Martynas Vainilaitis (1933-2006) - žymus lietuvių vaikų poetas, rašytojas ir vertėjas, palikęs gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Nuo 1965 m. jis dirbo rašytoju profesionalu ir kūrė išimtinai vaikams, išleisdamas tik vieną knygą suaugusiesiems. Šiame straipsnyje apžvelgiama M. Vainilaičio biografija, kūrybos bruožai ir indėlis į lietuvių vaikų literatūrą.
Biografija
Martynas Vainilaitis gimė 1933 m. sausio 26 d. Mergežeryje, Varėnos valsčiuje, valstiečių šeimoje.
Mokslai ir Studijos
- 1940-1953 m. mokėsi Mergežerio, Varėnos, Griškabūdžio mokyklose.
- 1957 m. baigė Lietuvos valstybinės konservatorijos Teatrinį fakultetą, įgijo aktoriaus specialybę.
Darbas ir Karjera
- Porą metų dirbo aktoriumi tuometiniame Kapsuko dramos teatre.
- 1955-1957 m. dirbo žurnalų „Žvaigždutė“ redakcijoje.
- 1958 m. dirbo žurnale „Moksleivis“.
- 1959-1960 m. dirbo laikraščio „Lietuvos pionierius“ redakcijoje.
- 1965-1966 m. dirbo respublikinėje bibliotekoje.
- 1973-1995 m. buvo žurnalo „Genys“ redaktoriaus pavaduotojas.
- Vasaromis gyveno ir kūrė Vaitakarčmio (Varėnos raj.) kaime.
Apdovanojimai
- 1976 m. už rinktinę „Mano volungėlė“ įteikta valstybinė premija.
- 2003 m. knyga „Sidabrinė kultuvėlė“ pripažinta geriausia metų poezijos knyga vaikams.
- 2003 m. birželio 25 d. prezidentas Rolandas Paksas įvertino Vytauto Didžiojo ordino Karininko kryžiumi.
Mirtis ir Atminimas
Martynas Vainilaitis mirė 2006 m. birželio 20 d. Mergežeryje, Varėnos valsčiuje. Palaidotas Mergežerio kapinėse. Jo garbei pastatytas paminklas - skulptoriaus A. Kmieliausko skulptūra „Angelas“.
Kūrybos Bruožai
M. Vainilaitis dar studijų metais pradėjo spausdinti eilėraščius periodikoje.
- 1960 m. išleido pirmąją knygą - eilėraščių rinkinį „Vyturiai palydi plūgą“. Tai - pirmas ir vienintelis jo kūrinys, skirtas suaugusiesiems.
- 1963 m. pasirodė pirmasis eilėraščių rinkinys vaikams „Pupų pėdas“.
Jo kūryboje jaučiama sąsaja su tautosaka, etnografija, ypatingas žmogaus ir gamtos ryšys. Kūrėjui kalba medis, žvėris, žolė, ir kartais ta kalba gilesnė už žmonių kalbą.
Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas su vaikais
Poezijos Stilius
Martyno Vainilaičio poezija vaikams pasižymi subtilumu ir tradicine struktūra. Jis praturtino vaikų eilėraštį mitine pasaulio sąranga, kūrybingu folkloro panaudojimu bei stilizacijomis, atskleisdamas mitinio pasaulio prasmę ir grožį. Jo poezijai apibūdinti dažnai pasitelkiami trys žodžiai: ausis, akis, širdis, kurie tapo Vainilaičio poezijos credo. Jo posmuose juntama akustinio skambesio, vizualumo ir nuojautos dermė.
Jutiminiai Potyriai Poezijoje
Literatūrologė Loreta Žvironaitė teigia, kad Vainilaičio poeziją būtų galima analizuoti pasitelkiant visus penkis jutimus: regą, klausą, skonį, uoslę ir lytėjimą. Visi jutiminiai potyriai vienodai svarbūs, susiję ir papildo vienas kitą. Taip sukuriamas naujas, kitoks, dar niekieno neatrastas poetinio kalbėjimo su vaiku būdas.
Pasak paties Vainilaičio, muzikos, dailės ir literatūros sintezė vaikų poezijoje būtina. Rašydamas jis jaučia, mato ir girdi. Poeziją veikė muzika ir dailė. Eilėraščio pradmenis lemia garsas ir spalva. Iš pradžių išgirstamas garsas, garsinis pradas - žodis, o vėliau - muzika. Ieškoma žodžio, kuris atitiktų tą garsą, po to ieškoma spalvos.
Kvapai ir Spalvos
Vainilaičio poezijoje kvapas „pažadina“ vaizdinius, prisiminimus, todėl yra tapatus spalvos sukeliamiems pojūčiams. Jo kvapų ir spalvų pasaulis nukreiptas į labai konkrečią erdvę - tėviškę, kuri susijusi su ilgesiu, nostalgija, kartais net skausmingai perveriančiu saldžiai maloniu skausmu. Kvapų pasaulį atspindintis epitetas labiausiai galėtų būti siejamas su žodžiu „žemė“ ir apimtų universalią šio žodžio reikšmę.
Spalvos ir kvapai ne tik perteikia, bet ir sustiprina akimirkos įspūdį. Tėviškės prisiminimai skleidžiasi gamtos prieglobstyje. Kvepianti erdvė Vainilaičio poezijoje labai konkreti, tai - gamtos pasaulis. Vainilaičio poezijoje kvepia sodai, žiedais tarsi sniegu pasipuošusi obelėlė, gėlės ir žolynėliai: ramunės, aguonėlės, nasturtai, lelijos, purienos, puplaiškiai. Tėviškės kvapu kvepia net kmynai ir rūgštynės.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie „Gandrelį“
Vainilaičiui svarbiausias kvapas, susijęs su tėviške, yra žemės, rugių ir duonos kvapas. Gimtinės laukuose kvepia kaitra ir duona. Žemė - tai ir pievos, laukai, takai, pašilė. Tai šienas, atolas, kalneliuose kvepiantys rugiai, o slėniuose balti dobiliukai.
Mitologiniai Motyvai
M. Vainilaičio mitologinė poema „Bruknelė“, rašyta aštuonerius metus ir išleista 1991 m., anot literatūrologės N. Mikalauskienės, radosi iš puikaus sakmių, mitų, pasakų pasaulio pažinimo, studijuojant lietuvių tautosaką, gilinantis į Jono Basanavičiaus, Vinco Krėvės, Norberto Vėliaus ir kitų specialistų mokslinius darbus, net į skandinavų mitologiją. Kūrinyje vaizduojamas autonomiškas mitinių būtybių apgyvendintas pasaulis, kuriami ryškūs personažų charakteriai, jų tarpusavio santykiai, siužeto vingiai, bandoma atskleisti meilės ir ištikimybės išbandymo temą.
Mitologas Norbertas Vėlius pabrėžė mitologinį „Bruknelės“ patikimumą: „Jeigu būtų, sakykim, karas, visi mūsų tautosakos šaltiniai žūtų ir išliktų tik „Bruknelė“, po 100 metų mitologai iš jos rekonstruotų lietuvių mitologiją ir rekonstruotų nedaug teklysdami.“
Vėlesnėse pasakose - „Kaulo bobos apžavai“ (1999 m. geriausia metų vaikų knyga), „Pelėdos giesmė“ (2001) ir „Sidabrinė kultuvėlė“ (2002 m. geriausia vaikų poezijos knyga) - akivaizdu, jog M. Vainilaičio kūryboje personažai tokie įtikinami ir tikri, kad mažieji skaitytojai net neabejoja, jog miškuose ir pelkėse gyvena monai, maumai ir laumės.
Apdovanojimai ir Atminimo Įamžinimas
Už nuopelnus vaikų literatūrai poetui įteikta daug premijų:
Taip pat skaitykite: Vaikų kirpykla "Pas Voveryką"
- V. Tamulaičio premija (už „Kalvio pasaką“).
- IBBY Lietuvos skyriaus premija (už „Kaulo bobos apžavus“).
- Už „Sidabrinę kultuvėlę“ (2002) M. Vainilaitis tapo ne tik pirmuoju Vaikų literatūros premijos laureatu, bet ir 2004 m. pelnė tarptautinį apdovanojimą - jo pavardė įrašyta į Tarptautinės vaikų ir jaunimo knygos tarybos (IBBY) Garbės knygą.
2010 m. gegužės 15 dieną „Ežio dvare“, kurį puoselėja poeto našlė dailininkė S. Vainilaitienė, buvo pirmą kartą įteikta M. Vainilaičio literatūrinė premija už geriausią metų knygą mitologine tema, taip pat surengtas moksleivių mitologinės pasakos rašinių ir piešinių konkursas.
Maironio lietuvių literatūros muziejuje saugomas didžiulis poeto nuotraukų, rankraščių, knygų archyvas, žmonos valia po mirties atkeliavęs iš namų Vilniuje drauge su rašomuoju stalu, kuris eksponuojamas su krūvele M. Vainilaičio asmeninių daiktų Vaikų literatūros muziejuje.
Bibliografija
- Vyturiai palydi plūgą: eilėraščiai (1960)
- Pupų pėdas: eilėraščiai (1963)
- Grigo ratai: eilėraščiai (1964)
- Pramuštgalvis beždžioniukas: eilėraščiai (1967)
- Ežio namas (1967)
- Varnėnų skudučiai: eilėraščiai (1967)
- Dundulis dunda: eilėraščiai (1969)
- Mano volungėlė: rinktinė (1975)
- Nupiešiu tėvynę (1976)
- Kiškių pilaitė: eilėraščiai ikimokykliniam amžiui (1983)
- Juokų maišelis: eilėraščiai (1998)
- Kiškių pilaitė: eilėraščiai (1998)
- Triušiukai (1999)
- Spalvoti nykštukai: eilėraščiai (2002)
- Milžinas ir pelė: žaislinė knygelė ikimokykliniam amžiui (2003)
- Gegutės šaltinis: eilėraščiai jaunesniam mokykliniam amžiui (2004)
- Bruknelė: mitologinė pasaka
- Skruzdėlytė po kanopa: eiliuota pasaka
- Dega žiburį pelėda
- Žydras povas povinėja: eilėraščių rinktinė vaikams
- Miško Monas: eilėraščiai
- Kaulo bobos apžavai: eiliuotos pasakos
- Ežiukai Devyžiukai: poemėlė
- Abėcėlė: eilėraščiai
- Pelėdos giesmė: eiliuotos poemėlės
- Sidabrinė kultuvėlė: eiliuota pasaka
- Karaliaus žentas: pasaka
- Geltona muzikėlė: eilėraščiai
- Nykštukas Kilipštukas: eiliuota pasaka
- Vario varteliai: eilėraščiai vaikams