Praėjusio amžiaus dešimtasis dešimtmetis kinui buvo ypatingas laikotarpis, kurį daugelis prisimena su nostalgija. Šis dešimtmetis išsiskyrė ne tik įsimintinais filmais, bet ir technologinėmis naujovėmis bei žanrų įvairove. Nuo katastrofų filmų iki modernizuotų kovos menų, dešimtasis dešimtmetis paliko ryškų pėdsaką kino istorijoje. Šiame straipsnyje panagrinėsime keletą ryškiausių šio laikotarpio filmų, kurie ne tik sulaukė didelio populiarumo, bet ir turėjo didelę įtaką kino industrijai.
Dešimtojo Dešimtmečio Kinas: Nostalgija ir Naujovės
Dešimtojo dešimtmečio vaikai užaugo vaizdo kasečių, komiksų ir pirmųjų kompiuterinių žaidimų eroje, todėl kino manija jiems buvo ypač artima. Tuo metu dominavo pilnametražiai filmai, kurie dažnai buvo filmuojami arba redaguojami taip, kad būtų tinkami rodyti tiek kino teatrų ekranuose, tiek mažesniuose TV ekranuose. Tai reiškė, kad filmuose dažniau buvo naudojami stambūs planai, rodant veikėjus dialogo metu, nei plataus kampo scenos kambaryje.
Svarbu pažymėti, kad nepriklausomas kinas ir nepriklausomos kino studijos, tokios kaip Miramax, Lions Gate ir New Line, įgavo pagreitį. Taip pat pradėta stebėti kompiuteriu sukurtų vaizdų pažanga, kuri buvo matoma filmuose „Forestas Gampas“, „Terminatorius 2: paskutinio teismo diena“ ir „Juros periodo parkas“.
Katastrofų Filmų Klestėjimas
Dešimtajame dešimtmetyje stebėtas katastrofų filmų klestėjimas kino teatrų repertuaruose. Populiariausi filmai buvo „Viesulas“, „Nepriklausomybės diena“, „Titanikas“ ir „Armagedonas“. Šie filmai pasižymėjo įspūdingais specialiaisiais efektais ir dramatiškais siužetais, kurie pritraukė didelę auditoriją.
Veiksmo Filmų Aukso Amžius
Dešimtajame dešimtmetyje sukurta daug veiksmo žanro filmų, todėl šį laikotarpį galima pavadinti vyrų „aukso amžiumi“. Modernizuoti kovos menai ir kovų su ginklais choreografija JAV kine atsirado su tokiomis kino juostomis kaip „Matrica“, „Lūžusi strėlė“, „Dviveidis“, „Piko valanda“, „Rytojus niekada nemiršta“, „Mirtinas ginklas 4“. Pramogaujantiems vyriškos lyties atstovams tikrai buvo ką veikti priešais TV ekranus.
Taip pat skaitykite: Šlovės kaina filme „Taip gimė žvaigždė“
Ryškiausi Dešimtojo Dešimtmečio Filmai
1. „Titanikas“ („Titanic“, 1997)
Vienas iš brangiausiai kainavusių tiems laikams filmų (200 mln. dolerių) pasiūlė mums tikrais faktais paremtą istoriją apie viltį, meilę ir 1912 metais balandžio 15-ąją įvykusią legendinę jūreivystės katastrofą. Prisiminus tai, kaip šis žymus įvykis sužavėjo žiūrovus pasitelkiant netikėtą drąsos demonstravimą, patrakusį išlaidumą ir pažangiausias Holivudo technologijas - viskas pripildyta vieno nesustabdomo kino filmo kūrėjo ir jo neribota vaizduote.
Džeimsas Kameronas turėjo ne tik paskandinti laivą, bet ir pasiūlyti kur kas daugiau nei tik išnagrinėti šlovingo epo katastrofą. Kamerono „Titanikas“ - išties didingas reginys. Tikra retenybė šiuolaikiniame bereikšmių gudrybių ir trumpų dėmesį atkreipiančių išsišokimų pasaulyje. Milžiniška, jaudinanti, tris su ketvirčiu valandos trunkanti patirtis neklysdama atvilioja žiūrovus į nuostabų, pilną sielvarto bei išgyvenimų prarastąjį pasaulį.
Kameronas filme sėkmingai sujungia jaunus įsimylėjėlius, kuriuos kerinčiai suvaidino Leonardas Dikaprio ir Keitė Winslet, su įspūdingomis „Titaniko“ istorijos detalėmis. Ir nevalia pamiršti dramos už ekrano: atidėtas pristatymas ir piktinančios filmo bilietų kainos anuomet pavertė „Titaniką“ vasaros skandalu. O po pristatymo jis tapo metų filmu.
„Titanikas“ - tai subtilus pasakojimas apie žmogaus prigimties šmėklas, su įsimylėjėliais ir bejausmiais niekšais, kerinčiais vaizdais, galantiškumu ar bailumu, pasakojimas pasiūlo nepamirštamą nuotykį, kai tą pačią paskutinę naktį be mėnulio keleivių žvilgsniai nukrypsta į ledinę jūrą. Režisieriaus dėmesys detalėms peržengia ribas - filme nepriekaištingai atkuriamas aukso amžiaus pertekliaus monumentas. Džeimsas Kameronas įtikino originalaus „Titaniko“ kilimo gamintoją sukurti 18 000 kvadratinių pėdų kilimo pynimo rašto kopiją ir reikalavo, kad kiekvienas ženklas, uniforma ir logotipas filmavimo aikštelėje būtų atkurti iki mažiausių smulkmenų, kad kamera bet kada galėtų pasisukti į priešingą pusę filmuojant beveik originalaus dydžio laivo modelio kelionę.
Leonardas Dikaprio vaidina bohemišką menininką, kuris, lošdamas pokerį, laimi bilietą, leidžiantį jam patekti į laivą. Džekas laive sutinka Rouzę, kuriai suteikia daug džiaugsmo, linksmybių ir gyvenimo skonio, kurių taip trūko Rouzės gyvenime. Džeko piešiniai, kurie yra rodomi filmo metu, iš tikrųjų yra nupiešti paties filmo režisieriaus Džeimso Kamerono. Tragedija laivą ištinka kino juostos pusiaukelėje, todėl katastrofa rutuliojasi beveik realiu laiku, su bauginančiu tikslumu paragrafe su visomis jo detalėmis. Žiūrovas puikiai suvokia, kokia yra situacija ir kas vyksta konkrečiu metu.
Taip pat skaitykite: Apie galimybes filme „Taip Gimė Žvaigždė“
„Titanikas“ atskleidžia ne tik meilės istorijos romantiką, tai kartu pasakojimas apie aklą išdidumą ir jo baisias pasekmes. Tai išskirtinis Holivudo nuotykių filmas, atnešantis mitinės tragedijos vaizdus - Ikaro kritimą ir viso mikro pasaulio žlugimą.
2. „Pabėgimas iš Šoušenko“ (The Shawshank Redemption, 1994)
Frankas Darabontas, ko gero, yra bene dažniausiai Stepheno Kingo kūrinius ekranizuojantis režisierius. Jis net debiutavo trumpametražiu filmu „Moteris kambaryje“ (The Woman in the Room, 1983), kuriame siaubų objektu tapo vieno vyriškio sprendimas palengvinti vėžiu sergančios motinos kančias ir duoti jai mirtiną nuodų porciją.
1994-aisiais drauge su režisieriumi Jeffu Schiro Frankas Darabontas ekranizavo dar vieną Stepheno Kingo apsakymą filmui „Naktinės pamainos kolekcija“ (Nightshift Collection). O jau trečiasis susitikimas su Stepheno Kingo kūrybą kinematografiniam pasauliui davė tikrą šedevrą „Pabėgimas iš Šoušenko (The Shawshank Redemption, 1994). Septyneriems Oskarams nominuotas filmas sukurtas pagal apsakymą „Rita Hayworth ir atpirkimas Šoušenko kalėjime“ (Rita Hayworth and Shawshank Redemption).
Filme nėra jokios „siaubų karaliui“ būdingos mistikos, tačiau finale įvyksta tikras stebuklas. Apkaltintas žmonos nužudymu pasiturintis bankininkas Endis Diufrenas (Timas Robbinsas) įkalinamas iki gyvos galvos. Stepheno Kingo kūriniams būdinga situacija, kurioje žmonės patenka į ekstremalias situacijas, iš kurių, regis, neįmanoma ištrūkti sveikam. Griežto režimo kalėjimas kaip tik yra tokia ekstremali vieta, kurioje išlikti gyvam ir išsaugoti žmogišką orumą nelengva.
Pasauliniame kine apstu filmų, kuriuose net ir didžiausias smurtas nesugeba palaužti tvirtos dvasios žmonių. Idealus pavyzdys - dar 1973 m. sukurtas filmas „Drugelis“ (Papillon, rež. Franklinas J. Endis Diufrenas nė iš tolo nepanašus į tvirtos valios kovotoją. Į kalėjimo kiemą jis įžengia kaip pasigailėjimo vertas palūžęs žmogus, tiesiog pasmerktas būti patyčių objektu. Tačiau Timas Robbinsas palengva sugeba įtikinti, kad tai tik sąmoningai pasirinkta veikimo taktika. Būtent jis puikiausiai įkūnija svarbiausią filmo idėją: „Baimė padaro tave kaliniu. Viltis gali tave išlaisvinti“.
Taip pat skaitykite: Filmo „Taip gimė žvaigždė“ analizė
3. „Matrica“ („The Matrix“, 1999)
Tai įsiutęs specialiųjų efektų uraganas, kurio idėja kilo lakią vaizduotę turinčioms transseksualioms seserims Lilly (anksčiau žinomam kaip Endis) ir Lanai (anksčiau buvo žinomas kaip Laris) Wachowski. Tiesiogiai skiriant savo filmą kartai, kuri užaugo su komiksais ir kompiuteriais, Wachowski stilingai atskleidžia kibernetinio atitrūkimo nuo tikrovės pasiektą aukščiausią ribą, sukurdami filmą, kuris užfiksuoja gyvenimo dvilypumą.
Neįtikėtinai puiki Keanu Reeves vaidyba dovanoja išties išskirtinį veiksmo filmo herojų, kuris tampa panašus į prašmatniai atrodantį Prada prekės ženklo modelį. Kovos menų dinamika yra fenomenali (dėkoti reikia specialiems laidams, kurie padėjo sukurti skraidymo poveikį sukuriančius, išradingus ir sulėtintus triukus), žiūrovas panardinamas į kitokią nei įprastą mokslinę fantastiką. Žiūrovai suvokia, dar prieš Neo pačiam sužinant, kad jo vaidmuo gelbstint žmonių rasę bus labai reikšmingas įvykis.
Filme Neo atsiskleidžia vis kintančiose suvokimo būsenose, kurių daugumą paaiškina Laurence‘as Fishburne‘as, įkūnijantis filosofinį-mokomąjį vaidmenį. Jo vaidinamas personažas Morpheus deda visas pastangas, kad paaiškintų, kaip filmo piktadarys gali būti „nervinė interaktyvi simuliacija“, ir kad Matrica yra visur, kurią verčia vykdyti grėsmingos besitransformuojančios figūros su kostiumais ir akiniais nuo saulės.
„Matrica“ sukuria nuostabą kovų scenomis ir apšvietimo efektais, virtuali scena žaibiškai pasikeičia (kai Neo panori gauti ginklų ir tūkstančiai jų staiga atsiranda iš niekur). Kovos menų triukai yra apskrita vienas stipriausių poveikio taškų. Prižiūrint Honkongo kovos menų choreografui ir kino režisieriui Yuen Wo Ping, filme oru sklindantys kovų kadrai primena Honkongo veiksmo filmų stilių.
4. „Žalioji mylia“
Ar galima žmogui atimti gyvybę, kad tokiu būdu jis būtų nubaustas už žmogžudystę? Kuo “civilizuota” egzekucija kalėjime skiriasi nuo paprasto nužudymo? Ir pagaliau, ar žmogžudį mirties bausme nubaudusi visuomenė turi moralinę teisę sakyti, kad triumfavo teisingumas? „Žaliosios mylios“ išvakarėse mirties bausmės tematiką kinematografininkai nagrinėjo itin dažnai. Vienas po kito pasirodžiusiuose filmuose mirtininkus filmuose vaidino tokie populiarūs aktoriai, kaip Seanas Pennas („Mirtininkas eina!/ Dead Man Walking, 1995), Gene’as Hackmanas („Kamera“/ The Chamber, 1996) Samuelas L. Jacksonas (Metas žudyti“/ A Time to Kill, 1996) ir net Sharon Stone („Paskutinis šokis“/ Last Dance, 1996).
Savo žodį diskusijoje dėl mirties bausmės tarė “siaubų karaliumi” seniai pravardžiuojamas Stephenas Kingas ir režisierius Frankas Darabontas, „Žalioje mylioje“ rekonstruojantys tikra istorija, įvykusi Amerikoje 1935 metais, kai į Cold Mountaino kalėjimo mirtininkų kamerą pakliuvo milžiniško sudėjimo juodaodis Džonas Kofis (Michaelas Clarke’as Duncanas). Jis nuteistas už dviejų mažų mergyčių nužudymą, bet visai nepanašus į šaltakraujišką žudiką. Panašu, kad likimas bus jam iškrėtęs piktą pokštą. Tačiau dabar Džono laukia tik žaliu linoleumu dengtas koridorius, vedantis į šiurpios egzekucijos vietą. Ši “žalioji mylia” vėliau visą gyvenimą kankins Tomo Hankso (jis vaidina kalėjimo prižiūrėtoją) herojų ir belsis į žiūrovų sąžinę. Ar išgirsime šį balsą?
5. „Leonas“ (Léon, 1994)
Šis filmas išgarsino visame pasaulyje prancūzų režisierių Luc’ą Bessoną anksčiau nei jo „Penktasis lementas“, o aktorius Jeanas Reno akimirksniu tapo tarptautine žvaigžde, kurią mielai kviečia Holivudo kino kūrėjai. Jo suvaidintas profesionalus žudikas Leonas labai skyrėsi nuo kitų šio amato specialistų. Atvykęs į Niujorką iš Sicilijos, Leonas yra visiškai vienas kaip tigras džiunglių tankmėje. Jis neturi draugų, rūpinasi tik gėlėmis, mėgsta pieną ir klasikinius filmus, nemoka skaityti ir rašyti, bet savo amatą išmano tobulai.
Tylenio Leono akivaizdoje korumpuoto policininko Stensfildo (Gary Oldmanas) bičiuliai išžudė dvylikametės Matildos šeimą. Leonui pavyko mergaitę išgelbėti. Aiškiai orientuodamasis į tarptautinę auditoriją Lucas Bessonas „Leoną“ kūrė anglų kalba ir nemažai scenų nufilmavo Niujorko kvartaluose. Amerikietiškų akcentų filme labai daug. Čia ir scenos su mažąja Matilda, kuriose mergaitė, norėdama pralinksminti savo paniurėlį globėją jam vaizduoja tai Chapliną, tai Marilyn Monroe, tai miuziklų žvaigždę šokėją Gene‘ą Kelly. O ir pati siužetinė schema - suaugusio žmogaus ir vaiko kelionė per Ameriką - nesuskaičiuojamą daugybę kartų naudota pačių amerikiečių filmuose (nuo Peterio Bogdanovichiaus „Popierinio mėnulio“ iki Johno Cassaveteso „Glorijos“): šią tradiciją Lucas Bessonas puikiai žino (ir panašius filmus, matomai, mėgsta), todėl sugalvoja savo originalų motyvą.
Dar klausimas - kas jo bastūnų porelėje yra labiau suaugęs - naivumo ir vaikiškos sielos įsikūnijimas Leonas ar anksti subrendusi ir gyvenimo negandų užgrūdinta dvylikametė Matilda? Britų aktorius Gary Oldmanas suvaidino tikrą pabaisą - jo korumpuotas policininkas Stensfildas yra sadistas, maniakas ir narkomanas. Nors daug žiaurių scenų talpinantis filmas yra kriminalinis veiksmo trileris, režisierius įsigudrina praplėsti jo turinį kitomis temomis - draugystės, meilės, šeimos. Filmo scenarijų galima atskiromis scenomis pateikti kaip pavyzdį būsimiesiems scenaristams. - Aš jau subrendusi. - O aš atvirkščiai. Aš jau pakankamai senas.
6. „Šindlerio sąrašas“ (Schindler’s List, 1993)
Pagal Thomaso Keneally romaną sukurtas filmas pasakoja apie žmogų, Antrojo pasaulinio karo metais išgelbėjusį šimtus žydų. Apsukraus verslininko Oskaro Šindlerio (Liamas Neesonas) metalo gaminių fabrike Krokuvoje dirbo daug žydų iš geto. Pradžioje jie fabrikantui tebuvo pigi darbo jėga. Tačiau netrukus cinišką požiūrį keičia užuojauta, ir Šindleris tampa žydams tikru angelu sargu.
Idėja sukurti tokį filmą gimė dar septintojo dešimtmečio pradžioje, kai vienas Oskaro Šindlerio išgelbėtas žydas Poldekas Pfeferbergeris pasiryžo visam pasauliui papasakoti apie mažai žinomą teisuolį. 1963 metais Howardas Kochas (vienas legendinės „Kasablankos“ kūrėjų) net parašė scenarijų, tačiau jis nebuvo realizuotas. 1982-aisiais, pasikalbėjęs su Pfeferbergeriu Thomas Keneally parašė knygą „Šindlerio laivas“ (Schindler’s Ark). JAV kino korporacijos MCA prezidentas Sidas Sheinbergas pasiuntė knygos recenziją Stevenui Spielbergui, o kai režisierius išreiškė norą ją ekranizuoti, studija Universal Pictures tuoj pat įsigijo visas reikalingas teises. Tiek ilgai studijos vadovai laukti nenorėjo, todėl ėmė dairytis, kas galėtų šio projekto imtis.
Pats Spielbergas įkalbinėjo kolegą Sydney‘ų Pollacką, studijos atstovai - Martiną Scorsese - šis atsisakė, sakydamas, kad Holokausto tragediją geriausiai perteiktų režisierius žydas). Taip stumdant projektą iš vienų rankų į kitas atėjo 1991-ieji. Spielbergas ką tik baigė dar vieną nuotykių filmą „Kablys“ (Hook) ir jau galėjo niekieno netrukdomas pasinerti į tragišką Holokausto pasaulį. Tačiau Sidas Sheinbergas iškėlė vienintelę sąlygą - pirmiau Spielbergas turi padaryti „Juros periodo parką“. Tai buvo ir komercinis, ir psichologinis taktinis sprendimas. Niekas negalėjo prognozuoti komercinės „Šindlerio sąrašo“ sėkmės, todėl filmas apie dinozaurus nesėkmės atveju kompensuotų studijos patirtus nuostolius.
Planuodamas būsimąjį filmą Spielbergas iš karto nusprendė, kad „Šindlerio sąrašas“ bus nespalvotas filmas. Krokuvos geto sunaikinimui scenarijuje buvo skirtas vos vienas puslapis. Spielbergas pareikalavo šią vietą gerokai išplėsti, kas ir buvo padaryta. Prie beprecedentės filmo sėkmės, be abejo, prisidėjo ir pagrindinių vaidmenų atlikėjai. Visiškas Šindlerio antipodas - Ralpho Fienneso suvaidintas Amonas Göthas - nacių vykdytos politikos fanatikas, sadistas ir šaltakraujis žudikas (1946-aisiais nuteistas ir pakartas). Dar vieną įsimenantį vaidmenį suvaidino Benas Kingsley. Jo Ichakas Šternas buvo Šindlerio buhalteris. Filmas apdovanotas septyniais Oskarais: geriausias filmas, režisierius, adaptuotas scenarijus (Stevenas Zaillianas), operatorius (Januszas Kaminskis), kompozitorius (Johnas Williamsas), montažas (Michaelas Kahnas) ir dailininkas (Allanas Starskis).
7. „Esminis instinktas“ (Basic Instinct, 1992)
Savo metu šis filmas šokiravo ne tiek atviromis erotinėmis scenomis, kiek ciniška pagrindinės herojės Ketrin Tramel (Sharon Stone) charakteristika: amorali ir biseksuali inteligentė, kriminalinių romanų autorė, visiškai laisva nuo bet kokių moralinių prietarų, lengvai manipuliuojanti savo meilužiais ir žudanti juos orgazmo akimirką peiliu, skirtu ledams trupinti. Šis vaidmuo išgąsdino daugelį Holivudo gražuolių.