Priešlaikinis gimdymas - tai neišnešiotų kūdikių gimimas, t. y. gimę anksčiau nei 37 nėštumo savaitę. Šie kūdikiai dažnai susiduria su įvairiais sveikatos iššūkiais, nes jų organai ir sistemos dar nėra visiškai išsivystę. Daliai ankstukų tenka kovoti su sunkiomis ligomis, kurios gali kartotis augant. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausias neišnešiotų naujagimių problemas, jų priežastis, gydymo būdus ir galimas pasekmes.
Neišnešiotų naujagimių ypatumai
Neišnešiotų naujagimių išvaizda dažnai skiriasi nuo laiku gimusių kūdikių. Šiame vaizdo įraše kalbama apie tai, kaip gali atrodyti neišnešiotas naujagimis ir kodėl jo išvaizda dažnai skiriasi nuo laiku gimusio kūdikio. Video padeda tėvams atsikratyti nereikalingo nerimo, geriau suprasti savo mažylio kūnelio ypatumus ir su meile priimti kiekvieną mažą ženklą, rodantį jo stiprėjimą.
Ankstukai gimsta nespėję sukaupti pakankamai riebalų poodyje, todėl neturi natūralios apsaugos nuo šalčio. Kai vyresni kūdikiai ir suaugusieji pradeda šalti, jie ima drebėti, kad pasigamintų daugiau šilumos. Neišnešioti mažyliai dar negali drebėti, todėl vietoj to, kaip kraštutinį energijos šaltinį, ima deginti kūno riebalus, kurių turi sukaupę itin mažai. Todėl visiems neišnešiotiems naujagimiams būtina pagalba. Iš visų jiems reikalingų dalykų, tai yra lengviausia užduotis. Ankstukai gyvena šiltuose inkubatoriuose, o visi naujagimių skyriai yra pačios šilčiausios vietos. Reikia stebėti, ar vaikučiui nešalta. Kad ankstukui nebūtų šalta, tinkamos visos kasdienės atsargumo priemonės. Visi daiktai, kurie bus naudojami, turi būti pašildyti - rankos, inkubatorius, apklotai, patalynė, drabužiai, čiužinys, vanduo prausti, rankšluosčiai džiovinti, inkubatorius arba vaikiška lovelė, net papildomas deguonis. Prieš guldant vaikutį ant vėsių paviršių (svarstyklės, rentgeno aparatas ir pan.) būtina patiesti šiltą apklotą.
Neišnešiotų kūdikių oda yra labai gležna. Ji turi gerokai plonesnį poodį, nei išnešiotų kūdikių. Viršutinis odos sluoksnis yra toks plonas, kad nepajėgus tinkamai apsaugoti viduriniojo augančio odos sluoksnio. Taip pat yra labiau linkusi išsausėti bei gerai sugerti viską, kas ant jos patenka. Ankstuko oda gali būti nebrandi, tačiau ji greitai auga. Saugant mažylio odą imamasi daug priemonių: naudojami specialūs medicininiai pleistrai, minkšti barjerai tarp odos ir intraveninių kateterių bei tvarsčių. Prausimuisi naudojamas specialios temperatūros šiltas vanduo. Tiesa, iš pradžių nerekomenduojama naudoti muilo, be gydytojo paskyrimo negalima tepti kremų, losjonų ar kitų medžiagų, kol nėra būtina, nes jos gali per lengvai susigerti. Kadangi Intensyvios terapijos skyriuje šilta ir sausa, gyvybiškai svarbu kūdikio odą drėkinti. Kuo sausesnė oda, tuo didesnė tikimybė, kad gali būti pažeista. Todėl inkubatoriuje nuolat palaikoma tinkama oro drėgmė. Pasistenkite užtikrinti, kad visi, kas liesis ir laikys kūdikį, darytų tai labai švelniai ir atsargiai.
Natūralu, kad iškart po gimimo naujagimiai netenka svorio, nes džiūsta oda, iš jos pasišalina vandens ir druskų perteklius. Kuo mažesni ar labiau neišnešioti mažyliai, tuo daugiau praranda svorio. Išnešioti vaikučiai - apie 5-10 procentų savo gimimo svorio, prieš laiką gimusieji - apie 15-20 procentų. Net jei ankstukas pradeda priaugti svorio, iš pradžių augimas gali būti nestabilus. Neišnešiotukams reikia daugiau kalorijų ir energijos, nes jų būklė reikalauja daugiau pastangų bei resursų. Be to, jie turi mažyčius skrandukus ir vienu metu gali priimti nedaug maisto. Todėl maitinami ne rečiau, kaip kas 2-4 valandas. Slaugantis personalas nustatys tinkamą maitinimo režimą ir normas, reguliariai (kasdien) matuos kūdikio svorį bei stebės augimą. Užtikrins, kad vaikas gautų pakankamai skysčių. Ankstukai linkę prarasti ir išgarinti skysčius per ploną, trapią kūno odą, todėl inkubatoriuje gali būti padidinama drėgmė. Taip pat, kad vaikutis nešvaistytų kalorijų, užtikrinama šiluma. Būtina stengtis, jog ankstukas jaustųsi ramiai ir patogiai.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Stebėdami vaikutį, tėvai turėtų stengtis užtikrinti komfortą ir ramybę. Kuo patogiau vaikas jaučiasi, tuo daugiau kalorijų sutaupo augti. Svarbu - neprarasti vilties. Net, jei stabiliai augęs ankstukas, staiga meta svorį dvi dienas iš eilės. Tai normalu. Kiekvienas kūdikis yra unikalus ir kiekvienas turi savo specifinius svorio augimo būdus. Gali būti taip, kad kelias dienas auga, po to - dvi stovi vietoje, ir dar porą dienų svoris krinta. Stebėkite savo vaikutį, - kaip jis atrodo, kokia odos spalva, ar pakankamai ramus, ar jam patogu?
Dažniausios neišnešiotų naujagimių problemos
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS)
Kvėpavimo sutrikimo sindromas (KSS) - tai dažniausia neišnešiotų naujagimių plaučių liga, kurią sąlygoja plaučių nesubrendimas ir nepakankamas jų susiformavimas. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo labiau tikėtina, kad jis sirgs KSS. Tam, kad naujagimis galėtų savarankiškai kvėpuoti, jo plaučiai turi būti ne tik pakankamai išsivystę, bet ir subrendę. Kvėpavimo funkciją plaučiai gali atlikti jau nuo 22-24 nėštumo savaitės, tačiau tuo metu dar nebūna iki galo susiformavę smulkūs kvėpavimo takai ir alveolės (alveolės - plonasienės oro pūslelės, į kurias patenka įkvepiamas oras). Maža to, kvėpavimo takų epitelio ląstelės nepagamina specialios medžiagos - surfaktanto (tai riebalų ir baltymų kompleksas), neleidžiančio plaučių alveolėms subliūkšti. Surfaktanto ankstuko organizme pakankamai būna tik apie 34-35 nėštumo savaitę.
Jei neišnešiotas naujagimis gimsta anksčiau - iki 32-34 nėštumo savaitės - dėl nesusiformavusių plaučių ir surfaktanto trūkumo, jam suteikiama kvėpuojamoji pagalba. Naujagimis bando kvėpuoti pats, tačiau labai dažnai ir apsunkintai, įtraukdamas krūtinkaulį ir tarpšonkaulinius raumenis. Mažylis dejuoja, jam juda nosies sparneliai. Kvėpavimo sutrikimo sindromu sergančiam naujagimiui papildomai skiriama deguonies, kuris, sumaišytas su kambario oru, gali būti tiekiamas įvairiais būdais: tiesiog į inkubatorių, pro kaukę, pro nosies kaniules (mažyčius ūsiukus). Jei papildomo deguonies nepakanka, kvėpavimo takuose sudaromas nuolatinis teigiamas slėgis. Tai daroma per nosį įkišus specialias kaniules (ūsiukus). Jei mažylio kvėpavimas yra ypač apsunkintas ir CPAP gydymas neefektyvus, tada į vaikučio trachėją įkišamas specialus vamzdelis. Tai - dirbtinis kvėpavimas: naujagimis prijungiamas prie aparato, kuris iš dalies arba visiškai pakeičia mažylio kvėpavimą. Dirbtinis kvėpavimas gali būti taikomas nuo kelių valandų iki kelių savaičių. Iki tol, kol naujagimis būna pasiruošęs kvėpuoti pats. Pačiais sunkiausiais atvejais, dažniausiai, kai naujagimiui tenka įkišti vamzdelį į trachėją, kartu į plaučius sušvirkščiamas dirbtinis surfaktantas. Tai ne taip seniai atrastas preparatas, kuris padeda plaučiams išsiskleisti. Mažyliui tampa ne tik lengviau įkvėpti, bet kartu paskatinamas ir sužadinamas savarankiškas kvėpavimas. Ypač mažos kūno masės naujagimiams (mažesniems nei 1000 gramų) surfaktantas dažniausiai sušvirkščiamas dar gimdykloje. Sunkiausia būna pirmąsias 3-4 dienas. Vėliau plaučiai pradeda geriau kvėpuoti, sumažėja papildomo deguonies poreikis.
Apnėja
Apnėjos dažniausiai atsiranda 1-2 gyvenimo savaitę ir gali tęstis net 2-3 mėnesius po gimimo. O galiausiai išnyksta. Kuo labiau neišnešiotas naujagimis, tuo apnėjos dažnesnės. Gimusiems 32-33 sav. naujagimiams būna 14 proc., 30-31 sav. - 50 proc, o 28 sav. ir mažiau - 85-100 proc. Žmogaus kvėpavimą reguliuoja galvos smegenų kvėpavimo centras, kuris neišnešiotiems naujagimiams nėra visiškai susiformavęs ir subrendęs. Todėl būdingas nereguliarus kvėpavimas: kartais jie kvėpuoja greičiau, kartais - lėčiau. Tarp kvėpavimo judesių gali būti trumpalaikiai (trunkantys keletą sekundžių) kvėpavimo sustojimai. Tai yra normalu. Tačiau, jei kvėpavimo sustojimai užtrunka ilgiau nei 15-20 sekundžių, gali sumažėti kraujo įsotinimas deguonimi ar net suretėti širdies ritmas (bradikardija). Tokia būklė ir yra vadinama neišnešiotų naujagimių apnėja. Apnėjos, atsiradusios dėl kvėpavimo centro nesubrendimo, vadinamos centrinėmis. Tačiau nustoti kvėpuoti mažylis gali ir dėl minkštų bei nestabilių neišnešioto naujagimio kvėpavimo takų užsivėrimo (užsikišimo).
Įvykus apnėjai vaiko kūnas tampa blyškus ir suglebęs, aplink lūpas oda tampa melsva. Dažniausiai kvėpavimas atsistato savaime, tačiau kartais tenka jį vienaip ar kitaip skatinti: paglostyti naujagimio nugarą, paplekšnoti per padukus ar tiesiog pajudinti lovelę. Apnėjoms gydyti, skatinant naujagimio kvėpavimo centrą, skiriamas medikamentas kofeinas, kuris gali būti vartojamas per burną arba suleidžiant į veną. teigiamas slėgis kvėpavimo takuose (CPAP), kuris sudaromas pro į nosį įkištas kaniules. Kartais, kai apnėjos būna gilios ir dažnos, naujagimį tenka prijungti prie dirbtinio kvėpavimo aparato. Apnėjų profilaktikai rekomenduojamas kengūros metodas, naudojami specialūs čiužinėliai, padedantys apsaugoti nuo kvėpavimo sustojimo (nustojus kvėpuoti, įsijungia garsinis signalas).
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Stebėti nustojusį kvėpuoti kūdikį tėvams atrodo grėsminga, vis dėlto reikia pasistengti nepanikuoti. Išsigąsti yra natūralu - tos kelios sekundės pavirsta amžinybe. Reikėtų žinoti, kad neišnešioti naujagimiai gali turėti gerokai ilgesnes kvėpavimo pauzes nei suaugusieji be žalingo poveikio. Tėvams reikėtų susikoncentruoti ne tik į kvėpavimo pauzių monitoriaus parodymus. Atidžiai įvertinkite vaiką, ar patogiai guli, ar nepasikeitė odos spalva. Jeigu kvėpavimo pauzės atrodo per ilgos, tai nereiškia, kad turėtumėte stovėti ir nieko nedaryti. Pabandykite patrinti savo kūdikio pėdutę švelniai, bet tvirtai. Tai paprastai paskatina kvėpavimą.
Bradikardija
Daugelio neišnešiotų kūdikių širdelė plaka nuo 120 iki 160 kartų per minutę (apytikriai dukart greičiau nei suaugusiojo). Jei kūdikio širdelė sulėtėja iki mažiau nei 100 dūžių per minutę, tai laikoma bradikardija. Šį laikiną širdies sulėtėjimą dažniausiai sukelia apnėjos. Tačiau retai tai signalizuoja apie pačios širdies problemas. Personalo atsakas į bradikardiją iš esmės panašus į apnėjos gydymą. Švelniai, bet tvirtai patrins vaikučio pėdutę. Jei tai nepadės, duos papildomo deguonies. Jei įvertins, kad reikalinga nuolatinė pagalba, paskirs kofeino. Vaikas bus atidžiai stebimas.
Cianozė
Ankstukų oda pirmosiomis valandomis po gimimo atrodo mėlyno atspalvio, ypač jei jiems šalta. Nesvarbu, kaip šilta būtų kambaryje, kūdikiai aplinkos temperatūrą jaučia žymiai vėsesnę, nei suaugusieji. Jei vaiko rankų ir kojų pirštai yra švelniai melsvos spalvos, gydytojai tai vadina periferine cianoze, kurią sukelia nebrandi kraujotakos kontrolės sistema. Ji (periferinė cianozė) dėl lėtos kraujotakos gali būti įgimta. Paprastai tai nėra problema. Visai kitaip, jei kūdikio oda yra melsvo atspalvio aplink burną, melsvas liežuvis, lūpos arba apskritai visa odos spalva yra melsvai rožinė, kitaip vadinama „sutemų”. Tada galimai mažylis turi sunkesnę problemą - centrinę cianozę. Jei problemos priežastis yra apnėja, kad paskatintų kvėpavimą, švelniai patrins kūdikio pėdas. Jeigu kvėpavimo problema yra sunkesnė, gali duoti papildomai deguonies.
Patikrinkite, ar mažyliui pakankamai šilta, paliesdami odą sprando ar nugaros srityje. Nereikėtų daryti išvadų liečiant plaštakas ar pėdas - tai gali klaidinti, nes kraujotaka dar nebrandi, todėl minėtos vietos dažnai būna vėsesnės.
Infekcijos (sepsis)
Naujagimių infekcija dažniausiai neturi būdingos klinikos, gali būti įvairiausių negalavimo požymių: pilkšva ar tarsi marmuras odos spalva, padažnėjęs, apsunkintas kvėpavimas arba kvėpavimo sustojimai (apnėja), dažnas pulsas, padidėjusios kepenys ir blužnis, išsipū… Ankstyvas naujagimių sepsis yra viena dažniausių naujagimio sergamumo ir mirštamumo priežasčių. Pasaulinės Sveikatos Organizacijos duomenimis kasmet nuo sepsio pasaulyje miršta daugiau nei 1 milijonas naujagimių, 42% iš jų per pirmą gyvenimo savaitę. Dažniausias ankstyvos naujagimių infekcijos sukėlėjas yra B grupės streptokokas (BGS) - dažnai randama bakterija moterų virškinamajame trakte ir/ ar makštyje.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Žinant, kad gimdanti moteris yra BGS nešiotoja, stacionare jai bus skirti antibiotikai, galintys pilnai ar iš dalies apsaugoti naujagimį. Kokie yra ankstyvi sepsio (infekcijos) simptomai naujagimiams? Kūno temperatūros kitimai- aukšta arba žema. Ar pastebėjus šiuos požymius kviesti naujagimių gydytoją ar slaugytoją?- taip. Naujagimiams gydytojai paskirs antibiotikus, kurie bus švirkščiami į veną per kateterį.
Naujagimiai, kaip ir visi žmonės jaučia baimę, skausmą. Todėl tyrimų ėmimo, procedūrų atlikimo metu jūsų naujagimiui bus taikomos visos įmanomos medikamentinės ir ne medikamentinės nuskausminimo priemonės, apie kurias jums papasakos jūsų naujagimį gydantis gydytojas ir slaugytoja.
Hemoraginė liga
Toks yra hemoraginės ligos apibrėžimas, kurį perskaičius aiškėja, kad vitaminas K yra labai svarbus sudėtingos kraujo krešėjimo sistemos faktorius, ypač naujagimystės laikotarpiu. Nėštumo metu pro placentą į vaisiaus organizmą vitamino K patenka labai mažai, jo atsargos tik gimusio naujagimio kepenyse yra labai mažos, todėl rizika kraujuoti po gimimo yra labai didelė, jei naujagimiui vitamino K neskiriama.
Yra keli šio vitamino poreikį organizme patenkinantys būdai. Pirmasis, netinkantis naujagimiams ir pirmų šešių mėn. kūdikiams, valgant žalias daržoves, pvz. špinatus, brokolius. Antrasis- vitamino K sintezė, kuri vyksta žarnyną kolonizavusiose Bifidum bakterijose ir bakteroiduose. Naujagimių žarnyne bakterijų atsiranda per pirmąsias gyvenimo savaites, todėl pirmomis dienomis po gimimo vitamino K organizme trūksta ir dėl jo trūkumo gali prasidėti kraujavimas. Motinos piene vitamino K kiekis yra labai nedidelis, dažnai nepakankamas, todėl žindomi naujagimiai turi gauti jo papildomai.
Dažniausiai bendroji naujagimių būklė būna palyginti gera, net jei kraujuoja iš virškinimo trakto, nosies, virkštelės. Grėsmingesnė situacija būna tada, kai kraujuoti pradeda į smegenis, tuomet gali prasidėti traukuliai, trikti naujagimio kvėpavimas ir kt. gyvybinės funkcijos. Skiriant profilaktiškai vitamino K naujagimiams tuoj pat po gimimo, dažniausiai kraujavimo pavyksta išvengti.
Gelta
Jei pastebėtumėte, kad naujagimio oda dar geltona, jo šlapimas tamsus, išmatos šviesėja, tuoj pat kreipkitės į gydytoją, nes minėti poţymiai gali būti dėl įgimtos kepenų ligos ar kitų organizmo sistemų pažeidimo. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį, jei 2 - 3 savaičių naujagimis tampa vangus, pradeda gausiai atpylinėti, neauga jo svoris, odoje pastebima ryškėjanti gelta, atsiranda kraujosruvų.
Net 80-90 proc. visų naujagimių trečią ketvirtą gyvenimo parą pagelsta, o apie 70 proc. mažylių nustatoma vadinamoji naujagimių gelta. Tik gimęs vaikutis pradeda kvėpuoti plaučiais, todėl jo organizmui nereikia gausybės eritrocitų, kurie motinos įsčiose aprūpindavo jį deguonimi. Eritrocitai pradeda greitai irti. Viena iš irimo medžiagų yra geltonoji medžiaga bilirubinas, kurį organizmas turi pašalinti. Kuo labiau naujagimis yra neišnešiotas, tuo fermentai nebrandesni. Kepenys dar negali nukenksminti viso bilirubino ir pašalinti jo iš organizmo. Todėl dalis nusėda audiniuose, suteikdama jiems gelsvą atspalvį. Vaikučiui pagelsta oda ir akių obuoliai. Ši būklė vadinama fiziologine naujagimių gelta, ji neišnešiotam mažyliui labiausiai išryškėja 3-5 gyvenimo dieną. Dažniausiai dėl geltos baimintis nereikia, nes tai yra ne liga, o tranzityvioji, kitaip tariant, praeinamoji naujagimių būklė, kurių būna ne viena. Jei mažylis pagelsta pirmą parą, gelta ryškėja greitai, nustatomas labai didelis bilirubino kiekis kraujyje, būtina gydyti.
Naujagimių gelta gydoma mėlynosios šviesos spinduliais - vadinamąja fototerapija. Dėl mėlynosios šviesos poveikio bilirubinas žymiai lengviau bei greičiau pasišalina iš organizmo. Tai saugus ir efektyvus naujagimių geltos gydymo būdas. Vykstant fototerapijai gali atsirasti švelnus bėrimas, jis gydymui pasibaigus išnyks. Taip pat vaikas gali būti mieguistesnis nei įprastai, dažniau tuštintis arba nesituštinti visai. Kartais, kai bilirubino kiekis kraujyje ypač didelis, gali būti perpilamas pakeičiamasis kraujas, kai dalis naujagimio kraujo (su jame esančiu bilirubinu) pakeičiama donoro krauju.
Užsitęsus geltai, šeimos gydytojas ištirs bendro ir tiesioginio bilirubino kiekį naujagimio kraujyje. Jei naujagimio būklė gera, jo bilirubino kiekis neviršija amžiui leistinos ribos, greičiausiai tai motinos pieno sukelta gelta, kuri praeina savaime negydoma. Jei tiesioginio bilirubino kiekis viršija leistinas normas, būtinas išsamus naujagimio ištyrimas dėl galimo įgimto ar kitų ligų sukelto kepenų pažeidimo. Tuomet šeimos gydytojas nusiųs naujagimį specialiam ištyrimui į ligoninę. Atlikus tyrimus, gydytojas Jus informuos apie tolesnį stebėjimą, įtarus, kad naujagimis serga, informuos apie gydymą, kurio trukmė priklausys nuo nustatytos ligos priežasties. Jei įtariama, kad yra įgimta kepenų ir tulžies latakų liga, labai svarbu kuo anksčiau ( iki 1,5 mėn. amţiaus) nustatyti jos priežastis, prireikus - chirurginiu būdu šalinti sutrikimus, nes pavėlavus galimas sunkus ir nepraeinantis kepenų pažeidimas. Nenustačius įgimtų kepenų pažeidimų, tiesioginė naujagimio hiperbilirubinemija gydoma vaistais.
Maitinimas
Motinos pienas (MP) - vienintelis idealus naujagimio maistas. Pirmų 6 mėn. motinos piene yra visų reikiamų naujagimiui maisto, augimą skatinančių ir imunitetą stiprinančių medžiagų. MP visada yra šiltas ir šviežias, lengvai prieinamas, atitinka naujagimio poreikius. Žindymas yra motinos ir naujagimio bendravimo pagrindas, užmezgantis fizinį ir emocinį tarpusavio ryšį visam gyvenimui. Žindymas teigiamai veikia motiną ir jos naujagimį. Pirmasis žindymas turėtų įvykti taip greitai, kaip tik įmanoma, bet ne vėliau kaip per pirmąsias 2 val. po gimimo. Naujagimis žindomas pagal poreikį, tiek, kiek jam reikia, tada, kai jis alkanas, o ne nustatytomis valandomis, tačiau pirmomis paromis po gimimo naujagimiai turėtų efektyviai žįsti krūtį ne rečiau kaip 8 -12 kartų per parą ir ne trumpiau kaip 30-40 min. vieną krūtį. Kuo motinos organizmas gaus daugiau signalų iš savo naujagimio, tuo sklandžiau vyks pieno gamyba, jo gausės, susireguliuos pieno pasiūlos ir paklausos mechanizmas, pavyks išvengti pieno sąstovio (laktostazės). Pirmas 2-5 dienas po gimdymo motinos krūtyse gaminasi priešpienis, kuriame ypač gausu apsauginių, augimo faktorių ir vitaminų. Nuo 2-5 dienos iki 10 dienos gaminasi pereinamasis pienas, turtingas riebiųjų rūgščių, ypač svarbių nervų sistemai vystytis.
Jei naujagimis gimė per anksti, jei gimusiam naujagimiui nustatyti tam tikri sveikatos sutrikimai, žindymas gali būti neįmanomas, kol naujagimis nepaaugs ir išmoks žįsti arba kol jo būklė nepagerės. Tuo atveju naujagimis maitinamas ištrauktu MP, jei reikia - pro skrandžio zondą. Neišnešiotam naujagimiui augti būtinas didesnis baltymo kiekis ir kaloringesnis maistas, todėl neretai MP reikia papildyti. Kartais kyla sunkumų žindant naujagimį, kurio liežuvio pasaitėlis yra trumpas. Naujagimis krūtį apžioja ne visai taisyklingai, todėl pažeidžiami speneliai, jie įtrūksta, tampa skausmingi. Tokiu atveju reikėtų kreiptis į veido žandikaulio chirurgus, kurie pakirps liežuvio pasaitėlį ir atlaisvins liežuvį.
Gaivinimas
Prieš naujagimui gimstant placenta tiekia deguonį ir maisto medžiagas į naujagimio kraują bei pašalina iš jo anglies dvideginį. Naujagimiui gimus, deguonį į kraują tiekia ir anglies dvideginį iš jo pašalina plaučiai. Pirmą kartą naujagimiui įkvėpus ir perspaudus jo virkštelę, dujų apykaita prasideda plaučiuose. Dauguma naujagimių šį etapą pereina sklandžiai, be pagalbos. Kai kuriems naujagimiams reikia padėti palaikyti atvirus kvėpavimo takus, kvėpuoti, užtikrinti kraujotaką, t.y. gaivinti.
Gaivinimas reikalingas esant gimdymo komplikacijų (skersinė vaisiaus padėtis ar kojinė pirmeiga; vaisiaus dangalų infekcija; blogo kvapo ar vaisiaus vandenys su mekonijumi; motinai skirta narkotinių medikamentų. Jiems dažna įgimta infekcija. Kiekvienas tolesnis gaivinimo veiksmas atliekamas vertinant naujagimio būklę kas 30 sek. Gaivinimas gali būti nutrauktas, jei širdis nepradeda plakti daugiau kaip po 10 min. Po gaivinimo, jei prireikė dirbtinės plaučių ventiliacijos arba krūtinės ląstos paspaudimų bei medikamentų, naujagimio būklė gali išlikti labai sunki. Naujagimis nepradedamas gaivinti, jei jis gimsta mažesnio kaip 22 savaičių gestacinio amžiaus arba jis sveria mažiau kaip 500 g, nes tokie naujagimiai neturi galimybės išgyventi dėl plaučių ir kitų organų nebrandumo.
Retai, tačiau pasitaiko atvejų, kai naujagimį gaivinti prireikia išvykus iš ligoninės (namuose, viešose vietose). Įpūtimus darykite burna į burną 30 sek. Apimkite naujagimio burną lūpomis ir įpūskite į jo plaučius tiek oro, kiek jo yra Jūsų burnoje. Po 30 sek. Spauskite apatinį krūtinkaulio trečdalį, įspauskite vieną trečdalį krūtinės ląstos.
Anemija (mažakraujystė)
Anemija (mažakraujystė) tai būklė, kai kraujyje yra per mažai raudonųjų kraujo kūnelių (eritrocitų). Anemija išsivysto, kai kaulų čiulpai gamina per mažai eritrocitų ir/ar hemoglobino, kai eritrocitai kraujagyslėse per greitai suyra arba nukraujavus. Kaulų čiulpuose per pirmasias 3-4 savaites po gimimo raudonųjų kraujo kūnelių gamyba nevyksta, todėl jų kiekis per pirmuosius du - tris gyvenimo mėnesius laipsniškai mažėja. Tai vadinama fiziologine mažakraujyste. Ji negydoma. Anksčiau laiko gimę naujagimiai nespėjo nėštumo metu sukaupti pakankamo geležies kiekio, dėl to jiems anksčiau ir dažniau gali būti stebimi mažakraujystės požymiai.
Mažakraujystės požymiai: sustojimai, atsiranda deguonies poreikis, nustoja augti svoris. Sunkesniais atvejais gydymui taikoma eritrocitų masės transfuzija. Išnešioti naujagimiai turi pakankamas geležies atsargas iki 4 mėn.
#