Kipras Petrauskas - išskirtinė asmenybė Lietuvos kultūroje, operos solistas (tenoras), pedagogas, kurio gyvenimas ir kūryba paliko gilų pėdsaką šalies muzikos istorijoje. Jo talentas, atsidavimas menui ir veikla prisidėjo prie profesionalaus lietuvių operos teatro įkūrimo ir puoselėjimo. Šis straipsnis skirtas nuodugniai apžvelgti Kipro Petrausko biografiją, pradedant jo vaikystės metais, muzikinio kelio pradžia, karjera garsiausiose pasaulio scenose ir baigiant pedagogine veikla bei atminimo įamžinimu.
Vaikystė ir Muzikinio Kelio Pradžia
Kipras Petrauskas gimė 1885 m. lapkričio 23 d. Ceikiniuose, Švenčionių apskrityje. Jo motina - Juozapota Rastenytė-Petrauskienė, tėvas - Jonas Petrauskas, 1863 m. sukilimo dalyvis ir vargonininkas Palūšėje. Pirmąsias muzikos žinias Kipras gavo iš tėvo. Vyresnysis brolis Mikas Petrauskas, žymus kompozitorius, taip pat turėjo didelės įtakos Kipro muzikiniam ugdymui - mokė jį pažinti gaidas, skambinti fortepijonu. Sulaukęs devynerių, Kipras jau grojo Miko suorganizuotame orkestre, o vėliau ir pats jam vadovavo.
Kartu su broliu Miku persikėlė į Obelius, kur mokėsi vargonininkauti, giedojo bažnytiniame chore ir lankė pradinę mokyklą. 1900-1904 m. K. Petrauskas vargonininkavo Gervėčiuose, Onuškyje, Švenčionyse ir Dusmenyse. Šiuo laikotarpiu jis ne tik gilino savo muzikos žinias, bet ir įsitraukė į visuomeninę veiklą.
Revoliucinė Veikla ir Studijos Peterburge
1905 m. revoliucijos metu K. Petrauskas aktyviai dalyvavo sąjūdyje prieš rusų valdžią - sakė kalbas, platino Vilniaus Didžiojo Seimo nutarimus. Už tai, nuslopinus revoliuciją, jis buvo įkalintas Trakų kalėjime. Paleistas iš kalėjimo, apsigyveno Vilniuje pas brolį Miką. Čia Kipras padėjo broliui organizuoti koncertus, muzikinius vakarus ir dalyvavo pirmųjų lietuviškų operečių „Malūnininkas ir kaminkrėtys“ bei „Adomas ir Ieva“ pastatymuose.
1906 m. Miko Petrausko operoje „Birutė“ Kiprui buvo skirtas Birutės brolio vaidmuo. Šis pasirodymas turėjo didelės įtakos jo gyvenimui. Pažangiosios visuomenės finansiškai remiamas, 1907 m. K. Petrauskas išvyko mokytis dainavimo į Sankt Peterburgo konservatoriją, į profesoriaus S. Gabelio dainavimo klasę ir profesoriaus O. Palečeko sceninio meno klasę.
Taip pat skaitykite: Kaip spręsti kūdikių virškinimo problemas
Konservatorijoje Kipras greitai pradėjo vaidinti studentų spektakliuose. Pirmasis studentiškas vaidmuo - Trikė P. Čaikovskio operoje „Eugenijus Oneginas“. Gerai pasirodžius studentų spektakliuose, K. Petrauskui pasiūlyta dalyvauti solistų atrankoje į Imperatoriškąjį Marijos teatrą. Tai nulėmė jaunuolio likimą.
Studijuodamas K. Petrauskas dalyvavo rusų pianisto profesoriaus A. Ziločio rengiamuose koncertuose, dainavo grafo Šeremetjevo koncertuose, Maskvos Dailės teatro chore. 1908-1909 m. studentų pastatytose Š. Guno operose „Faustas“ ir „Romeo ir Džuljeta“ atliko Fausto ir Romeo partijas. Atostogų metu K. Petrauskas kartu su kompozitoriumi S. Šimkumi surengė koncertus Seinuose, Kaune ir Rygoje.
Karjera Rusijos Imperatoriškuosiuose Teatruose
1911 m. kovo 23 d. K. Petrauskas debiutavo Maskvos Didžiajame teatre, pakeisdamas susirgusį solistą Romeo vaidmeniu Š. Guno operoje „Romeo ir Džiuljeta“. Po sėkmingo pasirodymo Maskvos scenoje, K. Petrauskas buvo priimtas į Peterburgo Marijos teatrą pagrindinių vaidmenų atlikėju.
Šiame teatre jis debiutavo 1911 m. rugsėjo 7 d. hercogo vaidmeniu Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“. Taip K. Petrauskas pradėjo savo kūrybinį kelią viename žymiausių pasaulio teatrų, trukusį 9 metus.
1912 m. ruošiant Almavivos vaidmenį Dž. Rosinio operoje „Sevilijos kirpėjas“, K. Petrauską likimas suvedė su žymiuoju rusų dainininku Fiodoru Šaliapinu. F. Šaliapinas K. Petrauskui buvo ne tik scenos partneris, bet ir mokytojas.
Taip pat skaitykite: Antro nėštumo pilvo formavimosi ypatumai
Marijos teatro scenoje K. Petrauskas sukūrė virš 50 įsimintinų vaidmenų, tarp kurių: Džeraldas - L. Delibo operoje „Lakmė“ (1913 m.), Kuan-On - A. Veniavskio operoje „Megae“ (1916 m.), Faustas - Š. Guno operoje „Faustas“ (1917 m.), Berendėjus - N. Rimskio-Korsakovo operoje „Snieguolė“ (1917 m.), Orfėjas - K. V. Gliuko operoje „Orfėjas ir Euridikė“ (1919 m.) ir daugelis kitų. Nuo 1915 m. per spektaklius jam buvo leista bisuoti.
K. Petrausko puikus dainavimas ir vaidyba, žavinga išvaizda pakerėjo ne vieną peterburgietę. Jis aktyviai dalyvavo Peterburgo lietuvių bendruomenės veikloje: dainavo koncertuose, muzikiniuose vakaruose, o surinktas lėšas dažniausiai skirdavo labdaringiems tikslams. Spalio revoliucijos metu liaudies namų operoje dainavo darbininkams, kareiviams, studentams.
Grįžimas į Lietuvą ir Veikla Operos Teatre
1920 m. rugpjūčio mėnesį K. Petrauskas grįžo į Lietuvą. Įstojo į Lietuvos kariuomenę, lankė kovojančius kariuomenės dalinius, koncertavo. Tais pačiais metais su Lietuvių meno kūrėjų draugijos nariais Kaune įkūrė lietuvių operos teatrą, kuris tuo metu vadinosi operos vaidykla. Čia 1920 m. gruodžio 31 d. buvo pastatyta Dž. Verdžio opera „Traviata“ lietuvių kalba, kurioje K. Petrauskas atliko pagrindinį Alfredo vaidmenį. Pirmąjį sezoną operos teatre buvo suvaidinti 25 spektakliai.
K. Petrauskas sukūrė tokius ryškius vaidmenis kaip Hercogą Dž. Verdžio operoje „Rigoletas“ (1921), Kaniją - R. Leonkavalio operoje „Pajacai“ (1922), Don Chosė Ž. Bizė operoje „Karmen“ (1924), Turidu - P. Maskanjo operoje „Kaimo garbė“ (1925), Romeo - Š. Guno operoje „Romeo ir Džiuljeta“ (1925), Germaną - P. Čaikovskio operoje „Pikų dama“ (1927).
Jis daug gastroliavo: 1922-1923 m. TSRS, 1923 m. kartu su A. Sodeika koncertavo Romoje, 1931 m. dainavo Stokholme, 1933 m. Milano teatre „La Scala“. 1930 ir 1936 m. gastroliavo Pietų Amerikoje. Dažnai dainuodavo Latvijos ir Estijos operų scenose. 1925-1928 m. gastroliavo su F. Šaliapinu: 1925 m. jie dainavo Leipcige, Miunchene, Drezdene, 1928 m. Madride, Barselonoje, Paryžiuje ir Romoje.
Taip pat skaitykite: Aleksandro Makedoniečio gimimo data
K. Petrauskas operoje sukūrė apie 80 vaidmenų. Reikšmingiausi iš jų - Hercogas, Radamesas, Otelas (Dž. Verdžio „Rigoletas“, „Aida“, „Otelas“), Kavaradosis, Rudolfas (Dž. Pučinio „Toska“, „Bohema“), Lohengrinas, Tanhoizeris (R. Vagnerio „Lohengrinas“, „Tanhoizeris“), Dmitrijus (M. Musorgskio „Borisas Godunovas“), Lenskis, Germanas (P. Čaikovskio „Eugenijus Oneginas“, „Pikų dama“), Griška (N. Rimskio-Korsakovo „Kitežas“). Lietuvių operose reikšmingiausi K. Petrausko vaidmenys - Žilvinas (Miko Petrausko „Eglė“), Liutauras, Jonušas (Jurgio Karnavičiaus „Gražina“, „Radvila Perkūnas“).
Dž. Verdžio opera „Otelas“ užėmė ypatingą vietą K. Petrausko gyvenime ir kūryboje. Daugelį jubiliejinių datų jis pažymėdavo, atlikdamas scenoje Otelo partiją. Operos mėgėjų atmintyje ypač išliko tas „Otelo“ spektaklis, kuriame K. Petrauskas atliko Otelo vaidmenį.
Visuomeninė Veikla ir Pomėgiai
K. Petrauskas buvo ne tik talentingas dainininkas, bet ir aktyvus visuomenės veikėjas. Jis dalyvavo steigiant Lietuvos fizinio lavinimosi sąjungą, automobilių sporto klubą, aeroklubą. Ypač mėgo žaisti šachmatais, biliardą, buvo žūklės ir medžioklės mėgėjas. 1936 metais buvo įkurtas sporto klubas „Kipras“, kuris užsiėmė lengvąja ir sunkiąja atletika, vandens, žiemos sportu, boksu, stalo ir lauko tenisu bei dviračių sportu. Operos solistą galėjai sutikti beveik visose lengvosios atletikos ar futbolo varžybose Kaune kaip žiūrovą ar įteikiantį prizus nugalėtojams.
Apie solisto santykį su sportu išlikę gero K. Petrausko bičiulio, buvusio futbolininko ir Kauno miesto sporto komiteto pirmininko Juozo Klimo pasakojimų.
K. Petrauskas taip pat buvo „Rotary“ klubo, Šaulių sąjungos narys, kurį laiką LFLS centro valdybos narys, priklausė žūklės ir medžioklės draugijai.
Gyvenimas Karo ir Pokario Metais
Antrojo pasaulinio karo metais K. Petrauskas su žmona išgelbėjo žydų mergaitę, Kauno gete kalinto smuikininko Danieliaus Pomeranco dukterį Danutę. 1948 m. vasario 10 d. įvyko K. Petrausko konfliktas su dainininku Antanu Kučingiu. Po šio konflikto A. Kučingis buvo suimtas ir nuteistas 10 metų lagerio.
Nors į trėmimus žiūrėjo kaip į lietuvių tautos naikinimą ir manė, kad jį patį išveš, 1948 m. K. Petrauskas persikėlė į Vilnių.
Pedagoginė Veikla ir Atminimo Įamžinimas
Nuo 1949 m. K. Petrauskas dėstė LTSR konservatorijoje (dab. Lietuvos muzikos ir teatro akademija), išugdė dainininkus V. Noreiką, L. Saulevičiūtę, V. Adamkevičių ir kt. 1950 m. jam buvo suteiktas TSRS liaudies artisto vardas, 1951 m. paskirta valstybinė premija, suteiktas profesoriaus vardas.
Išėjęs iš scenos, K. Petrauskas neišėjo iš teatro: iki paskutiniųjų gyvenimo metų kasdien lankydavosi repeticijose, spektakliuose, meno tarybos posėdžiuose.
Kipras Petrauskas mirė 1968 m. sausio 17 d. Vilniuje. Palaidotas Rasų kapinėse.
Kipro Petrausko atminimas įamžintas įvairiais būdais:
- 1922 m. sukurtas dainininko biustas (skulptorius Antanas Aleksandravičius), kuris dabar stovi Kauno valstybiniame muzikiniame teatre.
- 1926 m. įkurtas K. Petrausko skveras Kaune.
- 1929 m. Naujamiestyje jo vardu pavadinta gatvė.
- 1969 m. Žaliakalnyje įkurtas Kipro Petrausko memorialinis muziejus (dab. Kauno miesto muziejaus M. ir K. Petrauskų skyrius, K. Petrausko g. 31), lankytojams duris atvėrė 1977 m.
- 1974 m. Vilniuje, skvere prie Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro rūmų, pastatytas paminklas K. Petrauskui (skulpt. Gediminas Jokūbonis, archit. Aleksandras Lukšas).
- 1985 m. miesto sode, prie Muzikinio teatro, pastatytas paminklinis biustas „Kipras Petrauskas“ (skulptorius Leonas Strioga, architektas Jonas Jucaitis).
- 1985 m. prie namo Vilniuje, Raseinių g. 14/1, kur K. Petrauskas gyveno 1959-1968 m., atidengta memorialinė lenta su dainininko bareljefu.
- Apie K. Petrauską sukurti dokumentiniai filmai „Buvome greta“ ir „Ir vėl drauge“ (abu 1984 m., režisierius R. Šilinis), dokumentinis filmas „Mūsų Kipras“ (1985 m., režisierius K. Musnickas).
- Išleistos monografijos: Balio Sruogos ir Viktoro Žadeikos „Kipras Petrauskas“ (Kaunas, 1929), Vlado Kavoliūno „Gyvenimas pašvęstas dainai“ (Vilnius, 1963), „Kipras Petrauskas: kelias į dainos meno viršūnes“ (Kaunas, 1985), „Kiprui Petrauskui 100“ (Vilnius, 1988).
tags: #kada #gime #kipras #petrauskas