Šiandien noriu pasidalinti įžvalgomis apie knygą, kuri paliko gilų įspūdį apie tėvystę, atvirai ir be pagražinimų atskleidžiančią jos esmę. Tai knyga apie tėvystę, kuri yra visokia: ir lengva, ir sudėtinga, ir išlaisvinanti, ir įklampinanti, ir pripildanti, ir auginanti. Gyvenant tarp „tobulų šeimų“ socialiniuose tinkluose, skaityti apie atvirą tėvystės realybę ir įvairias jos spalvas yra tikra atgaiva.
Pradėsiu nuo asmeninio prisipažinimo: visą laiką klaidingai maniau, kad vaikų auginimas yra sprintas, o pasirodo, tai - maratonas. Kai gimsta kūdikis, atrodo, kad reikia mobilizuotis ir laikinai viską paaukoti, net save ir savo poreikius. Iš dalies tai tiesa, bet ne visai. Kuo anksčiau suvoki, kad dalį rezervo reikia pasilikti sau ir ilgesniam bėgimui, tuo lengviau pasidaro. Lengva save apgauti, kad štai ką įdėsiu į vaiką iki metų, trijų, penkių, lems kažkokį rezultatą. Tačiau stengtis auginant vaikus reikia kasdien ir reikės visus 18 metų, o gal ir dar ilgiau.
Knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ apžvalga
Šiandien kalbėsime apie knygą „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“, aptarsime, kas patiko, kurios citatos įsiminė, kokios asmeninės patirtys iškilo ir surezonavo su autorės mintimis bei ką vertėtų žinoti prieš įsigyjant.
Knygos aprašymas
Leidykla „Dvi Tylos“ šią knygą apibūdina taip: devyniasdešimtųjų vaikai - tai lietuviškoji „tūkstantmečio karta“, gimusi per paskutinius du praėjusio amžiaus dešimtmečius. Tie iš jų, kurie tampa tėvais, šį virsmą patiria kiek kitaip nei ankstesnės kartos: su kur kas daugiau informacijos, technologijų, dramos. Motinystė ir tėvystė interneto amžiuje turi savo kainą, kurią devyniasdešimtųjų vaikai moka nesibaigiančiais ieškojimais ir nustebimais. Maža to, susilaukus vaikų galvose atgyja laukinis vaikystės ar paauglystės dešimtmetis. Atradus save jau priaugtuose tėvų batuose, gerokai pasikeičia perspektyva. Nuslenka vaikiška devyniasdešimtųjų romantika ir pasirodo, iš kur ateina šiandieninių tėvų galios ir silpnybės.
Kas patiko knygoje?
Knygoje „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ patiko tai, kad jausmai liejasi laisvai ir niekas nesislepia po kaukėmis. Jeigu būčiau galėjusi, būčiau šią knygą sau padovanojusi, kai didelėmis iš baimės akimis žiūrėjau į naują gyvenimą su kūdikiu ir jaučiausi nesuvokianti, kur čia įsivėliau. Kita vertus, nėštumo metu ir nebūčiau supratusi šios knygos. O jau tapus mama, knyga padeda pajusti, kad viskas su manimi ir mano jausmais yra gerai, aš nesu bloga mama, visos taip jaučiamės, visas aplanko tokios mintys, visos išgyvename tą transformaciją, savotišką ankstesnio gyvenimo gedėjimą ir galų gale išeiname į kitą pusę stipresnės, paaugusios, gal net kiek praregėjusios ir matydamos daug daugiau motinystės atspalvių nei iki tol numanėme.
Taip pat skaitykite: Apžvalga: Knygos darželio auklėtojams
Tekstas pasirodė subrandintas ir atiduotas skaitytojui ne šiaip greitai suvartoti, o paskaityti tą patį sakinį vieną, du ir tris kartus. Patiko taiklūs palyginimai, dailiai pritaikytos metaforos - skaitant šios detalės tekstui suteikia gyvybės, padeda labai vaizdžiai pajausti autorės mintį.
Buvo puikus priminimas, kad nesvarbu kuri karta, kokia šeima, kur ir kaip gyvename, visi praeiname pro labai panašią tėvystės patirtį ir nei vienas negimstame su tobuli tėvystės įgūdžiais ar juolab tobuli vaikai. Tik mums atrodo, kad kitiems sekasi geriau ar einasi lengviau, nes vis dar per mažai šnekame apie tai garsiai. Tai tik socialinių tinklų iliuzija, o iš tiesų visi sėdime toje pačioje valtyje. Mus daug daugiau sieja nei skiria.
Bet negalime pabėgti ir nuo skirtumų susitikus kartoms. Bandydami patys šiaip ne taip susiprasti savo tėvystėje ir vaiko auginime, šalia dar turime auginti ir savo tėvus bei senelius. Atsiradus vaikams, imamės svarbios užduoties edukuoti vyresnes kartas ir dalintis pasikeitusiomis tendencijomis, kas ne visada yra įgyvendinama taip paprastai, kaip skamba. Tačiau žavu pagalvojus, kad jausmus tiek metų slopinusios kartos mokosi auginti laisvus jausti ir ne tokius patogius vaikus. Tai didelis darbas su savimi ir dar didesnė dovana vaikui.
Knyga privertė susimąstyti, kad mus, kaip devyniasdešimtųjų vaikus, sieja be galo daug. Net tada, kai atrodo, kad vadovaujamės visiškai skirtingomis tėvystės filosofijomis ir renkamės priešingus kelius.
Įsimintinos citatos ir asmeninė patirtis
Viena iš įsimintiniausių citatų: „Kai dar neturėjau vaikų, užvis geriausiai nusimaniau apie teisingą auklėjimą. Apie kiekvieną tėvystės aspektą turėjau aiškią ir smulkmeniškai argumentuotą nuomonę. Juk negyvenau tėvystės vakuume. Matydavau žmones su kūdikiais ir vaikais, kartais net iš visai arti. Lankydavausi pritemdytuose jų namuose, prislopintų garsų ir suminkštėjusių judesių buveinėse. Tie lankomi žmonės bandydavo slėpti, kad jie patys ir jų namai pamažu atsiduoda chaosui, bet smulkios detalės išduodavo. Panaudotų sauskelnių ryšulėlis po sofa, pamiršta paslėpti skalbinių krūva. Ir tie veidai - su niekuo nesupainiojami naujagimių motinų ir tėvų veidai, nuo kurių nukritusios visos įmanomos kaukės, nemiga bei susidūrimas su bejėgyste, išryškinę pačius natūraliausius jų bruožus, šulinių gilumo akis. Pažiūrėjus į tas akis turėdavo atsiverti esminiai tėvystės slėpiniai. Bet neatsiverdavo. Vis tiek primygtinai žinojau: jei ateis mano laikas, aš tai jau tikrai susitvarkysiu. Mano požiūris bus teisingas (viskas priklauso tik nuo požiūrio - akivaizdu). Aš būsiu rami. Aš būsiu racionali. Aš kvėpuosiu. Buitis manęs nenužudys, aš netapsiu pilku naminiu mamuliuku. Mes keliausime su vaikais, būsime gražūs, būsime mieste, eisime į renginius, mūsų gyvenimas bus įdomus. Aš daug skaitysiu. Aš sugebėsiu susiimti, aš kontroliuosiu situaciją. Kad ir kas nutiktų, ne vaikas bus tas viesulas, kuris nustatys naująją pasaulio tvarką, bet aš. Iš esmės tėvystės vizija iki susilaukiant vaikų susivedė į tikėjimą “Man tai jau tikrai taip nebus”. Be to, kažkur sąmonės gilumoje krebždėjo žinojimas, kad mano gyvenimas juk taip smarkiai ir nepasikeis. O šv. Naivume."
Taip pat skaitykite: Pasaulio paslaptys per eksperimentus
Šią ištrauką skaičiau tiek daug kartų ir negalėjau atsistebėti, kaip taikliai autorė aprašė tą jaunatviškai naivų ir pacukrintą požiūrį į tėvystę iki gimstant vaikui. Kartais, atrodo, net žodis į žodį girdėjau save kalbant - „būna visokių vaikų, daug kas priklauso nuo požiūrio, man juk nebūtinai taip bus, ne mes derinsimės prie vaiko, o vaiką įpinsime į savo gyvenimą, keliausim kaip keliavom ir viską darysim kaip darėm, tik dabar jau su vaiku…“. Jeigu skaitote ir dar neturite vaikų, galėčiau lažintis, kad net skaitydami mano mintis galvojate tą patį. Na, taip, išimčių būna, bet didžioji dauguma tėvų pirmaisiais mėnesiais patiria naujos realybės suvokimo šoką.
Apie tai mąstant man vis iškyla viena asmeninė situacija. Pirmomis savaitėmis gimus vaikui, buvau lauke su vežimėliu ir sutikau kaimynę, kuri turi vaikų. Ji jau matydama mano veide nuovargio žymes, su užuojauta teiraujasi: „Kaip laikaisi?“. O aš vietoj atsakymo, kuris man rodos mums abiem buvo akivaizdus, tiesiog troškau apkabinimo ir pasakiau: „Tu net neįsivaizduoji kiek aš tau pagarbos dabar jaučiu. Tu turi net du vaikus! Tik dabar suprantu ką tai iš tikrųjų reiškia.“. Man ši situacija puikiai atspindi, kokius nerealius lūkesčius turėjau iki gimstant vaikui ir koks šokas mane buvo ištikęs susidūrus su pirmų tėvystės mėnesių realybe. Tiesa, po to sekė daug palengvėjimo, džiaugsmo, juoko ir prasmės. Bet vis pagalvoju kokie nepalyginamai lengvesni būtų buvę tie pirmi mėnesiai, jeigu būčiau turėjusi realistiškesnius lūkesčius.
Kita įsimintina citata: „Juk turint vaikų visiškai normalus visa ko ambivalentiškumo patyrimas: tave vaikai ir žiauriai nervina, ir tuo pat metu juos besąlygiškai myli; be proto ilgiesi laisvės, bet pirmi vieniši pabėgimai į kavinę, pasivaikščioti ar pas draugus būna kupini ilgesio ir minčių apie vaiką; pasiilgsti kelionių ir senojo savęs, nors tuo pat metu žinai, kad tėvystė atveria ne tik kasdienybės pilkumą, bet ir su niekuo nepalyginamą prasmės jausmą. Be to, su vaikais atrandi senai pamirštų ir atsibodusių dalykų džiaugsmą, nuo jų pasigauni nuoširdumo, atvirumo, gebėjimo džiaugtis mažumynais ir stebėtis pasauliu bacilas. Iš vaikų gauni tiek pat, kiek atiduodi - žvėriškai daug. Galiausiai pameti tą keistą jaunatvinį naivumą, hiperjautrumą ir zebrišką pasaulio matymą tik juodomis arba baltomis spalvomis. O ir aš pati nesijaučiu parašiusi nei vienos siaubo istorijos apie motinystės ir tėvystės dvilypumą. Visose istorijose, kaip ir filme “Auklė Tulė”, yra antras dugnas, nebent tyčia pasirinktumėte jo nematyti. Realistiniai pasakojimai apie tėvystę yra tokie, koks yra gyvenimas su vaikais: jis visada dvilypis. Dar būna trilypis ar keturlypis. Vieną akimirką tu verki iš džiaugsmo, kitą iš skausmo, trečią rėki iš pykčio, o ketvirtą ir visas kitas - nori miego. Čia netrūksta veiklos, emocijų ir nestinga prasmės.“
Iki tampant mama pamenu sakydavau: „Oj, aš tai niekada nedarysiu to ar ano…“ ir „Kai aš turėsiu savo vaiką, tai tikrai…“. Kai tapau mama, dabar jau tik supratingai palinksiu ir patyliu, nes žinau kad taip kalba tik tie, kurie neturi vaikų. O jeigu apie kažkokius kraštutinumus, „niekada“ ir „tikrai“ kalba turintys vaikų, šie žmonės man kelia daug nepasitikėjimo ir įtarimų. Kaip autorė ir pastebi, bet kuris žmogus į tėvystę žvelgiantys nors kiek realistiškai ir ją jau patyręs, jums pasakys, kad nėra nei vieno teisingo būdo būti mama ar tėčiu, nėra jokių stebuklingų receptų, jokių greitų sprendimų, jokių paprastų kaip 2×2 tėvysčių ir juolab jokių vadovėlinių tėvų ar vaikų. Kai po pirmųjų mėnesių šoko galų gale tai įsisąmoninau, atsipalaidavau, iškėliau rankas ir pasileidau tais amerikietiškais kalneliais, tapo daug lengviau būti tokia mama, kokia esu, su tokiu vaiku, kokį turiu.
Pamenu kaip pirmą kartą buvome išvažiavę visi trys ir taip nedrąsiai, su daug baimės ir kaltės prisipažinom vienas kitam su vyru, kad svajojam apie savo ankstesnį nerūpestingą ir pilną gero miego gyvenimą. O neilgai trukus jau kalbėjom apie tai, kad vis tiek ta meilė vaikui ir nauja gyvenimo prasmė nusveria visus iššūkius ir sunkumus, jog neįsivaizduojam savo gyvenimo be vaiko. Bet manau, kad svarbiausia suvokti, kad štai tokia ta tėvystė ir yra - visokia ir su visokiais jausmais.
Taip pat skaitykite: Knygos evoliucija
Galiausiai, dar viena citata, kuri įstrigo: „Mūsų vaikai nepatogūs. Tiek kainuoja sprendimas juos auginti atvirumo ir neužspaustų emocijų drąsa. Mūsų vaikai yra laisvi, o su laisvu žmogumi tu turi susitarti.“
Ką vertėtų žinoti prieš skaitant?
- Kai kuriems tai gali būti ilgas, klampus ir ne toks paprastas skaitinys. Nors man atrodo, kad tie kompleksiški sakiniai savyje talpinantys tiek daug ir suteikia galimybę „matyti“ autorės akimis, kitus žmones ilgi ir sudėtingi sakiniai gali kaip tik erzinti ir trukdyti skaitymui. Dėl tos pačios priežasties gali užkliūti ir pats knygos dizainas, kuriame gausu išnašų, neįprasto šrifto ir nestandartinio teksto išdėstymo.
- Pagrindinis trūkumas, kurį įvardins dauguma skaitytojų - kaip knygai su pavadinimu apie „devyniasdešimtuosius“ ir jų įtaką mūsų kartai, knygoje tam tenka labai mažai dėmesio. Devyniasdešimtieji vis šmėkšteli kažkur tarp eilučių, iliustracijose, pavienėse mintyse, bet norėjosi, kad tai būtų paliesta daug giliau ir plačiau visoje knygoje.
- Nors labai norėtųsi šią knygą rekomenduoti perskaityti kiekvieniems būsimiems tėvams ir taip padėti geriau morališkai pasiruošti artėjančiam etapui, bet vis dėlto siūlyčiau geriau skaityti jau turint vaikų, nes iki tol ji turbūt pasirodys per daug negatyvi ir bus sunku suprasti tą sarkazmą tarp eilučių. Tik jau patyrusiems tėvystę knyga iš tikrųjų surezonuos.
Apie autorę
Veronika Urbonaitė-Barkauskienė yra miesto sociologė, tinklaraščio „Pterodaktilis“ autorė ir trijų vaikų mama. Darbo metu ji tyrinėja nelegalius miesto užrašus (arba graffiti), kitu laiku - rašo apie „tūkstantmečio kartą“ gerokai iš vėžių išmušantį tapsmo tėvais procesą. Savo tinklaraščio pasakojimuose, straipsniuose spaudoje ir knygoje „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“ ji apmąsto šių dienų tėvystės dramas, kylančias iš lūkesčių viename kūne suderinti (per) daug skirtingų „aš“, ir vingiuotą kelią pusiausvyros link.
Man taip pat gilų prisiminimą paliko išklausytas tinklalaidės „Kalba mamos“ pokalbis su Veronika Urbonaite-Barkauskiene apie tai, kaip tėvystė nuo galvos nuspiria karūną. Šiam pokalbiui pasirodžius ir pati buvau tik išlipusi iš man sunkiausio motinystės etapo, tad daugelis minčių pasirodė be galo artimos.
Kitos knygos, vertos dėmesio
Be knygos „Devyniasdešimtųjų vaikai tampa tėvais“, norėčiau paminėti ir kitas knygas, kurios nagrinėja panašias temas:
- „Lapkričio vaikas“ - pasakojimas apie paslaptis ir tarpusavio santykius.
- „Bliauk tyliai, broli“ - knyga apie autizmą, padedanti suprasti vaikų poreikius.
- „Mano išdykėlė sesytė“ - knyga apie vaikystės džiaugsmus ir išdaigas.