis yra vienos substancijos su Tėvu.Mokslininkai buvo reikalingi paakinimo, nes jie kartais smulkiais žodžiais padarydavo stambių klaidų. Grekiškai tariant substanciją išeina „ūsia.” Vienos substancijos daiktas - sakosi homoūsios. Anaus sekėjai kalbėdami apie V. Jėzų Į žodį „liomoūsios” įspaudė vieną mažą raidę i ir išėjo homoiūsios, bet šitas jau reiškė, kad ne viena yra substancija Tėvo ir Sūnaus, tiktai panaši. Tačiau Dievas yra apreiškęs, jog Tėvo ir Sūnaus substancija yra ne vien panaši, bet ta pati. Klaidos sekėjai, įterpdami vieną mažą raidelę į Bažnyčios ištarmę, visai pakeisdavo tos ištarmės minti. Už tatai Bažnyčia juos pasmerkė.Būdamas vienos prigimties su Tėvu, Antrasis Asmuo buvo visagalis, amžinasis, gyvas Dievas pertekęs visokios laimės ir garbės. Kaip purve belindąs sliekas nesupranta didžiųjų iškilmių grožės, taip mes, žmonės, bevargdami šios žemės vargus, nesuprantame dangaus linksmybių ir amžinosios laimės džiaugsmų. Bet mes žinome, kad dangaus šviesybė yra nelyginamai didesnė už žemės didžiausius džiaugsmus, kad Dievas Sūnus, būdamas amžinai pas Tėvą, turėjo laimės be galo, be krašto. Ji buvo taip didelė, kaip Dievas, nes tai buvo Dievo laimė. Kaip didis yra Dievas, taip didi yra Jo laimė.Švenčiausios Trejybės asmenų sutartis, vienybė ir grožis buvo ir yra jų laimė platesnė ir gilesnė už visas jūras, kurias žmogaus protas gali pažinti ir mintyti. Pirma kūnų pasaulio sutvertieji angelai stebėjosi ir džiaugėsi Šv. Trejybės visagalinga grože. Tų didžių ir skaisčių sutvėrimų, tų grynųjų dvasių meilė buvo ir yra maloni visiems Trims Dievo Asmenims ir Dievui Sūnui nemažiau kaip Dievui Tėvui ir Šv. Dvasiai.Dievo Sūnus buvo gyvas amžinasis Žodis. Ir Žodis buvo pas Dievą ir Dievas buvo Žodis. Be jo niekas netapo sutverta, kas tiktai padaryta yra. Jame buvo gyvybė. O gyvybė žmonėms buvo šviesa. Ir šviesų tamsybėse šviečia ir tamsybės neapėmė jos. Taip rašo mylimiausiasis V. Jėzaus mokinys šv. Jonas apie savo Mokytoją, pridėdamas dar daugiau: „Buvo tikroji šviesa, apšviečianti kiekvieną žmogų, kurs ateina į šį pasaulį. Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis jo yra padarytas, ir pasaulis Jo nepažino. Pas savuosius atėjo ir savieji Jo nepriėmė. O kurie Jį priėmė, tiems davė patapti Dievo vaikais, kurie ne iš kraujų, nei iš kūno valios, nei iš vyro norų, bet iš Dievo padaryti yra. Ir Žodis tapo kūnu ir gyveno mūsų tarpe ir matėme Jo garbę, kaipo vienatinio, kurs gimė iš Tėvo, garbę pilną malonės ir tiesos.” (Jon. 1, 1-15).Iš tų šv. Jono Evangelijos žodžių gauname patirti, kad amžinasis vienatinis Visagalio Tėvo Sūnus iš dangaus garbės ir linksmybių atėjo pas mus mūsų vargų vargti. Kaip toli dangus nuo žemės, taip didis buvo tas žingsnis žemyn. Lygiai didelė turėjo būti to nusižeminimo priežastis. Nes Dievas nieko nedaro be reikalo.Pirmoje šio rašto knygoje 138-188 puslapiuose trumpai, išdėta Katalikų Tikybos mokslas apie tai, kad Dievas sutvėrė žmogų, bet nieko nepasakyta, kaip elgėsi Dievo sutvertasis žmogus. Tas elgesys, deja, ne visada buvo geras. Pirmųjų mūsų tėvų kaltės įvėlė mus į tokią nelaimę, kad savo jėgomis nei juodu, nei jųdviejų vaikai, nei vėlesnėsės kartos nebegalėjo išsigelbėti. Dievo Sūnus žmogumi užgimė, kad mus iš tos nelaimės išvaduotų.Pirmutiniame po šio. straipsnyje matysime, kokius Dievas sutvėrė pirmuosius žmones, kokių dovanų pridėjo. Paskui prisiminsime kaip ir į kokią nelaimę įpuolė žmonių giminė. Bet pirma mes dar turime atsiminti, kad Dievo Sūnus, rengdamasis mus gelbėti iš nelaimės, pats tapo žmogumi.
#