Naujagimių platus bėrimas: priežastys ir gydymas

Vaikų oda yra itin jautri, todėl viso augimo metu gali pasireikšti įvairios jos būklės. Vaikų oda dažnai reaguoja žaibiškai - kartais pakanka naujo skalbiklio ar maisto produkto, ir mažylį jau puošia nedideli spuogeliai, raudonos dėmelės ar ištisos bėrimo bangos. Bėrimas yra labai platus medicininis terminas, apibūdinantis pagrindinį beveik visų odos ligų simptomą. Bėrimai skiriasi savo priežastimi, morfologija, išsidėstymu. Išberti gali tiek vieną kurią nors kūno dalį, tačiau būna atvejų, kai bėrimai išplinta po visą kūną. Pagal tekstūrą bėrimai gali būti išsausėję, šlapiuoti, nelygaus paviršiaus, gali būti įtrūkimų, gumbelių, pūslelių. Bėrimas yra pats dažniausias nusiskundimas, dėl ko pacientas ateina pas gydytoją dermatologą. Kasmet bėrimais skundžiasi milijonai žmonių. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausias naujagimių bėrimų priežastis ir gydymo būdus.

Dažnos bėrimų priežastys naujagimiams ir kūdikiams

Įvairios odos ligos ar būklės gali varginti nuo kūdikystės iki paauglystės. Bėrimai kūdikiams ir vaikams gali atsirasti dėl įvairių priežasčių:

• Alerginių reakcijų
• Virusų
• Bakterijų ar grybelinių infekcijų

Dermatitas

Tai - bendrinis terminas įvairiems odos uždegimams apibūdinti. Dermatitas ima varginti, kai oda parausta, sausėja, pasidaro šiurkšti ar niežti.

Iššutimas

Iššutimą dažniausiai pastebi kūdikių tėvai. Ilgai būnant drėgname vystykle, oda sudirginama - tai atveria kelią grybelinėms ar bakterinėms infekcijoms. Reguliariai keičiamos sauskelnės, kad būtų išvengta odos sudirgimo. Sauskelnes reikėtų keisti kiekvieną kartą joms susitepus, kad odos sąlytis su šlapimu ar išmatomis būtų kuo trumpesnis. Prieš užmaunant naujas sauskelnes pirma reikėtų kūdikio odą nuprausti šiltu vandeniu ir nusausinti su švaria, švelnia šluoste ar servetėle. Švarią kūdikio odą, kurią dažniausiai dengia sauskelnės, svarbu patepti barjeriniu kremu. Šios priežiūros priemonės pasirinkimas - labai platus, todėl renkantis kremą reikėtų atkreipti dėmesį į du dalykus. Pirma, barjerinis kremas turi būti patikimas, t. y. kliniškai patikrintas, dermatologų patvirtintas. Antra, derėtų patikrinti, kokia jo sudėtis. Kai kurių priemonių sudėtyje galima rasti cinko oksido, kuris pasižymi odos barjerą apsaugančiu ir atstatančiu poveikiu. Jei pastebėjus pirmuosius sauskelnių dermatito požymius nėra pradedamas gydymas, gali atsirasti ligos komplikacijų: eritema pasidaro ryški, suintensyvėja skausmas, gali kilti infekcija. Pasireiškus infekcijai pirmiausia nustatoma, kas yra jos sukėlėjas. Jei infekciją sukėlė grybelinis patogenas Candida Albicans, tokiu atveju skiriami priešgrybeliniai vaistai. Kai infekcijos sukėlėjas - bakterijos, tada gydytojas skiria antibiotikus. Labai retais atvejais gali būti skiriami ir vietiniai kortikosteroidai. Kremas tepamas ant nuvalytos, sausos odos, prieš kiekvieną sauskelnių keitimą. Prireikus, galima tepti dažniau. Na, o purškalas patogus tuo, kad lengvai pasiekia ir sunkiai prieinamas kūno vietas, raukšles. Rekomenduojama naudoti kiekvieną kartą keičiant sauskelnes. Susidaro balta apsauginė plėvelė.

Lopšelio seborėjinis dermatitas

Tai gelsvos pleiskanojančios nuosėdos ant kūdikio galvos odos ar paraudimai. Jos susidaro dėl sustiprėjusio riebalinių liaukų darbo.

Taip pat skaitykite: Lietuvos naujagimių skyriai

Egzema (Atopinis dermatitas)

Kitaip žinoma kaip atopinis dermatitas (AD, atopinė egzema, egzema) - neužkrečiama, pasireiškianti stipriu niežuliu, lėtinė uždegiminė odos liga, dažnai išsivystanti asmenims, kurių giminėje yra polinkis sirgti atopinėmis ligomis (atopiniu dermatitu, bronchine astma ir/ar alerginiu rinokonjunktyvitu). AD yra eozinofilinis/ spongiozinis odos uždegimas, apibūdinamas pagal amžių ir bėrimų morfologiją. AD esti viena iš dažniausių odos ligų, paplitimas 2-5 proc. tarp jaunų suaugusiųjų ir iki 20 proc. tarp vaikų. Skirtinga ligos etiologija atspindi skirtingus ligos apibūdinimus, kurie yra ar buvo vartojami kaip neurodermatitas, neurodermitas, endogeninė/konstitucinė egzema. Atopija gali būti apibūdinama kaip šeiminis,padidėjęs odos ir gleivinės jautrumas aplinkos medžiagoms, kurios susijusios su padidėjusia imunoglobulino E (IgE) gamyba ar pasikeitusiu farmakologiniu reaktyvumu. Kitas atopijos apibrėžimas apibūdinamas kaip IgE gamyba: asmeninis ar šeiminis polinkis išskirti IgE antikūnus, kaip atsaką į mažas alergenų dozes, dažniausiai baltymus, ir vystytis tipiniams astmos, rinokonjunktyvito ar egzemos/dermatito simptomams. Atopinės ligos yra genetiškai paveldimos, paveldimumas monozigotiniams dvyniams siekia 80 proc. ir dizigotiniams - 30 proc. AD genetinis polimorfizmas pasireiškia atopinio uždegimo mediatorių pasiskirstymu skirtingose chromosomose, kurių dalis svarbios kvėpavimo sistemos ligų atopijai. AD sergantiesiems stipriausios sąsajos pastebėtos su filagrino geno mutacijomis, kurios taip pat susijusios su paprastąja ichtioze (ichthyosis vulgaris),kai yra pažeidžiamas odos barjeras. Kartu su paprastąja ichtioze gali būti diagnozuojamas padidėjęs delno odos linijų skaičius, kuris yra aiškus požymis nustatant filagrino mutacijas. Liga vaikus dažnai lydi nuo ankstyvos kūdikystės. Oda parausta, šerpetoja, tampa itin jautri įvairiems dirgikliams - ypač tiems, kurie linkę į alergijas. Simptomus dažnai sukelia tam tikri sezonai, šaltas oras ar muilai bei kvapnios vonios priemonės.

Pirmaisiais gyvenimo mėnesiais skalpo odoje gali atsirasti išsisėjusios gelsvos seborėjinės pleiskanėlės - pirmasis AD požymis, kurio gydymui gali pakakti tik emolientų. Liga gali plisti į veidą, negausiai vidurinėje jo dalyje, taip pat apimti tiesiamuosius naujagimių rankų ir kojų paviršius, kartais gali pasireikšti šlapiavimas, pleiskanojimas, vėliau išsausėję odos pažeidimai gali išplisti į lenkiamuosius paviršius, kaklą, rankas.

Atopinis dermatitas: bazinis gydymas ir odos priežiūra

Atopinis dermatitas yra lėtinė liga, todėl gydymas turi būti planuojamas ilgam laikotarpiui į priekį. Svarbu užtikrinti, kad gydymas būtų saugus.

• Odos valymas: Oda turi būti valoma kruopščiai, bet švelniai ir atsargiai, siekiant pašalinti šašus ir apsaugoti nuo bakterinės superinfekcijos. Valiklių su ar be antiseptinių medžiagų yra platus pasirinkimas, jie sudaryti pagal nealergizuojančias formules, galima rasti kieto ar skysto pavidalo. Naudojamos priemonės pH turi būti fiziologiškai tinkama odai - 5-6. Rekomenduojama trumpai maudytis vonioje (5 min.) ir naudoti vonios aliejų (2 paskutines maudynių minutes), siekiant išvengti odos dehidratacijos. Europos ekspertai rekomenduoja maudytis ne daugiau kaip tris kartus per savaitę, ypač naujagimiams. Lyginant maudymąsi du kartus per savaitę su vienu kartu per dieną, nustatyta, kad dažnis nėra svarbus, kol odos hidratacija pakankama ir nesutrikdyta. Vietiniai emolientai tinkamiausi naudoti iškart po dušo ar vonios, švelniai nusausinus odą, kol ji dar šiek tiek drėgna ir šilta.
• Emolientai: AD siejamas su odos barjero pažeidimu, kuris palengvina alergenų prasiskverbimą į odą ir stiprina dirginimą bei uždegimą. Svarbus raginio odos sluoksnio viduląstelinis lipidų trūkumas ir netinkamas jų santykis (cholesterolio, nepakeičiamųjų riebalų rūgščių, keramidų), taip pat filagrino mutacijos, padidėjęs transderminis vandens netekimas, dėl kurių atsiranda smulkių įtrūkimų ir Langerhanso ląstelių nervinių galūnėlių dirginimas. Todėl yra būtina užtikrinti odos barjero atsikūrimą, t. y. tinkamai naudoti emolientus (30 g per dieną ar 1 kg/mėn. suaugusiesiems). Suaugusieji turi bent du kartus per dieną odą maitinti drėkinamosiomis priemonėmis, kurių sudėtyje yra glicerolio ar, jei blogai toleruojamas, apie 5 proc. šlapalo. Taip rečiau atsinaujina AD. Emulsijos ar micelinis skystis, kaip ir vonios aliejus, mažina paūmėjimo riziką.
• Vietinis uždegimo gydymas: Efektyvus vietinis gydymas susideda iš trijų pagrindinių principų: pakankamo stiprumo, pakankamos dozės ir tinkamo vartojimo. Vietinis gydymas visada turi būti vartojamas ant pakankamai drėkinamos odos, ypač kai vartojami tepalai. Jeigu emolientai ir uždegimą slopinantys vietiniai preparatai turi būti vartojami tai pačiai lokalizacijai, pirmiausia turi būti tepamas kremas ir tik po 15 minučių - tepalas.
• „Drėgnų įvyniojimų“/drėgnų tvarsčių terapija: Vaikai ir suaugusieji, turintys ūmius, sekretuojančius, erozinius bėrimus, kartais netoleruoja vietinio standartinio gydymo, todėl siūloma pirmiausia pradėti gydymą drėgnais įvyniojimais, kol sumažės sekrecija.
• Gliukokortikoidai: Vietinio poveikio gliukokortikoidai yra plačiai vartojami gydyti uždegimui, tepami ant uždegimo pažeistos vietos pagal poreikį, esant niežėjimui, nemigai, paūmėjimui. Vietiniai gliukokortikoidai sugrupuoti Niedner pagal stiprumą nuo silpniausių (I grupė) iki stipriausių (IV grupė). Stiprių ir labai stiprių (III ir IV grupės) vaistų vartojimas gali lemti antinksčių funkcijos susilpnėjimą, o silpni ir vidutinio stiprumo (I ir II grupės) vietiniai gliukokortikoidai šio poveikio neturi. Stipriausi vietiniai gliukokortikoidai (IV grupė) nerekomenduojami sergantiesiems AD, ypač vaikams. Geriau rinktis naujus vietinio poveikio steroidus, kurie turi mažiau šalutinių reiškinių, trumpą pusinį gyvavimo laiką (pvz., metilprednizolonas, flutikazonas, mometazonas). Gerai parinktas sisteminis AD gydymas gali būti saugesnis ir labiau patartinas nei ilgai trunkantis, stiprus gydymas vietiniais gliukokortikoidais. Kasdienis paūmėjimo gydymas vieną kartą per dieną stipriais vietiniais steroidais yra reikalingas paprastai 3-6 dienas. Sergant lengvos eigos AD, saikingai gliukokortikoidai vartojami 2-3 kartus per savaitę (15 g/mėn. kūdikiams, 30 g vaikams ir 60-90 g paaugliams ir suaugusiesiems) kartu su emolientais, kai SCORAD indeksas <15-20. Tokios dozės net stiprių vietinių steroidų nesukelia neigiamo sisteminio ar vietinio poveikio. Geriausias būdas išvengti gliukokortikoidų vartojimo ir išvengti su jais susijusių neigiamų reakcijų - nuolat minkštinti odą emolientais ir, esant požymiams, anksti pradėti gydyti uždegimą, taip išvengiant paūmėjimo, reikalingo intensyvaus gydymo. Atsakas į gydymą vertinamas atsižvelgiant į niežėjimą, gydymas tęsiamas, kol išnyks šis varginantis simptomas. Perėjimas nuo kasdienio iki palaikomojo vartojimo nėra standartizuotas. Kai kurie gydytojai teikia pirmenybę laipsniškam mažinimui, kad nebūtų staigių ligos paūmėjimų, ir nutraukimo strategijos laikosi renkantis mažiau stipresnius steroidus kasdieniam vartojimui arba stipresnius, tačiau mažinant vartojimo dažnį. Nustatyta, kad gydant stiprių vietinių steroidų aplikacijomis du kartus per savaitę rečiau kyla paūmėjimų.
• Vietiniai kalcineurino inhibitoriai: Vietinio poveikio kalcineurino inhibitoriai (KI) veiksmingai slopina uždegimą ir mažina niežėjimą, nesukelia šalutinio poveikio, kaip antai odos atrofijos. Takrolimo tepalas ir pimekrolimo kremas yra registruoti vaistai vietiniam AD gydymui. Slopinamas uždegimo citokinų išskyrimas iš T ląstelių, taip mažėja uždegimas, stabdoma mastocitų degranuliacija, todėl palengvėja niežėjimas. Abiejų preparatų veiksmingumas įrodytas placebu kontroliuojamuose klinikiniuose tyrimuose. Klinikinių tyrimų duomenys rodo, kad abu preparatai saugūs kasdieniam vartojimui. Dažniausias tyrimuose minėtas šalutinis poveikis buvo šilumos pojūtis ar deginimas užtepto vaisto vietoje, kuris prasidėdavo maždaug 5 min. po vaisto užtepimo ir trukdavo apie vieną valandą, bet intensyvumas ir trukmė kinta priklausomai nuo kiek kartų (du kartus per dieną ar kartą per savaitę) tepama vaisto. Prieš pereinant prie gydymo vietiniais kalcineurino inhibitoriais, deginimo pojūtį gali sumažinti keletą dienų vartojami vietiniai gliukokortikoidai. Praeinančios karščio bangos gali atsirasti išgėrus alkoholio pacientams, gydytiems vietiniais KI, bet jas efektyviai šalina prieš vartojant alkoholį išgerta 500 mg acetilsalicilo rūgšties dozė. Kartais, gydant vietinio poveikio KI, išsivysto generalizuotos virusinės infekcijos, kaip antai herpinė ar moliuskinė egzema, bet daugelyje klinikinių tyrimų nepavyko pateikti ir įrodyti didelio jų dažnio. Vietinio poveikio KI nesukelia odos atrofijos. KI galima vartoti visoms, net ir jautriausioms, pažeistoms kūno vietoms: aplink akis, burną, lytinių organų srityje, pažasties, kirkšnies srityse, juos saugu skirti ilgam vartojimui. Klinikiniai ir ikiklinikiniai tyrimai neįrodė didėjančios rizikos sirgti limfoma ar kitomis piktybinėmis ligomis. Veiksmingas ilgalaikis gydymas takrolimo tepalu yra įrodytas vaikams ir suaugusiesiems. Mažiau esti duomenų apie jaunesnių nei 2 metų vaikų gydymą. Abu minėti KI patvirtinti Europos registre vaikams nuo 2 metų amžiaus, bet pagal off-label, ne pagal registruotas indikacijas, kartais skiriama ir mažesniems vaikams.
• Fototerapija: Atopinis dermatitas veiksmingai gydomas foto(chemo)terapija: pagerėja odos būklė, sumažėja pažeidimai, niežėjimas, nemiga, pasiekiama iki 6 mėn. remisija, nekyla šalutinių reakcijų. Fototerapija sergant AD gali veikti kelis veiksnius: stabdyti antigeno pristatymą Langerhanso ląstelėms, indukuoti antimikrobinius peptidus, T ląstelių apoptozę, mažinti Staphylococcus aureus ir Malassezia sp. kolonizaciją. Fototerapija dažniausiai skiriama suaugusiesiems, retai vaikams. Apie jos naudą vaikams esti per mažai duomenų.
• Antihistamininiai vaistai: Antihistamininiai preparatai gali sumažinti niežulį ir nemigą per paūmėjimus, tačiau lygia greta paveikia miego kokybę. Šiuo atveju veiksmingesnės yra senesnės sedacinės anti- H1R molekulės, kaip antai hidroksizinas, nei naujesni, mažiau seduojantys anti-H1R specifiniai vaistai. Ilgalaikis vartojimas vaikams nėra rekomenduojamas.
• Antibakterinis ir antimikozinis gydymas: Vietinio veikimo antibiotikai neturėtų būti vartojami ilgesniam laikotarpiui gydant AD. Aprašyti tyrimai apie S. aureus kolonizaciją, lemiančią AD paūmėjimą, ir kolonizaciją, kuri turi statistiškai reikšmingą koreliaciją su klinikiniu sunkumu. Dažniausiai vartojami vietiniai antiseptikai, kaip chlorheksidinas, oktenidinas ir metilvioletinis 0,3 proc., ar maudymasis su natrio hipochlorido (100 ml 5 proc. ir 100 l pilnai voniai vandens) ar kalio permangato (100 ml 1 proc. KMnO4 pilnai voniai vandens) tirpalu. Vietiniai antiseptikai ypač rekomenduojami ūmiems AD atvejams, susijusiems su bakterinio impetigo klinikiniais požymiais ir šlapiavimu, pustulėmis, įtrūkimais. Kitos antrinės infekcijos, kaip antai mieliagrybiai, dermatofitai ir kitos grybelinės infekcijos, taip pat gali bloginti AD eigą. Antrinė infekcija dažniausiai gydoma vietiniais vaistais.
• Antivirusinis gydymas: Virusinės infekcijos dažnesnės tarp sergančiųjų AD nei nesergančiųjų, turi didesnį polinkį plisti. Pastaroji forma pavadinta po viruso protrūkio kaip herpinė egzema (egzema herpeticum), moliuskinė egzema (eczema molluscatum), Koksakio viruso sukelta egzema. Gydymui gali būti skiriama sisteminė antivirusinė terapija acikloviru.
• Sisteminis uždegimo gydymas: Sunkiu AD sergantiems tiek vaikams, tiek suaugusiems, kai jau nebepadeda vietinis imunosupresiniai vaistai. Be to, geriamieji imunosupresiniai vaistai gali būti naudingi mažinant vietinių gliukokortikoidų poreikį tiems pacientams, kuriems jais reikia tepti didelį kūno plotą. Dažniausiai AD gydyti vartojami imunosupresiniai vaistai yra: sisteminiai gliukokortikoidai, ciklosporinas (CyA), azatioprinas (AZA), mikofenolato mofetilis (MMF), entericcoated mycophenolate sodium ir metotreksatas (MTX). CyA dažnai vartojamas ir yra efektyvus AD sergantiems vaikams ir suaugusiesiems, skiriamas po 3-5 mg/kg/d., padalijus į ryto ir vakaro dozes. Dozavimas įprastai gali būti mažinamas po 6 savaičių iki 2,5-3 mg/kg. AZA lėta veikimo pradžia, maksimalaus pagerėjimo pasiekiama po 8-12 savaičių. Suaugusiesiems pradedama skirti nuo 50 mg/d. 1-2 savaites. Priklausomai nuo ūmių nepageidaujamų reiškinių - gastrointestinių šalutinių poveikių, kepenų fermentų padidėjimo ar hematologinių pokyčių dozė paprastai gali būti padidina iki 2-3 mg/kg/d. Maksimalus MTX klinikinis efektyvumas pasiekiamas po 8-12 savaičių, rekomenduojama terapinė dozė yra 7,5-25 mg vieną kartą per savaitę suaugusiesiems. MTX dažnai gerai toleruojamas, vartojamas į vidų ir leidžiant. Sergantys AD vaikai gali būti gydomi MTX 10-20 mg/m2 per savaitę. MMF 2 g/d. ir EC-MPS 1440 mg/d. turi lėtesnę veikimo pradžią nei CyA, bet EC-MPS yra toks pat efektyvus kaip CyA palaikomajam AD gydymui. Intraveniniai imunoglobulinai (IVIG) yra laikomi kaip imunomoduliatoriai. IVIG buvo bandomi su suaugusiaisiais.

Kontaktinis dermatitas

Uždėjus ant odos naują priemonę ar susidūrus su augalais, dažikliais, medikamentais, ant vaiko odos gali atsirasti nemalonių, niežtinčių raudonų plotų. Tai viena iš dažniausių bėrimų priežasčių. Kontaktinio dermatito priežastis- imuninės sistemos sąlygota reakcija į medžiagas, turėjusias kontaktą su oda. Oda parausta, prasideda uždegimas, bėrimas šlapiuoja, gal atsirasti šašų.

Virusiniai bėrimai

Mokyklinio ar darželio amžiaus vaikai dažnai „parsineša“ virusinių infekcijų sukeltų bėrimų.

Taip pat skaitykite: Naujagimių patikros tvarkos įsakymas

• Penktoji liga: Tai - „pliaukštelėjusių skruostų“ liga, sukelianti ryškų raudonį ant skruostų, vėliau plintantį į rankas ir kojas. Dar žinoma kaip infekcinė eritema. Tai virusinės kilmės susirgimas, kurią sukelia virusas parvovirus B19.
• Rožinė (šeštoji) liga.
• Vėjaraupiai: Būdingas visą kūną apimantis niežtintis bėrimas, kuris iš pradžių atrodo tarsi pūslės, vėliau jos šašuoja. Liga praeina pati, o simptomus palengvina antihistamininiai vaistai. Tai Varicella zoster viruso (to paties, kuris sukelia vėjaraupius) reaktyvacija ženkliai nusilpus imuninei sistemai. Nors sukelia nepatogumų, nes niežti ir būdingi gausūs bėrimai, dažniausiai pasveikstama be komplikacijų.
• Tymai ir raudonukė: Abu šie virusai sukelia bėrimus, kurie pirmiausia iškyla ant veido (ypač už ausų, aplink lūpas), vėliau sklinda žemyn. Raudonukės bėrimas paprastai būna rausvesnis ir greičiau praeina.
• Molluscum contagiosum: Tai - gerybinė virusinė infekcija, kuri pasireiškia mažais kūno spalvos, rausvais ar perliniais, įdubusio centro spuogais. Tai itin užkrečiama virusinė infekcija.
• Rankų, kojų ir burnos liga: Sukeliama enterovirusų.
• Herpes simplex: Virusinė infekcija, kurią perduoda erkės.
• ŽIV: Užsikrėtus ŽIV, pirmosiomis ligos stadijomis viruso koncentracija kraujyje būna labai didelė, nes imuninė sistema dar nepradėjo su juo kovoti.
• Dengo karštligė: Tai moskitų pernešama virusinė infekcija. Simptomų sunkumas varijuoja.
• SARS: Sunkus ūminis respiracinis sindromas - užkrečiamas ir kartais pavojų gyvybei sukelianti infekcija.
• Uolėtųjų kalnų dėmėtoji karštligė: Tai virusinė infekcija, kuri atsiranda įkandus uolėtųjų kalnų erkei.

Bakterinės infekcijos

• Skarlatina: Raudoni, šiurkštūs (tarsi švitrinis popierius) odos bėrimai ant kaklo ir krūtinės, linkę plisti. Dažnai liga pradedama karščiavimu, skaudančia gerkle. Tai liga, kurią sukelia streptokoko (tam tikros bakterijos) išskiriamas toksinas. Šiam susirgimui būdingas gerklės skausmas, bėrimas ir karščiavimas. Tai uždegiminė reakcija į streptokokinę infekciją, pvz., anginą. Dažniausiai suserga 5- 15 metų vaikai.
• Impetigo: Dažniausiai aplink burną ar nosį atsirandantys raudoni guzeliai, pūslelės, šašai. Ši liga labiausiai būdinga 2-5 metų vaikams, tačiau pasitaiko visose amžiaus grupėse. Tai labai užkrečiamas bakterinė odos infekcija, kuria dažniausiai serga vaikai. Pirmas ligos požymis- niežtinti raudona plokštelė ant odos.
• Celiulitas: Tai giliųjų odos sluoksnių bakterinė infekcija, kuri atsiranda tuomet, kai mikroorganizmai prasiskverbia per odos mikrotraumas gilyn.
• Meticilinui atsparaus auksinio stafilokoko infekcija: Tai užkrečiama bakterinė infekcija, kurios pagrindinė blogybė yra ta, jog šis mikroorganizmas dažniausiai būna atsparus antibiotikams.
• Stafilokokinė nudegintos odos sindromas: Retas sindromas, būdingiausias vaikams.
• Šigeliozė: Bakterinė infekcija, kuria užsikrečiama nuo sergančio žmogaus išmatų, dažniausiai per vandenį. Negydant, kone ketvirtadalis pacientų miršta.

Grybeliniai odos uždegimai

Viena dažniausiai vaikų odoje pasitaikančių infekcijų - grybelis, nors kai kurie tėvai klaidingai galvoja, kad ją sukelia kirminai. Tipiškas grybelio požymis - apvalios ar ovalios, paraudusios, pšutėjančios dėmės su šviesesniu centru ir šiurkščia, pleiskanota kraštine. Labai dažnai tai sukelia niežulį. Odos grybelinė infekcija gali pažeisti ne tik odą, bet ir nagus, galvos plaukuotąją dalį. Nors kai kurie grybeliai yra normalios odos mikrofloros dalis, kai kada jie išveša ir sukelia bėrimų.

• Kandidozė: Tai viena dažniausių grybelių sukeliamų infekcijų, ypač lytinių organų srityje. Nors būdinga abiems lytims, tačiau moteris vargina dažniau.

#

Taip pat skaitykite: Apie naujagimystės periodą

tags: #naujagimiu #platus #berimas