Nors už vaikų auklėjimą bei santykius šeimoje atsakingi abu tėvai, vis dėlto, kartais susiduriama su situacija, kai nauja partnerė ar žmona negali pakęsti vyro vaiko iš ankstesnių santykių. Ši problema, pasak specialistų, pamažu tampa ne vienos ar kelių šeimų problema, o labiau bendra. Šiame straipsnyje aptarsime šios problemos priežastis, pasekmes ir galimus sprendimo būdus.
Šiuolaikiniai tėčiai: iššūkiai ir sunkumai
Pasauliui, visuomenei bei vertybėms žengiant pirmyn, patys tėčiai ne visuomet žino, kaip reaguoti į iššūkius, su kuriais susiduria. Tad kodėl būti tėčiu taip pat nėra lengva? Kaip keičiasi tėčio vaidmuo šiandieninėje visuomenėje? Su kokiais sunkumais gali susidurti tėčiai? Ir ką su tuo reikėtų daryti?
Tėčiai iš savo vaikystės atsineša tam tikrą programą, rolę, koks turi būti vyras, kadangi, tam tikras asmenybės branduolys susiformuoja iki 3 arba 7 metų. Tačiau kokį mes auklėjimą ar ugdymą gavome savo vaikystėje? Tad štai dabar tam pačiam vyrui mes pradedame sakyti, jog jis turi jausti visus jausmus, jog jis turi priimti vaiko jausmus, jog jis turi tapti lygiaverčiu partneriu savo šeimoje, neturi norėti dominuoti ar būti autoritetas, jog turi tapti lygiavertis su savo vaiku. Staiga vyro galvoje ir viduje, galbūt ir sąmoningai to nesuvokiant, kyla pasipriešinimas ir nesuvokimas. Jis mano, jog įvyko kažkokia klaida ir nesupranta, kas vyksta, nes jį visai ne taip auklėjo ir augino. Ir tokio pasimetimo bei frustracijos vyruose matau tikrai nemažai ir tą visiškai suprantu. Tas noras, kad pasikeistume, taip pat yra normalus, nes pasaulis keliauja į priekį. Ir tai nereiškia, kad kažkas yra blogas, negeras, tiesiog tai yra tam tikra natūrali santykių raida. Mes gyvenome laikais, kai į santykius nebuvo investuojama, kai apie juos nebuvo kalbama. Kai buvo kalbama apie fiznį kūną, apie pareigas, apie “reikia” ir “turi”, tačiau nebuvo kalbama apie vidų. Tad visiškai suprantu vyrų frustraciją ir pasimetimą, daug kylančių jausmų. Vis dėlto noriu paskatinti pagalvoti, jog pasaulis iš tisų keliauja į priekį.
Reikėtų nebijoti leisti sau išreikšti ir patirti visus jausmus - ir pyktį, nusivylimą, frustraciją, liūdesį. Išreikšti juos sau priimtinu būdu ir pagalvoti, kaip galime tą keisti. Ne veltui sakoma, kad vaikai yra mūsų geriausi mokytojai. Jie sugeba “pabaksnoti” mums į tas vietas, kuriose galbūt galime padaryti kažką dar geriau. Tačiau, svarbiausia, jog tai padarę, priėmę kažkokius naujus iššūkius ar naujus kelius, mes tikrai netampame silpnesni.
Tėvo svarba vaiko raidai
Pasak rusų psichologės Martos Lukovnikovos, jei vaikas neišlaiko dėmesio, šlubuoja atmintis, stinga savigarbos - reiškia, jam labai trūksta tėvo. Kai šeimoje atstumiamas tėvas, sulėtėja protinė ir psichologinė vaiko raida.
Taip pat skaitykite: Kaip vyrai išgyvena nėštumą
Kalbant apie dukras, šis procesas kiek kitoks. Mergaitė taip pat maždaug iki trejų metų sotinasi motinos moteriškumu. Apie ketvirtuosius metus ji patenka į tėvo įtakos lauką ir jame išbūna maždaug iki šešerių ar septynerių metų. Tuo laiku aktyviai sužadinamas vyriškumas: valia, ryžtas, logika, struktūrinis mąstymas, atmintis, dėmesys, darbštumas, atsakingumas ir t. t. O svarbiausia, būtent šiuo periodu atsiranda suvokimas, kad mergaitė yra skirtingos lyties nei tėtis. Kad ji panaši į mamą ir netrukus taps tokia pat gražia moterimi kaip mama. Gerai, jei mama tai palaikys, o tėtis sugebės parodyti dukrai, kad ji nuostabi ir jis ją myli. Ateityje būtent ši bendravimo su pačiu svarbiausiu gyvenimo vyru patirtis jai leis jaustis patrauklia moterimi. Tačiau labai svarbu, kad po kurio laiko tėtis vėl išleistų dukrą pas mamą - prie moteriškumo, o mamai svarbu dukrą priimti. Tai įvyksta, kai mergaitė pajunta, kad tėtis mamą myli truputį daugiau negu ją ir, kaip moteris, mama tėčiui labiau patinka ir tinka. Šis išsiskyrimas su pačiu geriausiu vyru apmaudus, tačiau be galo vertingas. Dabar mergaitėje sužadinti vyriškumo principai, taigi gyvenime ji sugebės daug pasiekti. Tačiau svarbiausia, kad ji sėkmingai patyrė, ką reiškia būti priimtai ir mylimai vyro. Grįžusi pas mamą, ji dabar visą gyvenimą pildysis moteriškumo.
Kaip atskirti poros ir tėvų santykius?
Paprastai tai išgirdusios mamos jaučiasi sutrikusios ir kupinos prieštaravimų. Visos užduoda panašius klausimus: „Ką daryti, jei aš ne tik nemyliu, bet tiesiog nekenčiu vaiko tėvo?! Nėra už ką jį gerbti. Jis beviltiškas! Nejau turėčiau vaikui meluoti, kad jo tėvas nuostabus žmogus? Jei žvelgsime taip, kils pyktis ir nusivylimas. Tačiau dabar kalbame apie vaiką, o ne apie poros santykius. Vaikui abudu tėvai vienodai svarbūs ir mylimi. Moterys labai dažnai poros santykius supainioja su tėvų santykiais. Vaikui tai nepakeliama. Moteris tarsi sako mažyliui: „Jis man blogas partneris, taigi jis ir tau blogas tėvas.“ Tai skirtingi dalykai. Vaiko nevalia įvelti į poros santykių ypatybes. O kaip tėvai, šiedu žmonės jam puikiai pažįstami. T. y. vyras kaip partneris ir kaip vaiko tėvas - tai du skirtingi žmonės. Vaikas nieko nežino apie tėvą kaip partnerį. O moteris jo nepažįsta kaip tėvo. Todėl moteriai jis tik partneris, o vaikui - tik tėvas. Motina, kuri nesugeba priimti savo vaiko tėvo, nesugeba visiškai priimti ir vaiko. Todėl ji nesugeba jo mylėti besąlygiškai. Tokiu atveju vaikas praranda ryšį su abiem tėvais. Vidiniai, dvasiniai vaiko santykiai su motina bus sunkūs. Vaikas arba prisitaikys ir pataikaus motinai, be to, dažnai sirgdamas (taip „perdega“ agresija motinos atžvilgiu), arba aktyviai priešinsis. Beje, žmonės, kurie nemyli savęs, laiko save negražiais, nepriima savo individualumo, taip pat tie, kurie linkę perdėtai smerkti save ir visus aplinkui - tai tie patys vaikai, kurių motinos juose smerkė ir atstūmė jų tėvus.
Vis dėlto, jeigu moteriai užteks drąsos ir meilės vaikui, jeigu ji sugebės neužkrauti vaikui poros santykių, atskirti poros santykius nuo tėvų santykių, tuomet vaikas patirs didelį dvasinį ir fizinį palengvėjimą. Darbo su vaikais, paaugliais ir suaugusiais žmonėmis praktika parodė, kad pats didžiausias skausmas, turintis ilgalaikių pasekmių - tai dvasinės tėvų netekties skausmas. Todėl, siekiant palengvinti vaiko gyvenimą ir padėti jam visiškai pasveikti, ne tiek svarbus fizinis tėvų dalyvavimas kasdieniame vaiko gyvenime, kiek geranoriškas ir pagarbus jo paties vidinis santykis su jais. Tarsi tėvai niekada nebūtų palikę vaiko, stovi už jo kaip mūras. Kaip angelai sargai. Taip nuo pirmosios iki paskutiniosios gyvenimo dienos. Ne atsitiktinai tik penktąjį iš Dešimties Dievo įsakymų lydi paaiškinimas ir paskatinimas: „Gerbk savo tėvą ir motiną, kad ilgai gyventumei krašte, kurį Viešpats, tavo Dievas, tau skiria“.
Istorija iš praktikos
Papasakosiu vieną istoriją, vaizdingai iliustruojančią tai, kas pasakyta. Į mane kreipėsi vieno septynmečio berniuko mama ir močiutė. Šio berniukai tėvai buvo seniai išsiskyrę. Vaikas tėvą pažinojo beveik tik iš nuotraukų. Visą sąmoningą gyvenimą jis gyveno su mama ir močiute. Vaikas buvo visiškas tėvo atspindys - tiek išoriškai, tiek pagal charakterį. Vienintelis dalykas, kurį berniukas girdėjo apie savo tėvą - kad pastarasis siaubingas monstras (mama ir močiutė nešykštėjo epitetų) ir kad berniukas, deja, labai panašus į savo tėvą. Ir dabar vaiko užduotis buvo įveikti „blogąsias“ savybes ir tapti geru žmogumi. Tačiau priešais mane kabinete sėdėjo nuostabus vaikas, dargi labai kūrybingas, bet apie gyvenimą jis mąstė taip, tarsi būtų mažiausiai septyniasdešimties.
Darbo ėmėmės visi kartu: mama, močiutė, berniukas ir aš. Mama pradėjo pasakoti sūnui apie gerąsias tėvo savybes. Apie tai, kas gero buvo jų santykiuose. Apie tai, kad jai patinka, jog sūnus panašus į tėvą. Kad jis gali būti visiškai toks pat kaip tėtis. Svarbiausia, kad sūnus nesijaustų atsakingas už tėvų partneriškus santykius. Ir nors jiedu išsiskyrę kaip pora, tačiau kaip tėvai jie visada pasiliks drauge. Po kurio laiko berniukas parašė tėčiui laišką. Ant sūnaus rašomojo stalo atsirado tėčio nuotrauka, o į mokyklą jis pradėjo nešiotis mažytę jo fotografiją. Vėliau šeimoje atsirado papildomų švenčių: tėčio gimimo diena; diena, kai tėtis pasipiršo mamai; diena, kai tėtis laimėjo rungtynes. Per kitą susitikimą mama paatviravo, kad jai visai neprireikė meluoti - jos buvęs vyras tikrai daugialypė asmenybė. O štai sūnaus kasdienybėje prasidėjo tiesiog stebuklingos permainos: pirmiausia neliko agresijos, vėliau - baimių, skausmų, pradėjo sektis mokykloje, išnyko varginantis dilgčiojimas, vaikas tapo sukalbamas. Ir vėl grįžo į gyvenimą.
Taip pat skaitykite: Vyro pyktis po gimdymo
Taip, kiekvienas iš mūsų - dviejų gyvenimo srautų tąsa ir rezultatas: motinos (ir moterų giminės) ir tėvo (ir vyrų giminės). Susitaikydami su tuo, priimdami vaiko likimą tokį, koks jam duotas, mes suteikiame jam galimybę augti.
Kai nekenčiate vyro vaiko: ką daryti?
Gyvenu su vyru, esam laimingi, beet…jis turi paauglį ir beveik pilnametį sūnus , kurie gyvena svetur ir kiekviena vasara gryzta. Beda tame, kad negaliu ju pakesti, tiesiog , negaliu. Erzina daug dalyku juose. Kai jie gryzta bunu pikta, pavargusi. Na dar vasara galiu iskesti , bet kiek zinau jie neuzilgo grys visam gyventi i LT. va kasdienio gyvenimo su jais nepakelčoau. Kartais net galvoju kad geriau su vyru issiskirsiu, nei gyvensiu su jo vaikais ir kasdien gadinsiu savo nervus.
Iš Jusu posto neaišku, iš kur ta antipatija - ar jie objektyviai kažką blogai daro, ar šiaip nepatinka. Posto tikslas irgi neaišku - patarti? O ką patarti, kai niekas neaišku? Plius, sūnús kaip suprantu gyvena su motina. Tai ir LT turbūt su ja gyvens. Ar kraustytis pas jus? Kraustytusi pas mus. kas juose nepatinka…daug dalyku, netvarka, net ir tevas pabaria, jie vistiek nesitvarko, labai įnoringi, ne vienas tukstantis kainuoja mums ju norai, pramogos ir rubai. Kaip suprantu jie nera blogi ar kazkokie pikti vaikai. Iseitys tik dvi - keisti save, arba skirtis. Pasieškokit psichologo. Ir būtinai aptarkite šią situaciją su vyru. Kaip ketinate visi kartu gyventi, kiek +- skirti finansų jų poreikiams ir užgaidoms. O kas atsitiko, kad jie gyvens pastoviai su jumis? Iš dalies sveiku protu suprantu jūsų nenorą ir pyktį. Kita vertus jus žinojote savo vyro situaciją. Gaila ir vaikų. Jie turi teisę į savo tėvo dėmesį, ir į tėvo pinigines dalį. O kas atsitiko, kad jie gyvens pastoviai su jumis? Vyresnysis studijuos LT, o jo brolis tiesiog pasirinko kartu su juo gyvent pas mus. Su vyru auguname mano sunu , ir turime bendra vaika. Vyras mano sunu myli kaip savo, gerbiu ir myliu ji uz tai. Deja, bet jo vaikai man nera mylimi, gryze jie griauna mano rutina, namus.. turbut esu savanaude, kaip kad viena narė rašė. Liūdna, bet vargu ar kas pasikeis čia. Iš jaunuoliu pusės panašu, kad jie jūsu nė kiek negerbia. Aptarkit su vyru namu taisykles ir tegul jis pašneka su jaunimu. Skirtis dėl to tikrai neverta. Gal teks pakentėti kiek.
Pastarasis žodis iki šiol daugumai asocijuojasi su pikčiurna iš pasakų. Tačiau dabartinėje visuomenėje, kur didelis skyrybų ir pakartotinių santuokų skaičius, pamotės vaidmuo vis dažnėja. Kai žavus vyriškis per pirmą pasimatymą užsimena, kad iš ankstesnio ryšio turi vaiką, nereikėtų šios informacijos praleisti pro ausis, nes jeigu judviejų santykiai taps artimi, neabejotina, kad tai nebus tik dviejų žmonių ryšys. Jame visada figūruos trečias - mylimojo atžala. Neturėtum dėl to pernelyg išgyventi - stebėdama, kaip elgiasi su vaiku, gali nuspėti, koks tėtis jis bus judviejų mažyliams. Tačiau svarbu suprasti: nėra savaime suprantama, kad jo vaikas tave iškart pamils ar ims gerbti. Matydama, kad vyras myli vaiką iš pirmosios santuokos ir rūpinasi juo, gali įvertinti jo tėviškus jausmus ir gebėjimus. Vadinasi, jam bus svarbūs ir jūsiškiai. Bet jei jis pataikauja tau, akivaizdžiai ignoruodamas vaiko poreikius, nesidžiauk. Suklusti turėtum ir tuo atveju, jei tavo išrinktasis buvusią moterį koneveikia kiekviena proga.
Pavydas - turbūt pirmasis jausmas, kuris aplanko kone visas, susitikinėjančias su vyrais, praeityje jau turėjusiais šeimas. Mintis, kad esi „antrame plane“, dažnai užgožia kitas emocijas, todėl tuos retus atvejus, kai jis negali būti su tavimi, nes turi dalyvauti vaiko mokyklos šventėje ar nuvežti jį pas gydytoją, prisimeni gerokai ilgiau nei dažnus judviejų pasimatymus. Nežinia, ar tave paguos faktas, kad visiems normaliems tėvams patys svarbiausi gyvenime yra ir bus jų vaikai. Sunerimti turėtum, jei tavo išrinktasis mąstytų kitaip. Pamėgink įsisąmoninti, kad vaikas nėra ir negali būti tau konkurentas: santykiai su vaiku ir santykiai su mylima moterimi - visiškai skirtingi. Todėl nėra prasmės varžytis dėl „pirmos vietos“ jo gyvenime. Stenkis nepavydėti vyrui laiko, kurį jis praleidžia su savo vaiku: visiems vaikams yra svarbu pabūti dviese tik su tėčiu ar mama. Kaip ir tėvams pabendrauti su savo atžala. Pastebėjęs, kad tu prastai jautiesi ir pavyduliauji, vyras gali imti dvejoti. Atsisakęs pasimatymo su mažyliu ar juos retindamas, kad įtiktų tau, jis tikrai netaps artimesnis - priešingai, jausis kaltas savo vaikui. Ir to jausmo kaltininkė būsi tu. O štai pajutęs, kad esi supratinga, nepavydi, jis tikrai tai įvertins ir bus dėkingas.
Taip pat skaitykite: Pasiruošimas gimdymui: vyro perspektyva
Dar sunkiau susidoroti su pavydu jo buvusiai žmonai. Blogiausia, ką gali daryti, - tai pykti arba imti konkuruoti. Apsimestinis pataikavimas vyrui ir siekis ją nurungti kažin ar bus rezultatyvūs. Geriau vertink jo pirmąją santuoką kaip biografijos faktą, kuris niekaip nesusijęs su tavimi. Labai svarbu, kad nepamirštum pasilikti erdvės ir laiko vien sau, net jei esi iki ausų įsimylėjusi. Kai turi savų pomėgių, vyras netampa gyvenimo ir laiko centru, todėl kol jis būna su vaiku, gali užsiimti kitais reikalais: sportuoti, susitikti su draugėmis ar aplankyti savo šeimą. Tai kur kas prasmingiau už melancholiškus svarstymus, ar jis mane myli arba kodėl vėluoja grįžti.
Tikėtina, kad mylimo vyro atžala tau pajus pirmiausia būtent neapykantą, nes tavo asmenybė vaikui personifikuoja jo asmeninę tragediją - tėvų skyrybas. Ir visai nesvarbu, kad tėčio gyvenime atsiradai prabėgus nemažai laiko nuo tada, kai jis išėjo. Kaip galėtum sušvelninti šią situaciją? Santykių pradžioje pasistenk, kad vaikas tave matytų nepernelyg dažnai ir galėtų džiaugtis buvimu tik su tėčiu. Duok jam (ir sau) laiko priprasti, kad tėčio gyvenime yra kita moteris. Tik tada, kai vaikui tavo egzistavimas pasidarys įprastas, gali pradėti bendrauti intensyviau.
Tačiau nepuoselėk iliuzijų, kad neapykanta būna vien pasyvi ar baigiasi isteriškais riksmais. Kaip jaustis, kai vaikas sako, kad myli tėtį, o tavęs nekenčia? Kad jo mama graži, o tu stora pabaisa? Kai nutaisęs angelišką veidelį prisipažįsta svajojąs apie laimingą gyvenimą, kai tėtis tave pagaliau paliks ir grįš pas mamą? Arba piktdžiugiškai klausia, kada gi pagaliau numirsi? O kai vyrui nematant tave mėgdžioja ir bjauriai vaiposi? Arba sumeluoja, kad jam trenkei? Kaip bebūtų sunku, nepriimk šių vaiko emocijų asmeniškai. Juo labiau kad jos gali būti paskatintos tavo išrinktojo buvusios žmonos galbūt tiesmukais tavęs keiksnojimais, o galbūt tyliu, bet giliu liūdesiu. Būdama suaugusi turėtum suprasti, kad nei tavo pyktis, nei ašaros nieko nepakeis. Geriausia tokį vaiko elgesį ignoruoti - ypač santykių pradžioje. Kraštutiniais atvejais tuo metu, kai vaikas svečiuojasi pas tėtį, gali kur nors išeiti. Vėliau apsiribok paprastu bendravimu ir buitinėmis situacijomis. Kartu papietaukite ir paklausk, ar buvo skanu. Būtinai pagirk, jei vaikas, pavyzdžiui, nunešė nuo stalo indus, tačiau tai sakyk ne pataikaudama, o įvertindama konkrečius, nors ir labai mažus nuopelnus.
Kartais pamotės jaučia pareigą paauklėti vyro vaikus: išmokyti gerų manierų, įdiegti sveiko valgymo kultūrą… Tačiau tai tėvų teisė ir pareiga. Jei vaikas sako, kad mama leido, neturėtum kištis ir aiškinti, kad reiktų elgtis kitaip. Juo labiau laidyti negatyvių užuominų jo mamos atžvilgiu. Turbūt vienas didžiausių tabu yra prisipažinti, kad kieno nors vaikas tau nepatinka, o ypač tavo mylimojo. Neva savaime suprantama, kad vaikais būtina žavėtis. Tačiau jausti antipatiją yra normalu. Ją reiktų sau įvardyti ir pripažinti, nes slopinamas dalykas visada yra žalingesnis nei suvokiamas. Nereikia savęs prievartauti stengiantis keisti jausmus, tačiau tiesus pasakymas, kad „tavo vaikas mane erzina“ arba „man nepatinka vaikai“, irgi neduos teigiamo rezultato. Suprask, kad vaikas nei tavęs, nei šių aplinkybių nepasirinko. Vaiką turintį vyrą įsimylėjai tu, kaip ir jis tave, todėl visa atsakomybė už gerus santykius su jo atžala tenka tik judviem. Tai jūsų, o ne vaiko galvos skausmas. Patekusi į tokią padėtį nesistenk neigiamų jausmų maskuoti dovanomis ir perdėtu lipšnumu - vaikai pastebi nenuoširdumą greičiau nei suaugusieji. Dažniausiai santykiai susinormalizuoja jų neaštrinant ir išlaikant pagarbų atstumą. Neprivalai to vaiko pamilti, su juo žaisti ir draugauti, tačiau negali trikdyti jo ir tėčio ryšio.
Galvodama apie savo vyro vaiką, suprask, kad jeigu judu susilauksite savų, jis bus jūsų mažyliams vyresnis brolis ar sesuo. Tačiau tu niekada nebūsi jam mama. Tiesa, elgdamasi protingai ir būdama kantri, gali sukurti puikius tarpusavio santykius. Galbūt ūgtelėjęs vyro vaikas kreipsis į tave patarimų dažniau nei į savo tėvus. Štai ką pasakoja viena iš moterų: „Su vyro dukrele sutariu tikrai gerai. Mano darbo grafikas lankstus, dirbu netoli centro, todėl mielai nuveždavau ją į baleto pamokas. Kadangi vaikystėje pati lankiau šokius, su džiaugsmu stebėdavau jos repeticijas, net pirmuosius koncertinius drabužėlius nupirkau aš. Tačiau kai ji pirmą kartą šoko didžiojoje scenoje, į pasirodymą, žinoma, eiti negalėjau, nes jį žiūrėjo abu tėvai - mano vyras ir jo buvusi žmona.“ Tokių situacijų gyvenime, deja, bus nemažai ir jas turėtum priimti kaip neišvengiamybę.
Patarimai, kaip elgtis su vyro vaiku
- „Taip“ naujoms žinioms. Skaityk psichologines knygas, domėkis vaiko raida, psichologija. Išdrįsk pasikonsultuoti su specialistu.
- „Ne“ vaiko auklėjimui. Nepretenduok į mamos vaidmenį ir nepamokslauk vaikui. Jei matai, kad vyrui reikalingas patarimas vienu ar kitu auklėjimo klausimu, nesivaržyk ir pasakyk savo nuomonę. Tačiau nesijaudink, jei tavo patarimų nėra klausoma.
- „Taip“ asmeniniams pomėgiams. Neatsisakyk to, kas tau malonu.
- „Ne“ pataikavimui ir nenuoširdumui. Santykių pradžioje moterys greitai įsijaučia į namų šeimininkės vaidmenį ir stengiasi rūpintis būsto jaukumu, pažindintis su savo išrinktojo vaiku ir kuo greičiau įtikti jam, esą pelniusios jo simpatiją surinks daugiau pliusų. Neskubėk, nes vaikas atpažins nenuoširdumą, tavo draugas pasijaus spaudžiamas į kampą, o tu pati - neįvertinta.
- „Taip“ tavo ir vaiko pomėgiui. Sugalvok, ką galėtumėte veikti su vaiku dviese. Pavyzdžiui, kepti savaitgalio pyragą ar važinėtis dviračiu. Svarbu nepersistengti ir nepradėti konkuruoti su jo mama. Vaikas tai pajus tuoj pat.
- „Ne“ konfliktų baimei. Neakcentuok jų.