Įvadas
Straipsnyje nagrinėjamos dieviško kūdikėlio tradicijos, jų simbolika ir reikšmė Lietuvos kultūroje, remiantis religiniais tekstais ir papročiais.
Krikšto Sakramentas: Atgimimas ir Naujas Gyvenimas
Krikštas yra vienas iš svarbiausių krikščioniškų sakramentų, simbolizuojantis atgimimą ir naują gyvenimą Kristuje.
Vandens Simbolika: Vanduo krikšto metu simbolizuoja Šventosios Dvasios veikimą. Po Šventosios Dvasios invokacijos, vanduo tampa sakramentiniu naujo gimimo ženklu. Kaip prieš gimimą buvome vandenyje, taip ir krikšto vanduo ženklina, kad mūsų gimimas dieviškajam gyvenimui mums duodamas Šventojoje Dvasioje. Esame "pakrikštyti vienoje Dvasioje" ir "pagirdyti viena Dvasia" (1 Kor 12, 13). Šventoji Dvasia yra Gyvasis Vanduo, ištryškęs iš nukryžiuotojo Jėzaus šono, kaip iš šaltinio, ir trykštantis mumyse į amžinąjį gyvenimą.
Panardinimas: Pirminis ir labai ryškus krikšto ženklas yra panardinimas į vandenį, kuris vaizduoja krikščionio nužengimą į kapą, nes krikščionis miršta nuodėmei drauge su Kristumi, kad laimėtų atnaujintą gyvenimą. "Krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą" (Rom 6, 4).
Būtinas Išganymui: Pats Viešpats tvirtina, kad Krikštas būtinas išganymui. Krikštas yra būtinas išganymui tų žmonių, kuriems paskelbta Evangelija ir kurie turi galimybę to sakramento prašyti. Bažnyčia nežino kito būdo amžinajai laimei pasiekti kaip tik Krikštą; dėl to ji stengiasi būti ištikima Viešpaties priesakui ir pasirūpinti, kad atgimtų "iš vandens ir Dvasios" visi, kurie tik gali būti pakrikštyti. Dievas išganymą susiejo su Krikšto sakramentu, bet Jis pats nėra savo sakramentų susaistytas.
Taip pat skaitykite: Mitai apie kūdikius su marškinėliais
Baltas Drabužis ir Žvakė: Baltas drabužis simbolizuoja, kad pakrikštytasis "apsivilko Kristumi" ir prisikėlė drauge su Kristumi. Žvakė, uždegta nuo Velykų žvakės, reiškia, kad Kristus apšvietė naujatikį. Pakrikštytasis dabar yra Dievo vaikas Vienatiniame Sūnuje.
Dieviškosios Dorybės: Tikėjimas, Viltis ir Meilė
Dieviškosios dorybės yra pamatinės krikščioniškojo gyvenimo vertybės, kurios įkvepia ir veda tikinčiuosius.
Tikėjimas: Tikėjimas yra dieviškoji dorybė, kurios dėka tikime į Dievą ir visa, ką Jis mums yra apreiškęs ir ką šventoji Bažnyčia teikia mums tikėti, nes Dievas yra pati tiesa. Dėl to tikintysis stengiasi pažinti Dievo valią ir ją vykdyti. "Teisusis gyvens tikėjimu" (Rom 1, 17). Gyvas tikėjimas "veikia meile" (Gal 5, 6). Kristaus mokinys turi ne vien saugoti tikėjimą ir juo gyventi, bet ir jį išpažinti, drąsiai liudyti ir skleisti: "Visi turi būti pasirengę išpažinti Kristų prieš žmones ir sekti juo kryžiaus keliu, supami persekiojimų, kurių Bažnyčiai niekuomet netrūksta."
Viltis: Viltis yra dieviškoji dorybė, kurios dėka trokštame ir iš Dievo laukiame dangaus karalystės ir amžinojo gyvenimo kaip savo amžinosios laimės, pasitikėdami Kristaus pažadais ir remdamiesi ne savo jėgomis, bet Šventosios Dvasios malonės pagalba. "Išlaikykime nepajudinamą vilties išpažinimą, nes patikimas tas, kuris yra davęs pažadus" (Žyd 10, 23). Krikščioniškoji viltis perima ir atbaigia išrinktosios tautos viltį, kurios pradžia ir pavyzdys buvo Abraomo viltis: jam duotus pažadus Dievas ištesėjo apdovanodamas jį Izaoku ir apvalydamas išbandymo auka.
Meilė: Meilė yra dieviškoji dorybė, kurios dėka Dievą mylime labiau už viską vien dėl Jo paties, o savo artimą dėl Dievo meilės - kaip save pačius. Jėzus meilę padarė naujuoju įsakymu. Mylėdamas savuosius "iki galo" (Jn 13, 1), Jis apreiškia Tėvo meilę, kuria Tėvas Jį myli. Mylėdami vieni kitus, mokiniai seka Jėzaus meile, kuria juos Jis taip pat myli. Dėl to Jėzus sako: "Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau. Pasilikite mano meilėje!" (Jn 15, 9). Ir dar: "Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau" (Jn 15, 12).
Taip pat skaitykite: Lietuvos istorijos spalio 4-osios įvykiai
Kalėdos: Dievo Tapimas Žmogumi
Kalėdos yra ypatingas metas, kai krikščionys švenčia Jėzaus gimimą. Tai laikas, kai Dievas tapo žmogumi, kad būtų arčiau žmonių.
Stebuklas: Krikščioniška prasme didžiausias Kalėdų stebuklas yra tai, kad Dievas tapo žmogumi. Dievo atėjimas prie žmogaus yra pats didžiausias stebuklas. Kiekvienam žmogui Kalėdos svarbios tuo, kad Jėzus ateina į jo gyvenimą. Jis ne tik prieš 2000 metų atėjo. Kiekvienos Kalėdos yra proga paklausti savęs: ar tikiu, kad į mano gyvenimą atėjo Jėzus?
Dovanos: Švenčiame Jėzaus gimtadienį, o dovanas kažkodėl dovanojame vieni kitiems. Dovanos, kartu praleistas laikas - gražu, bet visada norisi, kad žmonės apie Kalėdas pagalvotų ta giliąja prasme. Bet kuri intencija padaryti kitam ką nors gero yra truputį dieviška. Svarbu nepradėti varžytis, kas geresnę ar brangesnę dovaną nupirks, o viską daryti nuoširdžiai - dovanoti ne dėl to, kad mane vertintų, jog aš geras krikšto tėtis ar mama, geras vaikas ar tėvas.
Advento Laikas: Adventas yra džiaugsmingo laukimo metas, kai skamba kalėdinė muzika. Bažnyčiose išlikusi tradicinė violetinė spalva, simbolizuojanti susikaupimą, giedamos advento giesmės, rengiamos rekolekcijos, kad žmonės susitaikytų ir pajustų: man Dievas atleidžia.
Kasdienybė: Malda ir Dievo Pažinimas
Kasdienybė gali tapti maldos mokykla, jei ieškome Dievo visuose savo darbuose ir santykiuose.
Taip pat skaitykite: Berniuko charakteristika pagal gimimo datą (vasario 21 d.)
Malda: Krikščioniškosios maldos šaltiniai yra Dievo žodis, Bažnyčios liturgija, dieviškosios dorybės ir kasdienės situacijos, kuriose galime susitikti su Dievu.
Dievo Karalystės Ieškojimas: Krikščioniškajame prašyme svarbiausia yra trokšti ir ieškoti ateinančios Dievo karalystės; taip yra mokęs Jėzus. Reikia laikytis ir prašymų hierarchijos: iš pradžių melsti Dievo karalystės, po to - ko reikia, kad ją priimtume ir prisidėtume prie jos atėjimo. Kiekvienas pakrikštytasis malda prisideda prie Dievo karalystės atėjimo.
Motinystė ir Šeima: Dievo Meilės Atspindys
Šeima yra svarbi krikščioniškojo gyvenimo dalis, kurioje atsispindi Dievo meilė ir rūpestis.
Moterystės Sakramentas: Kristus įsteigė Moterystės Sakramentą, sujungdamas moterystę su antgamtine sritimi. Nuo Kristaus laikų, krikščionių moterystė nebėra gamtinė, bet antgamtinė. Dievas savo galybe prigimtąją sritį sujungė su antgamtine, josios nenaikindamas, bet pakilnindamas ir išskaistindamas.
Kristaus ir Bažnyčios Santykis: Šv. Povilas atskleidė, kad Kristaus ir Bažnyčios santykis yra moterystės pirmavaizdis. Vyrai turi mylėti savo žmonas, kaip Kristus mylėjo Bažnyčią ir atidavė už ją save. Bažnyčia yra Kristaus kūnas, o Kristus yra Bažnyčios galva.