Šiame straipsnyje panagrinėsime, ką reiškia būti skirtingų kartų atstovais, kaip laikas veikia mūsų tarpusavio supratimą ir kokios perspektyvos atsiveria, kai stengiamės įveikti kartų skirtumus. Remiantis įvairiais šaltiniais, įskaitant jaunimo konferencijos "Saltshaker / Druskinė" medžiagą ir interviu su filosofijos mokslų daktaru Laurynu Jacevičiumi, aptarsime krikščionių vienybės svarbą, kartų skirtumų įtaką santykiams ir būdus, kaip galime siekti geresnio tarpusavio supratimo.
Krikščionių vienybė: bendrystės paieškos
Kiekvienais metais sausio 18-25 dienomis išgyvename Krikščionių vienybės savaitę, kuri yra puiki proga apmąstyti mūsų krikščioniškąją brolystę ir skatinti dialogą tarp skirtingų konfesijų tikinčiųjų. Laurynas Jacevičius, evangelizacinės misijos „Apologetika.lt“ įkūrėjas, pabrėžia, kad krikščionių vienybė yra labai svarbi, ir jo tarnystė yra nukreipta į šios vienybės skatinimą. Jis atkreipia dėmesį į tai, kas mus jungia, pristatant tai sekuliariajai kultūrai ir skelbiant Evangeliją, o vėliau gerinant diskusijas tarp skirtingų konfesijų.
Anglikonų teologas Nicholas Thomas Wrightas teigia, kad labiausiai apaštalą Paulių nustebintų ne tai, kad nėra krikščionių vienybės, bet tai, kad ji labai mažai kam rūpi. Mums turėtų rūpėti, kad esame išsiskaidę ir turėtume kelti klausimus, ar taip turėtų būti. Nors praktiškai vienybę pasiekti yra sunku dėl konfesinių skirtumų, nuo ekumeninio sąjūdžio pradžios esame nemažai pasistūmėję į priekį bent jau gebėdami kalbėtis tarpusavyje ir megzti glaudesnius ryšius.
Ortodoksų kunigas Gintaras Sungaila teigia, kad krikščionių santykiai dabar yra vieni geriausių, kokie tik yra buvę istorijoje, todėl turime tai branginti ir dar labiau siekti vienybės, kuri būtų ne paviršutiniška, bet rimtai priimti apaštalo Pauliaus žodžius, kad turime ieškoti vienybės, nes to trokšta Viešpats Jėzus. Nors visiškos vienybės, kol Jis sugrįš, galbūt ir nepasieksime dėl savo ribotumo ir nuodėmingumo, pasitikėdami Viešpaties Jėzaus vedimu ir Šventosios Dvasios įgalinimu, galime judėti vienybės link.
Vienybės šerdis ir skirtumų dialogas
Vienybė nereiškia visiško vienodumo ir supanašėjimo. Krikščionybė įgauna skirtingas kultūrines formas. Evangelija, Kristaus Geroji Naujiena, yra pamatas, ant kurio mes stovime. Mes turime bendrą Tikėjimo išpažinimą, patvirtintą Visuotiniame Nikėjos susirinkime, kurio 1700-ąsias metines šiemet švęsime. Jame mes randame ištaras apie Dievą, Švenčiausiąją Trejybę ir kitus pamatinius krikščionybės teiginius, kurie ir yra mūsų krikščionybės ir vienybės šerdis.
Taip pat skaitykite: Kūdikio tuštinimosi problemos
Tačiau iškyla kultūriniai ir įsitikinimų klausimai. Turime atsižvelgti į Dievo balsą, į sąžinę, ugdyti ją taip, kad ji norėtų priimti, pažinti ir geriau perteikti tiesą, kad galėtume ja vadovautis. Yra skirtumų klausimuose dėl Bažnyčios sandaros, dėl Krikšto metodo ir kitų dalykų. Štai šiuose dalykuose mes turime kartu ieškoti tiesos, laikydamiesi savo sąžinės ir vildamiesi, kad Šventoji Dvasia ves mus į tiesą. Ieškodami atsakymų į esminius klausimus, kurie iškyla, mes turime remtis Evangelija, Gerąja Jėzaus Kristaus Naujiena, sutelkti dėmesį į Jo mirtį ant kryžiaus už mūsų nuodėmes bei Jo Prisikėlimą iš numirusių - tai turi būti mūsų santykio pamatas. Tuo pačiu nenuneigti ir konfesinių skirtumų, bet apie juos diskutuoti gerai - ne jėgos argumentais, bet argumentų galia.
Žodžiu, mums reikia vienybės ieškoti ten, kur mes iš tiesų esame vieningi, kur mes sutinkame, o ne ten, kur skiriamės, o skirtumai tegul būna kvietimas į dialogą. Turime diskutuoti apie skirtumus, nes, jeigu Dievas yra tiesos Dievas, tai mes trokštame pažinti tiesą. Mes esame riboti, nes nuodėmė yra stipriai pažeidusi ir mūsų protavimo galimybes.
Laikydamiesi vienybės ten, kur yra sutikimas, ir diskutuodami apie dalykus, dėl kurių nesutariame, siekiame suprasti kitą, kodėl jis taip galvoja, suprasti jo mąstymo logiką. Jeigu ir neprieisime vienodų išvadų, vis tiek galime vienas kitą vadinti broliais, jeigu dar neišeiname už krikščioniškosios ortodoksijos ribų.
Krikščionių vienybė kasdienybėje
Svarbu prisiminti, kad vienybė nėra dalykas, kurį mes padarome vieną kartą per metus, prisimindami Krikščionių vienybės savaitę, bet kad tai yra toks mūsų Viešpaties troškimas. Turime labai rimtai priimti apaštalo žodžius apie vienybę, o taip pat ir mūsų Viešpaties Jėzaus: „Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jn 13, 35). Meilė - yra siekti kitam didžiausio įmanomo gėrio, o didžiausias gėris mums yra - pažinti Dievą, nes Jis yra didžiausias gėris.
Turime stengtis atvira širdimi spręsti skirtumus, turint tvirtą stuburą ir neišsižadant savo įsitikinimų bandyti eiti į dialogą. Turime įdėti į savo kasdienių apmąstymų ir maldų sąrašą, kad mums reikia vienybės - mums reikia vienybės Kristuje. Kai turėsime šitą dalyką mintyje, tada mes galėsime galvoti apie praktinius dalykus, kaip tai turėtų atrodyti gyvenime.
Taip pat skaitykite: Kūdikių ausų uždegimo gydymas
Laurynas Jacevičius savo evangelizacinėje veikloje autoriniame misijiniame kanale „Apologetika.lt“ peržengė savos konfesijos ribas - įdomūs „Trijų davatkų“ pokalbiai, kuriuose šmaikščiai aptaria tikėjimo dalykus su kataliku Simonu Bendžiumi ir ortodoksų kunigu Gintaru Sungaila, taip pat Biblijos skaitymo projektas su kataliku Pauliumi Čerka - puikus tos vienybės liudijimas.
Nuo pat „Apologetika.lt“ įkūrimo pradžios užmanymas ir buvo ginti ir aiškinti tai, ką anglikonų mąstytojas Clive'as Staples'as Lewis'as vadina „tiesiog krikščionybe“ - į esminius krikščionybės teiginius, pristatant juos pasauliui, juos ginant ir kviečiant žmones pažvelgti į Evangeliją, ją priimti ir patikėti. Įvairių konfesijų krikščionys atpažino, jog yra tai, kuo jie tiki. Net neaiškinant, kas aš toks esu, žmonės atpažino, kad štai mes - katalikai, kažkurios denominacijos evangelikai ir netgi ortodoksai - visi galime sutikti su labai daug dalykų, kurie čia yra išsakomi ir ginami dėl to, kad tai yra bendri krikščionybės dalykai.
„Apologetika.lt“ misija yra trejopa:
- Ugdyti Bažnyčią plačiąja to žodžio prasme, padedant krikščionims įsišaknyti savo tikėjime, atpažįstant, kad krikščionybė yra intelektualus tikėjimas, kad mes turime gilią intelektualinę tradiciją. Parodyti ne tik tai kuo tikime, bet ir kodėl taip tikime.
- Mesti iššūkį netikintiems žmonėms pažvelgti į Evangeliją, patraukiant visas intelektualines kliūtis, kurios jiems galėtų kilti.
- Kelti diskusijų kultūrą, civilizuotai, kultūringai diskutuoti apie tarpkonfesinius klausimus, pabandyti vienas kitą geriau pažinti krikščionybės viduje ir taip siekti vienybės, išlaikant savo teologinę ir konfesinę tapatybę, bet ir suprasti, kodėl mes tikime tuo, kuo tikime.
Siekdami tikrosios giluminės vienybės, turime prašyti Viešpaties išminties, kaip tai turėtų atrodyti praktiškai.
Kartų skirtumai: tiltų tiesimas
Daina "Suprasti mus bus jums sunku, mes gimę skirtingu laiku" atspindi kartų skirtumus, kurie dažnai sukelia nesusipratimus ir konfliktus. Skiria mus kelios dešimtys metų, kelių laikmečių ratai. Laikas ryšį tarp kartų nutraukia, mus į tėvų-vaikų karą įtraukia. Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal. Prie laiką lygūs visi. Laikas - visagalis.
Taip pat skaitykite: Kaip suprasti vaiko piešinius
Norint suprasti kitą kartą, reikia atsižvelgti į laikotarpį, kuriame jie augo, į vertybes, kurios jiems buvo diegiamos, ir į patirtis, kurios formavo jų pasaulėžiūrą. Kiekviena karta turi savo unikalių savybių ir iššūkių.
Astrologija gali būti naudojama kaip įrankis suprasti kartų skirtumus, analizuojant planetų tranzitus ir ciklus. Kiekvienas žmogus gimsta tam tikru laiku, kai planetos yra tam tikroje padėtyje. Planetų ciklai formuoja ilgalaikį poveikį žmogaus gyvenimui, įmonei, valstybei ir pan.
Jupiterio ciklas, trunkantis apie 12 metų, yra svarbus tiems, kurių gimimo horoskope Jupiteris yra valdančioji planeta arba jis ar Saulė yra Šaulyje ar Žuvyse. Žmogus, turintis gerą ir stiprų Jupiterį, moka uždegti kitus, todėl į jį norima lygiuotis, iš jo mokytis. Jupiterio ciklas gali padėti suprasti pasaulėžiūros, vertybių, komunikacijos ir kitus aspektus.
Saturno ciklas, trunkantis apie 29,5 metų, yra susijęs su žmogaus, reiškinio, kūrinio ar bet ko kito pamatu ir sistema. Saturnas negailestingai tikrina mūsų darbų tikslus ir jų motyvus. Saturno grįžimo ciklai yra itin svarbūs bet kurios sistemos astrologijoje. Pirmasis Saturno ciklas baigiasi tarp 29 ir 30 gyvenimo metų, kai žmogui įteikiamas jo kosminės brandos atestatas. Antrasis Saturno ciklas baigiasi apie 58-59 gyvenimo metus, suvedami rezultatai už sąmoningą realizaciją sociume.
Laimės ir sėkmės ženklai: optimizmo paieškos
Visose tautose yra daug negatyvių ženklų ir prietarų, perspėjančių ir apsaugančių nuo įvairių bėdų ir nelaimių. Bet juk taip norisi, kad mūsų gyvenime būtų kuo daugiau optimizmo. Todėl svarbu atkreipti dėmesį į laimės ir sėkmės ženklus ir prietarus.
- Pakabinti ant įėjimo durų pasagą, kad namuose vyrautų gėrovė, o visi to namo gyventojai būtų laimingi.
- Rasti keturlapį dobilą ir alyvos penkialapį žiedą - laimei.
- Rasti akmenėlį su skylute, kuris dar kitaip vadinamas vištų dievu - laimei.
- Jei aižant žirnelių ankštį, jums pasiseka ir randate 9 žirnelius, tai jų nevalgykite, bet sugalvoję norą meskite jį per petį.
- Kai virš savo galvos pamatysite krentančią žvaigždę - sugalvokite norą.
- Jei sausio 1 d. nupjausite nuo bet kokio medžio vytelę ir ją nešiosite kišenėje, tuomet ištisus metus jus lydės sėkmė.
Ribų svarba santykiuose
Dauguma mūsų problemų kyla todėl, kad nemokame tinkamai nusibrėžti ribų santykiuose bei esame linkę nepaisyti kitų ribų. Riba - tai leidžiama norma arba paskutinis laipsnis. Fiziniame pasaulyje ribos yra visiškai aiškus ir visiems suprantamas dalykas. Štai su vidinėmis, dvasinėmis ribomis kyla nemažai sunkumų.
Ribos paprastai nusako, kas esu aš, ką aš galiu ir kas aš nesu. Ribos padeda išlaikyti dvasinę pusiausvyrą. Problema ta, jog mus supantys žmonės pateikia mums iškreiptą ribų supratimą. Neretai prigimtinėje šeimoje jau vaikystėje išmokstame klaidingų ribų arba tėvai jų visai nenurodo ir mes vėliau dėl to kenčiame. Būtina suprasti, kad kiekvienas turime ribas ir privalome jas ginti, nes esame atsakingi prieš save ir atsakingi kitiems už save. Bet ribos taip pat aiškiai nurodo, už ką mes nesame atsakingi ir kur prasideda kitų atsakomybės ribos.
Nustatant ribas mes negalime pakeisti kitų suaugusių žmonių. Galime tik apriboti bendravimą su blogai besielgiančiais žmonėmis. Patys žmonės gali norėti ir siekti pasikeisti. Iš kitos pusės, mes patys sau turime nusistatyti vidines ribas, susijusias su jausmais, impulsais ir troškimais, kurių negalime išpildyti.
Klinikiniai psichologai dr. Henry Cloud ir dr. John Townsend išskiria keletą asmenybių tipų, turinčių problemų dėl ribų:
- Nuolaidieji: neturi aiškių ribų ir jos visai pranyksta susidūrus su kitų ypač valdingų žmonių reikalavimais.
- Vengėjai: nesugeba paprašyti kitų pagalbos. Jiems sunku pripažinti, kad turi bėdų ir atsiverti kitiems.
- Tironai: negerbia kitų žmonių ribų, sunkiai suvokia kitų ribas ir su jomis nenusitaiko.
- Abejingieji: nesugeba įsiklausyti į kitų poreikius.
Kai bandote užbrėžti kam nors ribas, jūsų viduje ima kilti pyktis. Tačiau pačios ribos pykčio mumyse neiššaukia. Neigiami jausmai kyla kaip signalas, kad mums kažkas negerai, jog reikia ginti tai, kas mums svarbu. Visada geriau ne širsti, o užbrėžti ribą.
Ribos su šeima nustatomos sunkiausiai. Vaikų pareigos jausmas dažnai neleidžia su tėvais nusistatyti reikalingų ribų ir verčia kentėti. Tėvams turime jaustis dėkingi už viską, ką jie mums suteikė, turime jiems padėti, kai tikrai reikia pagalbos. Bet ar turime gyventi taip, kaip patinka mūsų gimdytojams? Ne, neturime.
Šeimoje itin svarbu atkleisti savo ribas. Pasyvus elgesys: užsisklendimas savyje, raukymasis, manipuliacijos, pasyvi agresija daro milžinišką žalą santykiams. Sutuoktiniams būtinas laikas atskirai: asmeniniam tobulėjimui, mėgstamiems užsiėmimams bei pabendravimui su draugais. Jei vienas iš partnerių yra itin įsikabinęs į sutuoktinį ir jaučiasi įsitempęs bei nelaimingas būnant atskirai, tai ne begalinės meilės išraiška, o didelės problemos požymis. Negalima savimi dusinti kito žmogaus, tai prives prie santykių griūties. Normalioje šeimoje sutuoktiniai brangina vienas kito asmeninę erdvę.
Vaikams ribos būtinos. Būtent tėvai išmoko vaikus sugebėjimo brėžti ir toleruoti kito ribas. Bendravimo pavyzdžių šeimoje lietomis plytomis jie stato vėlesno gyvenimo santykius. Tėvai, auklėdami vaikus, privalo nustatyti jų amžiui tinkančias ribas bei išmokyti atžalas nubrėžti savo ribas kitiems.