Įvadas
Žemaitė (Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, 1845-1921) yra viena iškiliausių XIX a. pabaigos - XX a. pirmos pusės lietuvių rašytojų, tapusi lietuvių nacionalinio judėjimo simboline figūra. Jos kūryba ir gyvenimas atspindi valstiečių ir moterų įsitraukimą į kultūrinę ir visuomeninę veiklą. Šiame straipsnyje nagrinėjama Žemaitės biografija, kūrybos bruožai ir ankstyvoji recepcija, atskleidžiant jos svarbą lietuvių literatūrai ir visuomenei.
Gimimas ir Ankstyvasis Gyvenimas
Julija Beniuševičiūtė gimė 1845 m. gegužės 31 d. (birželio 4 d.) Bukantės palivarke netoli Šateikių (dab. Plungės raj.), nusigyvenusių bajorų šeimoje. Nors šeima nebuvo pasiturinti, kad galėtų mokytis, Julija įgijo pradinį išsilavinimą namuose. Ji mokėjo žemaitiškai ir lenkiškai, o lenkiškai ją išmokė skaityti ir rašyti tėvas, nors lietuviškai kalbėti draudė. Vėliau, tarnaudama dvarelyje, Julija mokėsi lenkų ir prancūzų kalbų.
Būdama vienuolikmetė, Julija išvyko mokytis į Šėmų dvarą pas savo dėdienę, kurios duktė, baigusi Vilniaus bajoraičių institutą, dirbo namų mokytoja. Čia ji mokėsi prancūzų kalbos, aritmetikos ir geografijos. Iš giminaičių ir kaimynystės dvarų bibliotekų Julija gaudavo knygų, susipažino su Juozapo Ignoto Kraševskio ir Adomo Mickevičiaus kūryba.
Įtaka ir Pažiūros
Žemaitės kartos bajorams didelį poveikį turėjo 1863 m. sukilimas. Dėdienės šeima aktyviai rėmė sukilėlius, o į Šėmų dvarą nuolat užsukdavo kovotojai. Šį laiką Žemaitė atsimena kaip prasmingos tautinės veiklos metą, kuris greičiausiai paskatino ją svajoti tapti rašytoja.
Santuoka ir Ūkininkavimas
Po sukilimo Julija Beniuševičiūtė gavo tarnybą Gorskių dvare Džiuginėnuose, netoli Telšių. Čia ji susipažino su Laurynu Žymantu, dvaro medžioklės prievaizdu. 1865 m. Julija, nepaisydama tėvų valios, ištekėjo už jo. Apsisprendimą tekėti už žemesnio luomo vyro rašytoja vėliau aiškino idealistiniais jausmais ir atjauta.
Taip pat skaitykite: G. Žemaitės biografija
Sukūrę šeimą, Žymantai atsisakė tarnybos dvaruose ir pradėjo savarankiškai ūkininkauti. Tačiau prie žemdirbiško gyvenimo būdo nepratusiems dvariškiams ūkininkauti sekėsi nelengvai. Neturėdami savo žemės, jie kilnojosi iš vienos vietos į kitą, nuomodami ūkius. Šeima buvo gausi - Žymantai susilaukė septynių vaikų.
Literatūrinės Veiklos Pradžia
Apie 1884 m. Žymantai apsigyveno Ušnėnuose (dabar Kelmės raj.). Kaimynų Višinskių sūnus Povilas, Šiaulių gimnazijos moksleivis, vėliau - Peterburgo universiteto studentas, aktyvus lietuvių tautinio atgimimo dalyvis, paskatino Žemaitę išbandyti savo plunksną. Pradėjusi iš jo skolintis knygas, ji gavo paskaityti ir nelegalios lietuviškos spaudos.
Žemaitė debiutavo 1894 m. apsakymu „Rudens vakaras“, kuris buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“. Pradedančią rašytoją kritika ir patarimais rėmė Povilas Višinskis. Jo pastangomis pirmieji Žemaitės tekstai pasiekė to meto lietuvių spaudą.
Kūrybos Bruožai ir Temos
Žemaitės kūryba pagrįsta realizmo estetikos principais, sociali ir kritiška. Jos kūriniuose atskleidžiama kaimo žmonių šeimos gyvenimas, moters padėtis, vedybų iš išskaičiavimo neigiami padariniai, vyrų despotizmas šeimoje, valstiečių materialinės naudos siekis ir dvasinis tamsumas. Rašytoja sukūrė ryškių skurdo ir vargingos buities vaizdų, išjuokė valstiečių tamsumą ir rašė apie kunigų skelbiamų tiesų ir jų gyvensenos neatitikimą.
Pagrindinė Žemaitės apsakymų tema - kaimo žmonių šeimos gyvenimas, o dėmesio centre atsiduria moteris. Vaizduodama lietuvių valstiečius, Žemaitė literatūroje atvėrė naują, nepažįstamą pasaulį. Jos prozoje pasirodo nauji literatūros herojai, traktuojami su visu egzistenciniu rimtumu kaip visaverčiai žmonės. Apsakymuose atsiskleidžia bendražmogiškų situacijų spektras: laimės siekimo, pasirinkimo, apsisprendimo, susitaikymo, pasipriešinimo, kaltės, klaidos ir pan.
Taip pat skaitykite: Plačiau apie Žemaitę
Žemaitės herojai savičiausiai charakterizuojami savo kalba, o kas jie tokie, labiausiai atsiskleidžia dialoguose. Jos kūryba lietuvių kultūrai išsaugojo ir istorijoje „be balso“ likusių žmonių patirtį, ir unikalią žodinio pasakojimo tradiciją.
Visuomeninė Veikla
Po vyro mirties 1900 m. Žemaitė aktyviai įsitraukė į besikuriančios lietuvių visuomenės gyvenimą. 1907 m. dalyvavo pirmajame Lietuvos moterų suvažiavime Kaune. Tais pat metais ji atvyko į pirmąją lietuvių dailės parodą ir parašė apie ją laikraščiui "Vilniaus žinios". 1914-1915 m. Rusijoje ir JAV rinko aukas nukentėjusiems nuo Pirmojo pasaulinio karo šelpti.
Žemaitės įsitraukimas į literatūrinį gyvenimą tapo moters išėjimo iš privačios namų erdvės į viešumą simboliu. XIX a. modernėjant visuomenei, keitėsi ir moters padėtis. Moterys vis labiau suvokė lyčių lygybe grindžiamos individualios laisvės ir kartu - didesnės atsakomybės už bendruomenės gerovę poreikį.
Paskutiniai Gyvenimo Metai
Gyvenimo pabaigoje Žemaitė ėmė rašyti autobiografiją, kuri liko nebaigta. Ji mirė 1921 m. Marijampolėje ir ten buvo palaidota.
Ankstyvoji Kūrybos Recepcija
Ankstyvoji Žemaitės kūrybos recepcija apima laikotarpį nuo pirmojo jos kūrybos paminėjimo 1895 m. iki 1915 m., kai buvo plačiai paminėtas rašytojos 70 metų jubiliejus. Šio etapo kritikos tekstams būdinga tendencija pristatyti Žemaitės kūrybą, pabrėžiant autorės ir jos kūrinių artimumą valstietiškai realybei. Todėl dėsninga, kad šios rašytojos kelias į pripažinimą buvo susijęs su aktualiu XIX a. pabaigos besikuriančios lietuviškos visuomenės reiškiniu - valstiečių emancipacija ir jų, kaip naujos skaitytojų auditorijos, iškilimu.
Taip pat skaitykite: Gerda Žemaitė: gyvenimo kelias
Žemaitės kūrybos ankstyvoji kritika gali būti puikus pavyzdys, kokių pastangų buvo dedama norint integruoti valstietiškąją auditoriją į besikuriančią modernią lietuvišką kultūrą ir kaip pačios Žemaitės kūrybos vertinimai priklausė nuo kritikų požiūrio į šią naująją auditoriją. Jos biografija (didžiąją gyvenimo dalį nugyvenusi kaime) ir kūrinių temos (daugiausia iš valstiečių gyvenimo) buvo parankūs besikuriančiai lietuviškai kritikai paversti šią moterį emblemine valstiečių rašytoja.
Valstiečių Emancipacija ir Nauji Skaitytojai
XIX a. pabaigoje kartu su modernia lietuviška visuomene kūrėsi ir nacionalinė skaitytojų auditorija. Valstietijai pagal siūlomas jaunosios inteligentijos lietuviškos kultūros ir literatūros gaivinimo strategijas turėjo tekti ypatingas vaidmuo. Jau nuo XIX a. vidurio valstiečiai atsidūrė lietuviškosios raštijos akiratyje - jiems skirti didaktinės prozos kūriniai, o amžiaus viduryje pradėtų leisti lietuviškų kalendorių tikslinė auditorija taip pat buvo kaimo žmonės.
Lietuviškos skaitytojų auditorijos formavimosi laiką Džiuljeta Maskuliūnienė vadina „alfabetizacijos periodu“, atkreipdama dėmesį į dvejopas valstiečių galimybes įsitraukti į rašto kultūros pasaulį: patiems skaityti arba dalyvauti kaip klausytojams. Šiuo metu išaugo spausdinto žodžio autoritetas, o nauja komunikacijos forma tapo bendravimas su spausdintu žodžiu.
Žemaitė ir Naujųjų Skaitytojų Formavimas
Straipsnyje pristatomas tyrimas, paremtas raktine naujųjų skaitytojų sąvoka, sufokusuojančia savitą žiūrą į XIX a. pabaigos-XX a. pradžios visuomeninio kultūrinio gyvenimo reiškinius. Jame daugiausia dėmesio skiriama naujojo elito, išsilavinusios lietuvių jaunuomenės, pastangoms formuoti valstiečių preferencijas ir sąmoningumą. Siekiama atskleisti, kiek Žemaitės, kaip rašytojos, statusas bei jos kūrybos vertinimas buvo priklausomi nuo pastangų veikti ir kontroliuoti naujuosius skaitytojus.
Ankstyvoji kritika, aptardama literatūros kūrinius ir juos vertindama, formavo ne tik geros literatūros kriterijus, bet ir kūrė skaitančiųjų bei rašančiųjų asmenų „portretus“.
Žemaitė ir Petras Avižonis
Žemaitės gyvenime svarbų vaidmenį suvaidino susitikimas ir draugystė su Petru Avižoniu, garsiu gydytoju oftalmologu ir kalbininku. Petras Avižonis studijavo Peterburgo universitete ir susidraugavo su Povilu Višinskiu, o per jį - su Žemaite. Jis perrašinėdavo jos tekstus, taisė kalbą, platino ir skaitė jos kūrinius publikai.
Julija Žymantienė susipažino su Petru Avižoniu 1897 m. vasarą Ušnėnuose. Ji skaitė svečiams savo kūrinius, visi kartu juos aptarinėjo. Žemaitė vadindavo Petrą "Avižėle" ir susirašinėjo su juo. Sužinojusi, kad Petras sunkiai materialiai laikosi, ji siūlė jam pagalbą.
Žemaitė ir Jonas Vileišis
Kitas svarbus asmuo Žemaitės gyvenime buvo Jonas Vileišis, Vasario 16-osios Akto signataras ir Kauno burmistras. 1907 m., kai P. Vileišis įsteigė "Vilniaus žinias", P. Višinskis kalbino ją vykti į Vilnių ir įsijungti į redakciją. Visgi 1907 m. sausį Žemaitė parašė šiam laikraščiui straipsnį apie lietuvių dailės parodą ir po to ėmė bendradarbiauti. Nuo 1911 m. Žemaitė gyveno Vilniuje, o 1913-1915 m. dirbo laikraščio "Lietuvos žinios" atsakingąja sekretore.
Žemaitė ir Kostantas Petrauskas
Kostantas Petrauskas, ūkvedys Puziniškyje ir bajorų Karpių dvaruose, taip pat buvo svarbus asmuo Žemaitės gyvenime. Žemaitė susipažino su Kostantu Petrausku Puziniškyje, kur ji buvo įsikūrusi nuo 1906 metų. P. Višinskis ją supažindino su G. Kostantas Puziniškyje ūkvedžiu dirbo nuo 1910-ųjų. Jis buvo 33 metais jaunesnis už rašytoją. Tarp šių žmonių užgimė meilės ryšys, apie kurį liudija išlikę Žemaitės laiškai, Kostantui rašyti nuo 1911 metų.