Švč. Mergelės Marijos Gimimas - viena seniausių Dievo Motinos švenčių. Visoje Lietuvoje Marijos gimimas švenčiamas ypač iškilmingai, kaip viena didžiausių Mergelės Marijos švenčių. Ši diena, vadinama Šiline, artimai susijusi su Šiluva. Švč. Dievo Motinos gimimo iškilmė - džiaugsminga šventė, Senojo ir Naujojo Testamentų slenksčio įvykis, prieš amžius Dievo Apvaizdos numatytas.
Šiluvos reikšmė Marijos Gimimo šventei Lietuvoje
Šiluva tapo svarbiu pamaldumo Dievo Motinai židiniu jau XV a. viduryje, vietos dvarininkui ir garsiam Lietuvos didikui Petrui Simonui Gedgaudui čia pastačius būtent Marijos Gimimo bažnyčią ir jai dovanojus 1457 m. Nuo tada daugiau negu šimtą metų maldininkai plaukte plaukdavo į Šiluvos bažnyčios atlaidus net iš kaimyninės Prūsijos. Ši diena primena Mergelės Marijos apsireiškimus šioje vietovėje.
Paskui, XVI a. antrojoje pusėje, tuometiniame nuožmių religinių karų kontekste, Šiluvos katalikų bažnyčia buvo sugriauta. Švč. M. Marija Šiluvoje apsireiškė 1608 m. Gretimo kaimo piemenėliai, ganydami bandą anksčiau katalikų bažnyčiai priklausiusiose žemėse, pamatė ant didelio akmens mergelę, laikančią ant rankų vaikelį ir graudžiai verkiančią. Piemenėliai nubėgo pas Šiluvos kalvinistų katechetą. Šis prisiartino prie akmens ir, pamatęs verkiančią mergelę, kreipėsi į ją: „Mergaite, ko verki?“ Ji atsakė: „Verkiu dėl to, kad prieš tai šioje vietoje buvo garbinamas mano Sūnus, o dabar čia ariama ir sėjama.“ Garsas apie Marijos pasirodymą veikiai pasklido. Pasakojama, kad vienas aklas senukas parodęs, kur užkasta skrynia su senosios bažnyčios lobiu. 1622 m. katalikai senosios bažnyčios vietoje pastatė nedidelę medinę bažnyčėlę. Nuo 1629 m. imta vėl viešai rodyti Švč. M. Marijos paveikslą. 1760-1775 m. pastatyta nauja katalikų bažnyčia - dabartinė Švč. M. 1786 m. rugsėjo 8 d., popiežiaus Pijaus VI leidimu, stebuklingasis Marijos su Kūdikiu paveikslas vainikuotas aukso vainikais ir jam suteiktas Ligonių Sveikatos titulas.
Carinės Rusijos valdžia nesėkmingai bandė nuslopinti pamaldumo tradicijas Šiluvoje. Tarybiniais laikais valdžia irgi visaip trukdė tikintiesiems dalyvauti atlaiduose, tačiau tai nesustabdydavo maldininkų. 1991 m. rugsėjo 8 d. Šiluvoje kardinolas Vincentas Sladkevičius ir Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis paaukojo Lietuvą Švč. M. Marijai. 1993 m. rugsėjo 7 d. Šiluvą aplankė šv. popiežius Jonas Paulius II.
Marijos Gimimo šventės ištakos ir reikšmė
Šiandien visuotinėje Bažnyčioje Dievo Motinos Gimimo dieną šiek tiek gožia didelė Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmė, tačiau istorijoje ši atsiradusi žymiai vėliau (VIII a. Rytuose, XII a. Vakaruose). Gruodžio 8 d. Bažnyčia švenčia Marijos gimimą su dideliu džiaugsmu, nes visam pasauliui tai tikra salutis aurora - „išganymo aušra“. Nuo VI a. pradžios Jeruzalėje gerbiama vieta prie Betzatos tvenkinio, kur, kaip tikima, yra gimusi Mergelė Marija. Būtent Marijos Gimimo bazilikoje, XII a. tapusioje Šv. Onos bažnyčia, šv. Jonas Damaskietis šventė šios dienos slėpinį: „Ateikite visi: džiūgaudami švęskime viso pasaulio džiūgavimo gimimą! Šiandien iš žemiškos prigimties buvo suformuotas dangus žemėje. Šie žodžiai aidi liturgijoje. Švč. M. Marijos motinystė buvo „mūsų išganymo pradžia“ , tad galima sakyti, kad Nekaltai Pradėtosios Dievo Motinos gimimas „visam pasauliui buvo išganymo aušra ir viltis“. Štai kodėl „Džiaugsmingai minime jos gimimą“ bei iš jos laukiame pasauliui „paguodos ir ramybės“ . Panašiai gieda Rytų Bažnyčios: „Ši diena yra visuotinio Džiaugsmo įžanga. VI a. Ši šventė Rytų krikščionybėje yra tarp dvylikos svarbiausių Dievo Motinai skirtų švenčių, kuria pradedami nauji liturginiai metai.
Taip pat skaitykite: Atsiliepimai apie gyvenimą Norvegijoje
Švč. M. Marijos gimimo ikonos ypatumai
Šventajame Rašte nieko nerašoma apie Dievo Motinos gimimą, vaikystę, senatvę ir gyvenimo pabaigą, nes Marija prabyla ir „tampa veikėja“ tik savo Sūnaus istorijoje. Svarbiausias šaltinis, formavęs šventės himnografiją ir atvaizdų ikonografiją, yra apaštalo Jokūbo protoevangelija (II a. po Kristaus gimimo). Nors Bažnyčia ir nepatvirtino Jokūbo evangelijos kaip kanoninės, ji buvo mėgstama liaudies, ja rėmėsi poetai ir dailininkai, o XIII a., rašydamas „Aukso legendą“, jos tekstu naudojosi ir vienuolis dominikonas Jokūbas Voraginietis. Jokūbo protoevangelijoje atpasakojami ir aptariamą ikoną paaiškinantys įvykiai: Marijos gimdytojų - šv. Onos ir šv.
Pirmuose Dievo Motinos gimimo paveiksluose, remiantis antikine didvyrių gimimo ikonografija, ši scena pateikiama lakoniškai: centre - didelė šv. Onos figūra, netoliese - pribuvėjos, besiruošiančios naujagimės maudynėms, Joakimas vaizduotas retai, arba tik iš tolo, nes gimdyme dalyvauja tik moterys. Vėlesnės Marijos gimimo ikonos įgavo realistiškesnį, žmogišką matmenį, padaugėjo pasakojimo detalių - vaizdas apimdavo keletą skirtingų, ne tuo pačiu metu vykstančių siužetinių linijų. Ikona praskleidžia šv. Onos ir šv. Dievo Motinos gimimas pavaizduotas architektūrinių kulisų fone. Skirtingų formų statiniai sujungti audeklu - nuoroda, kad veiksmas vyksta namuose, interjere. Tačiau ikonose viskas atvira, atidengta, visa randasi su Dievo pagalba ir visa yra Jo akivaizdoje.
Kairiajame ikonos šone - gimdyvė. Ji apsigaubusi raudonu maforijumi (aktyvi, kraują primenanti spalva, simbolizuojanti meilę, auką ir gyvybę), užsiklojusi tamsiai mėlynu audeklu (paslaptinga vandens gelmių spalva, išreiškianti žmogiškumą, gyvybės egzistavimo pagrindą). Link šv. Onos eina dvi tarnaitės: viena jų neša suvyniotą dovaną ar maistą, kita - vėduoklę. Šios scenos kilmė siejama su Bizantijos dvaro papročiais - pagimdžiusiai imperatorienei visi dvariškiai nešdavo dovanų. Apačioje regime pribuvėją ir tarnaitę, besiruošiančias naujagimės Marijos prausimui. Paprasta, kiekvienai mamai pažįstama detalė - viena ranka tarnaitė laiko suvystytą Marija, o kita tikrina vandens temperatūrą. Panašias kūdikio prausimo scenas sutinkame dar dviejų siužetų ikonose: šv. Jono Krikštytojo ir Išganytojo Jėzaus Kristaus gimimo.
Dešinėje ikonos pusėje regima scena Rytų tradicijoje vadinama „Marijos pabučiavimu“. Šis siužetas Bizantinėje dailėje žinomas nuo XIII a. pabaigos, Rusijoje jis paplito XVI amžiuje. Tačiau grįžkime prie siužetą suformavusio konteksto. Jokūbo protoevangelijoje rašoma, jog Dievo apdovanotieji senyvo amžiaus gimdytojai savo atžalai skyrė ypatingą dėmesį: samdė tik geriausias tarnaites, rūpestingai augino būsimą Išganytojo Motiną iki trejų metų, kol mergaitė, tęsiant angelui duotą pažadą, buvo įvesta į šventyklą. Ona ir Joakimas skrupulingai stengėsi išsaugoti žemiškumu nesusitepusią mergaitę šventyklai. Kai mažajai Marija suėjo šeši mėnesiai, Ona pastatė ją ant žemės, o Marija, žengusi septynis žingsnius, sugrįžo pas motiną. Motina paėmė ją ant rankų ir tarė: „Kaip gyvas mano Viešpats, Tu nevaikščiosi šia žeme, kol nenuvesiu Tavęs į Viešpaties šventovę.“ (6 sk., 1-2 eil.) Nuo to laiko šv. Ona nenuleisdavusi dukters ant žemės. Publikuojamoje scenoje Mergelė Marija - gležnas kūdikėlis - prilaikoma abiejų tėvų, kurie į ją žvelgia, ja gėrisi, jos klausosi, o ši, tarsi būtų suaugusi, gestu kreipiasi į savo motiną, šv. Ši švelnumu ir tarpusavio pagarba persmelkta ikonos scena įkvėpė XX a. Ikona sukomponuota taip, kad į ją žvelgiantys jaučiasi dalyvaują džiaugsmingame įvykyje, kuris dėl savo paprastumo yra artimas ir suprantamas. Vaizduojamas Marijos gyvenimo epizodas mus paruošia esminei tikrovei - Dievo Sūnaus gimimui. Metropolitas Antonijus Surožietis apie Dievo Motinos gimimo ikoną sakė, kad įvykis, kurį ženklina ši ikona, yra Dievo ir žmogaus pasaulių suartėjimo pradžia.
Joakimo ir Onos vaidmuo
„O palaimintieji sutuoktiniai, Joakimai ir Ona! (iš šv. Tradicija perduoda, kad Joakimas ir Ona buvo pasiturintys Nazareto miestelio gyventojai - Joakimas turėjo didelę galvijų bandą, Ona samdė tarnaites. Nepaisant turtų, sutuoktiniai buvo kuklūs, gausiai aukodavo šventyklai ir padėdavo vargšams, pasižymėjo nuoširdžiu pamaldumu. Jokūbo Voraginiečio „Aukso legendoje“ rašoma, kad abu buvo didžiai dorybingi ir be priekaištų vykdė visus Viešpaties priesakus. Jie visą savo turtą padalijo į tris dalis: vieną dalį skyrė šventyklai ir jos dvasininkams, antrą - keliauninkams ir pavargėliams, o trečią pasiliko savo šeimos reikmėms. Nepaisant švento gyvenimo būdo, žydų akyse sutuoktiniai nebuvo palaiminti. Romos imperijos okupacijos metu (nuo 63 m. pr. Kr.) ypač sustiprėjo žydų mesianistinės idėjos. Dovydo palikuonys, tarp kurių buvo ir Joakimas, puoselėjo viltį, kad iš jų gali gimti tautos išsiilgtasis Mesijas. Joakimas ir Ona vaikų neturėjo, nes Ona buvo nevaisinga. Bevaikiai, anot to meto žydų, neturėjo vilties dalyvauti amžinybėje, todėl nevaisingumas buvo vertinamas ne tik kaip fizinis, bet ir kaip dvasinis trūkumas - Dievo bausmė ir didelė gėda dėl nuodėmių. Tavo šventuoju gimimu, o Skaisčiausioji, Joakimas su Ona iš bergždumo gėdos, o Adomas su Ieva iš mirties tvaiko vaduojami.
Taip pat skaitykite: Nuo Šeimininko Prie Šeimininko
Santuokos sakramentas katalikų bažnyčioje
Katalikų Bažnyčia skatina tuoktis savoje parapijoje. Jei yra noras tuoktis Italijoje, bažnyčioje, visų pirma reikia susitarti Italijoje, kur ketinama tuoktis, dėl datos ir laiko. Paskui visas pasiruošimas atliekamas savo parapijoje, kurios klebonas paaiškins, kokie dokumentai yra reikalingi, ir juos priims. Be abejo, bus būtini ir priešsantuokiniai kursai, taip pat ir vyskupo leidimas santuokai. Paskui klebonas visus dokumentus perduoda kurijai. Ši, patikrinusi ir pridėjusi vyskupo leidimą tuoktis už vyskupijos ribų, juos persiunčia atitinkamos Italijos vyskupijos kurijai, kuri, taip pat su savo vyskupo leidimu, juos perduoda į atitinkamą parapiją. Reikia prisiminti, kad turi būti lygiagrečiai sprendžiama ir tai, kaip bus įforminama civilinė santuoka. Jei tai bus daroma Italijoje, tada bus reikalingi papildomi dokumentai iš Užsienio reikalų ministerijos, o jei Lietuvoje, vyskupai laikosi nuomonės, kad civilinė santuoka turi būti užregistruota prieš bažnytinę. Dokumentams sutvarkyti ir persiųsti reikia laiko, todėl kreiptis dėl santuokos reikėtų maždaug prieš pusmetį.
Santuoka yra sakramentas tarp pakrikštytų asmenų. Jeigu į krikštą žiūrima tik formaliai, tada tokia situacija nedraudžia santuokos laiminti bažnyčioje. Tačiau jei žmogus (tas, kuris yra tik pakrikštytas) nesupranta ir nepriima krikščioniškos santuokos reikalavimų, ir taip gali atsitikti, neturint jokio gilesnio religinio išsilavinimo, tada kunigas ne tik gali, bet ir privalo atsisakyti laiminti tokią santuoką.
Santuokos liudininkai yra du! Tam tikra prasme visi, dalyvaujantys apeigose, yra santuokos liudininkai, ir į juos kreipiasi kunigas, jaunavedžiams padarius priesaiką. Tačiau prie santuokos įrašo knygoje pasirašo tik du, specialiai tam jaunavedžių parinkti liudininkai.
Teisė ir pareiga duoti leidimą tuoktis kitoje parapijoje priklauso dabartinės parapijos klebonui, t. y. tos, kur žmonės iš tikrųjų gyvena (šiuo atveju užsienyje). Kur užaugom ir kur tėvai gyvena - tai tik gražūs prisiminimai, o bendruomenė, kuriai priklausome, yra ten, kur gyvename dabar. Krikšto vietos klebonas tik išduoda patvirtinimą, kad žmogus yra pakrikštytas ir kad jis neturi jokios informacijos, jog būtų kokių nors santuokos kliūčių.
Kadangi ikivedybinėje sutartyje vienas iš esminių punktų paprastai yra turto pasidalijimas skyrybų atveju, sąmoningas tokios sutarties pasirašymas reiškia, kad pasirašančios šalys paneigia santuokos pastovumą ir neišardomumą. Santuoka, sudaroma su sąlyga, susijusia su ateitimi, pagal Kanonų teisės kodekso nuostatas sudaroma negaliojamai. Kunigas, žinodamas apie tokios sutarties buvimą, ne tik gali, bet ir privalo atsisakyti laiminti santuoką.
Taip pat skaitykite: Finansavimas globos namuose
Katalikui, kuris buvo sudaręs tik civilinę santuoką ir nori tuoktis bažnyčioje, reikalingas vyskupo leidimas. Besirengiant santuokai yra ir klausimas apie turimus įsipareigojimus (apie vaikus, mokamus alimentus ir pan.) ir ar apie tai žino kita besituokiančioji šalis. Tai reikalinga, motyvuojant leidimo teisėtumą.
Komunijos priimti negali žmonės, gyvenantys be Bažnyčios palaiminimo, t. y. be Santuokos sakramento. Skyrybos tikrai nėra kliūtis priimti Komuniją - jeigu laikomasi ištikimybės pirmai santuokai, nesudaroma kita, civilinė, santuoka. Tuomet galima eiti ir visų sakramentų, nes juk išlaikoma ištikimybė Santuokos sakramento priesaikai.
Santuoka draudžiama iki 4 laipsnio šalutinėje linijoje, tai yra tarp tikrųjų pusbrolio ir pusseserės. Bet kokia tolesnė giminystė nėra kliūtis bažnytinei santuokai ir apie tai nėra reikalo rašyti anketoje.
Santuokos paskelbimo negaliojančia procese dalyvauja abi šalys. Atsakovas(-ė) privalo būti informuotas apie gautą ieškinį, su juo supažindinamas ir pakviestas dalyvauti teisme. Jei antroji šalis neturėtų jokios informacijos, procesas būtų neteisėtas ir negaliojantis, bet jeigu ji pakviesta neatvyksta, tai yra jos pasirinkimas. Pagal nuostatus, šalis, du kartus teisėtai pakviesta dalyvauti procese ir neatsiliepusi į kvietimą, skelbiama nedalyvaujančia teisme ir tolesnis procesas vyksta be jos dalyvavimo.
Dėl datos galima pradėti tartis ir vienai pačiai eiti į parapiją ar pas kleboną, bet jūs vis tiek turėsite abu ir ne vieną kartą apsilankyti - ir išsamias anketas užpildyti, ir dokumentus pristatyti, ir sužadėtinių pasirengimo Santuokos sakramentui kursuose dalyvauti; visa tai yra visiems - taip pat ir užsienyje dirbantiems - privalu.
Santuokos sakramentui priimti ne parapinėje bažnyčioje Kanonų teisės kodeksas reikalauja proporcingai svarbios priežasties. Anot komentatorių, tokia priežastis negalėtų būti vizualinis tos vietos patrauklumas.
Sutuoktiniams reiktų kreiptis į vieną iš netoliese esančių parapijų ir paklausti, kaip jie šiuo pandemijos metu rengia sakramentams. Kai grįš į Lietuvą, turi atsivežti pažymą, kad pasiruošė Santuokai (ir Sutvirtinimui, jeigu priims Lietuvoje). Tas pats galioja ir Santuokos sakramentui - reikia pasiruošti ten, kur gyvenate, nes trumpam grįžus į Lietuvą pasiruošimui nebus laiko (Lietuvoje pasiruošimas Santuokai užtrunka daugiau kaip 3 mėnesius).
Bažnytinis teismas nedaro jokio sprendimo, kol nenutraukta civilinė santuoka. Klausimas apie būtinybę laikytis celibate - čia toks pats kaip ir visiems nevedusiems / netekėjusioms katalikams: taip.
Jei vikaras turi įgaliojimus laiminti santuoką, jokios problemos būti neturėtų. Kunigas galėtų būti jautresnis ir pranešti apie tai iš anksčiau.
Katalikų bažnyčios katekizmas
Žmogaus gyvenimas - pažinti ir mylėti Dievą. Šio Katekizmo tikslas ir adresatai - perduoti tikėjimą - katechezė. Dievas apreiškia savo „geranorišką sumanymą“. Dievas viską pasakė savo Žodyje. Kristus - vienatinis Šventojo Rašto Žodis. Šventoji Dvasia - Šventojo Rašto aiškintoja. Tikėjimas yra malonė ir žmogaus veiksmas. Tikėjimas ir protas, tikėjimo laisvė ir būtinybė, ištvermė tikėjime ir amžinojo gyvenimo pradžia. Vienas tikėjimas.
Tikiu į Dievą Tėvą visagalį, dangaus ir žemės Sutvėrėją. Dievas apreiškia savo vardą: „Aš Esu, kuris Esu“. Dievas, „Kuris yra“, yra tiesa ir meilė. Sukūrimas - Švenčiausiosios Trejybės darbas. Dievas kuria išmintingai ir iš meilės, „iš nieko“, darnų ir gerą pasaulį. Dievas įgyvendina savo planą: Dievo apvaizda. Angelai Bažnyčios gyvenime. Žmogus sukurtas „pagal Dievo paveikslą“, „kūnu ir siela vienas asmuo“. Gimtoji nuodėmė - esminė tikėjimo tiesa. „Tu jo nepalikai mirties valdžioje“.
Tikiu į Jėzų Kristų, vienatinį Dievo Sūnų. Geroji Naujiena: Dievas atsiuntė savo Sūnų. Kodėl Žodis tapo kūnu? Tikras Dievas ir tikras žmogus. Jėzus Kristus prasidėjo iš Šventosios Dvasios, gimė iš Mergelės Marijos. Dievo Sūnus tapo žmogumi. Kristaus gyvenimo slėpiniai. Jėzus Kristus kentėjo prie Poncijaus Piloto, buvo prikaltas prie kryžiaus, numiręs ir palaidotas. Jėzus ir Izraelis. Atperkamoji Kristaus mirtis dieviškajame išganymo plane. Kristus pats save paaukojo Tėvui už mūsų nuodėmes. Jėzus Kristus buvo palaidotas. Kristus nužengė į pragarus. Trečiąją dieną kėlėsi iš numirusių. Istorinis ir transcendentinis įvykis. Prisikėlimas - Švenčiausiosios Trejybės darbas. Prisikėlimo prasmė ir jo svarba išganymui. Jėzus „įžengė į dangų ir sėdi visagalio Dievo Tėvo dešinėje“. „Iš ten ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“.
Tikiu į Šventąją Dvasią. Sūnaus ir Dvasios siuntimas kartu. Šventosios Dvasios vardas, apibūdinimai ir simboliai. Dievo Dvasia ir Žodis pažadų laikais. Kristaus Dvasia laikų pilnatvėje. Dvasia ir Bažnyčia paskutinėmis dienomis.
Tikiu šventąją, visuotinę Bažnyčią. Bažnyčia Dievo plane. Bažnyčios pavadinimai ir įvaizdžiai. Bažnyčios kilmė, įsteigimas ir misija. Bažnyčios slėpinys. Bažnyčia - Dievo tauta, Kristaus Kūnas, Šventosios Dvasios šventovė. Bažnyčia yra viena, šventa, visuotinė ir apaštališka. Tikintieji: bažnytinė hierarchija, pasauliečiai, pašvęstasis gyvenimas. Hierarchinė Bažnyčios santvarka. Tikintieji pasauliečiai. Pašvęstasis gyvenimas. Šventųjų bendravimas [šventųjų bendrystė]. Dvasinių gėrybių bendrystė. Dangiškosios ir žemiškosios Bažnyčios bendrystė. Kristaus Motina Marija - Bažnyčios Motina. Marijos motinystė Bažnyčios atžvilgiu. Švenčiausiosios Mergelės kultas. Marija - eschatologinė Bažnyčios ikona.
Tikiu nuodėmių atleidimą. Vienas Krikštas nuodėmėms atleisti. Raktų galia. Tikiu kūno iš numirusių prisikėlimą. Kristaus ir mūsų prisikėlimas. Mirti Jėzuje Kristuje. Tikiu amžinąjį gyvenimą. Žmogaus individualusi…
tags: #gyvenimas #iki #gimimo #pagal #katalikybe