Vaiko piešinys: etapai, reikšmė ir interpretavimas

Piešimas yra neatsiejama vaiko raidos dalis. Tai ne tik smagus užsiėmimas, bet ir galingas įrankis, leidžiantis pažvelgti į vaiko vidinį pasaulį. Piešinys tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip piešiniai gali atspindėti asmenybę, kokius aspektus vertinti ir kaip interpretuoti vaikų kūrybą.

Piešimas kaip komunikacijos ir saviraiškos forma

Piešti patinka visiems vaikams. O piešia jie tai, ką mato aplinkui, ką myli, apie ką svajoja. Todėl kiekvieno vaiko piešinys, pasak psichologų, projektyvus, t. y. atspindi jausmus, vizijas, fantazijas, mintis kurios kyla piešiant. Piešimas - viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Su vaikais dirbantys specialistai vis dažniau pasitelkia meno terapiją. Dailė - geras būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Dailės terapija - visuomet galimybė prabilti apie save, net, kai tai būna labai sunku. Piešinys dažniausiai gimsta tyloje, tačiau jis prabyla dažniausiai labai išraiškinga, turtinga vidinių išgyvenimų kalba, kurią perduoda piešinio linijos, spalvos, figūrų išsidėstymas erdvėje, jų dydis, formos, santykiai.

Ankstyvieji piešimo etapai

Metų vakams daug labiau rupės pieštuką pakramtyti, nei juo piešti. Tam, kad vaikas imtų piešti, tėvai turi parodyti kaip tai daryti ir atėjus laikui vaikas pats bandys palikti pirmąją žymę popieriaus lape. Pirmosios piešimo pamokos daugiau bandymas sužinoti, ką pieštukas gali. Mažylis eksperimentuoja ir bando kopijuoti jus. Pirmieji bandymai piešti dažniausiai yra brūkšnelių ir linijų kombinacijos. Piešimas primena keverzonę. Vaiko piešimas pereina prie apskritimo formos keverzonių. Šis procesas rodo, kad vaikas jau geba kontroliuoti piešimo procesą, jo rankytės sugeba geriau valdyti pieštuką. Nors jums tai smulkmena, bet vaikui tai didelis žingsnis. Šie judesiai labai svarbūs, nes tai reiškia, kad jūsų vaikas tuoj išmoks piešti apskritimą.

Raidos etapai ir jų svarba

Liaunasi piešti apskritimo formas ir pradeda piešti linijas, zigzagus, kitaip tariant mokosi piešti atskirus daiktus, kuriems pamažu duos pavadinimus. Tokio amžiaus vaikai nemoka sugalvoti ir nupiešti. Jie piešia, ir į ką labiausiai piešinys panašus - taip ir pavadina. Pamažu žaisdami su brūkšneliais vaikas jau išmoksta valdyti pieštuką, jį atitraukti ir vėl priglausti kada reikia. Dažniausiai vaiko pirmasis piešinys yra saulė, medis. Šio amžiaus vaikai labai mėgsta vaizduoti žmogeliukus, kurių galvos labai didelės, o kūnas mažas. Jie žmogų vaizduoja iš pagrindinių detalių galvos ir kūno. Vaikai daugiau dėmesio suteikia žmogaus galvai, o kūnui daug reikšmės neteikia. Psihologai šį reškynį analizuoja ne dėl to, kad vaiku dar trūksta piešimo įgūdžių, o dėl to, kad piešiamo žmogaus galva daug didesnė, nes vaikas piešdamas dažniausiai vaizduoja suaugusio žmogaus galvą, kuri jam atrodo daug didesnė ir įspūdingesnė. O kūną piešia savo, kuris dar mažas ir ne taip gerai matosi. Po kurio laiko, kai vaiko pasitikėjimas savimi augs, vaikas žmogaus kūną pieš didesnį su daugiau detalių. Ties 5 metais atsiranda rankos, kojos, drabužiai. Piešiniuose imama vaizduoti šeima. Vaikai pirmiausiai piešti pradeda tas kūno dalis, kurios jam labiausiai įsimena. Su kiekvienu piešiniu atsiras vis daugiau detalių.

Intelektas ir vaizduotė piešiniuose

Prasideda naujas piešimo etapas, kada vaikas piešiniuose jau demonstruoja savo intelektą. Jis ima vaizduoti savo dienos išgyvenimus, pomėgius. Piešimas tampa tarsi dienoraštis, kuriame vaikas užrašo savo svajas, mintis. Vaikai stengiasi pavaizduoti tikrus įvykius, kurie nutiko jo gyvenime. Piešdami daiktus vaikai bando parodyti ir jų kitas puses, kad kėdė turi keturias kojas, upė bėga žemė. Kadangi jie nežino, kaip vaizduojama perspektyva, jų piešiniai atrodo išskėsti, statūs.

Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus

Piešimo priemonės laikymas

Vaiko būdas laikyti kreidelę, pieštuką, rašiklį, keičiasi jam augant. Rašymo priemonės laikymas yra glaudžiai susijęs su vaiko motorine raida. Pirmieji pratimai, neabejotinai darantys įtaką rašymo įgūdžių vystymuisi ateityje, prasideda jau kūdikystėje, kur vaikas bando griebti daiktą, manipuliuoti žaislais, šliaužti, atrasti naujas faktūras liečiant, žaisti su kamuoliu, vaikščioti, važiuoti dviračiu ir pan. - visa tai susiję su mažais ir dideliais motoriniais įgūdžiais, taigi ir su rašymo priemonė, įskaitant piešimą ar rašymą. Kiekvienas amžius tarpsnis turi savo rašymo technikos vystymosi ypatumus.

Jeigu Jus pastebite vieną ar kelis aukščiau išvardintus požymius sąraše, stebėkite savo vaiką. Neteisingai pieštuką / rašiklį laikantis vaikas, mokykloje nenorės žaisti jokių žaidimų, susijusių su piešimu, tapyba ir rašymo mokymusi, nes jo ranka gali greičiau pavargti, gali skaudėti plaštakos sritį.

Piešimas kaip saviraiškos būdas

Vaikų ir paauglių psichologo, Mykolo Romerio universiteto (MRU) lektoriaus Aleksandro Segal teigimu, tai yra viena iš svarbiausių vaiko raidos etapų veiklų. Piešimo, kaip ir kiekvieno dalyko, yra mokoma. Jis turi savą metodinę sistemą ir principus. Mokant piešti reikėtų remtis principu - nuo paprasto prie sudėtingo. Vaikus piešimo pagrindų ir taisyklių mokyti reikia nuosekliai ir sistemingai (forma, konstrukcija, proporcijos, padėtys, tonai). Piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. R. Juknevičienė pasakoja, kad vaiko piešimo gebėjimai labai priklauso nuo praktinės patirties. A. Segal sako: „Nuo pat mažens. Svarbu yra stebėti, ar vaiko piešiniai keičiasi. Pavyzdžiui, jeigu berniukas nuolatos piešia mašinėles ir jo piešiniai yra įprasti, tai tie piešiniai mums informacijos apie pasikeitimus vaiko vidiniame pasaulyje gali nesuteikti. Jo teigimu, didelio skirtumo, kokias piešimo priemones rinktis - pieštukus, flomasterius, kreideles, dažus - nėra. Jeigu vaikui kažkas nepavyksta ir jis linkęs iš karto sunaikinti tą kūrinį, tai gali būti, pavyzdžiui, perfekcionizmo požymis, kuris nebūtinai reiškia gerą bruožą, nes tai rodo, kad vaikui nebus lengva. Bet tuo pačiu tai gali ir nieko nereikšti.

Kaip interpretuoti vaiko piešinius

Piešinys tarsi langas, padedantis atidžiau pažvelgti į vaiko vidų. Pasirinktas popieriaus lapas, piešimo priemonės, piešinio dydis, padėtis erdvėje, piešiniuose vyraujančios formos ir spalvos gali suteikti daug informacijos apie mažylio charakterį, jo būseną, mintis, emocijas bei išgyvenamus vidinius konfliktus. Interpretuojant vaikučio piešinius galima spręsti apie jo intelektinę raidą ir apie psichologines problemas. Piešiant plėtojasi psichomotoriniai, sensomotoriniai, kalbiniai įgūdžiai, pasaulio pažinimas, savivoka. Piešimas viena ankstyvųjų komunikacijos ir mąstymo formų šalia žaidimo ir kalbos. Pirmiausia norėtųsi paminėti, kad bet kokią psichologinę diagnostiką būtina atlikti psichologo kabinete, o ne namuose. Negalima vertinti vaiko piešinio, kurį jis piešė, paprašytas vieno iš artimųjų. Piešdamas vaikas neturi matyti asmenų ar objektų, kuriuos piešia (tėvų, brolių ir seserų, namų). Jei mama prašys vaiko nupiešti šeimą, tikėtina, kad jis nupieš tik mamą, nes ji tuo metu yra šalia. Visuomet piešiniai yra vertinami kartu su jų autoriumi. Paprastai analizuojami vyresnių kaip 4-5 metų vaikų piešiniai. Vaikai iki maždaug 5 metų daugiau tyrinėja spalvas, jiems patinka ryškios, ant popieriaus lapo gerai matomos spalvos. Tokios yra juoda, mėlyna, raudona. Mažyliai kuriam laikui tarsi susižavi viena spalva, gali visą spalvinimo knygelę nuspalvinti viena spalva.

Spalvų reikšmė vaiko piešiniuose

Yra teorijų, kurios vertina formalius piešinukų kriterijus: popieriaus lapo dydį, formatą, pavienių pavaizduotų elementų dydį, formas, naudojamas linijas ir dėmes, pasirinktas spalvas ir judesio perteikimą. Manoma, kad stabilios psichikos vaikas rinksis visą spalvų skalę, išskyrus juodą ir baltą spalvas. Vaikai linkę į depresiją ir neurozes - vengs geltonos spalvos ir raudonos bei daugiau naudos juodą ir baltą spalvas.

Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas

Dailės terapija vaikams

Dailės terapija (DT) gali būti taikoma ankstyvojo amžiaus vaikams kaip gausios jutiminės patirties laukas, smulkiosios ir stambiosios motorikos lavinimas, verbalinės raiškos skatinimas. Vėlesniais amžiaus tarpsniais specialiai nukreipti dailės užsiėmimai leidžia vaikams išreikšti savo vidinį pasaulį, jį suvokti, stiprinti savivoką, emocijų raišką, sąvokų formavimąsi. Specialiųjų poreikių vaikai šiuose užsiėmimuose turi galimybes lavinti motorinius įgūdžius, stiprinti erdvės suvokimą, savivoką, išreikšti negatyvius ir pozityvius išgyvenimus, labiau suvokti juos, lavinti kalbinę raišką.

Užsiėmimo pradžioje, vykstant „apšilimui“, pristatoma ir aptariama užduotis, supažindinama su turimomis medžiagomis (dažai, pieštukai, molis ir kt.), kaip jomis naudotis. Apie vieną valandą vyksta kūrybinis procesas. Po to grupės nariai susirenka į bendrą ratą pristatyti savo kūrinių. Tuomet kiekvieno dalyvio idėjos, kūrybiniai impulsai yra pastiprinami visų dalyvių, senos idėjos išskleidžiamos naujais aspektais ir atrandami netikėti bendri sprendimai bei stimuliuojamas individualus kūrybiškumas.

Vaikui piešiant labai didelę reikšmę turi terapeuto pritarimas, palaikymas. Pagrindinis dailės terapijos tikslas yra įžvelgti vaiko problemas, kada reikia pagalbos; pažadinti vaiko emocijas, jas išreikšti, įvardyti verbalizuoti. Dailinės veiklos metu reikia nukreipti dėmesį į vaiko būseną, aptarti jo darbą, tai padeda suvokti vaikui savo išgyvenimus, akcentuoti pozityvų problemos sprendimo būdą.

Dailės terapija visuomet padeda geriau ir tiksliau suvokti visko kas vyksta ir atsitinka prasmingumą, žmogaus rezervus, kurie slypi jo vidinio pasaulio erdvėje, ir kuriuos iš išorės taip nelengva pamatyti. Dailė - geras būdas išsakyti sumišusius, ne iki galo suvoktus jausmus, siekiant suteikti jiems aiškumo ir tvarkos. Dailės terapijos metu vaikas užmezga dialogą su pačiu savimi. Jausmai ir išgyvenimai pateikiami sau ir kitiems suprantama forma. Vaikas pamažu ir jam nekeliančiu įtampos būdu prisitaiko prie aplinkos ir joje kūrybiškai gyvena.

Dailės terapija gali leisti bent jau vaizduotėje atkurti tai, kas yra prarasta arba buvę praeityje. Atvaizduojant praeityje buvusius įvykius, sukyla su jais susijusios emocijos, o šias emocijas išreiškus, galima pajusti palengvėjimą. Piešiantysis gali atkurti gąsdinančius sapnus, tokiu kaip kritimas arba bėgiojimas nuogam gatvėmis. Galima paraginti pacientą sugalvoti naujų dar labiau jaudinančių scenų variantų. Šitaip jis gali daugiau sužinoti apie jam baimę keliančius dalykus ir atkartojęs juos piešinyje, nebe taip jų bijoti.

Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui

Dailės terapija - visuomet galimybė prabilti apie save, net, kai tai būna labai sunku. Iš vaiko piešinių matome, kaip jie vystosi. Piešinys atspindi jausmus, vizijas, fantazijas, mintis kurios kyla piešiant.

Piešimo raidos etapai

• Atsitiktinės žymės: patys pirmieji kūdikių grafiniai ženklai, pastebėti atliekant eksperimentus.
• Nekontroliuojama keverzonė: toliau plečiama kinestetinė patirtis. Pasitaiko, kad vaikas stengiasi tyrinėti save.
• Kontroliuojama keverzonė: vaikas atpažįsta savo ryšį su abstrakčiais ženklais ant popieriaus. Linijos ir spalvos vaikui tampa reikšmingos, jos dažnai kartojamos ir lengvai keičiamos. Šiame etape vaikas itin smalsus, jam būdinga tyrinėjimo formų įvairovė.
• Ikischeminis piešinys: vaikas daro akivaizdžią pažangą. Jis įsisąmonina save kaip pasaulio centrą. Pastebimos pirmosios pastangos vaizduoti žmonių figūras (galvakojai), namus, medžius. Spalva yra mažiau svarbi. Dabar dėmesio centras yra forma. Dar nenustatomi erdviniai santykiai.
• Scheminis piešinys: vaiko meninė kūryba labai individualizuota ir liudija jo „sutvarkytą“ pasaulį. Kai jis nukrypsta nuo savo įprastos schemos, atsiranda plastinės raiškos įvairovė: nauji spalvų deriniai, kompozicijos netikėtumai, dekoratyviniai elementai. Svarbūs erdvės santykiai pažymint pagrindo ir dangaus linijas. Spalvos artimos objektams.
• Piešinių realizmas: išryškėja akivaizdžios įtakos. Didesnis dėmesys skiriamas detalėms, realistinėms interpretacijoms, įvairiai vartojamos spalvos, daugėja dekoratyvinių elementų įvairiuose projektuose. Dingsta dangaus linija. Dangus virsta oru.
• Pseudonatūralistinis piešinys: susikoncentruojama į natūralią aplinką.

Daugelio psichologų nuomone - vaiko piešinys atspindi ne tai, ką vaikas mato, bet tai, ką jis žino. Vaikų piešiniai rutuliuojasi lėtai, protrūkiais, kartais jie regresuoja į ankstesnįjį etapą. Todėl ikimokyklinuko ir pradinuko saviraiška turėtų būti nagrinėjama labiau kaip pažinimo būdas ir atspindys, o ne tik kaip estetinių gebėjimų sritis.

Kaip reaguoti į vaiko piešinius

Taigi jūsų vaikas nupiešė piešinį. Pažvelkite į jį. Vaikai piešia tai, kas jiems rūpi. Piešiniai kalba ne tik profesionalams.

• Mėgstami herojai: mėgstamus knygų ar filmų herojus. Puiku. Tai rodo susidomėjimą, prisirišimą.
• Gyvūnai: veikiausiai jūsų vaikas jautrus ir pažeidžiamas. Mažieji nereti save tapatina su gyvūnais.
• Mūšiai: paprastai juos piešia berniukai. Tai normalu. Manoma, jog tokiais piešiniais vaikas iškrauna viduje susikaupusią vyrišką agresiją. O štai prievartos, žudynių, katastrofų scenos jau kalba apie vaiko baimę. Jei siužetas kartojasi gana dažnai, galima spėti, jog vaiką kamuoja nuolatinė baimė, jums vertėtų pasikonsultuoti su psichologu.
• Spalvos: atkreipkite dėmesį į spalvas. Psichiškai sveikas vaikas naudoja ryškių spalvų paletę, daugumą spalvų parenka pagal paskirtį: saulė - geltona, dangus - mėlynas, žolė - žalia. Vis dėlto pastebėjote, kad kuri nors viena spalva aiškiai dominuoja visose jo piešiniuose? Juoda- liudija vaiko baimę, atsiribojimą, palūžimą. Ypač jei piešinyje gausu aštrių juodų štrichų, net perdreskiančių popierių.

Pirmuosius vaiko piešinius, kaip sako pedagogė, pagrįstai gretinami su vaiko kalba. Tobulesnė kalba padeda formuluoti mintis ir reguliuoti veiklą. „Piešti vaikui bus daug paprasčiau, jeigu savo vaizduotėje suvoks pagrindinę objekto formą. Su ikimokyklinukais dirbanti pedagogė pažymi, kad piešdamas vaikas pažadina savo emocijas, koreguoja elgesį, kalbą. R. Juknevičienė pasakoja, kad vaiko piešimo gebėjimai labai priklauso nuo praktinės patirties.

Fraktalinis piešimas kaip savęs pažinimo būdas

Fraktai - tai geometrinės figūros, pasižyminčios savybe būti panašioms į save įvairiuose masteliuose. Tai autorinė piešimo metodika, kur linijos piešiamos užmerktomis akimis, o gautas linijų raizginys spalvinamas, rašoma pranešime žiniasklaidai. Pasak B. Paulauskienės, toks piešinys yra maža mūsų gyvenimo detalė, netiesiogiai, bet gana tikslai, atspindinti visą mūsų gyvenimą. Piešinyje slypi informacija apie jo autoriaus charakterį, talentus, potencialą, spręstinus ir koreguotinus dalykus, sveikatą ir dar daug įdomaus. Taip pat šis metodas yra savęs pažinimo ir tobulinimo instrumentas bei meninės saviraiškos būdas. Visų pirma noriu pabrėžti, kad fraktalinio piešinio skaitymo procesas yra labai subjektyvus. Piešinys - tai papildoma informacija apie žmogų, būdas kitu kampu pažvelgti į save. Nesuabsoliutinkime gautos informacijos, žmogus yra labai sudėtinga būtybė, turinti nenusakomą daugybę galimybių įvairiai pasireikšti.

Piešinio padėtis lape:

• Nusako charakterio pusiausvyrą, harmoningą požiūrį į laiką, t. y. rodo, kad žmogus nepamiršo savo praeities, turi ateities planų, geba suvokti dabarties momento reikšmę.
• Piešinys, pasislinkęs į kairę, rodo, kad praeities įvykių patirtis gali būti ta priežastis, kuri trukdo žmogui eiti į priekį, laisvai kurti naujus planus, svajoti.
• Piešinys, pasislinkęs į dešinę, - tai veržlios, jaunatviškos asmenybės piešinys. Šiam žmogui norisi visko greitai ir iš karto.
• Tokio piešinio autorius - įkvėpimo žmogus. Jam turėtų ypač sektis viskas, kas daroma su įkvėpimu.
• Tokį piešinį nupiešęs žmogus daug galvoja apie pareigas, atsakomybę, sunkiai dirba, pavargsta, galbūt blogai jaučiasi.
• Šio piešinio autorius gyvena maloniais praeities prisiminimais.
• Tai labai optimistiška kompozicija. Rodo didelius ir dažnai idealizuotus ateities lūkesčius.
• Tai mažiausiai optimistiška kompozicija. Žmogaus mintys susijusios su praeitimi, sudėtinga, dažnai skaudi jo patirtis, liūdni prisiminimai. Tokio piešinio autoriui rekomenduojame užsiimti saviugda, ieškoti gyvenime to, kas gražu ir gera. Išmokti džiaugtis savo gyvenimu.
• Toks piešinys rodo nelabai optimistišką požiūrį į ateitį. Rekomenduojame neskubėti, pasitikėti likimu.
• Mažiukas piešinys viršuje, užimantis ne daugiau kaip 1/3 lapo, gali liudyti, kad žmogus ne iki galo atsiskleidęs, egocentriškas, užsisklendęs. Bet kartu jis kalba ir apie pakilią nuotaiką.
• Mažiukas piešinys lapo apačioje, užimantis ne daugiau kaip 1/3 lapo, gali liudyti, kad žmogus ne iki galo atsiskleidęs, egocentriškas, užsisklendęs. Jei piešinio kompozicija tokia, kaip 12, 13 ir 14 pav., patariama plačiau žvelgti į gyvenimą, atsikratyti kompleksų.
• Įvairiai pasisukusios U formos piešinys. Atrodo, tarsi būtų atsivėrusi tuštuma dabarties laiko zonoje. Toks piešinys rodo, kad žmogui sunku adekvačiai suvokti dabarties įvykius. Jis galvoja tik apie tai, kas jau buvo, arba apie tai, kas dar bus.
• Mažas piešinys, užimantis ne daugiau kaip 1/3 lapo, rodo, kad žmogus dar neatsiskleidęs ir turi didžiulį potencialą.
• Labai didelis piešinys, dažnai atsiduriantis už lapo ribų, liudija, kad žmogui sunku susikaupti, sutelkti dėmesį.
• Aptakios formos piešinys, kurio išorinis kontūras beveik lygus, tik su vienu kitu nedideliu išsikišimu, rodo žmogų esant labai patikimą, gebantį atlikti tikslumo reikalaujančius darbus.
• Jei išorinis fraktalinio piešinio kontūras turi daugybę įvairių, dažnai keistos formos išsikišimų, vadinasi, jį nupiešęs žmogus - labai kūrybingas, meniškos prigimties. Jam tinka kūrybingumo reikalaujanti veikla, reikalinga erdvė tam pasireikšti. Toks žmogus neištvers monotonijos.
• Jei piešinys turi keletą nedidelių išsikišimų, kurie nėra ypatingos formos, tai byloja apie nuosaikiai kūrybingą žmogų, ieškantį grožio jį supančioje aplinkoje.

Medžio piešinio testas

Medžio piešimo testas - tai projekcinis testas, kurio metu prašoma nupiešti medį. Jis greitai išpopuliarėjo, nes tai paprastas, sąlyginai greitas ir nesukeliantis įtampos būdas sužinoti apie žmogaus vidinį pasaulį, savivertę ir savijautą.

• Medžio išsidėstymas lape. Teigiama, kad medžio išsidėstymas lape atspindi vaiko pojūtį ir savęs vertinimą pasaulyje, t.y. savo aplinkoje, bendraamžių grupėje ar šeimoje. Įvertinkite, koks medžio dydis ir kiek vietos jis užima lape. Ar jis nupieštas lapo centre ir yra pagrindinis piešinio akcentas?
• Medžio laja. Didelis, storas medžio kamienas yra siejamas su gyvybine energija, atvirumu pasauliui, noru pažinti, o plonas, trumpas, menkas kamienas simbolizuoja nuovargį, silpnumą, užsisklendimą. Jei kamienas yra neįprastai ilgas ir tiesus, vertinama, kad vaikui svarbus racionalumas, tvarka, kontrolė.
• Medžio šaknys. Piešinyje matomos, aiškiai išreikštos medžio šaknys siejamos su didesniu stabilumo ir saugumo jausmu, o jeigu jų nėra arba jos menkos interpretuojama, kad vaikas gali jaustis nesaugus, atskirtas, vienišas, tarsi neturintis pagrindo po kojomis.
• Medžio lapai. Jie siejami su vaiko socialiniais įgūdžiais ir polinkiais. Vertinama, kad dideli, aiškiai išreikšti medžio lapai yra gebėjimas laisvai bendrauti, megzti santykius, draugauti, o maži lapai siejami su drovumu, atsargumu bendraujant.
• Medžio vaisiai, gėlės. Papildomos piešinio detalės, pavyzdžiui, saulė, žolė, paukščiai ir gyvūnai rodo, kad vaikas atvirai ir optimistiškai žvelgia į pasaulį, jaučiasi saugus ir priimtas.
• Piešimo technika. Vertinant piešinį svarbu apžvelgti ne tik tik jo detales, bet ir piešimo techniką. Pavyzdžiui, stiprus piešimo priemonės spaudimas gali rodyti didelę vaiko gyvybinę energiją, bet gali ir simbolizuoti įtampą, nerimą. Vos matomos, švelniai braukiamos linijos rodo drovumą, nesaugumą. Tvarkingos, aiškios linijos - savitvarda, organizuotumas.
• Piešinio spalvos. Spalvos nėra pagrindinis vertinimo kriterijus, tačiau jos, žinoma, gali turėti reikšmę. Tamsios, niūrios spalvos (pvz., juoda, tamsiai pilka, ruda) - gali rodyti įtampą, liūdesį, nerimą arba uždarumą. Ryškios spalvos (raudona, oranžinė, geltona) - gali atspindėti energiją, emocijų intensyvumą, kartais - impulsyvumą. Žalia ir mėlyna dažniausiai siejama su ramybe, stabilumu, harmonija, socialiniais ryšiais.

tags: #vaikai #piesia #zmogu