Įvadas
Protinio atsilikimo apibrėžimas ir ypatumai. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgiama protinio atsilikimo charakteristika, jo priežastys, klasifikacija, diagnostika ir pagalbos būdai. Straipsnyje remiamasi medicinine ir psichologine literatūra, gydytojų ir psichiatrų įžvalgomis bei tėvų patirtimi auginant vaikus su protiniu atsilikimu. Siekiama suteikti išsamų supratimą apie šią būklę ir padėti visuomenei priimti ir integruoti žmones su protiniu atsilikimu.
Protinio atsilikimo apibrėžimas
Protinio atsilikimo esmė - intelekto nevisavertiškumas. Tai įgimta silpnaprotystė, kurios pagrindinis simptomas - intelekto nevisavertiškumas (intelektas yra gebėjimas greitai ir teisingai spręsti naujas užduotis). Tarptautinė ligų klasifikacija protinį atsilikimą apibūdina kaip protinių sugebėjimų nukrypimą nuo normos, sukeliantį elgesio, emocijų bei socialinio prisitaikymo sutrikimų. Kūdikis gimsta su silpnaprotystės simptomais arba jie išryškėja per pirmuosius trejus gyvenimo metus. Protinis atsilikimas, t.y. sustabdytas arba dalinis protinis vystymasis, apibūdinamas sutrikusiais įvairiais sugebėjimais: 1) pažintiniais (ypač mąstymo proceso); 2) kalbiniais; 3) motoriniais ir 4) socialiniais, rodančiais bendrą intelekto lygį tam tikru raidos periodu. Atsilikimas gali būti kartu su bet kokia kita protine ar fizine būsena arba be jos. Tačiau jokiu būdu negalima teigti, kad PA yra psichikos liga, kaip, pavyzdžiui, šizofrenija, kuria susergama. Pagal pasaulyje įsigalėjusį požiūrį, jie nėra ligoniai, nes neserga jokia liga. Į PA reikia žiūrėti kaip į tam tikrą būklę, o ne ligą. Tačiau PA asmenys gali turėti visą psichikos sutrikimų spektrą, ir šie psichikos sutrikimai tarp jų yra paplitę mažiausiai 3-4 kartus daugiau negu bendrai. Be to, šie žmonės turi didesnę išnaudojimo ir fizinės/ seksualinės prievartos galimybę. Adaptacinis elgesys beveik visada būna pažeistas, bet globojančioje ir palaikančioje socialinėje aplinkoje asmenų, turinčių lengvą PA, šis pažeidimas gali būti ir nepastebėtas.
Protinio atsilikimo laipsniai
Protinio atsilikimo sunkumo lygiai pagal intelekto koeficientą (IQ):
- Lengvas protinis atsilikimas: IQ 50-69 (suaugusiųjų protinis amžius nuo 9 iki 12 metų). Tikėtina, kad tai gali sukelti kai kurių mokymosi sunkumų mokykloje: dauguma asmenų turi tam tikrų skaitymo ir rašymo problemų. Daugelis suaugusiųjų gali dirbti ir palaikyti gerus socialinius santykius bei dalyvauti visuomeninėje veikloje. Jie iš esmės sugeba užsiimti veikla, reikalaujančia daugiau praktinių, o ne akademinių įgūdžių, tarp to - atlikti nekvalifikuotą ar pusiau kvalifikuotą darbą. Apskritai lengvo PA žmonių elgesio emociniai ir socialiniai sunkumai bei to sąlygoti poreikiai gydyti ir remti yra panašesni į tuos sunkumus, su kuriais susiduria ir normalaus intelekto žmonės, negu į tas specifines problemas, kurios iškyla vidutinio ir sunkaus PA asmenims. Vis daugėja atvejų, kai nustatoma organinė etiologija. Vaikai su lengvu protiniu atsilikimu sugeba mokytis mokyklose, įgyti žinių, jų gera būna mechaninė atmintis, bet abstraktus mąstymas visgi nukenčia - nesugeba apibendrinti, orientuotis įvairiose situacijose.
- Vidutinis protinis atsilikimas: IQ 35-49 (suaugusių protinis amžius nuo 6 iki 9 metų). Dažniausiai tai sukelia žymų protinės raidos sulėtėjimą vaikystėje, bet leidžia įgyti tam tikro savarankiškumo save aptarnaujant. Tačiau daliai šių žmonių reikia priežiūros visą gyvenimą. Suaugę asmenys su vidutiniu PA paprastai gali atlikti nesudėtingą praktinį darbą, tiktai būtina kruopščiai paruošti užduotis ir prižiūrėti. Tai, kad suaugę vidutinio PA žmonės gyventų visiškai savarankiškai, pasitaiko retai. Apskritai šie žmonės yra normaliai judrūs ir fiziškai aktyvūs, ir tai, kad jie sugeba užmegzti kontaktą, bendrauti su kitais, dalyvauti nesudėtingoje socialinėje veikloje, liudija jų socialinį išsivystymą. Daugumai asmenų su vidutiniu PA nustatoma organinė etiologija. Vaikai su vidutiniu protiniu atsilikimu išmoksta kalbėti, įsisavinti elementarias žinias, tačiau jos ilgai neišlieka. Jų žodynas būna skurdus, mąstymas konkretus (nesugeba ko nors papasakoti, bet į klausimus atsako). Skaičiuoti atmintinai nesugeba, reikia vaizdinių priemonių. Jie egocentriški, jautriai reaguoja į aplinkinių vertinimą. Gali dirbti mechanišką ir nereikalaujantį persiorienetuoti darbą.
- Sunkus protinis atsilikimas: IQ 20-34 (suaugusiųjų protinis amžius nuo 3 iki 6 metų). Reikalauja nuolatinės paramos. Šiai grupei būdingi patys žemiausi pasiekimų lygiai. Dauguma sunkaus PA žmonių kenčia nuo žymių motorikos ar kitų sutrikimų, liudijančių kliniškai reikšmingą centrinės nervų sistemos pažeidimą ar neišsivystymą.
- Gilus protinis atsilikimas: IQ mažiau nei 20 (suaugusiųjų protinis amžius, mažesnis kaip 3 metų). Labai sunkus protinis atsilikimas, kai IQ mažiau nei 20. Savarankiškumas, valyvumas, bendravimas ir judrumas labai apriboti. Dauguma gilaus PA asmenų yra nejudrūs, nesivaldantys ir gali bendrauti tik labai nedaugeliu rudimentinių neverbalinių formų. Jie beveik arba visiškai negali patenkinti savo pagrindinių poreikių ir todėl juos reikia nuolat prižiūrėti ir padėti jiems. Supratimas ir kalbos vartojimas yra apriboti, geriausiu atveju gali suprasti pagrindinius paliepimus ir ko nors nesudėtingai prašyti. Dauguma atvejų nustatoma organinė etiologija. Būdingi sunkūs neurologiniai ar kiti fiziniai sutrikimai, tokie kaip epilepsija, regos ar klausos pakenkimai, kurie ir riboja judrumą.
Protinio atsilikimo charakteristika
Įgimta silpnaprotystė būna visapusiška - nesusiformuoja nei pažinimo procesai, nei asmenybė. Tokie vaikai nesugeba abstrakčiai mąstyti, apibendrinti, daryti išvadas. Jie sunkiai valdo dėmesį, atmintis būna mechaninė ( jei pavartoja kokį naują žodį, vis tiek esmės nesupranta, nes išmoksta jį mechaniškai). Kalba netaisyklinga, su defektais. Emocijų nesusiformavimas išryškėja per jų vienodumą, nenorą pažinti aplinką. Jų nejaudina būsimi džiaugsmai/nelaimės. Jiems aktualesni dabartiniai išgyvenimai. Visgi pastebėta, kad vaikas gali savaip mokėti užjausti, jausti gėdą, savaip norėti padėti. Tokių vaikų būna sutrikę ir judėjimas, koordinacija. Sunkaus ir vidutinio sunkumo protinis vaikų atsilikimas būdingas visišku nesugebėjimu atlikti protine operacija. Neišmoksta kalbėti arba gali pasakyti keletą bereikšmių žodžių. Labiau orientuojasi į kalbos toną, o ne kalbos prasmę. Jų veikla apsiriboja vien instinktyviais veiksmais, emocijos paprastos, kyla dėl sotumo, šilumos ir kt.
Protinio atsilikimo priežastys
Intelekto nepakankamumo priežastys įvairios: paveldėjimas, nėštumo patologija, patologinis (komplikuotas) gimdymas, pirmųjų gyvenimo metų ligos ir traumos, tėvų alkoholizmas, ypač motinų. Be abejo, turi įtakos, be minėtų biologinių faktorių, ir socialiniai, pavyzdžiui, kai tėvai neprižiūri savo vaikų (deprivacija).
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Mokslinėje literatūroje psichinės deprivacijos terminas vartojamas apibūdinti psichinei būsenai, pasireiškiančiai gyvenimo sąlygomis, kuriomis subjektas neturi galimybės normaliai patenkinti kai kurių psichinių poreikių. Prie pagrindinių poreikių priskiriama:
- Reikiamas kiekis stimulų (supimas, laikymas ant rankų, švelnumas, raminimas, dainavimas). Stimuliacijos deficitas veikia taip pat ir fiziologinius procesus (pulsą, kvėpavimo dažnį, nervinių ląstelių dendritų kiekį).
- Sąlygos pasauliui pažinti ir veiksmams mokyti.
- Emociniai ryšiai (ypač su motina). Jie daro didelę įtaką asmenybės formavimuisi. Psichiškai deprivuoti vaikai išauga turėdami rimtų protinio ir emocinio vystymosi pažeidimų.
Protinio atsilikimo diagnostika
Psichiatrai atlieka detalų ištyrimą (testais, IQ įvertinimu, vaiko gyvenimo anamnezės surinkimas ir kt.), išsiaiškina, ar nėra kitų defektų. Protinis atsilikimas tradiciškai įvertinamas standartizuotais intelekto tyrimo testais. Šis įvertinimas papildomas socialinės adaptacijos (sugebėjimas prisitaikyti) skalių rezultatais. Šiais tyrimais nustatomas apytikslis protinio atsilikimo lygis.
Esama įvairių rūšių PA. Kartais jo pobūdį net sunku nustatyti. Padeda psichologiniai tyrimai, tėvų bei auklėtojų ir mokytojų charakteristikos apie vaiką, klinikinis metodiškas stebėjimas.
Vaikų su protiniu atsilikimu ugdymas ir integracija į visuomenę
Vaikų su protiniu atsilikimu rūpinimasis bei integracija į visuomenę susideda iš gydytojų, pedagogų, socialinių darbuotojų, artimųjų bendradarbiavimo. Svarbu pabrėžti tai, kad vaikas geriau ugdosi būdamas namuose, su artimaisiais. Daugelis tokių vaikų mokosi pagalbinėse mokyklose arba bendrojo lavinimo mokyklose pagal modifikuotas programas, lanko spec. ugdymo įstaigas. Tokie vaikai dėl nepakankamai išlavinto sugebėjimo kalbėti dažnai pradeda vėliau lankyti mokyklą. Dėl gilaus intelekto defekto vaikai taip pat turi būti ugdomi ir lavinami.
Dirbant su vaikais, kuriems yra PA, daug reikia dirbti ir su jų tėvais; būtina, kiek įmanoma, išmokyti tėvus vis labiau pamilti savo mažylį, ugdyti jo stipriąsias puses ir šalinti silpnąsias. Dirbdama su šeimomis, kurios augino protiškai atsilikusius vaikus, pastebėjau, jog tėvai jaučiasi apgauti laimingos tėvystės vizijos.
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
Stengiausi padėti tėvams išsikalbėti apie savo jausmus. Tokius tėvus jungiau į grupes; vedžiau grupinius užsiėmimus, rodžiau ir analizavau vaizdinę medžiagą, mokiau motinas, kaip bendrauti su vaiku. Pokalbių metu stengiausi palaikyti tėvų ryšį su vaiku, atrasti jo stipriąsias puses. Be to, konsultavau tėvus apie vaiko išsivystymą, tolesnę ugdymo programą ir kt.
Apibendrinau savo darbo rezultatus. Išvados buvo tokios. Vaikai su negalia paprastai viską žymiai lėčiau išmoksta; dažnai jie turi klausos ir regėjimo problemų, bet jų jausmai ir poreikiai tokie pat kaip ir kitų, psichiškai sveikai besivystančių bendraamžių. Visų tokių vaikų tikslas yra vienas - kad visuomenė priimtų juos tokius, kokie jie yra; kad mylėtų šeima; kad visada galėtų būti šalia sveikų bendraamžių ir tarp jų rastų draugų. Daugeliui protiškai atsilikusių vaikų savarankiškai tai nėra pasiekiama, todėl jiems reikalinga kvalifikuota kompleksinė pagalba (medicininė, psichologinė, socialinė).
Neįgalus vaikas šeimoje
Labai svarbu bet kokį apsigimimą nustatyti kaip galima anksčiau. Kai kurie apsigimimai, pavyzdžiui, Dauno sindromas diagnozuojamas vaikui tik gimus. Kai gimsta apsigimęs kūdikis, šeimai prireikia ir patarimų, ir tam tikros paramos. Labai svarbu, kad vaikas liktų namuose.
Tik pastaraisiais metais supratome, kad vaikai su įvairiomis negaliomis turi poreikius kaip ir visi kiti. Naujagimio su negalia gimimas ar vėlesnė žinia apie vaiko trūkumus gali giliai sukrėsti šeimą. Kiekvienos šeimos ši patirtis yra unikali, tačiau daug kur ji gali būti tapatinama su psichologine krize. Kaip tėvai išgyvena ją, priklauso nuo jų pačių būdo, nuo kitų šeimos narių, nuo paties vaiko. Tačiau tam tikrus jausmus ir reakcijas daugelis tėvų, kurie mokosi priimti ir suprasti savo vaiką, patiria panašius.
Jei vaikas turi aiškių apsigimimo požymių, pavyzdžiui, atvirąją nugaros smegenų išvaržą ar Dauno sindromą, tuomet tėvai apie vaiko negalią sužino dar gimdymo metu ar iškart po jo. Jie dar nepasirengę suvokti, kad ne viskas yra taip, kaip turėtų būti. Žinia juos smarkiai pribloškia, nes jie šito nesitikėjo. Jie mano, kad vaiko gimimas taps viena iš žaviausių jų gyvenimo akimirkų, deja, tai pasirodo kaip vienas iš sunkiausių jų patirtų įvykių.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui
Šokas juos ištinka ir dėl to, kad jie esti pervargę ir pažeidžiami nuo paskutiniųjų nėštumo savaičių ir gimdymo įtampos. Daugelis tėvų apibūdina tai kaip kritimą iš laimės, lengvumo ir džiugesio aukštumų į nevilties bedugnę. Labai nedaug gyvenimo situacijų pareikalauja iš žmogaus tokio didžiulio gebėjimo prisitaikyti.
Skaudi žinia, pranešama po kelių dienų, savaičių, mėnesių ar net metų po vaiko gimimo, vis vien suvokiama kaip šokas. Galbūt širdies gilumoje būta negeros nuojautos, tačiau, nepaisant to, karštai tikėtasi, kad viskas bus gerai.
Labai svarbu, kad kuo anksčiau specialistai patartų tėvams, kaip su tokiu vaiku elgtis, kad iš pat pradžių atsirastų stimulas rūpintis ir psichologiškai, ir fiziškai. Tėvams rekomenduotinas toks vaiko ugdymas, kuris skatintų jo vystymąsi.
Kad ištvertų tai, kas įvyko, tėvai dažnai mėgina atsiriboti nuo tikrovės. Jie dažnai patiria nerealumo jausmą. „Tai turbūt tik baisus sapnas; negali būti, kad taip atsitiko su mumis“. Arba iš visų jėgų neigia įvykusį faktą: „Tai netiesa. Daktaras apsiriko. Negali būti, kad jis kalbėtų apie mūsų vaiką“.
Arba jie užgniaužia visus jausmus, jausdami tiktai tuštumą. Būtent tokią reakciją skausmingai ir aiškiai visą gyvenimą prisimena tėvai, netikėtai sužinoję apie vaiko negalią. Bėgant metams, jie mintyse vis iš naujo grįžta prie jos, prisimena tarsi miglotą chaosą arba iš viso nieko neprisimena. Tėvai tikriausiai ne vieną kartą kalbėjosi su gydytoju arba kitais žmonėmis, tačiau jie šito neprisimena, nes šoko būsenoje visa psichinė energija sunaudojama, kad žmogus psichiškai gebėtų išgyventi. Laikas paprasčiausiai sustojo: „Net nežinau, kaip grįžau, aš visiškai nieko neprisimenu,“ - teigia tėvai.
Labai svarbu visapusiškai padėti tėvams. Paaiškėjus, kad vaikas yra PA, jiems prasideda sunkių dvasinių išgyvenimų ir rūpesčių laikotarpis. Pamažu iš prislėgtumo būsenos išsivaduojama, pakylama virš visko, bet ne be nusivylimų ir nesėkmių.
Pamažu žmogus ima apsiprasti, kiek tai yra įmanoma, su įvykusiu faktu. Daugelis tėvų nemato jokios ateities. Iš pradžių žiūrėta į priekį, kažko tikėtasi iš gyvenimo, o dabar viskas baigta. Nežinojimą, kaip vaikas, pavyzdžiui, patyręs smegenų traumą gimdymo metu dėl deguonies trūkumo, augs, sunku ištverti, tačiau galbūt žinoti tiesą būtų dar sunkiau. Tėvai, kuriems vaikas gimė su Dauno sindromu, dažnai žiūri į savo ir vaiko ateitį kaip skirtą likimo. Atgyja prisiminimai apie kažkada matytus vaikus ir suaugusiuosius su Dauno sindromu. Tėvai įsivaizduoja, kad jų vaikas taps toks pat, kaip autobuse matytas mongoloidiškos išvaizdos žmogus. Jie dar nežino, kokie skirtingi gali būti žmonės, turintys Dauno sindromą - tėvams jie atrodo vienodi ir dėl savo ribotos patirties suvokia juos kaip kitokius ir gąsdinančius. Iš pat pradžių tėvai mato negalią, o ne vaiką. („Aš esu mama vaiko, kuris niekuomet negalės nieko suprasti, atrodys siaubingai, kels kitiems žmonėms šiurpą…“ ).
Kai praeina šokas, iškyla visi sunkūs jausmai. Tėvai jaučiasi apgauti laimingos tėvystės vizijos. Jie sielvartauja neturėdami tokio vaiko, kokio laukė, iš kurio daug tikėjosi. Jie pyksta ant likimo ar gyvenimo, kuris pakišo jiems tokį netikėtumą. Jie jaučiasi nevykėliai, nesugebėję pagimdyti sveiko vaiko kaip „visi kiti“. Jie žino, kad yra nekalti dėl vaiko negalios, tačiau sveika nuovoka nepaklūsta jausmams: „Jei niekas nekaltas, kaip tai galėjo atsitikti?“
Tėvai užduoda daugybę klausimų, į kuriuos nėra jokio atsakymo: kodėl visa tai atsitiko būtent mums? ką bloga mes padarėme, kad mus ištiko tokia nelaimė? kaip mes galėsime mylėti tokį vaiką ir juo rūpintis? dabar gyvi, darbingi, - galime pasirūpinti, o kas bus, kai mūsų nebebus?
Kai viskas matoma tik tamsiai, sunku prisirišti prie vaiko. Jis - jų sielvarto bei skausmo priežastis ir jiems nereikia jo. Jie galbūt net norėtų, kad vaikas mirtų, arba nori atsikratyti juo, ir kartu jaučia kaltę dėl tokių savo jausmų. Kai tėvai pradeda suvokti situaciją, paprastai jie jaučia stiprų pyktį, - sau, sutuoktiniui, medikams ir kitiems, jaučia poreikį kažką kaltinti, kaltę dėl tokių piktų jausmų ir kaltę dėl praeities veiksmų, kurie galėjo pakenkti vaikui.
Kartais tėvai, sužinoję, kad jų vaikas protiškai atsilikęs, ima galvoti apie savo pačių vertę. Daugelis, stengdamiesi suvokti esmę, pradeda kitaip vertinti gyvenimą, įsitikina, kad ligi šiol laikytos tobulomis normos yra reliatyvios, ir dažnai iš esmės pakeičia savo požiūrį.
Autizmo spektro sutrikimai
Autizmo spektro sutrikimai.A. Trūksta spontaniško siekio pasidalinti pomėgiais, interesais ar pasiekimais su kitais asmenimis (t. y. B. C. D. DSM-IV ekskliuduoja kalbos ir kalbėjimo ypatumus, taigi, jos diagnostiniai kriterijai yra siauresni, negu tie, kuriuos pateikė Chr. Gillberg ar Lorna Wing. 3 lygis yra sunkiausia autizmo forma. Nors ASD lygiai yra naudingi nurodant autizmo sunkumą ir paramos poreikius, kategorijos nėra išsamios. Jie gali būti subjektyvūs ir neturėti niuansų, o DSM-5 nesuteikia konkrečios informacijos apie nurodytas paramos rūšis ar situacijas, kai reikia pagalbos. Esmė: priskyrimas vienam iš trijų autizmo lygių gali būti naudingas norint suprasti, koks gali būti aukšto ar prasto funkcionavimo lygis, ir nustatyti, kokios paslaugos ir palaikymas jiems labiausiai tiktų. Asperger ‘s Syndrome Diagnostic Scale (Asperger Sindromo Diagnostinė Skalė) (2001)- Myles, Boek, Simpson: 50 punktų, padalinta į 5 poskasius (kalba, socialinė, maladaptacinė, kognityvinė, sensomotorinė). Skirta vaikams nuo 5 iki 16 metų. PDD-Q (Pervasive Developpmental Disorders, Questionary), Baron- Cohen ir kt. Autism-Spectrum Quotient (Autizmo Spektro Koeficientas), S. Užduoti tinkamus klausimus. Balso intonacijos (pvz. Bendrauja arba su gerokai vyresniais ar jaunesniais. Pasyvumas, nors dėl socialinio naivumo gali sekti veiksmais tų, kurie imponuoja. Patyčios: jos negali būti autizmo „prediktoriumi“, tačiau patyčių pobūdis ir vaiko reakcija - gali. Daugelis ekspertų tai laiko esminiu diagnostiniu kriterijumi. Skirtumai tarp lyčių, moterys įsisavina lengviau. Asmenims, kuriems yra įtariamas autizmas ir kurie neturi vidutiniškai išreikšto ar sunkaus mokymosi sutrikimo, verta skirti Autism_ Spectrum Quotent - 10 (AQ-10). Verta gauti antrąją nuomonę. Išsamų įvertinimą turėtų atlikti kvalifikuoti ir kompetentingi specialistai, kurie turi būti komandiniai ir remiasi įvairiomis profesijomis ir įgūdžiais, jei įmanoma, įtraukdami šeimos narį, partnerį, globėją ar kitą informatorių arba naudodamiesi dokumentiniais įrodymais (pvz., mokykla), ataskaitas apie dabartinį ir buvusį elgesį bei ankstyvą vystymąsi. Atliekant išsamų vertinimą, įvertinkite tokią riziką: savęs žalojimas (ypač žmonėms, sergantiems depresija ar vidutinio sunkumo ar sunkia mokymosi negalia), spartus problemų didėjimas, žala kitiems, savęs nepriežiūra, šeimos ar gyvenamosios vietos gedimas, išnaudojimas ar kitų piktnaudžiavimas. Turėtų būti vienas kreipimosi punktas (įskaitant kreipimąsi į specialistus) suaugusiems, sergantiems autizmu. Rekomenduojama kiekvienoje bendruomenėje turėti multidisciplininę komandą, skirtą asmenims patiriantiems autizmo spektro sutrikimus. Išsamų įvertinimą turėtų atlikti kvalifikuoti ir kompetentingi specialistai, kurie turi būti komandoje ir remiasi įvairiomis profesijomis bei įgūdžiais, jei įmanoma, įtraukdami šeimos narį, partnerį, globėją ar kitą informatorių arba naudodamiesi dokumentiniais įrodymais (pvz., mokykla). Išsamaus vertinimo pradžioje su asmeniu aptarkite vertinimo tikslą ir tai, kaip vertinimo rezultatai jam bus grąžinti. Aptardami ir priimdami sprendimą dėl intervencijų su suaugusiais autizmu sergančiais suaugusiais asmenimis, atsižvelkite į: ankstesnių intervencijų patirtį ir atsaką į jas, autizmo pobūdį ir sunkumą, bet kokio susijusio funkcinio sutrikimo, atsirandančio dėl autizmo, mokymosi negalios ar psichikos ar fizinio sutrikimo, mastą. Aptarkite su suaugusiais, sergančiais autizmu, ar jie nori, kad jų šeima, partneriai ar globėjai būtų įtraukti į jų priežiūrą. Diskusijų metu atsižvelkite į bet kokias protinių gebėjimų įstatymo (2005 m.) Pasekmes ir į bet kokius asmens bendravimo poreikius (žr. Tėvai išsiskyrę, tėvas „labai logiškas“. Motina emocionali, vis bandė pacientę padaryti tokią, „kaip kiti vaikai“. Nuo vaikystės nerangi, atžymi, kad labai keistai bėgdavo per fizinio lavinimo pamokas, dėl ko pastoviai susilaukdavo pastabų (pradžioje mokytojai galvojo, kad ji taip išdykauja). Atžymi sunkumą suprasti, ko žmonės iš tiesų nori, nesupranta kai kurių juokų, bando juoktis su visais, tačiau išeina nenatūraliai. Akivaizdžiai nerangus. Rankos ir kojos atrodo nelabai susijusios su kilusia kūno dalimi. Atsisėda ne ant kėdės prie gydytojo, bet ant sofos tolimiausiame kabineto kampe. Kalbant intonacijos nelabai natūralios, balsas savotiškai užlūžta sakinio viduryje. Kalbos „melodija“ skamba nenatūraliai, dirbtinai. Jei pokalbio tema nepatinka, pradeda kalbėti labai garsiai, beveik rėkia, o koją judina dar intensyviau. Paklausus apie galimą pyktį, nustemba ir klausia, iš kur aš žinau, kad jis pyksta. Kurį laiką susimąsto, kai sulaukia atsakymo, kad iš judinamos kojos ir balso intonacijų. Labai gerai ir lengvai mokėsi, ypač mėgo matematiką, kurioje viskas suprantama, sekos aiškios, dominuoja logika. Visada bandė žmogiškus santykius vertinti taip, kaip matematikos užduotis, labai nervinosi, kai tai nesigaudavo. Ištekėjusi, turi suaugusį sūnų. Gyvena su vyru; jis tas žmogus, su kuriuo ji jaučiasi gerai. Save apibūdina kaip uždarą, nemėgstančią tam tikrų prisilietimų, pvz. negali leistis prie savo katino, nors patį katiną labai myli. Psichiatras dėl skausmų paskyrė eglonilį (sulpiridą). ant 1 kojos sokinet ant pirstu galu vaiksciot. Geraiusiai kai garsu nera. 43 Mėgstu kruopščiai susiplanuoti bet kokius dalykus, kuriuose dalyvauju. Autizmas ir valgymo sutr - anorexia moteriska autizmo foma Gillbergas. AS dgn. Test intervju. Pirmi 12men: demesys .bendryste. Akiu kontaktas - nera, bet ir ismoksta. Ant pirstu galiuku vaiksciojimas vaikystej. Rutinos palaik ir nenoras keistis. Medikamentu kurie sulėtina mastymo tempą - pacientai nemegsta. Net nuo populiarių Xanax ar Bromazepam. Psichoterapija KET. KET nedaro namų darbų, bet sesijas toleruoja gerai.
tags: #atsilikusio #vaiko #charakteristika