Įvadas
Kultų ir religijų atsiradimas yra sudėtingas ir daugiaplanis procesas, persmelktas istorinių, socialinių ir psichologinių veiksnių. Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip gimsta kultai, kokią įtaką religijoms daro mitai ir kaip šie elementai sąveikauja, formuodami tikėjimų sistemas. Aptarsime graikų religijos raidą, baltų mitologiją ir kitus pavyzdžius, siekdami suprasti kultų ir religijų susiformavimo mechanizmus.
Graikų Religija: Nuo Mitų Iki Panteono
Religijos formavimosi aplinkybės
Graikų religija, kaip ir daugelis kitų, formavosi ilgą laikotarpį, patirdama įvairių kultūrų įtaką. Maždaug II tūkstantmetyje pr. Kr. į Balkanų pusiasalį atsikraustę graikų protėviai susidūrė su vietine Egėjo kultūra, kurios religiniai įvaizdžiai ir kultai paveikė atvykėlių tikėjimus. Šiuo metu manoma, kad graikai, kaip ir kiti indoeuropiečiai, išpažino klajokliams būdingą dangiškąją religiją, o vietinių religijų centras buvo chtoniškieji kultai. Graikų religija - šių dviejų principų sinkretizacija, taip glaudžiai sujungusi abi religines sistemas, kad mums dažnai labai sunku įžvelgti, kurie kultai bei religiniai pavidalai priklauso senosioms autochtonų religijoms, kurie -atvykėliams.
Dievai ir mitai
Graikų dievai bei mitai pasirodo ir literatūros kūriniuose, tačiau ir į šiuos šaltinius turime žiūrėti labai atsargiai, nes juose slypi daug poetinės išmonės. Kalbėti apie graikų dievus tradiciškai pradedame nuo dvylikos Olimpo dievų ir nuo jų vyriausiojo - Dzeuso, nors tai gan vėlai susiformavęs panteonas. Dzeusas, dangaus ir atmosferos valdovas, kadaise, tikriausiai, buvęs artimas indoeuropiečių Dangaus Dievui ir tapatintas su dangaus skliautu. Tačiau Dzeusas buvo apgyvendintas ne danguje, bet Olimpo kalne, esančiame Tesalijoje; kalnas - apskritai indoeuropiečių Griausmavaldžio dievo buveinė.
Kitas tradiciškai pastebimas graikiškojo panteono bruožas - jų antropomorfiškumas, žmogiškumas: jie aistringi, goslūs, nevengia nei sukčiauti, nei apgaudinėti, nei išduoti. Nuo Renesanso įprasta gėrėtis graikų dievų „žmogiškumu”, tiesa, paprastai „pamirštant”, kad tai greičiau į dievų pasaulį perkeltos žmogiškosios ydos, žmogiškosiomis silpnybėmis „apkaišyti” dievai.
Kiti svarbūs dievai:
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
- Atėnė - karo ir išminties deivė, Atėnų miesto globėja.
- Apolonas - giesmių, gydymo bei sveikatos dievas, globojantis muziką bei menus.
- Artemidė - skaisti medžioklės deivė, Mėnulio deivė.
- Poseidonas - jūrų ir upių valdovas.
- Hefaistas - dievas kalvis, ugnies ir metalurgijos dievas.
- Afroditė - meilės ir grožio deivė, žydinčios gamtos globėja.
- Demetra - deivė motina ir vaisingumo deivė, javų globėja.
- Hadas - mirusiųjų pasaulio valdovas.
- Hestija - namų židinio deivė.
- Hermis - dievų pasiuntinys, vagių, sukčių, apgavikų dievas.
- Dionisas - vyno, vynuogienojų, aistringo, orginio šėlsmo dievas.
Lemtis ir mitologija
Tačiau ir dievai, ir didvyriai nėra visiškai laisvi ar „suverenūs” - virš jų poelgių ir sumanymų iškyla lemtis, kurios pažeisti ar nuo kurios išsisukti negali pats Dzeusas. Taigi ir žmogaus veiklą pančioja, kreipia moira, arba aisa: žmogui vos tik gimus nuskirtas likimas, nuo kurio jis negali pabėgti.
„Antikos mitologija” ilgą laiką buvo kone „mitologijos” sinonimas. Išties, graikai žinojo daugybę pasakojimų apie dievus - iki nesenų laikų jie buvo laikomi pačia graikų religijos kvintesencija. Tačiau didžioji šių pasakojimų dalis nėra mitai tikrąja žodžio prasme - tai literatūros kūriniai, paskalos, anekdotai. Kita vertus, jie veikė graikų pasaulėvaizdį, bent jau kaip bendro išsilavinimo dalis.
Baltų Mitologija: Pasaulio Medis ir Šventvietės
Baltų pasaulėžiūra
Baltų pasaulėžiūra dažnai atspindi tas pačias arba panašias lietuvių, latvių, prūsų gyvenimo realijas ir bendrumų mokslininkai pastebi daugiau nei skirtumų, juolab kad yra buvęs bendras indoeuropietiškas pagrindas. Kadangi mokslininkų nėra priimto vieningo baltų mitologijos modelio, todėl šiame darbe daugiausia remiamasi G. Beresnevičiaus, V. Vaitkevičiaus, N. Vėliaus, R. Račiūnaitės, D. Senvaitytės, A. Vaicekausko, N. Laurinkienės, P.
Pasaulio kūrimas vyksta tam tikra seka. Kai kuriose sakmėse aiškinama, kad iš pradžių buvo kuriamas Dangus, o paskui atsirado Žemė. Kitur aiškinama, kad Žemė buvo atskirta nuo vandens ir tada pradėtas kurti jos reljefas. Sakmėse vaizduojamas dangaus šviesulių atsiradimas. Kai visur buvo tamsu, kalvis nukalė saulę ir įmetė ją į dangų, apie mėnulį beveik visai nekalbama. Žemės atsiradimas aiškinamas įvairiai. Įsivaizduota, kad Žemę laiko didelė žuvis, o aplink yra vanduo. Kituose variantuose pasakojama, kad Žemė yra Saulės ir Mėnulio dukra.
Ritualai ir žodiniai tekstai primindavo kosmogoniją. Būdingi vaizdiniai: pasaulio medis, elnias, tiltas. Su kosmogoniniu mitu susiję švenčių ritualai, atliekamos apeigos. Naujųjų metų šventė laikoma susijusi su kosmogonijos samprata.
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
Pasaulio medis
Indoeuropietiškos kilmės tautų pasaulėžiūroje susiformavusio Pasaulio modelio ašis yra Pasaulio medis (dar vadinamas Kosminiu arba Gyvybės Medžiu). Tai labai daugiaprasmis mitinis įvaizdis. Pirmiausia jame galima įžvelgti įtvirtintas priešpriešas, vadinamas antinomijomis. Pasaulio medis jungia atskiras pasaulio dalis į visumą. Medžio viršūnė sutampa su dangumi, kamienas - su žeme, o šaknys - su požemiu. Taigi, atitinkamai medžio šakose - šviesuliai, paukščiai, aplink kamieną sukiojasi žvėrys ir žmonės, o prie šaknų - ropliai, žuvys ir panašiai.
„Pasaulio medis - tai ir tradiciniai lietuviškieji pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai. Šie paminklai evoliucionavo nuo aukos stulpo, išreiškiančio kelio į metafizinį pasaulį, idėją.
Šventvietės
Visos baltų šventvietės vadinamos alkais arba alkomis. Lietuvoje šventvietės pavadinimus turi 203, Latvijoje - 69, o Kaliningrado srityje - 7 objektai. Iš Lietuvoje esančių 203 šventviečių 74 yra kalnai, 52 - laukai, 32 - upės, 15 - ežerai ir balos, 11 - miškai, 10 - pelkės, 9 - salos. Atitinkamai Latvijoje yra 42 kalnai, 17 - laukų, 1 - upė, 2 - ežerai, 1 - miškas, 5 - pelkės, 1 - sala.
Senosios šventvietės tradiciškai buvo svarbios žmonių gyvenime: jose buvo prašoma asmeninės / šeimos sveikatos ir laimės, sveikatos gyvuliams, gero derliaus, apsaugos nuo Perkūno ir panašiai. Senosios šventvietės yra unikali baltų religijos raiškos forma.
Šventvietės kartu su sodybomis buvo kuriamos konkrečioje vietoje, dažnai prie namų, pavyzdžiui, Pagirniams po girnomis buvo įrengiamos nedidelės smėlio aikštelės. Šventvietei pasirenkamos ypatingos vietos, kuriose auga arba yra pasodinami medžiai, randama akmenų, teka šaltiniai, upeliukai. Tai vietos, kuriose galima sukurti ugnį, susikaupti, nurimti, mąstyti, kreiptis į dievus, atlikti apeigas, aukoti.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Dievai
Baltų religijų bendros sąsajos akivaizdžios analizuojant turimas žinias apie panteoną. Štai aukščiausiasis dangaus Dievas (la. Dievs, pr. Deywis, Deyws) vadintas tais pačiais vardais, kaip ir centrinis panteono dievas Perkūnas (la. Perkons, pr. Percunis).
Oficialus prūsų panteonas sudaro triadą: „ Patolas, Perkūnas, Patrimpas“; kosmologiniu požiūriu - požemio (žemės?), atmosferos, vaisingumo dievai, socialiniu - žynių, kariaunos, žemdirbių dievai. Lietuvių panteonas išsidėsto panašiai: Andajus / Nunadievis, Perkūnas / Diviriksas, Teliavelis.
Latviams svarbiausia dievybė yra Dangaus tėvas, iš matriarchato latviai turi paveldėję Žemės močią, kuri buvo visos žemės, ypač vaisingumo, simbolis. Ilgainiui Žemės močia liko tik vėlių pasaulio globėja. Latviai tiki ir tris likmo deives: Laimą, Deklą ir Kartą. Nuo Laimos priklauso žmogaus, jo gyvulių ir turtų likimas. Panašias funkcijas turi ir Mara.
Aukščiausieji dievai dažniausiai siejami su dangumi, dangaus šviesa. Tačiau dievo negalima laikyti tikriniu vienos sakralios būtybės vardu, nes taip gali būti vadinama bet kuri vyriška dievybė (plg. Perkūnas, Mėnuo, Dievaitis vėjas ir t. t.). Tas pats teigtina ir apie deivę - moteriškosios dievybės pavadinimą.
Baltų dangaus Dievas yra išlaikęs nemažai senųjų indoeuropietiškų ypatybių: jis gyvena danguje, sukūrė pasaulį, įdiegė jame teisybės principą, nustatė moralės ir dorovės normas. Dabar jis gyvena dausose, kur amžina vasara, kur žiemoja paukščiai. Dievas į pasaulį nusileidžia retai, dažniausiai pasibeldžia kaip žilabarzdis senelis, norėdamas patikrinti, ar žmonės nepamiršo jo sukurtų moralės ir teisingumo normų.
Perkūnas - tai svarbiausias lietuvių dievas. Perkūnas vadintas įvairiais vardais (Dunduliu, Griaustiniu, Tarškuliu ir kitais), nes jo vardo atžvilgiu galiojo tam tikras tabu.
Mardukas: Babiloniečių Dievas Kūrėjas
Mardukas - vienas iš pagrindinių dievų Babilonų mitologijoje, turintis svarbią vietą babiloniečių religijoje kaip visatos kūrėjas, gynybos ir teisingumo dievas. Jo kultas ir mitologiniai pasakojimai turėjo didelę įtaką senovės artimųjų Rytų religijoms ir kultūroms.
Mardukas, kartais vadinamas Marduk, yra susijęs su miesto dievu Babilonu ir vėliau tapo pagrindiniu babiloniečių religijos dievu. Jis buvo vaizduojamas kaip jaunas, galingas dievas, dažnai su drakono ar gyvatės atributais, simbolizuojančiais jo kovos ir gynybos sugebėjimus.
Marduko vaidmuo babiloniečių mitologijoje ypač išryškėja Enūma Eliše, senovės babiloniečių epiniame tekste. Šiame mitologiniame kūrinyje Mardukas atsiranda kaip pagrindinis herojus, kovojantis su Tiamat, primordialine jūros deive. Pasak Enūma Elišo, Mardukas, pasinaudojęs savo galybe ir išmintimi, nugalėjo Tiamat ir iš jos kūno sukūrė dangaus ir žemės pasaulius. Ši pergalė simbolizuoja tvarkos ir harmonijos atkūrimą po chaoso. Mardukas buvo laikomas kaip dievas, kuris įkūrė ir organizavo visatą, suteikdamas jai tvarką ir stabilumą.
Babilone, kur jo kultas buvo itin išvystytas, Mardukas buvo laikomas miestų, mokslo ir kultūros dievu. Jo kulto centras buvo Etemenanki šventykla, žinoma kaip „Ziguratas Babilone“, kurią buvo laikoma „dangaus ir žemės“ atstovavimu.
Mitai ir Mokslas: Sakralinis Mokslo Pobūdis
Mokslo ir religijos ryšys
Sakralinis mokslo pobūdis buvo pirminė jo žymė. Darbininkai buvo skelbėjai dieviškųjų dalykų. Žyniais, vaidilomis ir kitokiais vardais. Jų rankose buvo dangaus ir žemės paslaptys. Jungiamasis žinijos pradmuo pasidarė jau ne religija, bet filosofija.
Filosofija yra daug senesnė negu krikščionybė. Tautos jau buvo filosofavusios mažiausia penketą šimtų metų. Tikras filosofijos prieglobstis - tikėjimo neturinti nei prasmės, nei todėl pagrindo būti.
Mokslo tikslas
Kam galų gale dirbamas mokslo darbas? Ne tuščia fraze, bet savo vidumi. Mokslo darbą dirbu visuomenės gerovei. Mokslo darbą dirbu ieškodamas tiesos.
Mintis yra tiek tikra, kiek ji atitinka daiktą. Tiek tikras, kiek jis atitinka savo pirmavaizdį. Paskaito paslėptą Dievo mintį.
Mokslas ir katalikybė
Visokio mokslo šaltiniu - Amžinuoju Logu. Siekia, gal dar su didesniu ilgesiu, ir teorinė sritis. Dabartinis pakrikimas ir liks visuotiniu blaškymusi.
Galop katalikybė laisvina mokslą. Jo dvasia yra tokia plati, jog joje yra vietos ir religijos dogmoms. Katalikiškųjų mokyklų nuopelnai - nepriklausomybė.
Religija ir Moralė: Ar Moralė Gali Būti Nepriklausoma?
Subjektyvizmas ir religija
Pagal subjektyvizmo šalininkus, religija esanti grynai jausmų dalykas. Vien jausmai sudaro esmingą religijos turinį. Toliau subjektyvizmas eiti jau negalėjo.
Jau iš šitų pasvarstymų matyti, kad tokia religija yra jokia religija. Bet faktas, kad be religijos tautų nėra.
Moralė ir prigimties įstatymas
Kas yra moralė? Apreiškimą davė. Kaip sako šv. Tiems, kurie apie apreiškimą nieko nėra girdėję. Kiekvienas žmogus, nes jis yra Dievo sutvertos sąžinės balsas. Jie negali jų neklausyti arba juos iškreipti.
Prigimties įstatymai yra visur ir visuomet vienodi. Prigimtyje įrašyti įstatymai. Vadinasi, moralė susideda iš prigimtųjų įstatymų ir pozityviųjų įsakymų.
Moralės nepriklausomybė
Ar moralė gali nepriklausyti religijos? Mes nepaneigsime tuo pačiu ir prigimties įstatymo? jei klysta liepdama Dievą garbinti? pagrįsta žmogaus pareiga?
Jei tik moralė nepriklausoma, tada palaidumas būtinas. Nepriklausomą moralę žudo pats gyvenimas.
Mircea Eliade: Religijos Istorijos Studijos
Eliadės požiūris į religiją
Į religijų istorijos studijas Eliade eina kaip į savaimingą ir kaip iš esmės religinę sritį. Ši sritis visais kitais priėjimo būdais nėra apimama ir išsemiama. Savo studijuojamą objektą Eliade mėgsta vadinti teofanijos hierofanijos vardu. Hierofanija - tai visoks šventumo, dieviškumo ar antgamtiškumo pasireiškimas žmonijos kultūros istorijoje.
Kiekvienoje hierofanijoje pasirodo prieštaraujančių esmių koegzistencija: šventybės ir profanybės, dvasios ir medžiagos, amžinybės ir laikinybės ir t.t.
Simboliniai centrai
Jis jas grupuoja pagal tam tikrus simbolinius centrus pvz. dangaus skliauto, saulės, mėnulio, medžio ir kitus. Dangaus erdvės reiškiniams savo religinių simbolių apžvalgoje Eliadė skiria pirmą vietą.
Saulės simbolika
Pats reikšmingiausias saulės dievo bruožas, kuriuo jis skiriasi nuo dangaus dievo, yra tas, kad jis nėra pilnaprasmis kūrėjas. Jis greičiau yra jau esančio pasaulio pertvarkytojas. Herojus 'išgelbsti' pasaulį, jį atnaujina, pradeda naują erą, kuri kartais reiškia net visatos pertvarkymą.
Saulės religija nebuvo linkusi dievus vaizduoti. Herojaus kultas yra labai būdingas saulės simbolikos reiškinys. Saulės teologija yra elito dalykas, būtent: karalių, filosofų, herojų ir tų, kurie iniciacijomis į šią religiją įšvenčiami.
Mėnulio simbolika
Mėnulio religija yra susijusi su išnykimu ir atsiradimu. Taip pat palaipsnis mėnulio nykimas ir augimas priminė žmogaus augimo, senimo ir mirties faktus ir piršo prisikėlimo idėją. Mėnulis buvo visuotinis laiko skaičiavimo matas - mėnesis.
Mėnulio mistika turi daug bendro su vandenimis, kurie šioje mistikoje reiškia mirtį. Mėnulio mistika taip pat siejasi su moterimis. Mėnulio pasaulis yra ne tik besikeičiantis, bet ir kenčiantis pasaulis - "istorija".
Vandens simbolika
Įmerkimas į vandenį simbolizuoja grįžimą į priešforminį būvį, į visuotinį atgimimą, į gimimą iš naujo. Kiekvienas kontaktas su vandeniu reiškia atgimimą. Šaltinių garbinimą plačiai žino Atlanto ir Viduržemio tautos.
Akmenų simbolika
Vargiai ar galime sakyti, kad žmonės kada garbino akmenis vien kaip akmenis. Primityvaus žmogaus pamaldumas visada buvo susietas su kuo nors, ką akmuo turėjo savyje ar ką jis reiškė. Akmenys yra turėję ir apvaisinančios prasmės.
Žemės simbolika
Žemė, su visu tuo, ką ji palaiko ir ką ji turi nuo pat pradžių, buvo laikoma neišsemiamu egzistencijų šaltiniu, tų egzistencijų, kurios betarpiškai apsireiškia žmogui. Viena iš pirmųjų žemės teofanijų, ypač žemės kaip dirvos, yra jos 'motiniškumas', jos neišsemiama vaisingumo galia.
Medžio simbolika
Medžio mistika yra labai daugiaprasmė. Pirminių tautų tradicijoje dažnas yra trijų dalykų derinys: medžio, aukuro ir akmens. Babilonijos giesmės medį laiko dievybės gyvenviete. Medis yra dažnas ženklas heraldikoje, kur jis ne kartą vaizduojamas kartu su žvaigždėmis.
Labai plačiai yra pasklidusi medžio kaip pasaulio ašies idėja. Ją turi šiaurinės ir vidurinės Azijos tautos, indai, kinai ir germanų tautos. Kosminis medis ir gyvybės medis indoeuropiečių tautose savo išraišką yra radęs ąžuole ir siekia proistorinių laikų.