Nerimas yra viena iš pagrindinių emocijų, su kuria susiduria žmonija. Tai psichologinė, fiziologinė ir elgesio būsena, kurią sukelia realiai galima grėsmė gerovei ir išgyvenimui. Jaučiant nerimą padidėja susijaudinimas, organizmas pasirengia veikti ir siekia nepalankios situacijos įveikos, o tai nulemia specifinius elgesio modelius. Vaikų nerimą galima suvaldyti, tačiau labai svarbu imtis veiksmų.
Nerimas šiuolaikiniame pasaulyje
Išgyvenamo nerimo intensyvumas ir pasireiškimas priklauso nuo žmogaus amžiaus, asmeninių savybių (įgimtų), gyvenimo patirčių bei aplinkos. Cattel teigimu, mokslininkai tyrinėdami nerimą išskiria šimtus nerimo pasireiškimo požymių. Dar 1621 metais R. Burtonas savo veikale Melancholijos anatomija aprašė socialiai nerimastingų žmonių nerimo sutrikimų simptomus bei teigė, jog ši baimė yra susijusi su daug neigiamų padarinių.
Vyrauja nuomonė, kad nerimas yra mūsų laikų bruožas, sutrikimų skaičius nuolat auga, o tai yra siejama su politiniais, socialiniais ir aplinkos pokyčiais. Pastaruoju metu pasaulyje kylantys įvairūs iššūkiai ir sunkumai lemia tai, jog svyruoja žmonių gerovės pamatas, o prastėjanti psichikos sveikata yra viena iš opiausių problemų, su kuria susiduria visuomenė. Būtent nerimo sutrikimai yra viena iš dažniausių psichikos sveikatos problemų. Itin didelį susirūpinimą kelia vaikų bei paauglių emocinė sveikata. Depresija ir nerimas yra viena iš dažniausių vaikų ir paauglių psichopatologijos formų, susijusių su reikšmingais funkciniais sutrikimais bei savižudybės rizika.
Vaikystė ir nerimas
Dauguma žmonių mano, jog vaikystės laikotarpis yra kupinas nerūpestingų dienų ir be jokios atsakomybės. Tačiau mokslininkai patvirtina, jog nerimas yra pati didžiausia problema, su kuria vaikai susiduria skirtingais raidos periodais. Ir nors baimės ir fobijos yra gyvenimo dalis, susijusi su vaiko raida - pavyzdžiui, natūralu yra tai, jog kūdikiai jaučia atsiskyrimo baimę, vyresniame amžiuje baimės rūšys kinta - bijoma gyvūnų, tamsos, taip pat nerealių personažų, tokių kaip vaiduokliai ar monstrai, dar vėliau bijoma nepritapti ir t. t., tačiau labai svarbu yra stebėti, kaip stipriai tai vaikui kelia nerimą. Nerimo sutrikimai yra diagnozuojami vienam vaikui iš dešimties.
Dažnai nerimas yra ženklas, jog vaikas kenčia. Vaikai, kurių nerimo lygis aukštas, susiduria su tokiomis problemomis, kaip žemas savęs vertinimas, ryški nesėkmės baimė, padidėjęs jautrumas kritikai ir vertinimui savo atžvilgiu, emocinis labilumas, bloga nuotaika, somatiniai nerimo pasireiškimai. Be to, jiems sunku kurti tarpasmeninius santykius, nes uždaras būdas, nepasitikėjimas savimi lemia tai, jog jie yra atstumiami kitų vaikų.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Pagalbos svarba
Kalbant apie vaikų psichikos sveikatą, didžiausias dėmesys yra skiriamas problemoms, susijusioms su agresyviu elgesiu, dėmesio, valgymo sutrikimais, polinkiu į savižudybę. Vaikai, susiduriantys su nerimo problemomis, dažnai laiku negauna pagalbos, nes yra manoma, jog tai tėra vaiko asmenybės dalis, kad nieko negalima pakeisti ir kad profesionali pagalba nereikalinga. Laiku nesuteikus reikalingos pagalbos, padidėja tikimybė, kad vaikai taps nerimastingais suaugusiaisiais, susiduriama su dideliais gyvenimiškais sunkumais, tokiais kaip priklausomybės, neprisitaikymas, tarpasmeninių santykių ir sveikatos problemos, polinkis į depresiją ir suicidiškumą. Kiekvienas vaikas yra individualus, todėl kiekvieno patiriamas nerimas taip pat yra individualus, tačiau yra tam tikri bendri nerimo modeliai, kurie yra specifiški.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), Jungtinių Tautų vaikų fondas (UNESCO) ir kitos organizacijos aktyviai skatina veiklą, kuri teigiamai veiktų vaikų ir jaunimo gerovę. Siekiant vaikų ir paauglių psichikos sveikatos gerinimo, labai svarbu kurti sveikatos stiprinimo strategijų bei prevencijos programas.
Baimės vaikystėje: nuo vorų iki vaiduoklių
Vaikas bijo vorų? Dreba vos kambaryje išjungus šviesą? Šios baimės paprastai būna visiškai iracionalios, užtai gali realiai apkartinti gyvenimą. Tai tereiškia, kad mes bitę pastebėjome. Kad vaikas nepatrauktų bičių „dėmesio“, vasarą prieš einant į kiemą papurkškite ar patepkite jo odą vabzdžius atbaidančiu repelentu. Vorų reputacija ne per geriausia. Dauguma vorų nėra nuodingi, o net ir nuodingieji nekelia tokio pavojaus, kaip įsivaizduojame. Vorai nėra agresyvūs, jie patys vengia pernelyg artimo kontakto su žmogumi. Gelia tik paimti į rankas, kai juos užkliudo, suspaudžia. Kodėl vaikams taip baisu būti tamsoje? Netekęs regos pojūčio sunerimsta beveik kiekvienas. Geriausias „vaistas“ - pabūti pusiau pritemdytame kambaryje, užsidaryti duris ir šviesą gesinti pamažu. Stebėkite kvėpavimą, liaukitės gesinusi šviesą (ar šviesas, jei kambarį tamsinsite vieną po kitos išjunginėdama mažesnes lemputes) dar prieš prasidedant panikos priepuoliui. Ką gi, tai patvirtinti galėtų beveik kiekvienas mokslininkas - niekas dar nėra įrodęs, kad pabaisos ar vaiduokliai egzistuoja.
Vaikų pasakojimai apie baimes
- Nojus 3 m.
- Aurėja, 4 m.: „Bijau pabaisų, raganų ir karalienių, nes jos labai baisios. Gyvena rūmuose ir gali mane nunuodyti su obuoliu. Dar bijau plėšikų, kurie žmonių rūbus plėšo arba įsibrauna į namus."
- Medeina, 4 m. 3 mėn.: „Aš bijau viena miegoti, nes kas nors mane paims."
- Ugnė, 4 m.
- Gabrielius, 4 m. 11 mėn.: „Bijau vilkolakio ir Helovino moliūgo."
- Tauras, 5 m. 6 mėn.: „Nieko nebijau."
- Domas, 6 m. 10 mėn.: „Bijau žaisti sieninėje drabužių spintoje, nes rūbai atrodo kaip vaiduokliai. Nemėgstu griaustinio ir vorų, nors žinau, kad neįkąs."
- Aras, 8 m. 2 mėn.: „Sunku pasakyti… Bijau pasiklysti mieste, miške ar kokiame nors rajone. Kur nors Vilniuje, kur nežinau kelio."
- Joringis, 9 m.
Pasak mokslininkų, žmonės nuo mažens yra pasirengę tam tikrų baimių… išmokti. Tai susiję su išgyvenimu ir siekia net akmens amžių. Kitais žodžiais tariant, įvairios baimės padeda apsisaugoti nuo grėsmių. Psichologų teigimu, visiškai normalu, jei vaikas ko nors bijo. Teigiama, kad mažamečiui paprastai ramybės neduoda dvi keturios baimės. Vaikų psichologiją tyrinėjantys specialistai nustatė, kad daugiausia baimių turi 2,5-4 m. vaikai. Tačiau dėl to tikrai nereikėtų nerimauti, nes atšventus 5-ąjį gimtadienį jų ima sparčiai mažėti.
Baimės pagal amžių
- Kūdikiai ir 1-2 m.: Slopiname kūdikių baimes. Pastarųjų metų tyrimais įrodyta, kad vaikai gimsta neturėdami jokių baimių. Jų atsiranda pirmaisiais gyvenimo metais. Pasak kūdikių raidos specialistų, metų mažylis jau gali bijoti numatomo įvykio, nes geba tarpusavyje susieti nemalonius išgyvenimus ir juos sukėlusius objektus. Pavyzdžiui, bijo žmogaus baltu chalatu, nes jis asocijuojasi su skausminga procedūra, ir pan. Maždaug 8 mėn. vaikutis pradeda bijoti svetimų žmonių (dažniau vyrų). Antrąjį gyvenimo pusmetį kūdikis ima jausti išsiskyrimo baimę. Vaiko raidos specialistų duomenimis, nuo 9 iki 15 mėn. ši baimė stiprėja, o nuo 16 mėn. paprastai ima mažėti.
- Ikimokyklinukai: Mažiname ikimokyklinukų fobijas. Tokio amžiaus vaikų pasaulis sparčiai didėja, todėl normalu, kad daugėja ir įvairių baimių. Šiuo metu labai sustiprėja naujų vietų ir žmonių baimė. Pasak vaikų psichologų, tokio amžiaus vaikų baimės susijusios su patirtomis situacijomis arba lakia vaizduote. Moksliniais tyrimais nustatyta, kad 4-5 m. Kitais žodžiais tariant, jų samonė veikia taip: „Jeigu bijau, vadinasi, tai yra tikra.“ Naktinį košmarą susapnavusį vaiką sunkiai įtikinsite, kad tai buvo tik sapnas, nesugebėsite jam paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo realybės.
- Mokyklinio amžiaus vaikai: Lengviname mokyklinio amžiaus vaikų nerimą. Žinių ir patirties sprogimas pirmaisiais mokslo metais suteikia vaikams informacijos apie realaus pasaulio pavojus: gaisrus, įsilaužėlius, karus, stichines nelaimes, mirtį ir pan. Tėvams nėra lengva nustatyti atžalų baimės šaltinį, nes vaikai ne visada sugeba tai paaiškinti.
Kaip elgtis su vaiko baimėmis
Psichologų teigimu, naivu tikėtis, kad staiga atsiradusi baimė staiga ir dings. Šio tikslo link reikia eiti mažais žingsneliais ir pasitelkti vaizduotę. Pavyzdžiui, baugi tamsi spinta gali tapti malonia slaptaviete. Kartais vaiko baimė taip sustiprėja, kad tampa gyventi trukdančia fobija. Jeigu jūsų mažylis ima tirtėti vos pamatęs priešais atliuoksintį linksmą keturkojį, verta pabandyti sumažinti jo baimę po truputį pratinant prie paniką keliančio objekto. Sutikę parkelyje malonų žmogų su šuneliu, pakalbinkite jį. Pasiteiraukite, ar šuo draugiškas, ar galima jam pasakyti „labas“, kartu pasivaikščioti. Jeigu vaikas bijo vandens, neverskite jo maudytis. Leiskite atžalai paprasčiausiai stebėti kitus vaikus, kurie linksmai turškiasi ežere ar jūroje.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Jeigu jūsų mokyklinukas nenori eiti į baseiną - nebūtinai bijo vandens. Galbūt nemalonius jausmus jam kelia rėksmingas, daug reikalaujantis treneris. Pavyzdžiui, paimkite du lapus ir paprašykite atžalos juose nupiešti save. Vieną paveikslėlį apibrėžkite nerimo, kitą - proto apskritimu. Pažvelgęs į pirmąjį paveikslėlį vaikas turėtų papasakoti, kas jam kelia baimę, o paėmęs antrąjį sugalvoti, kaip kitaip galėtų būti išspręsta nemalonius jausmus kelianti situacija. Naktinį košmarą susapnavusį vaiką sunkiai įtikinsite, kad tai buvo tik sapnas, nesugebėsite jam paaiškinti, kuo jis skiriasi nuo realybės. Vaikai, kurie bijo stichinių nelaimių, savo mąstyseną gali pakeisti tėvams pasakodami, ką mokykloje ar iš knygų sužinojo apie audras, žemės drebėjimus, ugnikalnių išsiveržimus ir pan. Derėtų prisiminti, kad su mokyklinukais kalbantis apie jų baimes būtina remtis logiškais paaiškinimais. Jokiais būdais negalima pašiepti septynmečio, bijančio, pavyzdžiui, krokodilų ir dėl to nelipančio į kokį nors vandens telkinį. Kalbėdamiesi su vaiku apie jo baimę, išlikite ramūs ir pasitikintys savimi. Atsiminkite, kad visiškai vengti baimės nėra protingas sprendimas.
Mirties suvokimas pagal amžių
Penktajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje vengrų psichologė Maria Nagy nustatė ryšį tarp vaiko amžiaus ir mirties sampratos.
- 3-4 m.: Tokio amžiaus vaikai sunkiai suvokia, kas yra mirtis. Daugelis mano, kad mirę žmonės gali atsigauti. Tereikia labai panorėti, juos pagydyti arba mostelėti burtų lazdele.
- 5-8 m.: Vaikai supranta, kad mirę žmonės nebeatsigauna. Mirtį tokio amžiaus vaikai vaizduojasi kaip asmenį. Dažniausiai ją susieja su nepatinkančiu, baimę keliančiu personažu, vilkinčiu tamsiais drabužiais.
- 9 m. ir vyresni: Devynmečiai jau supranta, kad mirtis yra gyvenimo pabaiga. Be to, tokio amžiaus vaikai žino, kad ji yra neišvengiama, nepriklauso nuo to, ar esi protingas ir apsukrus.
Vaikų baimių priežastys
Psichologiniai veiksniai
Vienas esminių psichologinių nerimo ir baimių veiksnių yra emocinis vaiko saugumas bei susiformavęs prieraišumo stilius. Prieraišumas skirstomas į saugų ir nesaugų. Vaiko, kuris jaučiasi emociškai nesaugus, neturi pastovumo ryšyje, baimės yra kaip signalas apie ryšio sunkumus bei būdas pakviesti tėvus. Ribų šeimoje nebuvimas taip pat prisideda prie emocinio nesaugumo.
Vaikams būdinga laki vaizduotė bei simbolinis (stebuklinis) mąstymas. Šis mąstymas leidžia vaikui žaisti, pvz. gerti arbatą iš žaislinio puodelio, kuriame nieko nėra. Tačiau to pasekoje vaikai painioja tikrovę ir vaizduotę, todėl baimingi vaizduotės kūriniai gali jaustis labai realiai.
Baimės kaip pykčio išraiška taip pat praktikoje pasitaiko dažnai. Bijoti mūsų visuomenėje yra daug labiau priimtina nei pykti. Pyktis dažnai yra slopinamas ir neleidžiama jo jausti, vaikai ir patys bijo pykti, tad baimė atsiranda kaip pakaitinė iškrova.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Didesnį baimingumą gali kelti ir įgimtas jautrumas. Jautresnė nervų sistema greičiau ir stipresniu atsaku reaguoja į dirgiklius, prisitaikyti prie pokyčių reikalinga daugiau resursų bei aplinkos paramos.
Aplinkos poveikis
Didelę įtaką gali daryti ir vaiko aplinka:
- Tėvų elgesys: Tėvų elgesys ir nerimas yra vienas svarbiausių veiksnių vaikų nerimo ir baimės jausmo atsiradime. Taip nutinka, nes vaikas tėvų baimę perima nekvestionuodamas, ir taiko savo gyvenime. Kitaip sakant, jei tėvai bijo tai parodo - man tikrai verta bijoti, juk jie didesni ir žino. Todėl labai svarbu negąsdinti vaiko, kad nukris, užsigaus, susirgs ir t.t. Tikriausiai daugeliui pažįstamas pavyzdys, kai mažylis nukrinta ir žiūri į tėvus, ar tėvai išsigando, puolė bėgti, gelbėti vaikelio. Jei bėga - pradeda verkti, ilgai nenurimsta, jei tėvai reaguoja ramiai, vaikas toliau žaidžia. Tai puikiai iliustruoja aplinkos, o ypač tėvų/globėjų įtaką baimių atsiradime.
- Traumos bei skausmingos patirtys: Jei vaikas neseniai matė ar patyrė ligą, tėvų praradimą, gaisrą, smurtą, ar kitą didelį įvykį, tai galėjo stipriai išgąsdinti. Jei vaikas tuo metu yra pažeidžiamesnis, turi jautresnę nervų sistemą arba nėra paramos iš suaugusiųjų, kurie atlaiko ištikusią krizę ir padeda ją integruoti, gali atsirasti ilgalaikė baimė. Taip pat, nesaugios augimo sąlygos, nepriežiūra, kaip ir perdėta globa gali neduoti emocinių atramų ir paskatinti baimingumą.
- Aplinkos informacija: Tai ką vaikas girdi per žinias, radiją, kitus vaikus, filmuose, kompiuteriniuose žaidimuose (ypač amžiaus neatitinkančiose) moko saugotis bei gali prisidėti prie baimės atsiradimo.
Kokios vaikų baimės pagal amžių?
| Amžius | Baimės |
|---|---|
| 1 m. | Atskyrimas nuo tėvų, svetimi žmonės. |
| 2 m. | Stiprus triukšmas, gyvūnai, tamsa, atsiskyrimas nuo tėvų, asmeninės aplinkos pokyčiai. |
| 3-4 m. | Kaukės, tamsa, gyvūnai, atskyrimas nuo tėvų. |
| 5 m. | Gyvūnai, „blogi“ žmonės, atskyrimas nuo tėvų, kūno sužalojimai. |
| 6 m. | Antgamtinės būtybės (pvz., vaiduokliai, raganos), kūno sužalojimai, griaustinis ir žaibai, tamsa, pasilikimas vienam, atskyrimas nuo tėvų. |
| 7-8 m. | Antgamtinės būtybės, tamsa, buvimas vienam, kūno sužalojimai. |
| 9-12 m. | Atsiskaitymai mokykloje, kūno sužalojimai, išvaizda, bendravimo sunkumai, mirtis. |
| Paauglystė | Išvaizda, santykiai su bendraamžiais, mokykla, saugumas, ateitis. |
Kaip suprasti, kad vaikas bijo?
Baimė reiškiasi ne vien kalbėjimu apie baimės objektą, taip pat ir:
- Sunkumais užmigti/nemiga;
- Apetito pokyčiais;
- Neaiškiais, fizinės priežasties neturinčiais skausmais pvz:. pilvo, galvos, kojų;
- Sunkumu kvėpuoti;
- Nuolatiniu nerimastingumu ;
- Nagų kramtymu;
- Grįžimu į ankstesnę raidos stadiją pvz:. vaikas puikiai laikantis šlapimą pradeda šlapintis į lovą.
Vaiko baimė miegoti
Dažniausios priežastys:
- Viena iš priežasčių yra atsiskyrimo baimė bei nesaugus prieraišumas. Vaikui miegas gali reikšti išsiskyrimą, o tai kelia nerimo ir nesaugumo jausmus.
- Negalime pamiršti ir tai, kad vaikai mąsto simboliniu mąstymu, todėl vaikui gali būti sunku atskirti tikrovę nuo fantazijos, tad vaikai pradeda bijoti pabaisų, šešėlių, spintos monstrų ir kitų dalykų, kurie visi gyvena tamsoje, tad prieš miegą baimė sustiprėja.
- Taip pat, miego nerimas padidėja, kai vaikas patiria didelius įvykius šeimoje.
- Baimės labai priklauso nuo vaiko amžiaus. Visiems žinduoliams yra įprasta miegoti su savo tėvais iki tam tikro amžiaus, todėl kartais lūkestis, kad vaikas jausis saugiai vienas, neatitinka konkrečios vaiko raidos. Tai reiškia, kad vaikas nei pagal fizinį nei psichologinį amžių dar nėra pasiruošęs miegoti vienas. Taip neretai nutinka su itin jautriais vaikais. Šiuo metu jau ir tyrimais nustatyta, kad Itin jautrūs vaikai jau prenataliniame periode skiriasi nuo kitų vaikų savo nervų sistemos jautrumu dirgikliams. Natūralu, kad šie vaikai gali būti labiau prieraišūs ir norėti ilgiau miegoti su tėvais.
- Taip pat, labai svarbu, kaip suaugę nusprendė, kad vaikui jau laikas miegoti vienam. Kartais pasitaiko, kad mama norėtų miegoti su vaiku, o tėtis ne, tuomet vaikas atsiduria šio konflikto epicentre, nerimas gali kilti kaip pasipriešinimas šiai naujai dinamikai. Svarbu, vaiką prie miego atskirai pratinti pamažu, švelniai, matant, kad vaikas tam jau pasiruošęs. Jei vaikas jautrus, svarbu nesudėti kelių didelių perėjimo etapų į vieną pvz:. mokyklos pradėjimas ir staigus vaiko perkėlimas į savo kambarį, “nes jau didelis”. Tai gali padidinti didesnį nei reikalingas nerimą, kadangi mokyklos pradėjimas jau iš savęs yra ypač didelis įvykis.
- Svarbu suprasti, kad tai kas vienam vaikui tinka, kitam visiškai netinka. Taigi, vieno būdo nėra - visada svarbiausia atsižvelgti į konkretų vaiką ir jo poreikius. Vaikai, kurie turi raidos sutrikimų, taip pat dažnai yra linkę į daugiau baimių ir neretai didesnį pasipriešinimą pokyčiams.
Simptomai ir požymiai:
- Išsakoma žodžiais baimė;
- Negalėjimas užmigti;
- Vengimas eiti miegoti, laiko miegoti vilkinimas pvz:. “dar vieną pasaką”;
- Pykčio ir ašarų priepuoliai prieš miegą (kaip nerimo iškrova);
- Miego metu noras paleisti filmą/muziką/uždegti švieselę;
- Sunkumai atsiskirti nuo tėvų prieš miegą (nori, kad laikytų rankytę, kojyte, glostytu nugarą, miegotų šalia ir t.t);
- Prieš miegą atsirandantys skausmai ir kūno įtampa;
- Nakti budinėja ir vaikšto pas tėvus.
Kaip atpažinti miego sutrikimus?
Dažniausiai tai nėra sudėtinga, kadangi vaikai patys pasako ir parodo, kad prastai miegojo. Taip pat, išduoti apie prastą miegą gali ir dažnas pabudimas, nuolatinis blaškymasis, padidėjęs nuovargis, koncentracijos sunkumai, padidėjęs irzlumas. Kaip taisyklė, didelį nerimą išduoda ir dažnai besikartojantys naktiniai košmarai, kurie sutrikdo miego kokybę.
Kaip padėti vaikui įveikti baimę?
Praktiniai patarimai tėvams
- Nenuvertinkite vaiko baimės - tai sukelia tik dar didesnį stresą ir vienišumą vaiko gyvenime.
- Įsivertinkite, kas vyksta vaiko kasdienybėje, gyvenimo pokyčius, ligas, traumas - tai padės geriau suprasti baimės priežastis.
- Paklauskite vaiko jo baimės objekto dydžio, spalvos, formos, vardo - tai leis apibrėžti objektą.
- Paprašykite vaiko papasakoti apie baimę piešiniu, šokiu, lipdiniu, žaidimu ar kitu būdu, siekiant pažinti. Galite turėti dėžutę, kur šiuos piešinius dedate. Jei vaikas juos nori suplėšyti ar kitaip sunaikinti - leiskite.
- Jei vaikas pasiruošęs, galite pakalbinti baimės objektą, išsiaiškinkite: Kur jis gyvena, ko jis nori? Megzkite ryšį su objektu ir padėkite jam gauti, ko jis nori. Pvz:. dažnai vaikai įvardija, kad “monstras” jaučiasi vienišas, todėl juos gąsdina, tuomet monstrui suteikiama dovana” draugas”, kad jam nereikėtų jo gąsdinti.
- Stenkitės susilaikyti nuo patarimų, geriau klauskite vaiko, kaip jis mano, kas jam padėtų - tai skatina vaiko galios pojūtį, o to labai reikia norint nugalėti baimę.
- Dėl simbolinio mąstymo veiksminga yra ir saugumo kūrimas turint priemonių kaip apsiginti - paprasčiausias purškiklis su vandeniu ant kurio užrašyta “stop monstrai” ar kitas personalizuotas užrašas gali labai veiksmingai padėti įgalinti vaiką ir padėti jaustis ne tokiu bejėgiu nakties metu.
- Tyrimai rodo, kad nerimas ir baimės gali paūmėti trūkstant vitamino D, Omega 3 bei sutrikus kitiems kraujo rodikliams. Svarbu apsilankyti pas gydytoją ir pasidaryti kraujo tyrimus.
- Jei nerimas labai didelis, vaiko gyvenimas trinka, nepavyksta padėti arba yra uždelsta pagalba, kartais reikalinga psichiatro konsultacija ir medikamentinis gydymas. Jei pastebite pasikartojančias lyg ratu besisukančias mintis, atsirandančius ritualus/veiksmus, be kurių vaikas krenta į paniką, labai svarbu nedelsti ir kreiptis pagalbos. Vaikų baimės ir nerimo sutrikimai laiku sureagavus pakankamai greitai gydomi suteikiant kompleksinę pagalbą, o gydymas duoda puikius rezultatus.
Žaidimo terapija
Kai baimė įsisenėjusi arba stipriai trukdanti gyvenimui, reikalinga profesionali psichologo pagalba. Nedirektyvioji žaidimo terapija yra puikus ir mokslu įrodytas būdas švelniai ir maloniai, pačio vaiko tempu padėti vaikui per pagrindinę ir svarbiausią vaikui veiklą - žaidimą. Tokios terapijos metu vaikas vadovauja žaidimui, o terapeutas seka iš paskos nepridėdamas nieko savo. Tai duoda kontrolės pojūtį, moko išbūti su jausmais esant aiškioms kabineto riboms bei terapeutui, kuris talpina viską, kas ten vyksta. Tokia terapija paprastai trunka ilgiau nei kitos, tačiau gali duoti labai prasmingus pokyčius. Tėvai įtraukiami ir dalyvauja kaip ypač svarbūs terapijos sąjungininkai. Svarbu suvokti, kad vaikas nėra atskiras vienetas, o auga sistemoje - šeimoje, todėl tėvai turi stiprią galią padėti ir paskatinti teigiamą pokytį.
Kognityvinė elgesio terapija (KET)
KET terapija yra labai efektyvus būdas įveikti baimes. Šios terapijos metu vaikas mokosi atpažinti savo mintis, jausmus ir elgesį. Vaikas pradeda suprasti, kad ne visos mintys yra tiesa, o tai padeda keisti baimingą mąstymą į įgalinantį, stiprinti pasitikėjimą savimi, rinktis elgesį. O ekspozicijos metodas labai tinkamas vaikams turintiems konkrečią baimę pvz. gyvačių, šunų ir t.t. Po truputi mažais žingsneliais pratinamasi įveikti šiuo metu įveikiamą iššūkį, kuris vis didėja, kol yra įveikiama visa baimė. Taip baimė suskaidyta į daug mažų dalelių tampa įveikiama.
Emocinis intelektas
Emocinio intelekto stiprinimas, įvairios knygelės, užsiėmimai, pokalbiai, filmų analizavimas padeda vaikui suprasti ir įvardyti savo jausmus, tame tarpe ir baimę, o ne ją slopinti. Emocinio intelekto vaikai visų pirma mokosi iš tėvų, todėl labai svarbu dirbti su savimi, savo nerimu, jausmų pažinimu ir jų išraiška, kad galėtumėte supažindinti ir vaiką bei padėti reguliuoti jo emocijas. Didėjant emociniam intelektui vaikas vis geriau reguliuojasi pats, o tai skatina ir pasitikėjimo savimi augimą, bei didesnį atsparumą susiduriant su iššūkiais tolimesniame gyvenime.
Išvados ir naudingos nuorodos
Baimė yra svarbi vaiko raidos dalis, nes padeda jam mokytis, augti, suvokti pasaulį ir formuoti emocinį atsparumą. Tačiau kartais baimės tampa per didelės, kad vaikas jas įveiktų savarankiškai. Suvokus, iš kur ji kilo, svarbu ne slopinti baimes, o padėti vaikui jas atpažinti, pažinti ir palaipsniui įveikti. O jei tampa per sunku - naudinga kreiptis pagalbos į psichologus bei psichiatrus.
tags: #vaikai #ir #vaiduokliai