Visi esame matę vaikų, kurie instinktyviai slepiasi už tėvų nugarų. Nors dauguma jų šį perdėtą drovumą išauga, kai kuriems jis tampa nuolatiniu palydovu. Tokie žmonės dažnai praleidžia daugybę galimybių, nes… Kiekvienas vaikas yra nedrąsus savaip ir dėl savų, unikalių priežasčių. Norint padėti savo vaikui, būtina suprasti, kas būtent jį verčia jaustis nedrąsiai.
Į ką Atkreipti Dėmesį?
Svarbu atkreipti dėmesį į situacijas, kuriose vaikas jaučiasi nedrąsiai. Ar jis užsisklendžia, kai aplink daug žmonių? Ar susitikęs naują žmogų? Galbūt esant nepažįstamai situacijai? Ar jis mieliau žaidžia vienas? Ar nedrįsta pakelti rankos darželio pamokėlėse?
Įdomu, kad net 50 proc. žmonių prisipažįsta esantys nedrąsūs ir norėtų tai pakeisti. Tai reiškia, kad didelė dalis vaikų turi vieną iš tėvų, kuris taip pat yra nedrąsus! Natūralu, kad šalia tokių tėvų vaikai ne visada mato tinkamą pavyzdį, kaip įveikti drovumą.
Kaip Padėti Nedrąsiam Vaikui?
Pradėkite Nuo Savęs
Vaikai mokosi stebėdami, o daugiausiai jie stebi savo tėvus. Tai reiškia, kad "gydymą" reikėtų pradėti nuo savęs. Stebėdamas, kaip jūs užkalbinate nepažįstamuosius ir nugalite savo baimes, vaikas taip pat mokysis su tuo susidoroti.
- Būkite iniciatorius. Stenkitės būti tas, kuris pirmas pasisveikina ir pradeda pokalbį. Nevenkite šypsotis ir sakyti komplimentų. Pastebėkite, kas jums patinka kituose žmonėse. Nebijokite pasakyti pirmą kartą sutiktai moteriai, kad žavitės jos skraiste, arba draugei, kad vakarienė buvo nuostabi! Padėkite, jei matote, kad žmogui reikia pagalbos: atidarykite duris, pakelkite nukritusį daiktą.
- Nebijokite rizikuoti ir mokytis iš klaidų. Svarbu parodyti vaikui, kad klaidos yra natūrali mokymosi proceso dalis.
- Skatinkite socialinę raidą nuo pat gimimo. Kuo anksčiau pradėsite ją skatinti, tuo geriau. Stenkitės, kad net ir nelankantys lopšelio ar darželio vaikai susitiktų ir žaistų su bendraamžiais. Kalbėkite apie etiketą: kaip pasisveikinti, atsisveikinti, elgtis prie stalo ir pan. Tegul visa tai tampa įpročiu, kuris neleis vaikui pasijusti nepatogiai, kai iš jo bus tikimasi tinkamo elgesio esant vienai ar kitai situacijai. Prisiminkite, kad sunkiausia yra pradėti. Pavyzdžiui, vieną savaitę užsibrėžkite, kad visiems pažįstamiems nusišypsosite ir mandagiai pasisveikinsite.
Mokykite Įveikti Baimes
Nedrąsūs žmonės dažnai randa dėl ko jaudintis. Jie bijo, kad nepasiseks, ir jaučiasi sužlugdyti, jei iš tiesų nepasiseka. Dėl to jie pradeda vengti nemalonių naujų situacijų ir… numarina savo svajones. Svarbiausia, ko galite išmokyti savo vaiką, yra tai, kad iš klaidų mes mokomės. Kad neklysta tik tie, kurie nieko nedaro.
Taip pat skaitykite: Patarimai tėvams: 2 metų vaikas rėkia
- Mąstykite kritiškai. Juk kiekviena problema turi daugiau nei vieną sprendimą. Pasirenkite pralaimėti, tačiau nepasiduokite. Pasakykite, kad nė vienas mokslininkas neatskleidė gamtos paslapčių iš pirmo karto - jiems nepasisekė šimtus, tūkstančius kartų, kol atrado tai, ko ieškoję.
- Išbandykite alternatyvas. Kada ir kai įmanoma, išbandykite alternatyvas. Pavyzdžiui, namo iš darželio retsykiais keliaukite kitu keliu, kad išsiaiškintumėte, kuriuo grįžtate greičiausiai.
- Padėkite vaikui atrasti savo talentus. Kuo daugiau dalykų gyvenime išbandome, tuo esame įdomesni ir sau, ir aplinkiniams.
- Padėkite vaikui atrasti savo siekių "aistrą" - tai, kas jiems iš tiesų patinka. Net jeigu jums tai ne prie širdies, palaikykite ir skatinkite jo pomėgius (žinoma, jei tai nekelia pavojaus vaiko gyvybei).
Maži Žingsneliai Didelių Pokyčių Link
Turbūt logiška, kad baikštūs vaikai nedrįsta daryti to, kas padėtų jiems įveikti savo baimes. Taigi pradėkite nuo labai nedidelių žingsnelių. Pamąstykite, ką jūsų vaikas daro gerai. Jis sportiškas? Meniškas? Jei vaikas nenori eiti ten, kur daug vaikų, pradėkite nuo individualios veiklos: individualių muzikos, sporto, dailės pamokų (su jumis ar su pedagogu). Droviems vaikams lengviau bendrauti su jaunesniais už save. Jei vaikas pasiskundžia, kad jam kažkas nesiseka, pasistenkite "įpūsti" pasitikėjimo savimi darydami tai su juo.
Emocijų Kontrolė ir Pasitikėjimas Savimi
Mokslininkai pastebėjo, kad vaikai, kuriuos tėvai mokė kontroliuoti savo emocijas, yra drąsesni už tuos, kuriuos tėvai guosdavo ir myluodavo vos tik jiems susijaudinus. Žinoma, mes visi esame linkę guosti savo vaiką ir retas tėkštume: "Nieko nenutiks, jei truputį pakentės". Tačiau pajutę, kad taip gauna dėmesio, vaikai dažnai ima išnaudoti savo tėvus ir tampa baukštūs kaip kiškučiai ten, kur iš tiesų jiems niekas negresia. Vadinasi, perdėtas rūpinimasis vaiku gali atsigręžti prieš jį patį.
Kartais teks primygtinai pareikalauti, kad mažylis padarytų tai, kas jam nėra malonu. Maža bėdos, jei kartą kitą negaus norimo žaisliuko ar tą pačią akimirką nesulauks užsiėmusio tėvelio dėmesio. Žinoma, tokios mintys jokiu būdu nereiškia, kad nuo šiandien šiukštu nebeguosime savo vaikų. Visų pirma kai kuriais atvejais toks elgesys būtų tiesiog žiaurus, antra vertus, visiems mums reikia paramos ir švelnumo. Tačiau vertėtų būti dėmesingiems, kad atskirtume, kada vaikui iš tiesų reikia mūsų pagalbos, o kada jis galėtų išsisukti pats.
Kai kada reikia tiesiog nesikišti - net jeigu matote, kad vaikui tai nėra malonu. Stebėkite, tačiau nepadėkite, kai vaikas, pavyzdžiui, atsiprašo kito vaiko, kurį netyčia užgavo. Jausmai, kaip ir klaidos, mus moko. Jei jaučiamės siaubingai, vadinasi, reikia sustoti ir pagalvoti, ką vertėtų daryti kitaip. Mokykite vaiką įvardyti jausmus. Jokiu būdu nesakykite, kad verkti yra kvaila (arba verkia tik mergaitės…) arba kad jo jausmai nepagrįsti ir pan. Visi jausmai geri, tačiau ne visi veiksmai geri.
Tolerancija ir Pozityvus Požiūris
Labai svarbu vaikus mokyti tolerancijos. Nedrąsūs žmonės išsiskiria tuo, kad yra labai greiti teisti kitus (deja, ir save). Jei pats toks esate, vaikas labai greitai visa tai perims. Kai kritikuojate žmogaus šukuoseną, aprangą, darbą, šeimą ar asmenybę, vaikas mano, kad kritikuoti yra normalu. Jis ima manyti, kad visi visada visus teisia, - vadinasi, ir jį! Nenuostabu, kad tokiems vaikams pasaulis gali pasirodyti labai nesaugus ir nedraugiškas. Tad mokydami tolerancijos galite neslėpti, kad visi turime savo "kabliukų", tačiau esame nuostabūs tokie, kokie esame. Jei nusiviliate, nesmerkite žmogaus.
Taip pat skaitykite: Kaip padėti jautriam vaikui darželyje?
Jei nuolatos kartosite, koks jūsų mažylis nedrąsus, jis pats netruks įtikėti, kad niekada nieko taip ir neišdrįs. Kartais tiesiog sunku suprasti, kaip jaučiasi nedrąsus vaikas, kai akyse kaupiasi ašaros ir apima tokia baimė, kad, regis, širdis išlėks per gerklę. Tačiau tai neturi nieko bendra su jo gebėjimu mąstyti, psichine ar fizine raida. Žinoma, ir tarp nedrąsių vaikų yra apsirgusių "tinginėlio liga" ir tokių, kuriems iš tiesų sunkiau sekasi, tačiau visi vaikai yra vaikai. Visi nori turėti draugų ir džiaugtis gyvenimu.
Temperamentas ir Individualumas
Svarbu suprasti, kad vaiko drovumas gali būti susijęs su jo temperamentu. Kaip ir pati garsiai galvojate, toks elgesys gali būti ir įgimtas temperamentas. Pvz. jei ji nuo kūdikystės buvo rami, gerai ir ilgai miegodavo, atsibudusi tyliai stebėdavo aplinką, mėgdavo pabūti viena, jei tai jos nuoseklus ir pastovus elgesys nuo gimimo, tai galime kalbėti apie temperamentą.
O gal nerimą kelia tai, kai matote, kad namuose ji vienaip elgiasi, o lauke - kitaip? Pavyzdžiui, namuose, pažįstamoje, saugioje aplinkoje ji ir bėgioja, ir išdaigas krečia, ir bendrus žaidimus su gerai pažįstamais vaikais ar suaugusiais žaidžia. O išėjusi į atvirą, naują aplinką elgiasi santūriai, droviai…Paprastai vaikai taip skirtingai elgiasi, nes naujoje, nuolat besikeičiančioje aplinkoje jaučiasi nesaugiai ir glaudžiasi prie žmogaus, kuris yra jam saugus, kurį pažįsta. Todėl manau, kad esate gera mama, jei mergaitė prie jūsų randa užuovėją…
Kas gi kuria vaikams saugumą? Ritualai, pastovus dienos ritmas, pastovūs žmonės. Rašote, kad esate bendraujanti, ekspresyvi. Tad jei galvotume, kad Jūsų mergaitė nesijaučia saugi naujoje, besikeičiančioje aplinkoje, reiktų ją pagloboti, pasaugoti ją namuose. O Jums išeiti pasižmonėti, savo bendravimo poreikį vertėtų patenkinti dukrytę palikus žmogui, kuriuo ir Jūs, ir ji pasitiki.
Nekiškite jos į „šaltą dušą“, neverskite bendrauti, nekritikuokite, nekalbėkite su kitomis mamomis, žmonėmis jai girdint apie jos drovumą, stebėkite save ir savo mintis, atliepkite mergaitei jos saugumo poreikį, pasistenkite atkreipti dėmesį kai dukrytė parodo norą žaisti, bėgioti ir tai užfiksuokite savo mintyse. Priimkite ją kitokią ir tiesiog leiskite būti kitokia nei Jūs.
Taip pat skaitykite: Sprendimai, jei vaikas nemiega lovytėje
Paprastai visi vaikai anksčiau ar vėliau, dažniausiai apie septintus savo metus, kai yra atliepiamas jų saugumo poreikis „užauga“ ir natūraliai suranda vietą, aplinką, kurioje atsiskleidžia per laisvą žaidimą.
Pabaigoje svarstote apie dar vieną mergaitės nedrąsumo priežastį - jūsų, kaip tėvų per griežtos ribos. Jūs teisi. Būna taip, kad iš pradžių vaikai priešinasi, kovoja su tėvais dėl per griežtų ribų, taisyklių, bet vėliau pasiduoda ir įkrenta į bejėgiškumą.Ar Jūsų mergaitės drovumas yra tas bejėgiškumas dėl per griežtų ar nenuoseklių Jūsų ribų, galite pasitikrinti pagal SAVO jausmus.
Garsus Amerikos psichiatras, Individualios psichologijos pradininkas R. Dreikursas yra išskyręs 4 vaikų netinkamo elgesio tikslus: dėmesio siekimas, kova dėl valdžios, kerštas ir bejėgiškumas. Paskutinis - ketvirtas vaikų netinkamo elgesio tikslas bejėgiškumas tėvus įvaro į neviltį. „Man nesigaus, man nepavyks, aš nemoku…“
Tokiems vaikams ir jų tėvams kaip oro reikia padrąsinimo, išmokti pastebėti netgi mažytes pergales, išmokti keisti požiūrį nesureikšminti nesėkmių, o pasidžiaugti, kad ir kitokiu temperamentu, pamatyti kitą stiklinės pusę.Pagalvojau, kad jei mergaitė ir vyras būtų tokie patys bendraujantys ir ekspresyvūs, ar Jūs galėtumėte išsiskirti savo ypatinga bendravimo savybe, sulaukti tiek dėmesio kiek gaunate jo dabar?
Specialistų Pagalba
Jei nerimaujate dėl vaiko drovumo, verta pasikonsultuoti su specialistais. Auklėtojos turi daug patirties, vertinimo metodikas, mato vaika kiaura diena ir mato objektyviai. Vaikai skirtingi, taciau ju raidos etapai panasus, pvz.: maziukai nemoka kartu zaisti, po to augdami pamazu pradeda zaisti kartu. Taip pat manau, kad aukletojos tik is geru paskatu pasiule pasitikrinti. Niekas nenori, kad ju vaikam kas butu "ne taip", bet visko buna. Geriau pasikalbet su vaiko pediatru, tegul ivertina, nusiuncia pas atitinkama specialista. Cia nieko blogo.
Pasitikrinti aišku galima. Bet nematau reikalo pas specialistus vietos su sveiku vaiku užimti. Kreiptis reikėtų į ankstyvosios raidos specialistus. Jie Santariškėse 3 aukšte. tam ir yra specialistai, kad atsakytų.
Darželis: Iššūkis ir Galimybė
Dažnai abejojama, ar leisti drovų, nedrąsų vaiką į darželį, ar auginti namuose. Darželyje vaikas mokosi bendrauti, lavina įvairius įgūdžius, reikalingus prisitaikant prie aplinkos, įvairių gyvenimo situacijų. Darželyje besikeičiantį vaiko elgesį, bendravimą, įgūdžių lavinimą būtų galima pagrįsti socialinio išmokimo teorija. Pradedant leisti į darželį jautresnį ir drovesnį vaiką, reikia jį paruošti, negailėti savo laiko ir jėgų. Reikėtų keletą kartų nuvesti į darželį, kai vaikai žaidžia lauke, pažiūrėti ir pasiteirauti, ar jis norėtų ten pažaisti. Vėliau galima susitarti nuvesti kelioms minutėms į grupę, vėliau laiką po truputėlį ilginti. Žinoma, labai daug kas priklauso nuo grupės dydžio ir vaikų: ar jie draugiški, ar piktesni. Tačiau svarbiausia yra auklėtoja. Turinti pašaukimą pedagogė moka grupę suvaldyti: jei vaikai įsiaudrino, juos nuramins, jei matys kampe stovintį drovuolį, jį įtrauks į veiklą arba pabus šalia.
Adaptacija Darželyje: Tėvų Rolė
Jau kelias savaites prieš pradedant vaikui lankyti darželį turėtų vykti parengiamieji pakalbiai su tėvais. Šie susitikimai padeda susipažinti su pedagogine darželio koncepcija, patalpomis, žaidybine medžiaga ir išsamiai informuoti apie vaikų adaptacijos fazės svarbą. Tėvų reikia paprašyti padėti. Pavyzdžiui, vienas iš tėvų pirmosiomis dienomis arba savaitėmis turėtų būti kartu su vaiku arba lengvai pasiekiamas. Be to, per parengiamuosius pokalbius susipažįsta tėvai ir auklėtojos. Tai teikia abiem pusėms saugumo, teigiamai paveiksiančio ir vaiką.
Į parengiamąją darželio lankymo fazę įeina ir „apsišniukštinėjimo“ fazė. Prieš tikrą startą mama ir vaikas apsilanko darželio grupėje, o jei dar likę pakankamai dienų - ir du kartus. Šie apsilankymai turėtų trukti ne ilgiau kaip valandą. Susipažinimo dienos leidžia vaikui ir motinai apsidairyti, „apsišniukštinėti“. Vienas iš tėvų, dažniausiai mama, pirmąsias dvi dienas (arba ir ilgiau) turėtų kartu su vaiku lankyti darželį. Tuo metu ji sėdi ant kėdės. (Pagalvokite apie tvirtą medį!) Ji dėmesinga ir drauge yra kartu su vaiku, tačiau nesikiša. Jos pasyvus elgesys suteikia vaikui progą daryti ar nedaryti to, ką jis norėtų. Dabar mama - saugus uostas vaikui, prireikus mažylis visada gali iš jos pasisemti jėgų.
Ne visi vaikai nori iš karto žaisti. Dauguma pirmiausia visiškai ramiai apsidairo greta mamos. Vaikui taip pat privaloma suteikti galimybę pačiam nustatyti ryšio užmezgimo su auklėtoja tempą. Abi pirmąsias dienas nereikia mėginti mamai ir vaikui išsiskirti. Nebent mama trumpai išeina į koridorių, bet tik vaikui leidus. Pirmą dieną vaikui užtenka pasilikti darželyje vieną valandą, antrą ir trečią - iki dviejų valandų. Kai vaikas, kuris tik priešpiet būna darželyje, nori mamos, jam galima, pavyzdžiui, pasakyti: „Mes perskaitysime iki galo knygutę su paveikslėliais, paskui išeisim į lauką, tada ateis tavo mama.“ Ši seka nėra sudėtinga ir parodo vaikui, kad jo mama iš tiesų greitai ateis. Tada vaikas galbūt pasakys, kad jis tuojau pat nori pažaisti kieme, nes tiki, kad tuomet mama greičiau ateis.
Jeigu vaikas, visai dienai likęs darželyje paklaustų „Kada ateis mano mama?“, atsakymas turėtų būti maždaug toks: „Mes perskaitysime knygelę su paveikslėliais ir išeisime į lauką. Paskui grįšime, nusiplausime rankas, papietausime ir išsivalysime dantukus. Po to gausi naujas sauskelnes ir eisi miegoti. Paskui pažaisime, valgysime pyragą ir gersime arbatą. Tačiau jeigu motina tokią vieną ilgą dieną buvo kartu su vaiku, jis ramiai gali susipažinti su darželio režimu.
Svarbu, kad viena auklėtoja iš pradžių taptų „artimąja auklėtoja“. Taip vaikui bus lengviau priprasti ir bendrauti su visais situacijos dalyviais. Kita auklėtoja rūpinasi grupe ir keičiasi su kolege. Dažniausiai mažyliai gana greitai priima ir šią auklėtoją, jei „artimoji“ auklėtoja vaiko be reikalo „nelaiko“. Taip pat svarbi iš dalies bebaimė atmosfera grupėje. Už prieraišumo sukūrimą atsakinga auklėtoja taip pat turėtų stebėti ir motinos bei vaiko bendravimą. Taip ji susipažįsta su santykių modeliais ir įpročiais ir gali rasti individualų kelią prie naujoko. Kontaktas pavyksta geriau, jei elgiamasi jautriai, ypač kai vaikai nedrąsūs. Tėvams lydint vaiką, jo pasitikėjimas auklėtoja vis stiprės. Taip mažylis „perkelia“ (buvimo darželyje metu) pasitikėjimą motina (arba tėvu) į pasitikėjimą auklėtoja. Įvyksta tam tikras „prisirišimo perkėlimas“, dėl to prieraišumas motinai nesumenkėja, bet vaikas tampa laisvesnis.
Pirmą kartą pabandyti išsiskirti (ne daugiau kaip pusvalandžiui) trejų metų vaikams galima anksčiausiai trečią dieną. Jaunesniems vaikams pagal Berlyno modelio rekomendacijas - tik ketvirtą dieną. Tačiau gali būti, kad tai įvyks daug vėliau. Pirmąkart išsiskiriant motinai ir vaikui - lygiai kaip ir visais kitais kartais - svarbu, kad motina atsisveikintų su vaiku. Ji niekada neturi palikti patalpos slapta. Siaubinga, kai vaikas rėkia ir verkia iš nusivylimo, nes supranta, kad griūva jo pasitikėjimas absoliučiu motinos patikimumu - tuo labiau tokiu ypatingu jo gyvenimo momentu. Kai kurie vaikai iš tiesų bijo, kad mama jų nepasiims. Taigi svarbu išvengti verksmo iš nusivylimo.
Pirmasis išsiskyrimas su mama yra tik bandymas. Mama lieka darželyje, kad prireikus ją tuoj pat būtų galima pakviesti. Jeigu suaugusieji yra atidūs abiem pasitikėjimo aspektams: motina-vaikas ir auklėtoja-vaikas, tuomet vaikas vis labiau pripažins auklėtoją kaip globojantį jį asmenį. Taigi motina darželio gyvenime pamažu traukiasi į antrą planą, o auklėtoja tuo metu sąmoningai skiria vaikui daug pozityvaus dėmesio. Auklėtojos balso tonas kalbantis su vaiku ir fizinis kontaktas vaidina svarbų vaidmenį kuriant auklėtojos ir vaiko pasitikėjimą. Pavyzdžiui, auklėtoja darželio naujoką gali dažnai paimti už rankos, parodyti jam žaislus, žaisti pirštukų žaidimus arba, jam nuliūdus, padainuoti raminamų dainelių.
Tačiau pastebėjusi, kad vaikui situacija per sunki, auklėtoja paskambina tėvams ir paprašo tuoj pat pasiimti atžalą. Galbūt tokiu atveju vaikas turėtų kitą dieną darželyje pasilikti trumpiau. Bet, jei tik įmanoma, nederėtų praleisti nė vienos dienos. Dažniausiai sunkumų kyla po savaitgalio, nes vaikai ir vėl turi priprasti prie darželio. Adaptacija trunka maždaug apie mėnesį, tačiau gali tęstis ir ilgiau.
Jautrus Vaikas Darželyje
Rugsėjis jau į pabaigą, tačiau daugelio tėvų nerimas ne mažėja, o auga. Atrodo, kad praėjo jau BEVEIK mėnuo, o vaikas, paliekamas darželyje, vis dar verkia. Kaip puikiai įvardino viena mama: vaikas paliekamas verkia, nenori prisileisti svetimų žmonių ir nežaidžia kolektyvinių žaidimų.
Visų pirma noriu pasakyti, kad šis straipsnis - bendro pobūdžio. Gali būti, kad jūsų vaikas yra vienas tų, kuriems nelemta lankyti darželio be ašarų. Niekas nėra nuo to apdraustas. Štai viena mano pažįstama išsiaiškino, kad didžiulė (ir nemažėjusi) vaiko adaptacijos problema - Aspergerio sindromas.
Būkite nuoseklūs. Jeigu Jums atrodo (iš esmės), kad priėmėte teisingą sprendimą - nesiblaškykite. Jeigu auklytės elgiasi nuosekliai ir matote, kad atsižvelgia į Jūsų prašymus bei vaiko poreikius, galite neabejoti, kad vaikas po mėnesio-kito tikrai adaptuosis.
Namų dalelė darželyje. Kuo geresnis, artimesnis Jūsų ryšys su auklytėmis, tuo lengvesnė bus ir vaiko adaptacija. Vienas svarbiausių dalykų, ką daro drauge suaugę žmonės, yra atsakomybės už jaunosios kartos ugdymą pasidalinimas. Todėl labai svarbu, kad su auklytėmis Jūs dirbtumėte išvien, kad išsakytumėte savo nerimą, savo rūpesčius ir džiaugsmus (lygiai taip pat svarbu!). Todėl skirkite laiko individualiam susitikimui, kurio metu galėsite aptarti, kaip padėti Jūsų vaikui.
Ką Daryti, Jei Vaikas Skriaudžiamas?
Vaikas sugrįžta iš darželio nusiminęs, paskendęs ašarose, o gal net ir su mėlyne, nes vaikai jau ne pirmą kartą pasirinko jį nenaudėliškų išdaigų „taikiniu“? Žinoma, kad mamai norisi „pasiraitoti rankoves“ ir dumti tiesiu taikymu į darželį.
Kad tapti vaikų mėgiamu ir pripažintu, yra reikalingi du dalykai: pasitikėjimas savimi ir geri bendravimo įgūdžiai. Todėl tėvams pirma rekomendacija būtų - išsiaiškinti, kuo kitiems vaikams „užkliūna“ jūsų mažasis? Galbūt jis dažnai serga, todėl jam niekaip nepavyksta susirasti grupėje draugų? Reikėtų pagalvoti, kaip jam su vaikais palaikyti ryšį ligos metu.
Gal jis labai išsiskiria savo išvaizda? Yra buvęs atvejis, kai iš vieno berniuko vaikai vis šaipydavosi ir vadindavo „kūtvela“. Kalbant su tėvais paaiškėjo, kad iš tiesų, jie rytais taip skuba, kad net neatkreipia dėmesio į vaiko šukuoseną. O vaiko plaukai vešlūs, stori, po nakties taip „sugula“, kad net ir suaugusiam juoką sukelia „šukuosena“, su kuria vaikas kasdien įžengia į grupę. Tas pats sakytina ir apie tvarkingumą - tai vienas svarbesnių dalykų.
Vaikas turi būti švarus, nusiprausęs, nesmirdėti (rūkalais, keptu kugeliu ar pelėsiu). Apranga taip pat turėtų būti pagal vaiko amžių (pvz., ne per trumpos kelnės) ir tvarkinga (ne suplyšęs megztinis su ištrūkusiom sagom ir ne riebaluota maikutė, seniai nebuvusi skalbimo mašinoje).
Antras dalykas - vaiko savivertė ir bendravimo įgūdžiai. Na, pastebėkite savo vaiką gimtadienių metu ar vaikų žaidimų aikštelėje. Kaip jis elgiasi? Ar eina su kitais vaikais į kontaktą? Gal čiuožiant čiuožykla, tyčia vaikams užstabdo eilę? O gal visai šalinasi vaikų? Arba kai ateina eilė jam čiuožti, bet pamato, kad ateina kitas vaikas, vietoj to, kad čiuožtų, kažkodėl pasitraukia ir užleidžia kitam eilę? Pastebėję tokias situacijas, pamokykite vaiką, patarkite kaip elgtis.
Paskatinkite kalbėtis su vaikais, savo pavyzdžiu tai parodykite - užkalbinkite kitus vaikus patys. Lavinkite bendravimo įgūdžius. Dėl savivertės - jei manote, kad vaikas pernelyg pasyvus, nedrąsus, nekalbina pirmas kitų vaikų, galbūt jis per mažai savimi pasitiki? Tokiu atveju būtinai pastebėkite bent mažiausią jo progresą, pagirkite, pastebėkite jo pažangą ir pasakykite, kad labai tuo džiaugiatės.
Rekomenduotina pasikalbėti su auklėtoja ir paprašyti jos pagalbos. Arba suorganizuokite grupės vaikams šventę ar iškylą, kurioje jūs būtumėte organizatoriai. Tada vaikas jaus šalia „savą“, jausis tvirčiau ir labiau pasitikės, bus drąsesnis.
O ką daryti, jei visgi jūsų vaikas tvarkingas, švarus, mandagus, savim pasitikintis ir draugiškas mažylis ir, nepaisant to, grįžta namo praskelta lūpa, su mėlyne ar įbrėžimu? Tuomet verta pasikalbėti su auklėtoja, kad sužinoti daugiau apie situaciją grupėje. Galbūt iš tiesų tai buvo nelaimingas atsitikimas - juk maži vaikai juda kaip vijurkai ir netyčia kuris galėjo suduoti, pvz., kaladėle.
Kai eisite kalbėtis su auklėtoja, stenkitės tai daryti be kaltinimo gaidelės balse ir be pretenzijų (visgi ne ji namuose išaugino tą mažą despotuką ir jau kas jau kas, bet ji mažiausiai norėjo, kad taip nutiktų). Vaikų agresija paprastai yra santykių namuose pasekmė (kai mušamas vaikas muša kitus žmones, kai žeminamas vaikas žemina kitus). Taigi, auklėtoja galėtų pasikalbėti ir su mažojo „negadėjo“ tėveliais. Pasiūlyti apsilankyti pas psichologą. O kompetetingas psichologas iškart supras, kur „šuo pakastas“ ir vietoj vaiko prakonsultuos tėvus…
Jeigi gi pasirodytų, kad tėvai „alergiški“ psichologams, tuomet dar viena išeitis būtų auklėtojai pasikalbėti su darželio psichologu ir pasitarti, ką daryti, galbūt pakviesti specialistą vesti specialius užsimėmus, skatinačius vaikus draugiškai bendrauti.
Iki trejų metukų to daryti neverta, nes vaikas dar apskritai neskiria situacijų, kada užsimoti, o kada - ne. Vyresni vaikai ima situacijas skirti, tačiau dar nemoka pamatuoti smūgio jėgos. Vėlgi pavojinga… Na, o kai jau vaikas būna tokio amžiaus, kai skiria situacijas ir moka pamatuoti jėgą, deja, jau būna per vėlu mokyti „naujo“ elgesio.
Svarbiausia nepamiršti, jog už vaikus yra atsakingi ir mokytojai, ir tėvai, o į pagalbą visada galima kviesti darželio švietimo pagalbos specialistus ar administraciją. „Tai tėvų teisė, darželio bendruomenė privalo užtikrinti vaikų saugumą ir į tokias situacijas reaguoti, - komentuodama situaciją sakė R. Gudelytė-Bagdonė. - Svarbu nepamiršti, kad tęstinio smurto atveju už problemos sprendimą atsakingi ne tik skriaudžiamo vaiko tėvai, bet ir smurtaujančio. Reikia kalbėtis, situaciją bandyti spręsti, o tėvams - suprasti vieniems kitus, nes nebūtinai smurtaujančio vaiko tėvai yra piktybiški ar aplaidūs, vaiko smurtinio elgesio priežasčių gali būti daug.“
#