Mikčiojimas, rožė ir užkalbėjimai - temos, kurios iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti nesusijusios, tačiau giliau panagrinėjus atsiskleidžia įdomios sąsajos tarp kalbos sutrikimų, infekcinių ligų ir tradicinės medicinos. Šiame straipsnyje panagrinėsime mikčiojimo ypatumus, rožės gydymo būdus ir užkalbėjimų vaidmenį lietuvių kultūroje.
Mikčiojimas: kalbos sutrikimas ir jo priežastys
Mikčiojimas - kalbos sutrikimas, kuris gali paveikti asmens gebėjimą laisvai reikšti mintis, taip pat socialinį gyvenimą ir pasitikėjimą savimi. Jis dažniausiai pastebimas ankstyvame 3-5 metų amžiuje, kai vaiko kalba vystosi sparčiausiai. Tačiau nustatyti vieną konkrečią priežastį, kodėl vaikai pradeda mikčioti, yra sudėtinga.
Priežastys ir požymiai
Nėra paprasta atskirti natūralius kalbėjimo nesklandumus nuo pirmųjų mikčiojimo požymių, kai vaikas dvejoja, ieško žodžių, daro pauzes. Jeigu tėvams kyla nerimas ar neaiškumų, geriausia kreiptis į specialistus profesionaliam įvertinimui.
Populiarūs mitai teigia, kad mikčiojimas prasideda dėl išgąsčio ar neigiamų emocijų, tačiau moksliniai tyrimai rodo, kad jį lemia sudėtinga vidinių (biologinių) ir išorinių priežasčių sąveika intensyviu vaiko kalbos raidos laikotarpiu. Mikčiojimas nėra nei nukopijuojamas, nei išmokstamas, taip pat nėra ir vieno geno, kuris būtų paveldimas iš kartos į kartą. Tikimybė padidėja, jeigu šeimoje yra mikčiojančių arba labai greitai kalbančių žmonių, nes greitakalbystė yra susijusi su mikčiojimo atsiradimu. Tačiau pasitaiko atvejų, kai vaikas pradeda mikčioti šeimose, kuriose nėra nė vieno tokio atvejo.
Nors dauguma mikčiojančių ikimokyklinio amžiaus vaikų šį sutrikimą sėkmingai įveikia, iki šiol pasaulyje nėra būdo, kuris leistų visiškai tiksliai atpažinti vaikus, turinčius ilgalaikės problemos riziką. Mikčiojimas nėra pastovus kalbos sutrikimas ir gali kasdien kisti. Jis gali sustiprėti vaikui jaučiant nuovargį ar emocingai pasakojant apie praeities bei ateities įvykius. Yra situacijų, kai vaikas ar suaugusysis visiškai nemikčioja: dainuojant, ritmiškai kalbant, žaidžiant. Kartais, net ir pailsėjęs, vaikas sunkiai kalba. Centrinė nervų sistema reguliuoja kalbinius procesus, ir kartais nustatyti tikslius aplinkos veiksnius, kurie skatina užsikirtimus, gali būti sudėtinga.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Psichologinis aspektas
Nors mikčiojimas yra kalbos sutrikimas, susijęs su neurologiniais veiksniais, didelę įtaką turi ir psichologinė būsena. Užsikirtimai tėra mažytė dalis, kurią pastebi pašnekovai. Jie nemato ir negirdi, ką jaučia mikčiojantis žmogus, kiek nerimo ir baimės kelia užsikirtimai ar kiek būna situacijų, kai geri mokiniai nekelia mokykloje rankos arba sako mokytojai „aš neišmokau“, kad išvengtų užsikirtimų.
Nepasitikėjimas savimi yra mikčiojimo poveikis ir pasekmė, nes žmogus nori pasakyti, bet nepavyksta, tada kyla neigiamų minčių, kad aš negaliu kalbėti. Pasitikėjimas savimi yra labai svarbus, kai prieiname prie etapo mokydami vaiką pritaikyti sklandaus kalbėjimo technikas realiose situacijose. Sėkminga kalbėjimo ir bendravimo patirtis didina pasitikėjimą savimi.
Asmeninė patirtis
Gimnazistas Kajus Korsakas pasidalijo savo patirtimi: mikčioti pradėjo nuo maždaug šešerių metų, kai dar lankė darželį. Mikčiojimą galėjo paskatinti nuovargis, o auklėtoja į tai nekreipė dėmesio. Dauguma nemalonių situacijų kyla dėl žmonių žinių apie kalbos sutrikimus trūkumo.
Jeigu kas nors kažką pasako ar nusijuokia - nekreipiu dėmesio. Su tuo žmogumi reikėtų pasišnekėti, gal jis net nežino, kad tu mikčioji, ir jam tai atrodo kažkas, iš ko galima pasijuokti. Dauguma žmonių net nėra susidūrę su mikčiojančiu asmeniu.
Žmonės dažniausiai reaguoja gana pakančiai ir supranta, todėl nesako: kalbėk greičiau ar panašiai. Pradinėse klasėse patyčių pasitaikydavo dažniau, bet turėjo neblogą pradinių klasių mokytoją, kuri tai kontroliavo. Deja, 5-8 klasėje bendruomeniškumas susilpnėjo, ir padaugėjo tam tikrų patyčių. Mikčiojimas gali paveikti ne tik kalbą, bet ir psichologinę būklę, ypač jeigu sutrikimas lieka ilgą laiką. Toks emocinis smurtas gali sumažinti pasitikėjimą savimi.
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
Tėvų patirtis
Laura Valaitytė pasidalijo savo patirtimi auginant sūnų, turintį kalbos sutrikimą: nesulaukus ketverių metų ir pradėjus eiti į darželį, auklytė pasakė, kad sūnus mikčioja, bet tokiame amžiuje tai esą normalu, todėl nereikėtų jaudintis. Pradėjus eiti į mokyklą, vaiko kalba ėmė sparčiai prastėti.
Pradžioje naktimis, kai vaikas miegodavo, būdavo ašarų pakalnės ir klausimai: ką daryti, ko turiu griebtis ir kodėl viskas taip blogai? Buvo labai baisu, bet įsigilinus, kiek yra mikčiojančių vaikų, stiprybė greitai atsirado, ir pradėjau ieškoti profesionalios pagalbos.
Lauros patarimai: aš vaikui niekada neparodžiau, kad man baisu ar kad jis daro kažką ne taip. Vietoj to išklausome, duodame laiko pasakyti, o jeigu reikia, atsakome jo norėtu žodžiu ir patvirtiname: mes tave supratome. Jokiu būdu negalima vaikui parodyti, kad tu jaudiniesi ir nerviniesi, nes jeigu jis yra jautresnis - pradės jausti dar didesnį stresą, o tai suaktyvins mikčiojimą. Šeimoje apie tai turi būti diskutuojama, kai vaiko šalia nėra.
Ką reiškia auginti vaiką, turintį kalbos sutrikimą, žino ir dviejų vaikų mama Jurgita Babianskienė: per mėnesį iš gražių sakinių vietoj „karvės“ liko „mū“, vietoj „kiaulės“ - „kriu“. Tai būdavo tokie stiprūs blokai, dėl kurių dukra nieko nebegalėdavo pasakyti - akys didelės, stengiasi, bet negali. Pradžia buvo labai sunki, nes nesupratome, nei kas darosi, nei kaip tai spręsti. O ir šeimoje niekas nemikčiojo, todėl neturėjome jokių žinių.
Po trejų metų nustojus lankytis pas logopedę, dukros kalboje ir vėl galima girdėti mikčiojimo požymių. Kalba pagerėjo, nustojome lankytis pas specialistę, o dabar vėl gavome iš mokyklos žinutę su klausimu: „Ar jūsų vaikas neturi kalbos sutrikimų?“. Būnant su draugais ar patiriant daug emocijų, mikčiojimas po truputį ir vėl išlenda, mergaitė ima labai greitai kalbėti.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui
Daug kas nesupranta, kas yra mikčiojimas, ir jeigu pamato, kad vaikas užsikerta, tai stengiasi dar labiau perrėkti arba visai nutraukia. Tai kelia dar didesnį stresą, nes vaikas jaučiasi neišgirstas. Mūsų visuomenėje apie tai yra labai mažai žinių. Jeigu matai žmogų, kuris turi tokį sutrikimą, reikia palaukti, nuraminti jį ir leisti jam pabaigti kalbėti, o ne pertraukinėti ir šnekėti monologu.
Kada kreiptis į specialistą
Pasireiškus mikčiojimui pirmiausiai reikia kreiptis į logopedą, galintį suteikti pagalbą. Logopedai taiko kompleksinį mikčiojimo šalinimo metodą, kurį sudaro gydymas raminamaisiais vaistais, psichoterapija ir darbas su mikčiojančiųjų tėvais.
Taikant psichoterapiją, mikčiojančiajam padedama sudaryti teigiamą požiūrį į aplinką, į save, į santykius su kitais žmonėmis. Ypač svarbu pakeisti žmogaus požiūrį į savo kalbos sutrikimą. Šis metodas veiksmingiausias tada, kai mikčiojimas yra neurozinis.
Labai svarbu mikčiojantį žmogų išmokyti nusiraminti, susikaupti ir atpalaiduoti kūno raumenis, padėti jam įsitikinti, jog tas trūkumas - įveikiamas. Kartais mikčiojimas sumažėja ir kalbą palydint judesiu, pavyzdžiui, barbenant pirštais į stalą. Tai sumažina įtampą. Taip pat mikčiojimui gydyti taikomas ir tylėjimo režimas. Tada vaiko bendravimas keletą savaičių sumažinamas iki minimumo.
Rožė: infekcinė liga ir užkalbėjimų vaidmuo
Rožė - infekcinė liga, pažeidžianti ne tik odą, bet ir giliuosius odos audinius bei limfinę sistemą. Ją sukelia bakterijos - dažniausiai stafilokokai, taip pat streptokokai, kitos žarnyno bakterijos.
Sergant rože, būdingas ir limfinių takų uždegimas, kuris nuo kirkšnių išplinta vidine šlaunies puse. Rožė gydoma antibiotikais. Po 2-3 savaičių ligonis pasveiksta.
Ar rožę galima užkalbėti? Jei kaimo bobutės užkalbėtas vanduo būtų toks veiksmingas, infekcinėje ligoninėje nebūtų gydomi pacientai, varginami šios ligos. Be to, žmonės dažniausiai tik girdi gandus, kad kažkas išgijo nuo užkalbėjimo, tačiau per 18 darbo praktikos metų neteko susidurti su tokiu pacientu.
Užkalbėjimai: liaudies medicina ir magija
Gyd. Besileidžiant saulei senyva moteris devyniskart šnabžda: „Ėjo Jėzus Kristus, nešėsi tris rožes, vienai sudegti, vienai nukristi, trečiai sudžiūti“. Ji nekvėpuoja - taip stiprina dvasią savo burnoje, kad išgydytų odos ligą - rožę. Pinigų užkalbėtoja neprašo - magiška galia yra Dievo dovana, už kurios naudojimą negalima reikalauti atlygio.
Knygą „Lietuvių užkalbėjimai: gydymo formulės“ parašiusi Daiva Vaitkevičienė į magiją žvelgia folkloristės žvilgsniu. Leidinyje - daugiau kaip 1700 užkalbėjimų tekstų, užrašytų Lietuvoje nuo 1559 iki 2007 metų. Užkalbėjimų perdavimas gali būti uždaras ir atviras. Rytų Lietuvoje yra ypatingas Žižmų kaimas (šalia Dieveniškių), netoli pasienio su Baltarusija. Įdomu, kad beveik kiekviena to kaimo moteris moka užkalbėti. Tai - jų gyvenimo dalis, nieko ypatingo.
Užkalbėtojos patirtis
Jau beveik pusę metų vieną dešimtmetę mergaitę kamavo kojos skausmai. Iš pradžių kojytę skaudėjo tik truputį, vaikas pradėjo šlubuoti, po to skausmai ėjo vis stipryn. Tėvai kreipėsi į gydytojus. Iš pradžių buvo nutarta, kad nepilnametei yra kulno osteochondrozė. Skausmai nesiliovė. Tėvai dukrą vežiojo po gydymo įstaigas. Buvo atlikti įvairūs tyrimai, skirti antibiotikai. Vienu metu, kai mergaitė gulėjo ligoninėje, jos tėtis prisiminė, kad jo močiutę kankinusi liga buvo rožė. Ji vis atsinaujindavusi ir rožę išgydyti pavykdavo tik užkalbėtojams. Vis dėlto mintimis apie užkalbėtoją mergaitės mama pasidalijo su biržiete vaiko gydytoja. Tėvui ilgai teko ieškoti žmogaus, kuris užsiima rožės užkalbėjimu. Pasiskambinus Valerijai Taurinienei ji iš pradžių suabejojo, ar mergytei tikrai rožė. Svarstė, kad ją reikėtų vežti kur nors toliau pas gydytojus. Vos prisilietusi prie vaiko kojos moteris iškart patvirtino, kad tai esanti vidinė rožė. Pasak moters, liga įsisenėjusi. Ji klausė, ar vaikas nebuvo patyręs kokio nors išgąsčio. Užkalbėtoja ėmėsi paslaptingos procedūros. Tėvams pas užkalbėtoją dukrą teks vežti tris kartus. Už gydymą užkalbėtoja sakė negalinti imti pinigų. Gebėjimą užkalbėti rožę Valerija daugiau nei prieš 30 metų perėmusi iš Smilgių kaime gyvenusios senolės, buvusios kaimynės. Nors užkalbėtoja turėjo savo vaikų, bet galią perdavė būtent jai. Gal matė, kad Valerija, kaip ir jos močiutė, linkusi padėti kitam žmogui. Netrukus po minėtų galių perdavimo Valerijai senolė mirė. Tuomet pasklido kalbos apie užkalbėjimų gebėjimus paveldėjusią moterį. Moteris neslepia, kad užkalbėjimo galių turintys žmonės yra kitokie. Valerija tvirtina esanti tikinti ir džiaugiasi, kad kalbinti kunigai jos galios nepaneigė ir nepasmerkė, priešingai - džiaugėsi, kad ji padeda žmonėms.
Užkalbėjimų įvairovė
Kai aš sudarinėjau užkalbėjimų sąvadą, į duomenų bazę pateko ne tik užkalbėjimai nuo ligų, bet ir dėl įvairių kitų dalykų: dėl vėjo, dėl šalčio, dėl meilės, dėl laimės. Čia - didžiulė įvairovė. Kas labiausiai būdavo užkalbama tradiciškai, tai vagies nustatymas, tada, aišku, meilės pritraukimas ir gaisras. Vardijimai, nukalbėjimai, ažužadėjimai - tai tik keli pavyzdžiai, kaip įvairiuose Lietuvos regionuose tebevadinama tai, ką tautosakos tyrinėtojai įvardija kaip užkalbėjimus - magines žodines formules. Sujungiantys liaudišką magijos ir medicinos tradiciją, užkalbėjimai buvo pasitelkiami pačiose įvairiausiose gyvenimo situacijose.
Užkalbėjimo procesas ir kvalifikacija
Užkalbėjimą galima suprasti mažų mažiausiai dvejopai. Tai yra sakomas tekstas arba pats procesas, kalbėjimas. Abi dalys yra vienodai svarbios. Be teksto nebūtų proceso, bet jei tekstas tik užrašytas, o žmogus kalbės be užkalbėtojo kvalifikacijos, tiesiog nebus jokios naudos iš to. Trečias veiksnys, kas turi būti, tai pati kvalifikacija. Žmogus turi turėti tam tikrų prigimtinių ir socialinių savybių. Tradiciškai tą daryti gali vyriausias arba jauniausias vaikas. Jeigu vyriausias vaikas miręs, antrasis neperima šitos galimybės. Šito laikomasi gan stipriai. Ten sekos gali būti perduodamos nebūtinai vaikui, gali anyta marčiai perduoti. Bet tai neturėtų išeiti iš giminės.
Užkalbėjimai ir medicina
Čia priklauso nuo užkalbėtojo gebėjimų. Kartais sakoma, kad gydo nuo bet kokios ligos. Bet kai žiūrime, nuo kokių ligų realiai, tai matome, kad tai arba labai sunkios ligos, su kuriomis šiandien sunkiai susidoroja biomedicina, arba labai paprasti dalykai. Mes vakarietiškai įsivaizduojame, jog visos ligos yra objektyviai apibrėžiamos. Tai žvelgiant į skirtingas kultūras matyti, kad ligų konceptai sukonstruojami skirtingai. Tai, kas yra išorinė liga šiuolaikinėje medicinoje, pavyzdžiui, odos liga rožė, liaudiškoje tradicijoje tai būtų vidinė liga: uždegiminis procesas, kuris tik reiškiasi per odą. Kitos ligos, tokios kaip votis ar kaltūnas, neturi tikslių atitikmenų šiuolaikinėje medicininėje kvalifikacijoje. Labai sunku dėl to sulyginti ligas - čia labai įdomi problematika. Žvelgdami į etnomediciną, į jos terminologiją, galime kitaip pamatyti sveikatą: ligas galima suvokti iš kitų perspektyvų ir suprasti, kad mokslas nežengia viena kryptimi.
Santykis tarp ligonio ir užkalbėtojo
Labai svarbu santykis tarp ligonio ir užkalbėtojo, ar ligonis tiki, ar netiki. Jeigu jis netiki, neįmanoma arba labai sunku užkalbėti. Tada yra ir charakterio savybės: užkalbėtojas turi būti „piktesnis“. Bet čia pyktis suvokiamas kaip tam tikra energija, kad jis turi daugiau galių, daugiau jėgų. Tai nereiškia, kad žmogus turi būti piktas, priešingai. Dar dažnai sakoma, kad „kraujas neatitinka“ - tie žmonės neatitinka vienas kito, tarp jų neužsimezga santykis.
Užkalbėtojo vieta visuomenėje
Užkalbėtojo vieta visuomenėje buvo matoma kaip ypatinga, svarbi. Tačiau dvasininkai į užkalbėtojus žiūrėdavo nepalankiai. Panašų požiūrį šiandien girdime ir iš gydytojų, sveikatos specialistų. Kas yra užkalbėtojas, ką jis mano apie save? Jis galvoja, kad vartoja dievo žodžius, šventus žodžius, kuriais gali pagydyti žmogų. Bet katalikybėje bendrauti su dievu tiesiogiai ir gauti galių yra neleistina. Tam yra kunigas, kaip tarpininkas. Tuo tarpu užkalbėtojas turi vidinį konfliktą. Jei kunigas sako, kad negalima, o jam atrodo, kad jis daro šventą darbą, gydo ligonius, kurie kitu atveju sirgtų arba mirtų, jei jis labai tikintis ir jaudinasi dėl kunigo draudimo, tuomet jis sustabdo ar nutraukia veiklą. Jei kunigas sako, kad negalima, o jam atrodo, kad jis daro šventą darbą, gydo ligonius, kurie kitu atveju sirgtų arba mirtų, jei jis labai tikintis ir jaudinasi dėl kunigo draudimo, tuomet jis sustabdo ar nutraukia veiklą. Man yra tekę užrašyti kelis atvejus, kai užkalbėtojas sakė, kad dievas yra aukščiau už kunigą ir jis vis tiek kalbės, nesvarbu, ką ten draudžia. Tada jis tampa konkurentu, varžovu kunigui. Valančius yra aprašęs, kaip XVIII a. kunigas, kuris labai sirgo, ėjo pas užkalbėtoją tam, kad pasakytų, ar jis gyvens, ar mirs. Apie gydytojus kalbant, čia daug aktualesnė tema šiandien, nes yra dviprasmybės ir netgi, sakyčiau, dviveidiškumo. Oficialiai medikai nepripažįsta nei užkalbėjimų, nei kitokių apeiginių senovinių gydymo būdų, etninės medicinos. Tačiau būna, kai kada negali pagydyti (dažniausiai tai būna rožė). Žinodami, kad yra tokių atvejų, kai sėkmingai pagydė užkalbėjimai, jie pataria kreiptis žmogui. Kodėl taip atsitinka? Rožė - sudėtinga liga. Net ir šiandien sunku rasti vaistus, pritaikyti antibiotikus, rožė kartojasi ir yra labai problemiška. Belieka pripažinti, kad tokiais atvejais galima naudotis alternatyviais būdais. Deja, nei vienas medikas to nepripažins. Galvojant apie tai, ar užkalbėjimai yra tikra, ar pramanai, tai aš manyčiau, kad mokslinės priemonės nepajėgios šiuo metu nei to paneigti, nei įrodyti. Užkalbėjimai turėtų būti pripažįstami kaip kultūros paveldas, kaip saugoma dvasinė tradicija. Kad tie žmonės atgautų bent dalelę savo prestižo, nes į juos šiandien žiūrima neigiamai, kol neprireikia. Žmonės nenori perimti ir ta tradicija žūsta. Kai perimi, privalai teikti paslaugas, neturi teisės atsisakyti ir negali gauti jokios naudos, jokio užmokesčio.
Alternatyvūs gydymo būdai ir liaudies medicina
Šiais visuotinio modernizmo ir industrializacijos laikais vis rečiau betikima tais dalykais, be kurių neišsiversdavo mūsų senoliai. Susirgusieji skuba pas gydytojus ir sako pasitikintys šiuolaikine medicina bei įdiegtomis tyrimo technologijomis. Bet vis dar yra žmonių, kurie iš kartos į kartą perduoda liaudies medicinos žinias ar pasižymi ypatingomis paveldėtomis galiomis.
Taip pat yra nuomonių, kad homeopatiniai vaistai gali padėti. Kaune homeopatinėje vaistinėje yra zirneliai Cuprum complex. Mums padeda, per savaite uzsikirtimu zymiai sumazeja. Taip pat kas savaite einame pas logopede privaciai.
tags: #suzeisto #vaiko #uzkalbejimas