Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėsime Biblijos perspektyvą į tėvo ir vaikų santykius, atsižvelgiant į Evangelijos žinią ir atsivertimo svarbą. Straipsnyje remiamasi Šventojo Rašto ištraukomis ir teologiniais apmąstymais, siekiant atskleisti Dievo požiūrį į žmogaus gyvybę, šeimos svarbą ir auklėjimo principus.
Gyvybės Evangelija ir Kiekvieno Žmogaus Gimties Reikšmė
Evangelijos žinia yra gyvybės esmė. Jėzaus gimimas skelbiamas kaip didelis džiaugsmas visai tautai. Luko evangelijoje rašoma: „Štai aš skelbiu jums didį džiaugsmą, kuris bus visai tautai. Šiandien Dovydo mieste jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas“ (Lk 2, 10-11). Šis džiaugsmas susijęs ne tik su Išganytojo gimimu, bet ir su kiekvieno žmogaus gimties reikšme. Jėzus atėjo, kad žmonės turėtų gyvenimą ir turėtų jo apsčiai (Jn 10, 10). Tai reiškia naują ir amžiną gyvenimą, kuris yra komunija su Tėvu. Kiekvienas žmogus yra kviečiamas į šį antgamtinį gyvenimą, kuris pranoksta žmogiškosios egzistencijos ribas. Šis pašaukimas atskleidžia žmogaus gyvybės didybę ir vertę. Gyvenimas laike yra pamatinė sąlyga, pradinis etapas ir sudėtinė dalis proceso, kuris nušviečiamas pažadu ir atnaujinamas dieviškojo gyvenimo dovana.
Bažnyčios pozicija dėl gyvybės
Bažnyčia tiki, kad ši gyvybės Evangelija atsiliepia kiekvieno žmogaus širdyje, nes ji įgyvendina visus širdies lūkesčius. Net sunkumų ir netikrumo akivaizdoje, kiekvienas žmogus gali atpažinti šventą žmogaus gyvenimo vertę nuo jo pradžios iki pabaigos. Tikintieji Kristų turi ginti ir plėtoti šią teisę, nes Dievo Sūnus įsikūnijimu susijungė su kiekvienu žmogumi. Bažnyčia jaučia esanti pašaukta skelbti šią evangeliją, kuri yra nenugalimos vilties ir džiaugsmo šaltinis.
Grėsmės žmogaus gyvybei
Šiandien skelbimas apie gyvybės vertę yra dar būtinesnis, nes išaugo grėsmė žmogaus gyvybei, ypač ten, kur ji silpna ir beginklė. Vatikano II Susirinkimas pasmerkė daugelį nusikaltimų ir pasikėsinimų prieš žmogaus gyvybę, įskaitant žmogžudystę, genocidą, abortą, eutanaziją ir savižudybę. Taip pat pasmerkti veiksmai, pažeidžiantys asmens neliečiamumą ir prieštaraujantys žmogaus orumui. Ši padėtis plečiasi dėl mokslo ir technologijos pažangos, kuri atveria naujas kėsinimosi į žmogaus orumą formas. Daugelio šalių įstatymų leidėjai nutarė nebausti šių gyvybei prieštaraujančių veiksmų ir net juos įteisinti, o tai yra moralės nuosmukio priežastis.
Kainas ir Abelis: Brolžudystės pavyzdys
Biblijoje Kainas ir Abelis yra brolių, kurių istorija atskleidžia pavydo ir pykčio pasekmes. Kainas buvo „labai piktas ir prislėgtas“, nes Dievas maloniai pažvelgė į Abelį ir jo atnašą (Pr 4, 4-5). Dievas įspėjo Kainą apie nuodėmės pavojų, tačiau Kainas nepaisė įspėjimo ir nužudė savo brolį. Katalikų Bažnyčios katekizme teigiama, kad Kaino įvykdyta žmogžudystė atskleidžia pykčio ir pavydo egzistavimą žmoguje, o kiekvienas nužudymas pažeidžia dvasinę giminystę, jungiančią žmoniją į vieną šeimą. Po nusikaltimo Dievas įsikiša, atkeršydamas už nužudytąjį. Kainas arogantiškai vengia atsakyti į klausimą apie Abelio likimą, mėgindamas melu pridengti nusikaltimą. Dievas negali nenubausti už nusikaltimą, ir ant žemės pralietas kraujas reikalauja, kad Dievas atstatytų teisingumą.
Taip pat skaitykite: Dvasinis vaikų ugdymas
Dievo gailestingumas net bausdamas
Dievas, gailestingas net bausdamas, paženklino Kainą žyme, kad kas nors, jį užtikęs, neužmuštų (Pr 4, 15). Net žmogžudys nepraranda asmens orumo, ir Dievas pats imasi tai užtikrinti. Šv. Ambraziejus rašo, kad Dievo malonė turi būti praplečiama net nuodėmingo brolžudystės akivaizdoje.
Šiuolaikinės grėsmės gyvybei
Yra pavojų, kylančių iš pačios prigimties, tačiau juos dar labiau didina abejingumas ir aplaidumas tų, kurie galėtų juos pataisyti. Smurtas prieš gyvybę vykdomas prieš milijonus žmonių, ypač vaikų, kurie prievarta stumiami į skurdą, nepakankamą mitybą ir badą dėl neteisingo išteklių paskirstymo. Taip pat smurtas slypi karuose, ginklų prekyboje, nerūpestingu kišimusi į ekologinę pusiausvyrą, narkotikų platinimu ir tam tikrų rūšių lytiniu elgesiu. Ypač didelis dėmesys sutelkiamas į pasikėsinimus prieš ankstyviausią ir vėlyviausią žmogaus gyvenimo etapus, kurie atskleidžia naujus atžvilgius ir kelia rimtus klausimus.
Atsivertimo svarba
Terminas „atsivertimas“ labai dažnai sutinkamas Šventajame Rašte. Senajame Testamente Dievo tauta būdavo raginama atsigręžti nuo stabų garbinimo ir nedorybių. Naujajame Testamente Jėzus ragino atsiversti ir tikėti Evangelija (Mk 1, 14-15). Be atsivertimo joks žmogus negali tikėti Evangelijos mokymu ir pakeisti gyvenimo būdą. Lietuvoje, kur krikščionybė gyvuoja jau šeši šimtai metų, vis dar reikia atsiversti, nes mes esame labai toli nuo šventų principų. Nors mes daug ką žinome apie Kristaus mokymą, tačiau praktiškai tai ne visada įgyvendiname.
Dievo pagalba atsivertimo kelyje
Atsivertimas yra per sudėtingas žmogui pačiam, tačiau Dievui viskas įmanoma (Mk 10, 27). Pirmas žingsnis atsivertimo kelyje - mąstymo pasikeitimas. Dievas tam pasiuntė Jėzaus Vietininką - Šventąją Dvasią, kuri parodo pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo (Jn 16, 8). Šventoji Dvasia siekia pakeisti mūsų požiūrį į nuodėmę, teisumą ir Dievo teismą. Apaštalas Paulius ragina: „Ir nemėgdžiokite šio pasaulio, bet pasikeiskite, atnaujindami savo mąstymą, kad galėtumėte suvokti Dievo valią - kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2).
Kūniškas ir dvasinis mąstymas
Žmogaus kūniška prigimtis yra nuodėminga ir priešinga Dievo požiūriui. Tokį mastymą turinčiam žmogui amžinas gyvenimas su Dievu Jo karalystėje būtų nepriimtinas. Dievas žmogų kviečia susipažinti su Jo karalystės principais ir siekti jau čia gyventi pagal juos. „Jei gyvenate pagal kūną, mirsite. Bet jei Dvasia marinate kūniškus darbus, gyvensite. Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai“ (Rom 8, 13-14). Šventoji Dvasia yra Šventojo Rašto Autorė, ir tik Ji gali padėti mums jį suprasti. Todėl prieš skaitydami Bibliją, turėtume paprašyti Šventosios Dvasios pagalbos tai suprasti.
Taip pat skaitykite: Biblijos vaikams leidimai
Atsivertimo pasekmės
Atsivertęs žmogus privalo atsižadėti ankstesnio senojo žmogaus gyvenimo būdo, atnaujinti savo proto dvasią ir apsivilkti nauju žmogumi, sutvertu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume (Ef 4, 22-32). Tai reiškia, kad mes turime kalbėti tiesą, būti malonūs, gailestingi ir atlaidūs vieni kitiems. Dievas kviečia mus nuspręsti pasikeisti, atgailauti ir imti gyventi naujai. Jis žada suteikti visą reikiamą pagalbą.
Krikštas kaip atsivertimo patvirtinimas
Atsivertimą turi lydėti krikštas. Jono Krikštytojo praktikoje krikštas vykdavo po žmogaus atsivertimo, o ne prieš jį. Jonas nekrikštijo tik ką gimusių kūdikių, nes jie negali nei atsiversti, nei įtikėti. Krikštas turi lydėti tikrą atsivertimą ir pasikeitusį gyvenimą. Petro pamokslas Sekminių dieną nurodė kelią: „Atsiverskite, ir kiekvienas tepasikrikštija vardan Jėzaus Kristaus, kad būtų atleistos jums nuodėmės; tada gausite Šventosios Dvasios dovaną“ (Apd 2, 38). Krikštas nėra magiškas veiksmas, bet sąmoningas žmogaus pasirinkimas ir su Dievu sudaroma Sandora.
Tėvo vaidmuo šeimoje
Gimus vaikui, keičiasi sutuoktinių statusas. Moteris tampa mama, o vyras tėčiu. Tėvu tapti lengva, bet būti sunku. Šeimos teoretikai akcentuoja, kad tapimas tėvu yra kritinis momentas vyro raidoje. Vyrai apie tai kalba kaip apie vieną svarbiausių įvykių ir tikslų gyvenime. Tačiau tapimui reikia priimti naują socialinį vaidmenį ir surasti jame save. Neretai džiaugsmą dėl vaiko gimimo lydi nerimas, baimė bei kiti prieštaringi jausmai.
Tradicinis supratimas, kad gimus vaikui didžiausias rūpestis juo tenka mamai, o tėčio pareiga - aprūpinti šeimą, keičiasi. Jauni tėveliai dalyvauja gimdyme kartu su žmona ir ruošiasi tam atsakingam momentui lankydami Nėščiųjų kursus. Tėvo balsas šalia mamos, jo žiaurumas ar gerumas, lytinis aktyvumas, nejautrumas ar švelnumas veikia kūdikio dvasią.
Iššūkiai tėvystėje
Ant vyro pečių užgula atsakomybė - kaip reikės išlaikyti, išmaitinti šeimą. Ypač jei šeima ryžtasi turėti daugiau vaikų. Kartais tai prislegia, ypač jei susilaukia aplinkinių kritikos ar tėvų-senelių priekaištų. Vaikas auga šeimoje, tad labai svarbu, kokia ji. Kokie sutuoktinių santykiai, tokia ir atmosfera namuose, kuriuose auga vaikai. Jei tarp vyro ir žmonos laidomi žaibai, tai ir atmosfera tampa įkaitinta, karšta, joje nėra ramybės.
Taip pat skaitykite: Biblija Vaikams: Verta Perskaityti
Gimus vaikui, keičiasi dviejų sutuoktinių santykiai, kurie dažniausiai iki tol buvo gana egoistiniai. Vaiko gimimas - tai ir džiaugsmas, bet kartu ir iššūkis, mat į savo tarpą tenka priimti dar vieną. Vyro dėmesys pavargusiai savo moteriai, palaikymas be galo svarbus. Vienas šiltas, paguodžiantis jo žodis suteikia naujų jėgų, įkvepia bėgti pasirinktu keliu. Labai svarbu kalbėtis, išsišnekėti, išsakyti savo nuoskaudas ar lūkesčius, kad širdy nesikauptų karti šaknis, nes mažam vaikui reikalinga sveika šeimos atmosfera, kurią lemia santykiai tarp sutuoktinių.
Stabilumo svarba šeimoje
Ekleziasto knygoje rašoma: „Du geriau negu vienas, nes jie turi gerą atlygį už savo triūsą. Jei vienas kristų, kitas jį pakeltų. Bet vargas vienam, jei jis krinta, nes nėra kam padėti. Jei dviese miega, vienas kitą šildo. Bet kaip sušilti vienam? Jei vienas užpuolamas, dviese pasipriešina. Trigubą virvę sunku pertraukti“ (Ez 4, 9-12). Šeimoje mes pavargstame, krentame, nusidedame, bet gerai, jei šalia yra Dievą mylinti širdis, kuri pakelia.
Lietuvoje per metus išsiskiria kone pusė susituokusiųjų, dėl to nukenčia silpniausieji - vaikai. Jie auga be tėčio, nesaugūs. Tačiau paradoksalu, kad net ir turintys tėčius vaikai ne visada sulaukia jų dėmesio. Mūsų visuomenėje tėvas vaikui tampa kažkokia nesuprantama, nepasiekiama mitinė būtybė. Jis išeina į darbą anksti ryte, visą dieną būna „kažkur“ darbe, vakare grįžta pavargęs, pavalgo ir sėdasi prie televizoriaus ar kompiuterio.
Tėvo įtaka vaikui
Baptistų pastorius, profesorius Johanesas Raimeris, kalbėdamas apie tikinčiųjų užaugusius vaikus, paskendusius nuodėmės liūne, apgailestauja, kad tai, jog tikinčiųjų vaikai nusisuka nuo Dievo ir bažnyčios, rodo auklėjimo krizę. Anot jo, mūsų auklėjimas apverstas aukštyn kojom: Biblija moko, kad vaikus turėtų auklėti tėvas, o mūsų vaikus auklėja moterys - namuose mamos, darželyje auklėtojos, mokykloje mokytojos. Dievas liepė tėvams ugdyti vaikus. Dž. Sandfordas sako, kad vaikai semiasi gyvybės iš savo tėvų (vyrų) dvasios. Tai patvirtina ir daugelis psichologų, kurie pastebi tendenciją, kad į užsiėmimus, seminarus, žaidimo kambarius, būrelius, konsultacijas su vaikais dažniausiai ateina mamytės.
Vaikas gali gauti daug mamos šilumos ir meilės, bet jam vis tiek trūks tėtuko. Jam reikia ir mamos, ir tėčio. Juk tėtis kitoks - savo vyriškumu papildo mamą, suteikia šeimai stabilumo. Dž. Sandfordas net sako, „jei tėvas nebūna su savo vaiku, vaiko siela nuvysta“. JAV buvo atlikti tyrimai kalėjime ir nustatyta, kad apie 95 % kalinių niekada nepatyrė tėvo meilės. Jie buvo „betėviai“. Tyrimai atskleidė, kad be tėvo užaugintiems vaikams trūksta stipraus charakterio ir tvirtos valios, jie labiau linkę į seksualinius iškrypimus ir nusikaltimus.
Auklėjimo tikslas
Auklėjimo tikslas turėtų būti ne tik apsaugoti nuo blogio ir suvaldyti elgesį, bet ir ugdyti vaikų širdis, atviras Dievui. Evangelijoje pagal Matą skaitome: „Veidmainiai! Gerai apie jus pranašavo Izaijas: ‘Ši tauta artinasi prie manęs savo lūpomis ir gerbia mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, žmogiškus priesakus paversdami mokymu’“ (Mt 15, 7-9). Jei mūsų širdis ir rankos (vidus ir išorė) veikia atskirai, tai vadinama veidmainyste. Jėzui nedaro įspūdžio tiesiog gerai besielgiantys žmonės, nes Jis žiūri į širdį.
Jei jūsų auklėjimo tikslas yra pakeisti elgesį, ir jei pokyčiai prasideda ne nuo širdies, jūsų vaikams ne tik nepasiseks, jie tiesiog bus pasmerkti. Bet kokie teigiami elgesio pokyčiai geriausiu atveju bus laikini. Paulius rašo, kad jei vaiko elgesys nėra paremtas tikėjimu į Kristų, jo moralė yra nuodėminga. Jis elgiasi dorai, nes mano, jog Dievui bus priimtinas dėl savo gerų darbų, o ne tik dėl to, jog tiki Jėzumi Kristumi.
Širdies svarba auklėjime
Patarlių knygoje rašoma: „Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė“ (Pat 4, 23). Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, svetimavimai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, godumas, piktumas, klasta, nesusilaikymas, pavydas, piktžodžiavimai, išdidumas, kvailystė (Mk 7, 21-23). Todėl auklėjimo esmė yra viso gyvenimo esmė. Elgesys nėra svarbiausias dalykas gyvenime.
Kiekvieną kartą, kai jūsų vaikai nusideda, galite žvilgtelėti į jų širdies stabus. Ar jie nusidėjo, nes troško pripažinimo? Ar jie nusidėjo, nes savanaudiškai troško kažką gauti kitų sąskaita? Esmė tokia: už kiekvienos nuodėmės slypi stabas. Kiekvienas stabas slepia melą. Mus išlaisvinti gali tik Evangelija. Jei norime sunaikinti stabą, turime susidoroti su melu, o su melu mes susidorosime pasitelkdami Jėzaus Kristaus Evangeliją.