Įvadas
Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė, geriau žinoma Žemaitės slapyvardžiu, yra viena žymiausių lietuvių rašytojų ir visuomenės veikėjų. Jos kūryba, atspindinti XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios Lietuvos kaimo gyvenimą, paliko gilų pėdsaką lietuvių literatūroje. Šiame straipsnyje išsamiai apžvelgiama Žemaitės biografija, kūrybinis kelias ir visuomeninė veikla, siekiant atskleisti jos asmenybės ir kūrybos svarbą Lietuvos kultūrai.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Šeima
Žemaitė gimė 1845 m. birželio 4 d. Bukantės dvarelyje (Plungės valsčius), kuris priklausė grafams Pliateriams. Jos tėvai, Antanas Beniuševičius ir Julijana Sciepuraitė, buvo bežemiai bajorai. Šeima augino keturias dukteris: Emiliją, Petronėlę, Juliją ir Juzefą.
Namuose buvo kalbama lenkiškai, puoselėjama lenkiška dvasia. Pradžios mokslus Žemaitei vedė tėvai, vėliau dėdienė. Julija mokėsi skaityti ir rašyti lenkų kalba, o lietuviškai ir rusiškai - tik šiek tiek.
Mokslai ir Pažiūrų Formavimasis
1855-1858 m. Julija mokėsi privačiai. 1856 m. rudenį, būdama vienuolikos metų, ji išvyko mokytis į Šėmų dvarą (Telšių r.) pas savo diedienę. Ten ji mokėsi prancūzų kalbos, aritmetikos ir geografijos, gilino skaitymo ir rašymo žinias.
Žemaitės kartos bajorams didžiulį poveikį turėjo 1863 m. sukilimas. Dėdienės šeima aktyviai rėmė sukilėlius, į Šėmų dvarą nuolat užsukdavo kovotojai. Šį laiką Žemaitė savo „Autobiografijoje“ atsimena kaip prasmingos tautinės veiklos metą. Ji rėmė 1863 m. sukilėlius ir žavėjosi lenkų sukilimo didvyriais. Greičiausiai tuo metu ji ėmė svajoti tapti rašytoja, rašė „lenkiškai kaži kokias eilikes ir ,Swoje pamiętniki‘“.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Santuoka ir Ūkininkavimo Metai
Po sukilimo nuskurdus Šėmų dvarui, Julija Beniuševičiūtė gavo tarnybą Gorskių dvare Džiuginėnuose, netoli Telšių. 1865 m. rugsėjo 20 d. Julija ištekėjo už dvaro eigulio Lauryno Žymanto. Šeima susilaukė septynių vaikų.
Daugiau kaip 30 metų Žemaitė vertėsi žemės ūkio darbais. Neturėdami savo žemės, jie nuomojo ir dirbo ją iš pusės, keldamiesi iš vienos vietos į kitą.
Įsitraukimas į Lietuvių Judėjimą ir Kūrybos Pradžia
Lemtingas posūkis Žemaitės gyvenime įvyko 1883 m., šeimai apsigyvenus Ušnėnuose (Kelmės r.). Ten ji susibičiuliavo su Povilu Višinskiu, kuris supažindino ją su nelegalia lietuviška spauda ir įtraukė į lietuvių nacionalinį judėjimą. P. Višinskis paragino Žemaitę rašyti.
Pirmąjį savo apsakymą „Rudens vakaras“ Žemaitė parašė 1894 m., būdama 50 metų amžiaus. Jis buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“.
Kūrybinis Palikimas
Žemaitė sukūrė apie 150 apsakymų, apysakų, keliolika pjesių, beletrizuotą pasakojimą apie savo vaikystę ir jaunystę „Autobiografija“. Jos kūryba pagrįsta realizmo estetikos principais, sociali ir kritiška.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Savo apsakymuose rašytoja pasakojo apie kasdieninę, gerai pažįstamą pobaudžiavinio Lietuvos kaimo buitį, materialinius ir etinius valstiečių santykius, darbus, valstiečių ir dvaro konfliktus. Daug vietos skyrė šeimos sudarymo materialiniu išskaičiavimo padariniams, sunkiai kaimo moterų daliai, pajuokė valstiečių tamsumą, prietarus, turto vaikymąsi, girtuoklystę. Geriausi ir populiariausi jos veikalai sukurti ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu, iki XX a. pradžios.
Žymiausi jos kūriniai: „Marti“ (1896), „Topylis“ (1897), „Petras Kurmelis“ (1898).
Visuomeninė Veikla
Žemaitė buvo ne tik rašytoja, bet ir aktyvi visuomenės veikėja. 1907 m. dalyvavo Lietuvos moterų I suvažiavime, kur kalbėjo apie kaimo moterų vargus. Įsijungusi į moterų judėjimą, Žemaitė pradėjo rašyti ir publicistinius straipsnius.
1912 m. Žemaitė apsigyveno Vilniuje. 1913-1915 m. buvo nominali laikraščio „Lietuvos žinios“ redaktorė. 1914-1915 m. dalyvavo karo pabėgėlių paramos organizacijų veikloje. 1916 m. su advokato A. Bulotos šeima nuvyko į JAV, lankėsi daugelyje lietuvių kolonijų, rinko aukas nukentėjusiems Lietuvoje nuo karo.
Gyvenimas Vilniuje
Gyvenimas Vilniuje buvo nelengvas. Skurdas, pinigų stoka persekiojo visą laiką. Tačiau nei sunkiai gaunamas duonos kąsnis, nei skurdžios, nepastovios gyvenimo sąlygos, nei nuolatiniai rūpesčiai nepajėgė palaužti Žemaitės energijos ir optimizmo. Nuo pat pirmųjų gyvenimo dienų Vilniuje rašytoja aktyviai įsijungė į kultūrinę veiklą: lankė paskaitas, vakarus, koncertus.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Gyvendama Vilniuje, rašytoja nuolat bendravo su žmonėmis, leidžiančiais ar redaguojančiais lietuvių spaudą. Jos geriausia draugė - rašytoja Gabrielė Petkevičaitė-Bitė - „Lietuvos žinių“ redaktorė. 1913 m. liepos mėn. Žemaitė pradėjo eiti nominalias „Lietuvos žinių“ atsakomosios redaktorės pareigas.
Vilniuje rašytoja paniro į visuomeninį gyvenimą ir buitinius rūpesčius. Savo kūrybai medžiagos Žemaitė imdavo iš ją supančios aplinkos. Miesto gyvenimas jai buvo mažai pažįstamas. Visa tai varžė kūrybinį polėkį. Vilniuje Žemaitė parašė apsakymą miesto gyvenimo tema „Ponas Zigmantas“, atsiminimų iš spaudos draudimo laikų „Drausmę atsiminus“, „Trupiniai, surinkti iš spaudos draudimo laikų“, trumpą autobiografiją „Pirmieji mano žingsniai“. Žemaitė Vilniuje sukūrė ir keletą įspūdingų kūrinių apie vaikus („Kaip Jonelis raides pažino“, „Magdelė“, „Petriukas atsargus“, Jonelio Velykos“, „Piemenukai“).
Gyvendama Vilniuje rūpinosi savo raštų išleidimu. Žemaitės raštus redagavo, korektūrą skaitė kalbininkai Jonas Jablonskis ir Jurgis Šlapelis. 1913-1914 m. išėjo 8 Žemaitės raštų knygutės, o 1914 m. buvo išleista pirmoji dvitomio knyga „Apsakymėliai“, kurioje sudėti atskiromis knygutėmis išėję raštai.
1913 m. rašytoja apsigyveno advokato Andriaus Bulotos šeimoje (J. Basanavičiaus g.). 1914 m. vasarą prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Žemaitės laiškuose pateikta daug informacijos apie šio karo pradžią ir jos atgarsius mieste. Žemaitė rūpinosi Vilnių užplūdusiais karo pabėgėliais iš Lietuvos pasienių, vadovavo nukentėjusiųjų nuo karo prieglaudai, rašė atsišaukimus, rinko aukas.
Paskutiniai Gyvenimo Metai
1921 m. grįžusi iš Amerikos į Lietuvą apsigyveno Bulotų šeimoje Marijampolėje. Čia ji užsiėmė kūryba, taisė anksčiau parašytus kūrinius.
Žiemą, norėdama sutvarkyti svarbius reikalus Kaune, ji autobusu išvyko į Kauną. Grįžtant atgal autobusas sugedo. Naktį praleido laukuose, sušalo ir jau nebe pirmą kartą susirgo plaučių uždegimu.
Žemaitė mirė 1921 m. gruodžio 7 d. Marijampolėje. Palaidota Marijampolės senosiose kapinėse.
Atminimo Įamžinimas
Žemaitės atminimas įamžintas įvairiose vietose:
- Žemaitės gimtojoje vietoje, Bukantėje, įrengta atminimo lenta, o dvaro pastate įkurtas Žemaitės memorialinis muziejus - Bukantės dvaro sodyba.
- Telšiuose Žemaitės vardu pavadinta gimnazija ir dramos teatras.
- Kelmės rajone - P. Višinskio memorialiniame muziejuje įrengta rašytojai skirta memorialinė ekspozicija, Žemaitės vardu pavadinta Kelmės rajono savivaldybės viešoji biblioteka.
- Vilniuje ant namų fasadų įrengtos memorialinės lentos: prie namo Vilniuje, L. Stuokos-Gucevičiaus g. 5 (Senamiesčio seniūnija), kur rašytoja gyveno 1913 m., bei ant Bulotų namo J. Basanavičiaus g. 19 (Naujamiesčio seniūnija).
- Vilniuje yra skveras, pavadintas Žemaitės vardu, jame rašytojai pastatytas paminklas (skulpt. Petras Aleksandravičius, archit. Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai).
- Žemaitės vardas iškaltas skulptūroje „Vienybės medis“ (skulpt. Tadas Gutauskas), skirtoje 100 iškiliausių visų laikų Lietuvos asmenybių įamžinti. Skulptūra pastatyta 2009 m. Vilniaus Vingio parke.
- Žemaitės atvaizdas įamžintas 1 lito banknote.