Motinystė - tai kelias, kuris neretai atveria naujus horizontus ir kūrybiškumo versmes. Tačiau šis etapas moteriai gali tapti sunkus, nes ji nori save realizuoti, bet ne visada sugeba greitai grįžti į įprastą ritmą. Straipsnyje apžvelgsime, kaip motinystė gali tapti tiesiu keliu į kūrybiškumą, remiantis trijų moterų patirtimi ir įžvalgomis. Taip pat panagrinėsime neįprastas gimimo istorijas, kai vaikai gimsta po dešimtmečius trukusio embrionų užšaldymo.
Motinystė - Kelias Į Kūrybiškumą
Trijų kalbintų moterų pavyzdžiai rodo, kad neretai motinystė - tiesus kelias į kūrybiškumą.
Indrė Stonkuvienė: Nuo MTV Iki Verslo Ir Vaizdo Įrašų
Pasak laidų vedėjos, internetinių vaizdo įrašų kūrėjos, dviejų vaikų mamos ir Manto Stonkaus žmonos Indrės Stonkuvienės, ne rinka išmeta moteris-mamas. Jos nuomone, moterys pačios išmeta save iš rinkos. Todėl reikia įsiklausyti ir ieškoti savęs.
Indrė Stonkuvienė - puikus pavyzdys, kaip galima derinti motinystę su karjera bei savirealizacija. Stiliaus konsultavimo verslą moteris pradėjo tada, kai šeimos jaunėliui Pranciškui buvo mėnuo, o vyresnėlei Cecilijai - dveji. Augindama Ceciliją ir Pranciškų su jais buvau iš viso tris metus. Vienądien suvokiau: viskas, pabuvau mama ir reikia rinktis - arba išprotėti, arba judėti į priekį. Tuomet atsirado senų laikų kolegė, bendramintė, kuri pasakė: „Darom“. Prasidėjo veikla, į kurią įsisukau kartu su Cecilija bei Pranciškumi, ir nebeturėjau kito pasirinkimo. Didžiulę padėką jaučiu tai kolegei, ji man labai padėjo, nes tam tikri posėdžiai ar susitikimai vykdavo draugei supant vežimėlį, - pasakoja I. Stonkuvienė.
Dėl darbo specifikos moteris dažnai turėdavau būti prekybos centre. Pasitaikydavo tokių kuriozinių situacijų, kai vienoje persirengimo kabinoje būdavo klientė, kuriai padėdavo asistentė, kitoje kabinoje Indrė vystydavo, maitindavo ar migdydavo sūnų. Tokiu režimu moteris dirbo daugiau nei metus, kol mažėlis pradėjo vaikščioti. Štai tokie būdavo susitikimai: aš Pranciškų paleidžiu, jis bėga. Kol aš jį matau, dar sėdžiu, kalbu, bet kai vaikas užbėga už kampo, atrsiprašau kliento, greitai pasigaunu vaiką ir vėl jį atsinešu prie stalo, - šyposi moteris.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Dviejų vaikų mama neslepia, kad buvo nelengva, bet jai labai pravertė gebėjimas reaguoti čia ir dabar: „Mano pirmoji mokykla - MTV kanalas - išmokė tos reakcijos, tai labai praverčia ir šeimoje su vaikais.“ Visgi I. Stonkuvienė nėra linkusi kažkam patarinėti - kiekviena mama turi rasti tai, kas jai geriausia. „Užsisukus tame rate reiktų stabtelti ir paklausti savęs, ko norisi. Nereikia norėti deimantų ar „Lamborghini“, reikia savęs paprastai paklausti. Galbūt vienai reikia tik sau skirtos valandos. Kitai pakaks galimybės ramiai išgerti karštos kavos. O gal reikia miego ar išeiti pasivaikščiot.“
Motinystė Indrę Stonkuvienę įkvėpė ne vienai veiklai. Būtent tada socialiniuose tinkluose atsirado Indrės vaizdo įrašai su grotažymėmis #MoterųPasaulyje ir #MamųPasaulyje. Ten sudedu visus savo sunkius etapus, išgyvenimus, problemas, katastrofines dienas, kai vaikas serga, kai dygsta dantukai arba jis nemiega. Augindama vaikus supratau, kad turiu du pasirinkimus: verkti arba juoktis. O kas pasikeis, jei rausi plaukus sau nuo galvos? Niekas neateis, nesutvarkys. Svarbu požiūris. Todėl ir gimė tie realūs, bet linksmi vaizdo įrašai, - pasakoja I. Stonkuvienė.
Vilma Butkuvienė: Nuo Mokytojos Iki Knygelių Kūrėjos
Kita veikli moteris - dviejų berniukų mama Vilma Butkuvienė. Dvylika metų dirbusi lietuvių kalbos mokytoja ir mokyklinio teatro režisiere, paauginusi vaikus nutarė į mokyklą negrįžti ir štai jau daugiau nei metai Vilma siuva vaikiškas knygeles. Siekia, kad jos sukurtas „Pirštukų pasaulis“ taptų pagrindine veikla.
Po šešerių metų, praleistų su vaikais, moteris suprato, kad nuo pedagoginio darbo yra nutolusi, kad jo tiesiog nebenori. Buvusiai mokytojai kilo noras kažką kitko nuveikti. Visada mėgau rankdarbius, o auginant vaikus tai buvo vienintelis atotrūkis ir poilsis nuo buities. Taip po truputį gimė mintis užsiimti tai, kas man patinka. Paieškų buvo daug: ir nėrimas iš virvių, ir papuošalų gamyba, bet pagamindavau, apdovanodavau visus, apnerdavau, papuošdavau, ir nė vienos veiklos nesinorėjo tęsti. Visai netikėtai viena pažįstama, regėdama mano paieškas, parodė siūtas vaikiškas knygeles. Ir aš užsikabinau. Iš pradžių visa tai atrodė labiau utopinis reikalas, svarsčiau, ar įmanoma iš to uždirbti, buvo daug abejonių ir klausimų. Dabar po truputėlį viskas įsivažiuoja, išmokau greičiau siūti. Pačiai kūrėjai svarbu, kad knygelės būtų skirtingos, asmeniškos.
Keturmečiui gimė broliukas. Mama nori, kad vyresnysis greičiau susidraugautų, pamiltų mažąjį - tada knygelėje pasakojame apie visą šeimą. Kiti nori, kad joje atsirastų šeimos augintinis. Buvo tokia situacija, kai vaikas labai sunkiai kalbėjo, tad tėvai paprašė sukurti knygelę, kurioje būtų daug įvairių objektų, skatinančių kalbėti. Knygelėse tenka įgyvendinti ir psichologines, ir logopedines idėjas, - dalinasi savo patirtimi V. Butkuvienė.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Moteris neslepia, jog pagrindinis jos įkvėpimo šaltinis yra vaikai - jie puikūs patarėjai, knygučių testuotojai: „Kai pradėjau siūti, sūneliai buvo labai susidomėję, viską bandė. Jiems skatinant atsirado puslapis su dinozaurais, žvejybos puslapis su magnetinėmis žuvytėmis ir meškere.“ Moteris džiaugiasi, kad jos pasirinkta veikla suteikia galimybę daugiau laiko praleisti namie su vaikais. Ir nors būna momentų, kai Vilma tikrai pavargsta nuo buities, žaislų, nuolatinio šurmulio, maisto gaminamo, vis tik matydama jau šiek tiek paaugusius sūnelius, šypsosi: „Kokie jie dabar yra drąsūs, besidomintys. Žiūrėdama į juos suprantu, kad laikas tikrai nenuėjo veltui. Mano veikla taip pat juda į priekį, ir čia man labai padeda vyro palaikymas. Be jo būtų sunku.“
Sigita Galdikienė: Nuo Dėstytojos Iki Laisvalaikio Studijos Įkūrėjos
Sigita Galdikienė - vaikų ir visos šeimos laisvalaikio studijos „100 zuikių“ įkūrėja. Du vaikus auginanti moteris verslo ėmėsi, kai vyresniajam buvo treji, o mažajam sūneliui - šeši mėnesiai. Ir nors Sigita visuomet buvo aktyvi bei seniai mąstė apie savo verslą, noras pradėti kitokią veiklą atsirado gimus vaikams. Visą laiką švietimo srityje dirbusi moteris ėmėsi veiklos, taip pat susijusios su edukacija ir vaikais.
Prieš vaikų gimimą Sigita ilgą laiką dirbo anglų kalbos dėstytoja, buvo gidė. Paskutiniais metais moteris buvo atsakinga už tarptautinę veiklą vienoje iš Vilniaus aukštųjų mokyklų. „Pradžia buvo labai sunki ne tik dėl to, kad reikėjo dirbti, bet ir dėl psichologinės įtampos. Po 3 metų pertraukos teko prisiminti bendravimo ne tik vaikų auginimo temomis įgūdžius, reikėjo daug ką planuoti, organizuoti“, - patirtimi dalinasi moteris.
S. Galdikienė prasitaria, kad savirealizacijos noras ypač išryškėjo susilaukus antrojo vaikelio: „Gimus pirmajam tokio didelio poreikio nejaučiau, nes tuomet buvo viskas nauja, nepažįstama, nepatirta. Tačiau vėliau noras save realizuoti vis stiprėjo.“ Augindama berniukus verslininkė, prasitaria, niekaip nerasdavo veiklos sau - taip gimė idėja organizuoti kalbų kursus mamoms su vaikais (mamos mokosi anglų ar ispanų kalbos, kol vaikai šalia žaidžia). Galdikienė visą laiką jautė norą įgyvendinti savo norus ir idėjas, o ne kažkieno kito.
Nors dabar dirbti tenka daugiau, man labai patinka kurti stovyklų programas, galvoti, ką galime nuveikti ir išmokti su vaikais po pamokų ar kokiomis temomis kalbėsime su mamomis anglų kalbos kursų metu. Iš vaikų iškart gaunu grįžtamąjį ryšį - jei patiko, pagirs, jei ne, neapsimes, kad buvo gerai. Man tai labai svarbu. S. Galdikienė visada jautė artimųjų paramą ir pagalbą, kas, pasak jos, yra itin svarbu.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Kūdikio Netektis Ir Pagalba Kitiems
Gyvenimas lėmė tai, kad man teko išgyventi dviejų kūdikėlių netektį ir nors jau buvau diplomuota psichologė… Bet atrodo net visos įgytos žinios studijų metu nepadėjo lengvai įveikti sielvarto. Man trūko informacijos, trūko atjautos, trūko pagalbos, trūko paaiškinimų, trūko supratimo, trūko dar daug ko, todėl šis puslapis ir gimė. Šis tinklapis skirtas padėti moterims, vyrams ir jų artimiesiems netekus kūdikio. Ši netektis tikriausiai aplankė persileidimo, negimdinio nėštumo, priešlaikinio gimdymo ar gimdymo metu. Ir nors klausimų daug, bet čia pateikta informacija turėtų padėti suprasti, kokie klausimai užgula kiekvieno praradusio kūdikį pečius ir į ką kreiptis prireikus patarimo ar pagalbos.
Gimimas Su Ypatumais
Daug džiaugsmo mums su vyru suteikė pirmagimio sūnaus gimimas. Tapusi jauna mamyte, aš buvau laiminga, stengiausi rūpestingai auginti sūnų. Perskaičiau daug literatūros apie vaikų auginimą, sukausi namuose kaip bitutė. Dažnai pasvajodavau, kad būtų džiugu susilaukti dar vieno vaikelio ir juos abu paauginus, kibti į mokslus, pradėti ieškotis darbo. Antrasis nėštumas buvo truputį sunkesnis, bet net sapne nesusapnavau, kad likimas pateiks man staigmeną.
Antrasis sūnus gimė prieš Šv. Kalėdas. Jis tarsi mažas angeliukas, švenčių šurmulyje atkeliavo į mūsų šeimą. Jau nuo pirmų sūnaus gimimo akimirkų supratau, kad berniukas kitoks nei kiti vaikai… Dažnai mąstydavau, gal aš klystanti, tačiau motiniška intuicija bylojo, kad negaliu klysti, kad kažkas su mano vaiku negerai. Sūnus augo sunkiai: daug verkė, mažai miegodavo, mažai valgė, sunkiai vystėsi, dažnai sirgdavo įvairiausiomis ligomis, gimėme su trimis širdies ydomis, patyrėme daug operacijų, narkozių. Ir tik kai berniukui buvo 9 mėn. Vilniaus Santariškių genetikos centre nustatė sūnui retą genetini sindromą.
Stengiausi įdėmiai išklausyti gydytojų aiškinimą apie ligos eigą, rekomendacijas, kaip auginti tokį vaiką. Tačiau turėjau atsisėsti, nes galvoje kirbėjo daug minčių, kankino abejonė, gal tai klaida, tik ne mano vaikas. Kuo nusikalto tas mažutėlis, kad jam likimas lėmė gimti kitokiu… Namo važiavome su vyru ir vaiku tylėdami, liūdni, kiekvienas paskendęs savo mintyse. Savęs ir vaiko gailestis, nežinomybė, daugybė klausimų kirbėjo gal visą savaitę. Po to sunki literatūros ieškojimo, važinėjimo pas įvairius gydytojus konsultuotis etapas, kurį išgyvena daugelis tėvų, kuriems gimsta neįgalus vaikas. Kadangi sūnui diagnozuota reta liga, teko perskaityti daug medicininės literatūros. Jo ligos dėka buvau priversta tobulėti ne tik dvasiškai , bet ir intelektualiai.
Kai sūnus paaugo, sutvirtėjo, pradėjo lankyti specialią įstaigą, tada kilo noras mokytis, įsigyti aukštesnį išsilavinimą. Gavusi Marijampolės kolegijos pradinio ugdymo neuniversitetinį bakalauro išsilavinimą, toliau studijas tęsiau Vilniaus pedagoginiam universitete. Sūnus sustiprėjo, atsirado galimybė įsidarbinti. Sunku buvo priprasti prie didelio krūvio, tačiau kai kažko gyvenime labai, labai nori, sieki, viskas tada įmanoma. Tik reikia labai kažko siekti, turėti viltį.
Kūryba Ir Harmonija
Mokslų, darbų, vaikų priežiūros chaose, atsinaujino manyje seniai užslėptas noras kurti. Poezija man patiko nuo vaikystės, mėgau skaityti įvairias knygas, patiko dalyvauti raiškiojo skaitymo konkurse. Nakties metas skirtas poilsiui, tačiau man “užkietėjusiai” pelėdai, tai pats darbymetis, kai tylos apsuptyje mintys perteikiamos popieriaus lape. Tikspėk rašyti, kaip jos gimsta, auga, gražiai gula, kaip drobės iš močiutės skrynios. Vyriausiam sūnui pradėjus lankyti pramoginių šokių užsiėmimus, aš pati susidomėjau šokio, judesio įtaka. Žmogaus emocijoms, asmenybės tobulėjimui suradau dar vieną šokio metodiką, padedančią atsikratyti nuovargio, blogų minčių, padedančių tvirtėti kūnu ir siela. Klausydama muzikos, šokdama aš užmirštu visas problemas, “užkonservuoju” blogas mintis ir šviečiu neapsakoma šviesa, energija, kuri suteikia noro gyventi, įveikti sunkumus.
Kai gyvenimo harmonija sugrįžo į mano sielą, vis dažniau pagalvodavau apie dukrytes gimimą. Gal Dievas išklausė mano slaptas mintis ir mums vieną gražų vasaros rytą gimė gražuolė dukra. Galbūt tą akimirką aš buvau laimingiausia motina žemėje, glaudžianti taip ilgai lauktą mergytę. Dukra auga apsupta visų dėmesio, tarsi maža karalaitė aikštingai parodanti savo charakterį. Kadangi dukra beveik nesirgo, net nepajutome, kaip ji tapo pirmoke. Ji tokia pat energinga, veikli, smalsi kaip jos mama, kunkuliuojanti noru tobuleti. Tačiau laikui bėgant, pastebėjome, kad dukra pradėjo skųstis pilvo skaismais, nuovargiu, sumažėjusiu apetitu. Ir kai vieną dieną, atlikus išsamius tyrimus, išgirdome dukros ligos diagnozę: pirminį sklerozuojantį cholangitą su autoimuniniu hepatitu, išgyvenau aš nusivylimo likimu akimirkas. Tik šį kartą jau nebuvo savęs gailėjimo periodo, o atsirado noras pakovoti dėl dukros sveikatos. Teko išmokti susigyventi su dukros liga: kasdien vaistų gėrimas, dieta… Vyrui sunkiau buvo susitaikyti su užgriuvusia bėda. Jis niekada nesusitaikys, kad jo mažoji gražuolė, jo princesė serga nepagydoma kepenų liga. Sakoma, kad išbandymai siunčiami stipriems žmonėms.
Gimdymo Istorija
Na nebesu aš šviežiai iškepta mamytė, jau vyrukas prakutęs kaip reikiant, bet jo atėjimo į šį pasaulį istoriją atsimenu lig smulkmenų Todėl vis paskaitinėdama čia parašytas gimdymo istorijas, noriu papasakoti ir savąją. Nėra ji kažkuo ypatinga, ar ekstremali, bet man ji vienintelė,ir svarbiausia. Gimdžiau 22 metų, kaip šiais laikais, tai gana anksti. Buvau studentė, būdama nėščia dar 6 sunkius egzaminus išlaikiau. Vis bėgte, vis visur skubėdama, tai atrodo, tas nėštumas, kuris buvo super lengvas, praėjo kaip akimirka. O dar tokia karšta vasara sutapo su paskutiniais nėštumo mėnesiais , bet aš dar geriau už kitus jaučiausi, lyg kas būtų motoriuką prie užpakalio prisegęs, tiek energijos turėjau. Sukako gimdymo terminas rugpjūčio 26 d., o aš dar vis negimdau, ir nors tu ką, laukiu baisiausiai, kas antrą dieną važiuoju į ligoninę tonus užsirašyti, pažiūri, kad atsidarymas 3 cm., turėtų ir veikla užsivesti, sako .,, kad gal jau šįvakar pasimatysim", bet vis nieko. Na praeina savaitė jau beveik, dar vis nieko. Tada gydytoja sako, kad " Atvažiuokit pirmadienį, rugsėjo antrą su visa manta, skatinsim, jau per ilgai nešiojat" . Bet mano vaikas gudrus, matyt išgirdo, kad jį lauk krapštyti žada , ir tą patį pirmadienį 4 val. ryte pabudus jaučiu, kad kažkas ne taip. Žadinu vyrą, sakau, kad nežinau, gal jau prasideda? Jausmas tai man buvo toks, kad lyg kažką negero suvalgius, pilvą kaip paraižo. Pamaniau, čia gal tos vakarykščios kriaušės kaltos. Bet pamatau, kad raižo lygiai kas penkios minutės, va tada supratau, koks čia raižymas, ir kokios kriaušės Tik keista, kad man iš karto veikla buvo kas 5 minutės, o skausmo beveik nebuvo. Apie 8 ryto pajudam per šventinį Kauną ( tais metais rugsėjo pirmosios šventė buvo rugsėjo 2 dieną atkelta į pirmadienį), vaikai į mokyklą eina, mes gimdyti važiuojam Nuvažiavom į ligoninę, kol sutvarkė, surašė visus popierius, man sąrėmiai dažnėja, bet skausmas minimalus. Gimdykloje daktarė apžiūrėjus sako, kad yra 2 naujienos, gera ir nelabai. Blogesnė tai , kad lelius bus apie 4200 g.,pagal pilvuko matmenis, o gera , kad jau atsidarymas 6 cm., pusė kelio nueita. Sako, čia tokia šauni mama, klubai nesiauri , pagimdys ir tą galiūną, gimdysim kaip gamta davė , be jokio nuskausminimo . Atnešė mums radiją į gimdyklą, muzikikė groja, juokaujam sau su vyru, aš ant gimnastinio kamuolio sėdžiu, spyruokliuoju, skausmas neintensyvus, nors aparatas rodo iki 80 proc. sąrėmius, jaučiu, kad gimda stipriai apsitraukia, bet skausmas dar neintensyvus. Pakalbu su mama telefonu, sakau, viskas gerai, tuoj gimdysiu Ateina gydytoja, pasižiūri, sako 7 cm., jau tik kraštukai liko ir bus pilnas atsidarymas . Prakerpa vandenis, nes patys man nenubėgo. Įleidžia mane į masažinį dušą su srove nukreipta į strėnas, dušas šiltas, veikia kaip naturalus nuskausminimas šiluma, bet ir skatina tuo pačiu. Išlendu iš dušo, va tada ir supratau, kad gimdyams čia, ne bajeris. Dar skambina mama, bet kalbėti jėgų nebeturiu. Ateina gydytoja, pasižiūri, ir sako , kad už pusvalandžio lipsim ant stalo. manęs juokas nebeima, tik visai negaliu nei gulėti, nei ant tos kėdės su skyle sėdėti, tik einu ir einu ratais aplink tą stalą, suima sąrėmis, atsiremiu į vyrą, pralaukiu, ir vėl aplinkui. Tada pajuntu, kad jau laikas, jausmas, kad kažką tuoj pamesiu. Sakau, nebegaliu, tuoj gimdysiu, darykit ką nors. Ateina dar keletas seselių, apauna žaliais batais mane Lipu ant stalo. akušerė duoda nurodymus, apmoko tai p sakant Sako, klausyk mūsų, daryk kaip liepsim, nes lelius didelis, tai jei nenori suplyšti ''nuo- iki'', ir vaikiuko prisidusinti, klausyk, kaip liepsima. Na ateina sąrėmis stumiu, stumiu, sako "dar, dar truputį, šaunuolė, tarpusavy pasišnibžda, kad :va, kaip gražiai galvutė pasisuko" praeina sąrėmis, pailsiu, užeina, stumiu iš visų jėgų, atrodo, kad ten šaldytuvas užstrigęs. Sako;matom plaukučius, juodi kaip čigoniuko. nors mes su vyru šviesūs, ir vaikas dabar paaugęs jau šviesus visai . Na, sako paskutinis bus jau sąrėmis, aš stumiu, stumiu, tada rėkia nestumk., nes tuo metu visa galvutė pasirodė, o dabar sako iš visų jėgų paskutinį kartą. TAip ir darau, ir tik pajuntu tokį palengvėjimą, kažkas slidus, ir šiltutėlis išslydo… O man jausmas, kad kaip akmuo nuriedėjo, lyg į palubes pakilau, taip lengva, gera… TO jausmo nemoku nusakyti, bet mamytės , kurios pačios gimdė, žino kas tai. Girdžiu mažulio verksmą, girdžiu daktarės žodžius " Kavalierius" Pakeliu galvą iš laimės apspangus, ir klausiu , sūnus? Na taip, sako, matot, kas čia kabo Matau didelį, gražų sūnų, juodais plaukučiais,apšluosto jį, nusineša ant staliuko, pasveria sako ,4042 g., 53 cm. Akušerė juokiasi, kad jei būtų dukrytė būtų tik 4000 g. Deda ant krūtinės, apsikabinu brangiausią turtą ir vapu:mažiukas, mano mažiukas. daktarė sako, nieko sau mažiukas, čia visas vyras. Pakeliu akis į vyrą stovintį galvūgaly, ir matau akyse dvi vyriškas ašaras, ir giedrą giedrą veidą. Matai, sakau -norėjai sūnaus, ir turi. Taip gera… Daktarė sako- auksinę žmoną ponas, turit, turbūt namuose nė kočėlu neapvanoja, rami tokia ir kantri. Gimdyvė kaip kareivis, kaip sakai viską taip ir daro, kaip pagal komandas,nė necyptelėjo, be garso pagimdė, seniai tokią drausmingą turėjom. Apsigyriau čia aš save taip saknt, bet kad taip ir buvo, ne aš tuos daktarės žodžius išgalvojau. Vis dėlto 4 kg., o pagimdžiau be plyšimų, ir vaikas 10 balų gavo. Nes stengiausi nepasimesti, atidaviau visą save, visas jėgas. Tokia istorija su laiminga pabaiga. Galėčiau gimdyt kasmet po vieną, bet, deja, juos ir užauginti reikia, daug meilės,bet ir vargelio įdėti.