Pagalbinis apvaisinimas - tai medicinos sritis, kuri padeda nevaisingoms poroms susilaukti vaikų. Lietuvoje šios procedūros atliekamos jau daugiau nei du dešimtmečius, o Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, priimtas 2016 m., suteikė naujų galimybių nevaisingoms poroms. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagalbinio apvaisinimo procesą, aptarsime mitus ir faktus, susijusius su šia procedūra, bei išnagrinėsime vaikų, gimusių po pagalbinio apvaisinimo, raidą.
Pagalbinio apvaisinimo procesas Lietuvoje
Lietuvoje pagalbinio apvaisinimo procedūros vykdomos jau 24 metus ir daugybei porų padėjo susilaukti vaikų net nustačius kažkurios pusės nevaisingumą. 2016 metais buvo priimtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, sukūręs naujas galimybes nevaisingoms poroms. Įstatymas reglamentavo pagalbinio apvaisinimo tvarką bei pirmą kartą Lietuvoje įteisino embrionų donorystę.
Embrionų donorystė
„Embrionų donorystė - tai embriono perkėlimas į moters organizmą, kai embrionui sukurti nebuvo panaudotos tos moters lytinės ląstelės. Lietuvoje ši procedūra yra dar sąlyginai nauja, tačiau aukščiausios kvalifikacijos Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų ir Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų specialistai yra pasirengę prisidėti prie naujų gyvybių atsiradimo šiame pasaulyje“, - teigia Nacionalinio transplantacijos biuro prie SAM direktorius Artūras Bagotyrius. Pasak jo, embrionų donorystė yra nauja galimybė patiems susilaukti vaikų. Vaiką pagimdžiusi moteris yra biologinė jo mama, nors genetinio ryšio su juo neturi.
Įprasto pagalbinio apvaisinimo atveju, laboratorijoje embrionų kai kuriais atvejais būna sukuriama kiek daugiau, nei reiktų vienai porai susilaukti kūdikio. Po procedūrų likę embrionai būna užšaldomi ir saugomi neribotą laiką. Pagrindinė embrionų donorystės sąlyga - nuo embrionų sukūrimo turi būti praėję ne mažiau kaip 2 metai. Jei pora nusprendžia daugiau nebeturėti vaikų, gali leisti embrionus donuoti - perleisti porai, kuri negali sukurti savo embrionų dėl nevaisingumo ar kitų priežasčių.
Statistiškai, apie pusės porų likę embrionai po pagalbinio apvaisinimo yra šaldomi, tad lytinių ląstelių bankuose jų yra sukaupta nemažai. Europos organų, audinių ir ląstelių registro duomenimis, vien 2019 metais pagalbinis apvaisinimas kaip gydymo priemonė buvo pritaikytas beveik 2200 Lietuvos porų, o daugiau nei 1000 embrionų buvo užšaldyti. Valstybinės ligonių kasos duomenimis, po pagalbinio apvaisinimo Lietuvoje kasmet gimsta apie 400 vaikų.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Taip pat, pagal LR Vyriausybės patvirtintą embrionų donorystės programą, kasmet jai skiriama po 70-80 tūkst. Eurų, kurie panaudojami embrionų pervežimui ir saugojimui skirtai įrangai įsigyti bei specialistų mokymams.
Mitai ir faktai apie pagalbinį apvaisinimą
Manoma, kad nevaisingumas Lietuvoje šiuo metu paliečia 10-15 proc. šeimų. Tačiau dažnai vis dar vengiama atvirai apie tai kalbėtis, todėl nevaisingumą gaubia daugybė mitų. Aptarkime dažniausiai pasitaikančius mitus ir faktus.
Kontraceptikai ir nevaisingumas
Tai yra netiesa. Remiantis pasauline statistika, moterų nevaisingumas siekia 30-40 procentų, vyrų nevaisingumas - 30 procentų, dar 20 procentų sudaro abiejų partnerių nevaisingumas, o likę 10 - 20 procentų yra neaiškios kilmės nevaisingumas. Tai yra vienas iš labiausiai paplitusių mitų, ir kas keisčiausia, populiarus ir medikų tarpe. Iš tiesų, nors kontraceptikų vartojimas per pastaruosius kelis metus sumažėjo beveik ketvirčiu, nevaisingumas kiekvienais metais nenumaldomai auga.
Galima remtis ir moksliniais argumentais. Atlikti tyrimai, kurių metu buvo tirtos populiacinės moterų grupės ilgą laiką vartojusios įvairius kontraceptikus ir nevartojusios niekada. Svarbu atkreipti dėmesį, kad yra specifinė moterų grupė, turinti nevaisingumo problemą dėl hormoninių sutrikimų, tai yra policistiniu kiaušidžiu sindromu sergančios moterys.
Pagalbinio apvaisinimo poveikis moters sveikatai
Kalbama, kad pagalbinio apvaisinimo procedūros turi neigiamą poveikį moters sveikatai. Tai vėlgi yra mitas, nes nei vartojami vaistai, nei apvaisinimo procedūros neturi ilgalaikio žalingo poveikio moterų sveikatai. Tačiau priežastis, sukėlusi nevaisingumą, gali būti susijusi su tam tikrų ligų rizika. Pavyzdžiui, moterys kurios yra nevaisingos dėl tam tikrų hormoninių sutrikimų, turi padidintą riziką sirgti kiaušidžių, gimdos gleivinės ar krūtų vėžiu.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Amžius ir vaisingumas
To daryti tikrai nepatartume. Žiniasklaida, nuolatos rašanti apie tai, kaip vaikų susilaukė 50-ties ar dar vyresnio amžiaus moterys, labai prisideda prie neteisingos nuomonės formavimo. Iš tiesų vaisingumas yra absoliučiai susijęs su moters amžiumi. Tikimybė pastoti po vaisingumo procedūrų moterims iki 35 metų amžiaus yra iki 50 procentų, tuo tarpu moterims virš 40 metų - jau tik 18 procentų, o vyresnėms nei 43 metų moterims - tik 5-6 procentai. Taigi, ilgai laukti tikrai nevertėtų.
Pastojimas po pirmos procedūros
Internetiniuose portaluose diskutuojančios moterys tikina, kad atliekant pagalbinio apvaisinimo procedūrą iš pirmo karto pastoti nepavyks - reikia bent dviejų ar kelių procedūrų. Tai irgi yra netiesa. Tikrai taip. Suminis rezultatas atlikus kelias procedūras yra didesnis, nei rezultatas po pirmos procedūros. JAV buvo tirta apie 250 tūkstančių moterų grupė, kurios per 5 metus atliko analogišką kiekį pagalbinio apvaisinimo procedūrų. Moterų iki 30 metų amžiaus grupėje suminis pastojimo rezultatas buvo 78 procentai, tuo tarpu, kaip minėjau, toje pačioje amžiaus grupėje tikimybė pastoti po 1 procedūros siekia 50 procentų.
Vaikų raida po pagalbinio apvaisinimo
Ar po pagalbinio apvaisinimo gimę vaikai „kitokie“? Visada sunku nuspėti, ko žmonės tikisi ir ką jie turi omenyje sakydami „kitokie“.
Apsigimimų rizika
Jei baiminamasi didesnės apsigimimų rizikos, tai jos tikrai nėra. Tiesa, po tam tikrų labai sudėtingų procedūrų, pavyzdžiui, intracitoplazminės spermatozoido injekcijos („ICSI“), esant labai žymiems vyro spermos pakitimams, smulkiųjų anomalijų ar tam tikrų organų sklaidos trūkumų gali būti 1-2 procentais daugiau. Daugiausia tai yra inkstų, šlapimo takų, lytinės sistemo organų ir širdies bei kraujagyslių pakitimai, bet tai, kaip minėjau, tėra mažosios anomalijos.
Paveldimas nevaisingumas
Dažnai galvojama, kad po pagalbinio apvaisinimo gimę vaikai irgi bus nevaisingi ir jiems reikės taikyti tas pačias procedūras. Realybė paneigia ir šį mitą. Nevaisingumas nėra paveldimas. Jei jūsų mama sunkiai pastojo, visiškai nereiškia, kad taip bus ir jums.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Vaikų sveikata ir raida
„Taip pat yra mitų, kad vaikai, pradėti tokiu būdu, gali būti nesveiki. Mūsų patirtis rodo atvirkščią rezultatą - šie vaikai ir sveikesni, ir imlesni mokslams, ir įvairioms papildomoms veikloms - jie sportuoja, muzikuoja, gerai mokosi. Kita verta, šiems vaikais, jų lavinimui ir skiriamas išskirtinis dėmesys, kadangi jie buvo labai laukiami“, - teigė medikė.
Specialistų nuomonės ir pastebėjimai
Vaisingumo centro vadovė Gražina Bogdanskienė pirmiausiai pasidžiaugė, kad šiemet pirmiems Lietuvoje vaikams, gimusiems po dirbtinio apvaisinimo, sukako 20 metų. Kita vertus, šios šeimos vis dar negali atvirai džiaugtis ir dauguma atvejų slepia šį faktą netgi nuo savo vaikų, kadangi mūsų visuomenė nėra pakankamai tolerantiška šiam reiškiniui.
Medikė patikino, kad pastojimo tikimybė po dirbtinio apvaisinimo procedūros - 30-40 proc., priklausomai nuo pacientės amžiaus, nevaisingumo priežasties bei daugelio kitų veiksnių, o natūralioje gamtoje sėkmingi pastojimai sudaro tik 15 proc. „Tarkime, jei turime 100 sveikų porų, kurios norėtų šį mėnesį pastoti, tai pavyktų tik 15, kitą mėnesį - dar maždaug tokiam pačiam skaičiui ir per pusmetį pastotų 90 proc. moterų. 10 proc. iš jų taip ir nepastotų. Taigi dirbtinis apvaisinimas 3-4 kartus viršija natūralų. Mūsų specialistų nuomone, tai geras rezultatas, tačiau pacientų lūkesčiai yra dideli, jie tikisi 100 proc., todėl, kai iškart nepavyksta, nusivilia“, - svarstė ginekologė.
Pasak jos, nevaisingų porų, kurios gali turėti vaisingumo problemų, yra maždaug 15-20 proc. Prognozuojama, kad per artimiausius 10-20 metų tokių porų padaugės iki 30 proc. Tačiau nereiškia, kad visoms nevaisingoms poroms reikia pagalbinio apvaisinimo. „Manoma, kad maždaug iš vieno milijono gyventojų šios procedūros reikėtų maždaug tūkstančiui per metus. Pagalbinio apvaisinimo reikia, jei moterims sutrikęs kiaušintakių praeinamumas arba vyro spermos kokybė yra labai bloga. Tokios poros sudarytų apie 10-20 proc. visų negalinčių pastoti. Visos kitos gali pastoti natūraliai, tik reikia tam tikro gydymo. Pavyzdžiui, jeigu moteriai sutrikusi ovuliacija arba nustatyti tik nedideli vyro spermos pakitimai, sperma gali būti tiesiogiai patalpinama į gimdą skatinant ovuliaciją. Pagalbinis apvaisinimas naudojamas tik esant tikrai sudėtingoms situacijoms“, - tikino pašnekovė.
Nėštumo eiga ir galimos komplikacijos
Neretai galima girdėti, kad dirbtinio apvaisinimo pagalba pastojusios moterys, nėštumo metu skundžiasi varginančiais pilvo skausmais. Dažnai tai jos sieja su tuo, kad dėl įvairių intervencijų organizmas vėluoja tinkamai pasiruošti nėštumui ir gimda nespėja plėstis taip greitai, kaip vaisius, juolab kad dirbtinio apvaisinimo metu dažnai užsimezga dvynukai.
Medikės teigimu, moteriai pastojus nėštumas turėtų vystytis įprastai ir normaliai, nors šiuo atveju ir taikomos didesnės apsaugos priemonės režimo, sporto, buvimo saulėje atžvilgiu. Tačiau taip yra tik todėl, kad buvo sudėtingesnis pastojimas ir dėmesys nėštumui yra padidintas, nes pora šio nėštumo labai ilgai laukė, per visus tuos metus jaučiasi išvargusi ir labai bijo prarasti kūdikį, nors persileidimo dažnis po pagalbinio apvaisinimo procedūrų nėra dažnesnis nei įprastai. Didžiausia persileidimo rizika - iki 12-tos savaitės, kaip ir įprastinio nėštumo atveju. Jei per šiuos tris mėnesius nėštumas išsilaiko, labai didelė tikimybė, kad ir toliau vystysis normaliai.
„Skausmai pilve, jei nebuvo kiaušidžių hiperstimuliacijos sindromo, neturėtų būti susiję su pagalbiniu apvaisinimu. Žinoma, pirmo nėštumo semestro metu gimdai didėjant, jai keliantis iš mažojo dubens, gali būti skausmai dėl raiščių ištempimo. Tačiau tai jau nepriklauso nuo pastojimo būdo. Jei moteris pilve neturėjusi jokių operacijų, neturėtų būti skausmų. Jei nepastojimo priežastis - kiaušintakių užakimas ar sąaugos, tos sąaugos gali temptis, kai gimda auga, ir skaudėti. Tačiau tai vėlgi nepriklauso nuo pastojimo būdo, o nuo anatomijos“, - aiškino G. Bogdanskienė.
Pasak jos, jeigu visas nėštumas vystosi normaliai, tokiu būdu apvaisintos moterys paprastai gimdo natūraliai.
Rizikos ir emociniai išgyvenimai
Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos vadovės prof. Nadišauskienė. Pašnekovės teigimu, nėštumas taip pat gali būti komplikuotas dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių nepavyko natūraliai pastoti, tačiau ne dėl pačios procedūros. Jau pats šių moterų organizmas jas nubloškia į rizikos grupę. Net ir specialistai tokioms moterims pernelyg jautrūs ir kartais net padaugina papildomai skiriamų gydymo priemonių, nukreiptų į nėštumo išsaugojimą. „Taigi pastojus po technologinių dalykų išsaugoti nėštumą iš tiesų sunkiau - čia susideda įvairūs dalykai: emociniai, finansiniai, pasaulėžiūriniai ir pan.“, - įsitikinusi R. Nadišauskienė.
Pagalbinis apvaisinimas: statistika ir faktai Lietuvoje
Pasak statistikos, 40 proc. šeimų nevaisingos yra moterys, 40 proc. - vyrai, 10 proc. šeimų nevaisingumo priežastys yra neaiškios, dar 10 proc. šeimų yra nevaisingos dėl abiejų partnerių bėdų. Lietuvoje dirbtinis apvaisinimas taikomas jau 20 metų. Tokiu būdu yra gimę keli tūkstančiai vaikų, tačiau jis vis dar neįteisintas įstatymu ir, skirtingai nei daugelyje kitų ES šalių, nekompensuojamas.
Vienais atvejais „dirbtinumas“ pasireiškia tuo, kad vyro sperma suleidžiama tiesiai moteriai į gimdą. Kitais atvejais apvaisinimas vyksta mėgintuvėlyje: iš moters organizmo specialia adata surenkamos kiaušialąstės, jos apvaisinamos vyro sperma ir dedamos į inkubatorių, kuriame laikomos iki 3-6 parų. Kadangi paprastai užsimezga daugiau nei vienas embrionas, dalis jų gali būti užšaldomi ateičiai arba pageidaujant į gimdą gali būti įdėti keli embrionai, taip didinant tikimybę pastoti. Vienas arba du embrionai įdedami į gimdą antrą parą, o kiti auginami toliau. Paprastai iki šešių parų išgyvena tik vienas embrionas, kuris yra įdedamas į gimdą, kad šeima turėtų 50 proc. didesnę tikimybę išsaugoti nėštumą. Teigiama, kad žuvę mėgintuvėlyje embrionai tokio paties likimo būtų sulaukę ir natūraliomis sąlygomis - gimdoje. Mat natūraliai nutrūksta iki 75 proc. visų nėštumų, tačiau moteris nejaučia persileidimų, nes daugelis jų įvyksta pačioje nėštumo pradžioje, kol moteris nežino pastojusi.
Louise Brown istorija: pirmoji kūdikis po IVF
Šiais metais Louise Brown sukanka 37 metai. Britė yra pirmasis kūdikis pasaulyje, gimęs po pagalbinio apvaisinimo mėgintuvėlyje (IVF). Louise Brown gimė 1978 metų liepos 25 dieną. Mergaitės gimimas sukėlė prieštaringus vertinimus. Religiniai lyderiai išreiškė susirūpinimą dėl dirbtinio kišimosi į natūralius procesus, kai kurie net pradėjo nuogąstauti, kad mokslas ėmė kurti „Frankenšteino vaikus”.
Pirmoji po IVF procedūros pagimdžiusi moteris Lesley mirė 2012 metais, sulaukusi 64 metų. Prieš kelerius metus Louise mama iškeliavo anapilin. Pati Louise gyvena Bristolyje kartu su savo sutuoktiniu Wesley Mullinderiu. Jos sesuo Natalie, kuri tapo pirmu po dirbtinio apvaisinimo gimusiu žmogumi, susilaukusiu savo kūdikio, tą patį mėnesį pagimdė jau ketvirtą vaiką, sūnų Aeroną.
Tėvams visą gyvenimą teko atlaikyti milžinišką visuomenės bei žiniasklaidos dėmesį. L. „Nežinau, kas būtų nutikę mamai ir tėčiui, jeigu tai nebūtų pavykę. Gaila, kad jie nepamatė jauniausiųjų savo anūkų - Aerono ir Aideno. Galimybė prižiūrėti anūkus mamai daug ką reiškė. Jos teigimu, jų, kaip dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje pionierių, vaidmuo tebuvo jų troškimas susilaukti vaikučių. „Po devynerių bandymų metų mama tik girdėjo žodžius „jūs galėtumėte turėti kūdikį“, o jie to taip troško, kad būtų padarę bet ką, - toliau kalba moteris.- Tikrai nemanau, kad jie žinojo, jog anksčiau to nėra buvę, o tai yra gerai, nes ji tikėjo, kad jiems pavyks. Iš tikrųjų jie nekalbėjo apie kylančius prieštaravimus. Turint omenyje visą žiniasklaidos dėmesį, kartais ji man sakydavo, kad jausdavosi taip, lyg aš būčiau ne jos kūdikis. Tačiau ji buvo nuostabi motina, ji darė viską, ką tik gali mama, ir aš mėginu sekti jos pavyzdžiu. Ji visada buvo šalia, mokėjo išklausyti. Ji buvo pakankamai griežta, neleido mums nuklysti iš kelio. Abi seserys savų vaikų susilaukė natūraliu būdu, tačiau Louise neslepia, kad jeigu tai nebūtų pavykę, ji būtų ryžusis dirbtinio apvaisinimo mėgintuvėlyje procedūrai.
Širdies ydos ir pagalbinis apvaisinimas
Neseniai atliktame tyrime nustatytas ryšys tarp pagalbinio apvaisinimo technologijų, pavyzdžiui, apvaisinimo mėgintuvėlyje (IVF), ir padidėjusios įgimtų vaikų širdies ydų rizikos. Tyrimo duomenimis, dirbtinio apvaisinimo būdu pradėti vaikai 36 proc. Šie apsigimimai, kurie gali būti įvairaus sunkumo, kelia didelę riziką, ypač daugiavaisio gimdymo atveju, kuris dažnesnis taikant pagalbinį apvaisinimą.
Geteborgo universiteto akušerijos ir ginekologijos docentė Ulla-Britt Wennerholm vadovavo tyrimui, paskelbtam žurnale „ Human Reproduction“. Jos komanda išanalizavo daugiau kaip 7,7 mln. Rezultatai parodė, kad nors bendra širdies ydų rizika tarp ART būdu pradėtų kūdikių išlieka palyginti nedidelė, jų paplitimas siekė 1,84 proc., palyginti su 1,15 proc. Rizika buvo dar didesnė daugiavaisio gimdymo po pagalbinio apvaisinimo atveju - 2,47 %, palyginti su 1,62 % vienvaisio gimdymo atveju.
Wennerholm pabrėžė, kad nustačius didžiausią riziką patiriančius vaikus būtų lengviau nustatyti ankstyvesnę diagnozę ir tikslingesnį gydymą.
Gitana: sėkmės istorija po pagalbinio apvaisinimo
Kas penkta šešta pora patiria vaisingumo problemų. Vieniems tai - šalta nieko nereiškianti statistika, kitiems - skausmingas ir neišpildytas troškimas glausti prie krūtinės savo vaiką. Tačiau situaciją keičia daugiau nei prieš 4 metus įsigaliojęs Pagalbinio apaviasinimo įstatymas, kuris atvėrė naujas galimybes vaisingumo bėdų turinčioms poroms. Kaip tai pakeitė gyvenimą, Nacionaliniam transplantacijos biurui prie Sveikatos apsaugos ministerijos sutiko papasakoti dviejų vaikų mama.
Gitana (moters prašymu vardas pakeistas) gana anksti žinojo turinti ginekologinių bėdų - merginai buvo vos 22 metai, kai jai buvo diagnozuota endometriozė. Tada ir sužinojo, kad ši liga ateityje gali pakišti koją norint susilaukti vaikų. Tačiau, kai po kiek laiko Gitana ištekėjo, šeimoje natūraliai kilo vaikų klausimas. Žinodama savo bėdas moteris nedelsė ir apsilankė pas ginekologę. „Mes šį metodą bandėme tris kartus. Nepavykus pastoti ir susilaukti savo vaikų sutuoktiniai, negalėję skirti lėšų brangioms apvaisinimo procedūroms, pradėjo mąstyti apie įvaikinimą ir netrukus jau lankė būsimiems įtėviams skirtus kursus. Juos baigę užpildė prašymą, kur pažymėjo norintys įsivaikinti du pametinukus vaikus iki keturių metų.
„O kaip tik tuo metu, 2017-aisiais, įsigaliojo įstatymas, įteisinantis kompensuojamas pagalbinio apvaisinimo procedūras. Pasakodama Gitana dar ir dabar stebisi, kaip ji kliovėsi likimu ir be jokios atrankos užsiregistravo pas pirmą elektroninėje sistemoje jai pasitaikiusį Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Vaisingumo centro specialistą Rimantą Gricių. Moteris apie šį gydytoją nežinojo ničnieko ir dėl to jos nuostaba buvo dar didesnė, kai vėliau sužinojo patekusi pas vieną geriausių vaisingumo srities specialistų. Susipažinęs su moters sveikatos istorija gydytojas paprašė atlikti testą, kuris vertina kiaušidžių kokybę, kiekybę ir reprodukcines galimybes. „Vaizdžiai tariant, mano, trisdešimties sulaukusios moters, kiaušidės funkcionavo prasčiau nei penkiasdešimtmetės. Pagalbinio apvaisinimo procedūros metu į gimdą buvo perkelti visi trys embrionai, kurie susiformavo iš Gitanos paimtas kiaušialąstes apvaisinus jos vyro spermatozoidais. Jau po poros savaičių kraujo tyrimas parodė, kad procedūra pavyko - moteris laukėsi. „Kokios emocijos mus apėmė? Tačiau jau kito vizito pas gydytoją metu pora sužinojo, kad vienas vaisius nustojo vystytis. „Nors tai natūralus procesas - ne visi embrionai prigyja, būna, ir persileidimų nutinka - bet kokiu atveju mes jautėmės praradę vaiką ir mes gedėjome. Tačiau tolesnė nėštumo eiga buvo itin sklandi. Dvyliktą nėštumo savaitę, kaip ir visas poras po pagalbinio apvaisinimo, Gitaną ir vyrą konsultavo gydytojas genetikas. Sutuoktiniai itin palankiai vertina tokią tvarką, mat žino, kad paprastai eilėje pas šiuos specialistus reikia laukti ilgas savaites. Trisdešimt aštuntą nėštumo savaitę, kai paprastai ir numatomas dvynių gimdymo laikas, Gitana atvyko į Santaros klinikas. Šiandien dvynukai jau pradėjo skaičiuoti ketvirtus metus, yra judrūs išdaigas krečiantys vaikai, kurių klegesio pilni poros namai. Nacionalinio transplantacijos biuro kalbinta pora pripažįsta esanti be galo laiminga, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymo dėka jie galėjo susilaukti savo vaikų. Pora paskaičiavo, kad jiems visas procesas kainavo apie 500 eurų.
Santaros klinikų patirtis: pagalbinio apvaisinimo metodai
Kadangi Santaros vaisingumo centre buvo surinkta profesionali ir didžiulę nevaisingumo gydymo srityje patirtį turinti gydytojų komanda, jame iš karto buvo atliekamos visos pagalbinio apvaisinimo procedūros. Pagalbiniai apvaisinimo metodai, priklausomai nuo to, kur vyksta apvaisinimas - kiaušialąstės ir spermos susijungimas - skiriami į 2 grupes:
- apvaisinimas moters kūne (in vivo);
- apvaisinimas ne moters kūne (in vitro).
Dažniausias šiuo metu in vivo apvaisinimo metodas yra IUI, apvaisinimo in vitro - IVF, ICSI į kiaušialąstės citoplazmą. Taip pat atliekamos ir papildomos pagalbinio apvaisinimo procedūros, tokios kaip blastocistų auginimas, perteklinių embrionų ir blastocistų šaldymas, spermos ir kiaušialąsčių šaldymas, kiaušidžių ar sėklidžių audinio šaldymas. Svarbu pažymėti, kad tik Santaros vaisingumo centre, įsigalėjus Pagalbinio apvaisinimo įstatymui, šiuo metu atliekama embriono preimplantacinė genetinė diagnostika (PGD) ar atliekamos procedūros su donoro lytinėmis ląstelėmis.
Pagrindinis pagalbinio apvaisinimo metodo pasirinkimo kriterijus yra nevaisingumą sukėlusi priežastis. IUI dažniausiai renkamasi, kai yra: neaiškios kilmės nevaisingumas, moteriai diagnozuota endometriozė, nesunkūs vyro vaisingumo sutrikimai ir antisperminių antikūnų buvimas vyro spermoje. Panašios yra IVF procedūros indikacijos: kiaušintakių nepraeinamumas, būklė po kiaušintakio (-ių) pašalinimo, neaiškios kilmės nevaisingumas, endometriozė, ovuliacijos sutrikimai, pirminis kiaušidžių nepakankamumas, gimdos miomos, nesunkūs vyro vaisingumo sutrikimai, moteris ir / ar vyras turi genetinių sutrikimų. Bendrasis pastojimo dažnis po IVF procedūros priklauso nuo moters amžiaus ir priklausomai nuo perkeliamų embrionų skaičiaus gali svyruoti nuo 20,0 iki 45,0 proc.
Esant vyro nevaisingumui, kaip nepakanka spermatozoidų savaiminiam kiaušialąstės apvaisinimui, visuomet atliekama sudėtinga mikromanipuliacinė procedūra ICSI. Vyrų spermatogenezės sutrikimai, kai siūloma atlikti ICSI, yra šios: mažas spermatozoidų skaičius (oligospermija), blogas spermatozoidų judrumas (astenospermija), didelis kiekis patologinių spermatozoidų formų (teratospermija), anksčiau atliekant IVF kiaušialąstės neapsivaisino, imunologinis nesuderinamumas, vyrams diagnozuota obstrukcinė ar idiopatinė azoospermija (tokiais atvejais panaudojami spermatozoidai iš sėklidžių prielipo ar sėklidžių. Nors atliekant ICSI kiaušialąsčių apvaisinimo procentas dažniausiai būna yra didesnis, palyginti su IVF (daugiau kaip 70,0 proc. ICSI palyginus su 60,0 proc. IVF), tačiau embrionų vystymosi greitis, kokybės ir moterų pastojimo dažnis bei pagimdžiusių moterų procentas po abiejų procedūrų yra labai panašus - pagimdo apie 25 proc. moterų.
tags: #vaikai #po #pagalbinio #apvaisinimo