Vladimiras Iljičius Leninas (tikrasis vardas Uljanovas) gimė 1870 m. balandžio 22 d. Simbirske, Rusijos imperijoje (dabartinis Uljanovskas). Jis tapo vienu įtakingiausių XX amžiaus politikų, bolševikų partijos ir sovietinės valstybės įkūrėju, komunizmo teoretiku. Jo gyvenimas ir veikla apipinti mitais, legendomis ir prieštaringais vertinimais, kurie iki šiol kelia aistringas diskusijas.
Ankstyvieji metai ir politinės pažiūros
Leninas mokėsi Simbirsko gimnazijoje, kur pasižymėjo gerais mokymosi rezultatais. Didelę įtaką jo pažiūroms padarė vyresniojo brolio Aleksandro, kuris buvo nubaustas mirties bausme už dalyvavimą sąmoksle prieš carą Aleksandrą III, likimas. Šis įvykis suformavo Lenino radikalų požiūrį į politinę santvarką Rusijoje.
1891 m. Leninas eksternu baigė Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetą. Trumpai dirbo advokato padėjėju Samaroje ir Sankt Peterburge. 1893 m. Sankt Peterburge jis įsitraukė į marksizmą propaguojančių būrelių veiklą ir tapo vieno jų vadovu. 1895 m. jo iniciatyva buvo įkurta "Kovos sąjunga darbininkų klasei išvaduoti".
Už revoliucinę veiklą 1895 m. Leninas buvo suimtas ir ištremtas į Jenisejaus guberniją. Tremtyje jis susituokė su Nadežda Konstantinovna Krupskaja, kuri tapo jo bendražyge ir ištikima partijos nare. Pasibaigus tremties laikui, 1900 m. Leninas apsigyveno Pskove, o vėliau išvyko į užsienį, kur kartu su kitais bendraminčiais įsteigė ir leido laikraštį "Iskra" ir žurnalą "Zaria".
Revoliucinė veikla ir valdžios užgrobimas
1905-1907 m. revoliucijos Rusijoje metu Leninas buvo Šveicarijoje. Po nesėkmingos revoliucijos jis sugrįžo į Rusiją ir ėmėsi aktyviai organizuoti pilietinio nepaklusnumo akcijas, manifestacijas, mitingus ir demonstracijas.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Po 1917 m. Vasario revoliucijos, kurios metu buvo nuverstas caras Nikolajus II, Leninas grįžo į Rusiją ir paskelbė vadinamąsias "Balandžio tezes", kuriose pagrindė proletarinės socialistinės revoliucijos Rusijoje būtinybę. Jis paneigė Karlo Markso teiginį, kad proletarinė revoliucija gali išgyventi tik tuo atveju, jei darbo žmonės sukils visame pasaulyje.
Leninas vadovavo sukilimui prieš buržuazinę Kerenskio vyriausybę ir 1917 m. lapkričio 7-8 d. įvykdė Spalio perversmą. Po perversmo Leninas tapo bolševikinės vyriausybės - Liaudies komisarų tarybos - pirmininku ir pirmuoju Sovietų Rusijos (vėliau SSRS) vadovu.
Sovietinės valstybės kūrimas ir valdymas
Tapęs Sovietų Rusijos vadovu, Leninas ėmėsi įgyvendinti radikalias reformas. Jis inicijavo karinio komunizmo politiką, nacionalizavo pramonę, bankus ir žemę. 1918 m. kovo mėn. sudarė Bresto taiką su Vokietija, kuri leido bolševikams sutelkti jėgas pilietiniam karui.
Leninas buvo vienas pagrindinių tarptautinio komunistinio judėjimo ir III internacionalo (Komunistų internacionalo) įkvėpėjų. Jis sukūrė vadinamąją marksizmo-leninizmo doktriną, kuri tapo SSRS gyvavusio komunistinio režimo oficialia ideologija ir XX amžiaus komunizmo teoriniu pagrindu.
1918 m. rugpjūčio 30 d. į Leniną buvo pasikėsinta, jis buvo sunkiai sužeistas. Po pasikėsinimo jo sveikata ėmė sparčiai blogėti.
Taip pat skaitykite: K. Petrausko indėlis į Lietuvos kultūrą
Liga, mirtis ir gandai
Pirmieji ligos požymiai Leninui pasireiškė 1921 m. viduryje: ėmė svaigti galva, jis apalpdavo, jį kankino nemiga ir galvos skausmai. Vėliau prasidėjo paralyžiaus, kalbos ir atminties praradimo priepuoliai.
Oficiali medikų išvada teigė, kad Leninas mirė nuo išplitusios kraujagyslių aterosklerozės dėl jų priešlaikinio susidėvėjimo ir kraujo išsiliejimo į smegenis. Tačiau netrukus ėmė sklisti gandai apie kitas galimas mirties priežastis, tarp kurių populiariausia buvo versija, kad Leninas sirgo sifiliu.
2017 m. archyvuose buvo aptiktas V. Lenino ligos istorijos dienoraštis, kuriame buvo užrašai apie jo gydymą preparatais, kurių pagrindą sudarė arsenas, gyvsidabris, jodas ir bismutas, kurie buvo naudojami sifiliui gydyti. Gydytojas geriatras Valerijus Novosiolovas, išanalizavęs šį dokumentą, padarė išvadą, kad Leninas sirgo neurosifiliu. Tačiau prieiga prie šio dokumento vėliau buvo uždaryta, o teismas atmetė prašymą jį paviešinti.
Vladimiras Leninas mirė 1924 m. sausio 21 d. Gorkuose, netoli Maskvos. Jo palaikai buvo balzamuoti ir patalpinti mauzoliejuje Maskvoje, Raudonojoje aikštėje.
Prieštaringa asmenybė ir palikimas
Vladimiras Leninas yra viena prieštaringiausių XX amžiaus asmenybių. Vieni jį laiko revoliucionieriumi ir Sovietų Sąjungos įkūrėju, kiti - tironu ir nusikaltėliu, atsakingu už milijonų žmonių mirtį.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
Nepaisant prieštaringų vertinimų, Lenino įtaka pasaulio istorijai yra neginčijama. Jo idėjos ir veikla turėjo didelės įtakos XX amžiaus politiniams ir socialiniams procesams.
Šiandien Rusijoje Lenino asmenybė ir veikla vis dar kelia aistringas diskusijas. Vieni jį laiko didvyriu, kiti - nusikaltėliu. Tačiau net ir praėjus beveik šimtmečiui po jo mirties, Leninas išlieka svarbia Rusijos istorijos ir kultūros dalimi.
Lenino kilmė: žydų šaknys ir antisemitizmo problema
Neseniai paviešinti dokumentai atskleidė, kad Leninas turėjo žydiškų šaknų. Jo senelis iš motinos pusės buvo žydas, priėmęs krikščionybę. Šis faktas ilgą laiką buvo slepiamas dėl antisemitinių nuotaikų, kurios buvo paplitusios Rusijoje ir Sovietų Sąjungoje.
Lenino sesuo Ana Uljanova laiške Stalinui prašė paviešinti faktą apie Lenino žydiškas šaknis, kad užkirsti kelią antisemitinio judėjimo plėtrai. Tačiau Stalinas ignoravo šį prašymą ir nurodė moteriai tylėti apie savo laišką.
Faktas, kad Leninas turėjo žydiškų šaknų, yra svarbus kontekstas, norint suprasti jo asmenybę ir politinę veiklą. Jis rodo, kad Leninas buvo kosmopolitas, kuriam rūpėjo ne tik Rusijos, bet ir viso pasaulio interesai.
Lenino asmeninis gyvenimas: santykiai su žmona ir meiluže
Leninas buvo vedęs Nadeždą Krupskają, kuri buvo jo bendražygė ir ištikima partijos narė. Jų santuoka buvo labiau paremta ideologine ištikimybe nei aistra.
Leninas taip pat turėjo meilužę Inesą Armand, kuri taip pat aktyviai palaikė bolševikų ideologiją. Jų santykiai buvo vieša paslaptis, tačiau Krupskaja toleravo šią situaciją.
Yra gandų, kad Leninas ir Armand susilaukė sūnaus, kuris buvo priglaustas Inesos vyro. Tačiau šie gandai nėra patvirtinti.
Homoseksualumo gandai ir slapti laiškai
Po Sovietų Sąjungos griūties buvo paviešinti asmeniniai Lenino ir jo bendražygių laiškai, kurie sukėlė spėlionių apie jo netradicinę seksualinę orientaciją.
Kai kuriuose laiškuose buvo intymių užuominų, kurios leido manyti, kad Leninas galėjo turėti homoseksualių santykių su Grigorijumi Zinovjevu ir Leonu Trockiu. Tačiau šie teiginiai nėra patvirtinti ir lieka tik spėlionėmis.
Lenino liga ir mirtis: sifilis ar apsinuodijimas?
Oficiali Lenino mirties priežastis - kraujo išsiliejimas į smegenis. Tačiau netrukus ėmė sklisti gandai apie kitas galimas mirties priežastis, tarp kurių populiariausia buvo versija, kad Leninas sirgo sifiliu.
2017 m. archyvuose buvo aptiktas V. Lenino ligos istorijos dienoraštis, kuriame buvo užrašai apie jo gydymą preparatais, kurie buvo naudojami sifiliui gydyti. Gydytojas geriatras Valerijus Novosiolovas, išanalizavęs šį dokumentą, padarė išvadą, kad Leninas sirgo neurosifiliu.
Tačiau yra ir kita Lenino mirties versija - apsinuodijimas. Spėjama, kad taip nutikti galėjo dėl 1918 m. įvykdyto pasikėsinimo.
Lenino palikimas: mitai ir realybė
Leninas yra viena prieštaringiausių XX amžiaus asmenybių. Jo asmenybė ir veikla apipinti mitais ir legendomis, kurie dažnai neatitinka tikrovės.
Svarbu atskirti mitus nuo realybės ir objektyviai įvertinti Lenino palikimą. Jis buvo revoliucionierius, kuris pakeitė Rusijos ir viso pasaulio istoriją. Tačiau jis taip pat buvo tironas, atsakingas už milijonų žmonių mirtį.
Lenino palikimas yra sudėtingas ir prieštaringas. Jis reikalauja nuodugnaus tyrimo ir objektyvaus vertinimo.