Kunigo Kęstučio Dvarecko, vadovaujančio „Caritas“ reabilitacinei ir reintegracinei bendruomenei „Aš esu“, gyvenimo istorija - tai kelias iš darnos į priklausomybės tamsą ir atgal į šviesą. Šis pasakojimas - ne tik skaudžios patirties liudijimas, bet ir vilties spindulys tiems, kurie kovoja su priklausomybėmis, bei įkvėpimas ieškoti savęs ir džiaugsmo gyvenime be svaigalų.
Nuo darnos iki priklausomybės dugno
Kęstutis Dvareckas užaugo darnioje šeimoje, jam gerai sekėsi mokytis, baigė kunigų seminariją ir buvo daugelio mylimas kunigas. Tačiau netikėtai jo gyvenimą aptemdė narkotikai, kurie įtraukė į grimzdimą iki pat dugno ir galiausiai atvedė į kalėjimą.
Šiandien, žvelgdamas atgal, K. Dvareckas negali vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, kodėl pradėjo vartoti narkotikus. Sveikimo pradžioje atrodė, kad vienintelė problema - svaigalai. Tačiau giliau pažvelgus į save, jis suvokė, kad jau nuo pradinių klasių jautė vidinį neatitikimą, baimę būti savimi ir norą įtikti kitiems. Jame slypėjo nepasitikėjimas savimi ir savęs menkinimas.
Paradoksalu, tačiau Kęstutis stengėsi visur būti geriausias, jam reikėjo kitų pagyrimo ir pripažinimo. Taip didėjo „žirklės“ tarp išorinio ir vidinio gyvenimo. Nors šeimoje, mokykloje, draugystėse ir seminarijoje buvo aktyvus ir stengėsi visiems patikti, pats sau atrodė nevertas dėmesio, nevykęs ir dviveidis.
Svaigalai - melagingas atsakymas į autentiškumo poreikį
Paragavęs svaigalų, K. Dvareckas pajuto būseną, kai nesigėdijo savęs, kai galėjo pakęsti save, kai neskaudėjo ir nebuvo įtampos tarp to, koks norėjo būti ir koks jautėsi esąs. Tačiau tai buvo melagingas atsakymas į tikrą autentiškumo poreikį.
Taip pat skaitykite: Apvaisinimas: Žinduolių klasės analizė
Būdamas blaivas, Kęstutis manė, kad yra per blogas ir turi slėpti savo „blogumą“ nuo kitų ir nuo savęs. Svaigalai padėdavo atsipalaiduoti, sumažindavo kaltės jausmą ir savigraužą. Tačiau jis pabrėžia, kad net didžiausiam priešui nelinkėtų tokios kelionės į narkotikų liūną, kurioje daug skausmo ir melo.
Narkotikai jam buvo „gėris“ tik ta prasme, kad atėmė iš jo jėgas save bausti. Dabar, žinodamas, kad serga mirtina liga, jis priverstas rūpintis savimi ir mylėti save, jei ne iš meilės, tai iš baimės.
Klimpimas į priklausomybę ir jos pasekmės
Svaigalus K. Dvareckas pradėjo vartoti tarsi atsitiktinai - draugų kompanijoje pasiūlė ir pabandė. Pavojingiausia buvo tai, kad ne iš karto suvokė, jog klimpsta. Kurį laiką nejuto jokių pasekmių, ir tai stiprino iliuziją, kad save kontroliuoja. Tačiau ribos, kai jau nebegalėjo nieko kontroliuoti, paprasčiausiai nepastebėjo.
Klimpstant į priklausomybę, atsirado begalė pasekmių, kalčių, gėdų ir savęs graužaties. Svaigalai apgaudinėjo, nes neišsprendė nė vienos realios problemos, o tik sukūrė iliuziją ir nuslopino realius poreikius.
Aktyviai vartojančio žmogaus kasdienybė - tai nuolatinės manipuliacijos, siekiant gauti svaigalą, kuris vienintelis gali išvaduoti iš to nepakeliamo blogumo, kuris praktiškai be atvangos kamuoja.
Taip pat skaitykite: Pilnametystės teisės: pavardės keitimas
Sveikimo kelias - vadavimasis iš skausmo ir naujo džiaugsmo paieškos
Sveikimas - tai ne vadavimasis iš skausmo, o kelias, kuriame būna daug skausmo, tačiau jis kitoks nei tas, nuo kurio bėgai. Tai savotiškai saldus skausmas, kai jauti, kaip žaizda užsitraukia.
Sveikstančiam žmogui svarbu turėti dienos planą, ritmą ir struktūrą. K. Dvareckas kiekvieną rytą pradeda pripažinimu, kad yra bejėgis prieš ligą ir negali pats suvaldyti savo gyvenimo. Tada meldžiasi, pusryčiauja ir eina į darbą. Po darbo dažniausiai dalyvauja savitarpio pagalbos grupės užsiėmime, apmąsto išgirstus dalykus ir pasikalba su kitais. Stengiasi pasivaikščioti, o vakare prieš miegą peržvelgia dienos įvykius, kas pavyko, kas ne.
K. Dvareckas pripažįsta, kad blaivybėje turi kitą iššūkį - rasti nežalingų būdų džiaugtis gyvenimu. Jam, kaip ir kiekvienam žmogui, reikia poilsio ir atsipalaidavimo akimirkų, tačiau įgūdžių atsipalaiduoti ir ilsėtis be svaigalų neturi jokių. Dabar jis jaučiasi kaip mažas vaikas, kuris stengiasi su savimi draugiškai bendrauti ir ieškoti, kas jam patinka.
Patarimai kitiems ir vilties simbolis
Kęstutis Dvareckas pataria kitiems įsiklausyti į savo poreikius ir rūpintis savimi. Tai ne egoizmas, bet būtina artimo meilės sąlyga. Jis taip pat pabrėžia, kad svarbu suvokti, jog klimpstant į priklausomybę, ribos nepastebimos, todėl reikia būti atidiems ir budriems.
K. Dvarecko istorija - tai vilties simbolis tiems, kurie kovoja su priklausomybėmis. Jis įrodė, kad net ir pasiekus dugną, galima atsitiesti, rasti save ir džiaugsmą gyvenime be svaigalų.
Taip pat skaitykite: Patarimai, Kai Vaikas Atsisako Valgyti
Atsakingi tėvai - laimingi vaikai
Tėvai yra svarbiausi asmenys vaiko gyvenime. Jie formuoja jo vertybes, įsitikinimus ir požiūrį į pasaulį. Todėl labai svarbu, kad tėvai būtų atsakingi ir rūpestingi. Jie turėtų skirti pakankamai dėmesio savo vaikams, domėtis jų gyvenimu, palaikyti juos ir padėti jiems augti laimingais ir savarankiškais žmonėmis.
Vienas vaikas šeimoje: pliusai ir minusai
Šiandien vis dažniau šeimose auga tik vienas vaikas. Toks pasirinkimas turi savų pliusų ir minusų.
Pliusai:
- Daugiau dėmesio vaikui. Tėvai gali skirti visą savo dėmesį vienam vaikui, patenkinti visus jo poreikius ir padėti jam atsiskleisti.
- Didesnės finansinės galimybės. Tėvai gali daugiau investuoti į vieno vaiko ugdymą, lavinimą ir gerovę.
- Mažiau konfliktų šeimoje. Augant vienam vaikui, sumažėja konkurencija ir konfliktų tarp vaikų.
Minusai:
- Egoizmas. Vieninteliai vaikai gali būti egoistiški, nes jie įpratę gauti visą dėmesį ir nenori su niekuo dalintis.
- Vienišumas. Vieninteliai vaikai gali jaustis vieniši, nes neturi brolių ar seserų, su kuriais galėtų bendrauti ir žaisti.
- Didesnis spaudimas. Tėvai gali daryti didesnį spaudimą vieninteliam vaikui, tikėdamiesi, kad jis pateisins visus jų lūkesčius.
- Atsakomybės našta. Suaugę vieninteliai vaikai dažnai jaučiasi atsakingi už savo tėvus ir neturi su kuo pasidalinti rūpesčiais.
Svarbu rasti balansą
Auginant vieną vaiką, svarbu rasti balansą tarp dėmesio ir savarankiškumo, meilės ir reikalavimų. Tėvai turėtų stengtis ugdyti vaiko empatiją, gebėjimą bendrauti ir dalintis su kitais. Taip pat svarbu leisti vaikui būti savimi, nespausti jo ir priimti jį tokį, koks jis yra.
Viktorijos istorija: vilties simbolis
Viktorija Tamulionytė - mergaitė, įveikusi vėžį ir tapusi vilties simboliu kitiems sergantiems vaikams. Jos istorija - tai įrodymas, kad net ir sunkiausia liga gali tapti pradžia gerumui, atjautai ir viltims, kurios gydo ne mažiau nei vaistai.
Viktorija kartu su mama savanoriauja Kauno klinikose, lanko vaikus ir dalijasi gerumu. Ji taip pat dalyvauja įvairiose paramos akcijose ir labdaros renginiuose.
Viktorijos pavyzdys įkvepia kitus nepasiduoti ir tikėti stebuklais. Ji įrodė, kad net ir sunkiausia liga gali tapti galimybe keisti pasaulį į gera.