Visą nėštumo laikotarpį vaisius būna jaukiai įsitaisęs mamos gimdoje, apsuptas skystos terpės - amniono skysčio, kuris suteikia galimybę judėti ir atlieka keletą kitų svarbių funkcijų. Kai vaisiaus vandenų per daug, diagnozuojamas polihidramnionas. Ši patologija nustatoma maždaug 4 proc. visų nėštumų, o dažniausiai - trečiąjį nėštumo trimestrą.
Kas yra polihidramnionas?
Polihidramnionas - tai būklė, kai vaisiaus vandenų kiekis nėštumo metu yra per didelis. Įprastai nėštumo pabaigoje amniono skysčio lygis būna nuo 600 iki 1500 ml.
Nėštumo pabaigoje vaisiaus vandenų kiekis šiek tiek sumažėja, dėl to labiau palinksta vaisiaus galvutė ir stuburas, galūnės prisispaudžia prie kūno: vaisius įgauna ovalo formą.
Amniono skysčio susidarymas ir funkcijos
Svarbu žinoti, kad amniono skystis pradeda gamintis nuo pastojimo momento praėjus maždaug 12-ai dienų. Skystis, supantis gimdoje esantį vaisių, iš esmės sudarytas iš vandens. Vaisiaus vandenys atsinaujina maždaug kas 3 valandas.
Vaisiaus vandenys saugo ir aprūpina vaikutį skysčiais. Mažylis kvėpuoja skysčiais ir nuryja juos. Vaisiaus vandenų pūslė, kurioje ir auga kūdikis, pradeda formuotis maždaug 12 dieną po pastojimo.
Taip pat skaitykite: Hidrocefalija kūdikiams: priežastys ir gydymas
Pirmomis nėštumo savaitėmis vaisiaus vandenis gamina vandenmaišio danga, vėliau į šį procesą įsitraukia ir placenta, o nuo 21-os nėštumo savaitės didžiąją vandenų kiekį pagamina pats vaisius. Mažas, gimdoje gyvenantis kūdikiukas per parą nuryja iki 500 ml gemalinių vandenų, o juos išgėręs pasišlapina - taip didžiąją vaisiaus vandenų kiekį sudaro jo šlapimas. Nereikia apsirikti: vaisiaus šlapimo sudėtis yra kitokia, nei jau gimusio kūdikio.
Vaisiaus vandenys būtų paprastas vanduo, jei juose nebūtų angliavandenių, baltymų, riebalų, vaisiaus odos ląstelių, svarbių genetiniam tyrimui. Pagal jį gydytojai sprendžia apie vaisiaus raidą, jo chromosomas. Vaisiaus vandenys pradeda gamintis ketvirtą nėštumo savaitę. Nuo penktos savaitės gydytojas ginekologas echoskopo ekrane jau mato gemalinę pūslelę, kurią ir sudaro vaisiaus vandenys. Pirmosiomis nėštumo savaitėmis jų nėra daug, nėštumas patvirtinamas tada, kai gemalinės pūslelės dydis, apžiūrint gimdą echoskopu, siekia vieną centimetrą. Nėštumo pradžioje vaisiaus vandenų yra vos vienas mililitras, o apie 32-34-ą savaitę jų būna jau nuo pusės iki pusantro litro. Gydytojai apžiūrėdami echoskopu besilaukiančią moterį pasižiūri, ar vaisiaus vandenų kiekis yra normalus, o matuoja juos nuo vidinės gimdos sienelės iki bet kurios judrios vaisiaus kūno dalies (rankytės, kojos, virkštelės).
Polihidramniono priežastys ir rizikos veiksniai
Dažniausiai vaisiaus vandenų per daug nustatoma dėl šių priežasčių:
- Infekcijos.
- Daugiavaisio nėštumo.
- Vaisiaus raidos anomalijos.
- Medžiagų apykaitos ligos (Ehlers-Danlos sindromas).
- Vaisiaus kraujo konfliktas, diabetas, įgimta mažakraujystė.
- Pilvelyje gyvenantis kūdikiukas užsikrėtė kokia nors virusine liga, dėl nervų sistemos trūkumų, įvairių imuninių ligų.
Kai kuriais atvejais, priežastis nenustatoma. Moterys dalinasi patirtimi, kad joms nustatydavo polihidramnioną, atlikdavo gliukozės tolerancijos testą ir streptokokinės infekcijos tyrimą. Jei nieko neranda, teigiama, kad tiesiog toks organizmas. Taip pat pastebėta, kad polinkis į didelį vaisiaus vandenų kiekį gali būti ir paveldimas.
Polihidramniono simptomai
Kad vaisiaus vandenų per daug, galima įtarti ir iš nėščiosios savijautos - jai tampa sunkiau kvėpuoti, sutrinka virškinamojo trakto veikla, tinsta kojos, prasčiau juntami vaisiaus judesiai. Įtarimų kelia ir per didelis pilvas.
Taip pat skaitykite: Vystymosi ypatumai
Galimos polihidramniono komplikacijos
Polihidramnionas gali sukelti įvairių komplikacijų tiek motinai, tiek vaisiui:
- Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas.
- Priešlaikinis gimdymas.
- Vaisiaus hipoksija.
- Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas.
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas
Priešlaikinis vaisiaus vandenų nutekėjimas, defluxio, seu effluvium liquoris amniotici praeterminalis, - vaisiaus vandenų pūslės plyšimas neprasidėjus gimdymo veiklai. Šios patologijos dažnis - 7-12 proc.
Rizikos veiksniai: infekcija, polihidramnionas, daugiavaisis nėštumas, gimdos kaklelio nepakankamumas, placentos atšoka, trauma, lytiniai santykiai, vaisiaus raidos anomalijos, invazinės diagnostinės procedūros (amniocentezė, kordocentezė ir kt.), medžiagų apykaitos ligos (Ehlers-Danlos sindromas).
Vaisiaus vandenys nuteka, kai susilpnėja vaisiaus vandenų pūslės dangalų tvirtumas. Didėjant nėštumui, dangalai tempiasi, jų ląstelės plokštėja. Vaisiaus dangalus silpnina bakterijų kolagenazės ir proteazės, motinos proteazės ir elastazės, spermos proteazės.
Nėščioji skundžiasi įvairaus gausumo vandeningomis išskyromis iš makšties.
Taip pat skaitykite: Miego trukmės gairės naujagimiams
Apžiūrint makšties skėtikliais, matoma, kad vaisiaus vandenys teka pro gimdos kaklelio kanalą. Esti teigiamas kristalizacijos testas, užpakalinio makšties skliauto turinio pH būna 7,0-7,25 (teigiamas nitrazino testas). Paimama medžiagos makšties tepinėliui ir makšties išskyrų bakteriologiniam pasėliui, infekcijai ir jos sukėlėjui nustatyti. Tiriant ultragarsu, nustatomas sumažėjęs vaisiaus vandenų kiekis.
Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėja intrauterinės infekcijos rizika, todėl būtina stebėti nėščiosios būklę: temperatūrą, pulsą 2-4 kartus per dieną, leukogramą, CRB - kasdien, įtarus šlapimo takų infekciją - atlikti šlapimo tyrimą, pasėlį. Stebimas makšties išskyrų pobūdis, gimdos aktyvumas. Labai svarbu stebėti ir vaisiaus būklę: judesius, atlikti KTG, biofizinį profilį, doplerometriją.
Priešlaikinį vaisiaus vandenų nutekėjimą reikia diferencijuoti nuo makšties uždegimo, bakterinės vaginozės, šlapimo takų infekcijos, šlapimo nelaikymo, hydrorrhoea gravidarum.
Kai vaisius išnešiotas, nutekėjus vaisiaus vandenims, gimdymo veikla per 24 val. Prasideda 80-90 proc. moterų, o kai neišnešiotas - 50 proc. Ilgėjant bevandeniam laikotarpiui, didėjaintrauterinės infekcijos rizika, gali iškristi virkštelė ar smulkiosios vaisiaus dalys, galima placentos atšoka, vaisiaus plaučių hipoplazija. Komplikacijų riziką lemia nėštumo laikas, nutekėjusių vandenų kiekis, bevandenio laikotarpio trukmė.
Nutekėjus vaisiaus vandenims, akušerinę taktiką lemia nėštumo laikas, infekcijos požymiai ir vaisiaus būklė. 22-24 savaičių nėštumas: prognozė vaisiui nepalanki, sužadinamas gimdymas, skiriama antibiotikų terapija pagal antibiotikogramą. 25-34 savaičių nėštumas: tęsiamas nėštumas, jei nėra infekcijos ar vaisiaus hipoksijos požymių, skiriama tokolizė, vaisiaus plaučių brandinimas, antibiotikų terapija. Daugiau kaip 35 savaičių nėštumas: jei gimdymo veikla neprasideda per 12-24 valandas, gimdymas sužadinamas (kai yra chorioamnionitas, vaisiaus hipoksija, nėštumo patologija), skiriama antibiotikų terapija.
Priešlaikinis gimdymas
Priešlaikinis gimdymas, partus praematurus, - gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37-osios nėštumo savaitės pabaigos (36 savaitės + 6 dienos, 259 nėštumo dienos). Naujagimio svoris - 500 g ir daugiau. Priešlaikinio gimdymo dažnis - 6-8 proc. Ši patologija yra dažniausia (75-80 proc.) perinatalinio mirtingumo ir sergamumo priežastis.
Skiriamos keturios rizikos veiksnių grupės: motinos ligos, nėštumo patologija, vaisiaus patologija bei socialiniai ir biologiniai veiksniai.
Motinos ligos, dažniausiai turinčios įtakos priešlaikiniam gimdymui: lytinių ar šlapimo takų infekcija, ekstragenitalinė infekcija (gripas, toksoplazmozė, raudonukė, citomegalija ir kt.), lytinių takų anomalijos, gimdos kaklelio nepakankamumas, sunkios somatinės ligos (cukrinis diabetas, inkstų, širdies ligos), neurohormoniniai sutrikimai, motinos ir vaisiaus kraujo grupių bei Rh faktorių netapatumas, motinos trauma ar chirurginės intervencijos.
Nėštumo patologija: sunkios hipertenzinės būklės, daugiavaisis nėštumas, polihidramnionas, oligohidramnionas, placentos pirmeiga, atšoka, priešlaikinis vaisiaus dangalų plyšimas, chorioamnionitas, sunki anemija.
Vaisiaus patologija: įgimtos anomalijos, žuvęs vaisius, sulėtėjęs vaisiaus augimas.
Socialiniai ir biologiniai veiksniai: amžius (jaunesnis kaip 18 metų ir vyresnis kaip 35 metų), buvęs priešlaikinis gimdymas, dažni gimdymai (daugiau kaip 4), intoksikacija cheminėmis medžiagomis, rūkymas, nepalankios darbo sąlygos, nevisavertė mityba, smurtas, nepageidaujamas nėštumas.
Nėščioji skundžiasi pilvo apatinės dalies ir strėnų maudimu, padažnėjusiais gimdos susitraukimais, kraujingomis makšties išskyromis. Skiriama latentinė ir aktyvioji priešlaikinio gimdymo fazės. Aktyviajai fazei, partus praematurus incipiens, būdingi 3 ir daugiau reguliarūs gimdos susitraukimai per 30 minučių, skatinantys trumpėti (80 proc.) ir (ar) plėstis gimdos kaklelį (3 cm). Jei šių kriterijų nėra, klinikinė situacija laikoma latentine priešlaikinio gimdymo faze.
Priešlaikinio gimdymo diagnostikai ir klinikinei taktikai numatyti būtina:
- nustatyti nėštumo laiką ir vaisiaus svorį, įvertinti bendrąją nėščiosios būklę;
- apžiūrėti makšties skėtikliais gimdos kakle• vizualiai įvertinti gimdos kaklelio būklę (ilgį ir išsiplėtimą);
- paimti gimdos kaklelio kanalo medžiagos tepinėliui, pasėliui;
- įtarus bakterinę vaginozę, nustatyti makšties išskyrų pH ir atlikti KOH testą.
Kai vaisiaus dangalai neplyšę, tiriama pro makštį, įvertinama gimdos kaklelio būklė paga. Kai vaisiaus vandenys nutekėję, pro makštį tiriama tik tada, kai yra aktyvi gimdymo veikla. Vaisiaus būklė vertinama skaičiuojant vaisiaus judesius, širdies veiklą klausant akušeriniu stetoskopu, užrašant netiesioginę vaisiaus kardiotokogramą, atliekant ultragarsinį vaisiau tyrimą. Ultragarsu galima įvertinti ir gimdos kaklelio ilgį, vidinių žiomenų atsidarymą.
Nėštumo tęsimo kontraindikacijos: vaisius žuvęs, yra vaisiaus apsigimimų, nesuderinamų su gyvybe, ryškiai sulėtėjęs vaisiaus augimas, yra vaisiaus hipoksija (išskyrus dėl gimdos hiperdinamijos), sunki preeklampsija ar eklampsija, sunki ekstragenitalinė patologija, gausus kraujavimasdėl placentos pirmeigos ar atšokos, intrauterinė infekcija (motinos temperatūra didesnė kaip 37,8 °C, tachikardija, skausminga gimda, leukocitozė > 15×109/l, CRB > 8 mg/l, vaisiaus tachikardija), progresuojantis gimdymas.
Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, skiriama lovos režimas, raminamųjų, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais, brandinami vaisiaus plaučiai. Tokolizės (gimdos susitraukimų slopinimo) tikslas - pratęsti nėštumą, kol subręs vaisius ar bus subrandinti vaisiaus plaučiai.
Tokolizei vartojami vaistai:
- Kalcio kanalų blokatoriai (nifedipinas). Nifedipinas mažina miometriumo kontraktiliškumą, efektyvus pirmiausia pasirenkamas tokolitikas. Šalutinis poveikis: gali būti galvos skausmas, karščio pylimas, hipotenzija, tachikardija. Dozavimas: pirmąją valandą skiriama 10 mg po liežuviu kas 15 min., kol suretės gimdos susitraukimai. Gydoma 60-160 mg dozėmis per parą.
- Prostaglandinų inhibitoriai. Dozavimas: pradinė dozė - 50 mg tabletėmis, vėliau po 25-50 mg kas 4-6 val. Dvi dienas. Vartojamos ir rektalinės žvakutės - 1-3 mg/kg kūno svorio. Neskirti po 34- osios nėštumo savaitės. Šalutinis poveikis: vaisiui priešlaikinis Botalo latako užakimas, vaisiaus vandenų mažėjimas, naujagimiui nekrozinis enterokolitas, intraventrikulinės hemoragijos. Kontraindikacijos: bronchinė astma, kraujavimas iš virškinimo trakto, vainikinių kraujagyslių ligos, oligohidramnionas, vaisiaus širdies ir inkstų anomalijos.
- Beta adrenomimetikai. Dozavimas: Partusisten, Gynipral infuzija į veną: 0,5-2,0 mg vaisto praskiesti 500 ml izotoninio tirpalo ir lašinti jo 10-20 lašų/min. Dozę galima didinti kas 5 min. po 5 lašus. Didžiausias greitis - 40-60 lašų/ min. Likus 30 min. iki infuzijos pabaigos, pradėti gerti vaisto po vieną tabletę kas 4-6 val. Šalutinis poveikis motinai: stiprus širdies plakimas, tremoras, pykinimas, galvos skausmas, nervingumas, nerimas, hipotenzija, hiperglikemija, plaučių edema. Šalutinis poveikis vaisiui ir naujagimiui: tachikardija, hipoglikemija, hiperinsulinemija, hiperbilirubinemija, laikinoji(tranzitorinė) hiperkalemija, hipokalcemijair hipotenzija. Kontraindikacijos skirti adrenomimetikus: nėščiosios širdies ligos ir ritmo sutrikimai, dekompensuotas cukrinis diabetas, sunki hipertirozė, ryški (nekontroliuojama) hipertenzija, plautinė hipertenzija, bronchinė astma, gydoma simpatomimetikais ar kortikosteroidais, lėtinės kepenų ar inkstų ligos, intrauterinė infekcija, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar atšokos. Pastaba: prieš skiriant gydymą, rekomenduojama užrašyti EKG, ištirti motinoskraujo gliukozės kiekį, elektrolitus.
- Oksitocino receptorių antagonistai (Atosiban). Blokuoja oksitocino receptorius. Naudojamaslašinės infuzijos stacionare. Nepageidaujamaspoveikis minimalus.
Palaikomoji tokolizė jokiaistokolitikais nerekomenduojama! Tokolizėstrukmė - ne ilgesnė nei 48 val. Maži neišnešiotinaujagimiai turi gimti tretines sveikatospriežiūros akušerijos ginekologijos paslaugasteikiančiuose stacionaruose. Nėštumo ir gimdymorizika, baigtis ir prognozė aptariami sunėščiąja ir jos vyru.
Priešlaikiniu gimdymu vadinamas gimdymas nuo 22-osios nėštumo savaitės iki 37- osios nėštumo savaitės pabaigos (36 savaitės + 6 dienos, 259 nėštumo dienos).
Priešlaikinio gimdymo rizikos veiksniai: motinos ligos, nėštumo patologija, vaisiaus patologija bei socialiniai ir biologiniai veiksniai.
Įvertinus nėščiosios ir vaisiaus būklę bei nesant kontraindikacijų tęsti nėštumą, gimdos susitraukimai slopinami tokolitikais ir brandinami vaisiaus plaučiai.
Šeimos gydytojas turi mokėti diagnozuoti gresiantį nėštumo nutrūkimą ir teikti pirmąją pagalbą prasidėjus priešlaikiniam gimdymui.
Vaisiaus hipoksija
Vaisiaus hipoksija vadinama deguonies stoka vaisiaus audiniuose. Jos dažnis - 5 proc. Ši patologija gali lemti perinatalinę mirtį, sąlygoti naujagimių mirtingumą. Pagal atsiradimo laiką skiriama antenatalinė, intranatalinė ir postnatalinė vaisiaus hipoksija.
Vaisiaus hipoksiją gali sąlygoti motinos, vaisiaus ir (ar) placentos bei virkštelės patologija. Motinos organizme deguonies homeostazė gali sutrikti, kai yra širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, ryški anemija (Hb mažiau kaip 70g/l), normovoleminė hipotenzija, vena cava sindromas, plaučių ligos, šokas, kraujavimas, apsinuodijimas toksinėmis medžiagomis.
Vaisiaus patologija, galinti lemti jo hipoksiją, yra širdies ydos, vaisiaus vandenė, hemolizinė liga, dvynių transfuzijos sindromas, pernešiojimas, raidos ydos, infekcija.
Placentos ir virkštelės patologija, sąlygojanti hipoksiją, yra priešlaikinė placentos atšoka, kraujavimas dėl placentos pirmeigos ar plėvinio virkštelės prisitvirtinimo, vasa previa, placentos nepakankamumas dėl nėščiųjų hipertenzinės būklės, cukrinio ar gestacinio diabeto, placentos infarkto, hipoplazijos, virkštelės tikrieji ir netikrieji mazgai, virkštelės apsuka apie vaisiaus kūno dalis, virkštelės suspaudimas gimdymo metu.
Vaisiaus hipoksija gali būti ūminė ir lėtinė. Pradinėje hipoksijos stadijoje būna vaisiaus tachikardija, padidėjęs kraujotakos greitis. Progresuojant hipoksijai, vyksta kraujo apytakos centralizacija gyvybiškai svarbiuose vaisiaus organuose: smegenyse, širdyje. Sumažėja deguonies raumenyse, žarnyne, inkstuose ir kt. Deguonies trūkumas žarnyne dirgina nervus vagus ir sukelia hiperperistaltiką. Vaisiaus vandenyse atsiranda mekonijaus, kuris nudažo vandenis žalsva spalva. Sunkios hipoksijos atveju atsipalaiduoja vaisiaus išangės sfinkteris. Dėl hipoksijos, metabolinės acidozės ir išsekusio angliavandenių rezervo pakinta daugelio organų ir sistemų funkcijos bei morfologija.
Hipoksijos požymiai yra sulėtėję ar išnykę vaisiaus judesiai, auskultuojant girdimi padažnėję (daugiau kaip 150 k./min.) ar suretėję (mažiau kaip 100-110 k./min.) vaisiaus širdies tonai. Vaisiaus kardiotokogramoje kinta bazinis dažnis, mažėjavariabiliškumas, atsiranda vėlyvųjų deceleracijų, nestresinis testas - nereaktyvus. Keičiasi ir kiti vaisiaus biofizinio profilio duomenys: mažėja vaisiaus motorinių ir kvėpavimo judesių ar jie visiškai išnyksta, atsiranda oligohidramnionas, sumažėja vaisiaus raumenų tonusas (išsitiesęs vaisius). Tiriant ultragarsu, nustatomas sulėtėjęs vaisiaus augimas, o doplerometrijos tyrimo metu stebima kraujotakos centralizacija. Plyšus vaisiaus dangalams, stebimi žalsvi vaisiaus vandenys. Gimdymo metu pagrindiniai vaisiaus hipoksijos požymiai yra šie: kardiotokogramos pokyčiai, žali vaisiaus vandenys. Nutekėjus vandenims, galima atlikti vaisiaus pulsoksimetriją (matuoti SpO2 periferiniame kraujyje) ar tirti kraują iš pirmaujančios vaisiaus dalies šarmų ir rūgščių pusiausvyrai nustatyti.
Įtarus vaisiaus hipoksiją, ieškoma galimų jos priežasčių ir gydomos nėščiosios ligos. Gimdymo metu įtarus ar nustačius vaisiaus hipoksiją, taikoma intrauterinė vaisiaus reanimacija: gimdyvė guldoma ant šono, jai duodama kvėpuoti deguonies 10 l/min., nutraukiamas gimdymo veiklos skatinimas oksitocinu, gimdos hiperdinamijosar hiperstimuliacijos atveju tinka intraveninėtokolizė beta mimetikais (partusistenu). Jei šios priemonės vaisiaus būklės nepagerina, reikia užbaigti gimdymą cezario pjūvio operacija arba, jei yra sąlygos, akušerinėmis replėmis ar vakuumekstraktoriumi.
Smulkiųjų vaisiaus dalių ir virkštelės iškritimas
Nėštumo pabaigoje vaisiaus vandenų kiekis šiek tiek sumažėja, dėl to labiau palinksta vaisiaus galvutė ir stuburas, galūnės prisispaudžia prie kūno: vaisius įgauna ovalo formą. Virkštelės kilpos paprastai esti priekyje prie krūtinės, tarp sukryžiuotų rankų ir kojų. Smulkiosios vaisiaus dalys (rankos ir kojos) ir virkštelės kilpos gali iškristi pro atvirą gimdos kaklelį į makštį tada, kai nuteka gemaliniai vaisiaus vandenys. Jei vaisiaus vandenų pūslė neplyšusi ir makštinio tyrimo metu pro gimdos kaklelį čiuopiama pirmaujanti smulkioji vaisiaus dalis ar virkštelė - tai vadinama smulkiosios vaisiaus dalies ar virkštelės pirmeiga.
Virkštelės iškritimo dažnis 1:265-1:426 visų gimdymų. Esant galvutės pirmeigai - vienas atvejis iš 600 gimdymų.
Netaisyklingos vaisiaus padėtys gimdoje (skersinė, įstrižinė, sėdynės). Galvinė pirmeiga, kai vaisiaus galva nevisiškai užpildo kaulinio dubens įeigą (pvz., priešlaikinis gimdymas). Vaisiaus vandenų dangalų praplėšimas, esant neprigludusiai vaisiaus pirmeigai prie mažojo dubens įeigos. Siauras dubuo. Atloštinės galvos pirmeigos. Polihidramnionas. Daugiavaisis nėštumas.
Smulkiosios vaisiaus dalys gali iškristi esant bet kuriai vaisiaus padėčiai gimdoje. Kai, esant skersinei padėčiai, iškrinta ranka, kyla rimta gimdymo komplikacija, susidaro palankios sąlygos įsistatyti petukui į dubenį ir nekomplikuotai skersinei padėčiai pereiti į užleistą (jei laiku nebus suteikta pagalba). Iškritusi ranka, kai yra sėdynės pirmeiga, didesnės praktinės reikšmės neturi.
Diagnostika ir gydymas
Pirmiausia ieškoma priežasties, kodėl vaisiaus vandenys neatitinka normų. Jeigu gydytojai neaptinka vaisiaus apsigimimų ar kokių nors sveikatos bėdų, tiesiog stebi nėščiąją; jeigu vaisius užsikrėtė virusine liga, skiria gydymą (kai vaisius pasveiksta, vandenų ir vėl būna tiek, kiek reikia). Jeigu dėl per daug vandenų išsivysto hemorojus, labai tinsta kojos, būsimoji mamytė negali valgyti, nes didžiulė gimda pakelia žarnyną ir maistas negali kokybiškai juo slinkti į skrandį. Kad nėščioji jaustųsi geriau, gydytojai dalį gali nuleisti (būna, net apie litrą).
Amniocentezė esant polihidramnionui
Esant per daug vaisiaus vandenų (polihidramnionui) kartais atliekama amniocentezė terapiniais tikslais.
Amniocentezė, arba vaisiaus vandenų tyrimas, yra viena iš prenatalinių diagnostinių procedūrų, kuri gali suteikti labai svarbios informacijos apie besivystančio kūdikio sveikatą, ypač jo chromosomų būklę. Amniocentezė - tai medicininė procedūra, kurios metu, nuolat stebint ultragarsu, plona adata per nėščiosios pilvo sieną ir gimdą paimamas nedidelis kiekis (paprastai 15-20 ml) vaisiaus vandenų. Vaisiaus vandenyse yra gyvų vaisiaus ląstelių (nusilupusių nuo odos, šlapimo takų ir kt.), kurias galima tirti laboratorijoje. Tai yra diagnostinis tyrimas, o tai reiškia, kad jo rezultatai laikomi labai tiksliais diagnozei nustatyti arba paneigti.