Eimantas Gudas - kultūros istorikas, kurio darbai pastaruoju metu sulaukia didelio susidomėjimo Lietuvoje. Jo knygos, tokios kaip „Mėlynas kraujas“ ir „Gedimino kraujas“, tapo bestseleriais, o jis pats - vienu iš populiariausių istorijos mokslo populiarintojų šalyje. Šiame straipsnyje panagrinėsime E. Gudo gyvenimo kelią, jo susidomėjimą istorija, ypač Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) elitu, bei jo indėlį į istorijos populiarinimą.
Ankstyvasis gyvenimas ir susidomėjimas istorija
Eimantas Gudas gimė 1988 metais Panevėžyje. Jo tėtis savo karjeros pradžioje buvo istorikas, vėliau pasuko į politiką. E. Gudas istorija susidomėjo būdamas septynerių metų, kai persikraustė gyventi į senelių namus Marijonų gatvėje pas mamos tėtį. Joje radau labai daug įdomių knygų. Pradėjęs ieškoti kitų istorinių knygų, E. Gudas atrado A. Šapokos „Lietuvos istoriją“ XVI-XVIII a. Pirmiausia jo dėmesį atkreipė mūsų didikų portretai. Jį sudomino, o kas šitie žmonės? Ne patys valdovai sukėlė susidomėjimą, o didikai - Radvilos, Oginskiai, kiti. Viena pirmųjų mano paties nusipirktų knygų buvo Radvilų portretų knyga. Dar penktoje klasėje supratau, kad būsiu istorikas.
E. Gudas teigia, kad niekada nesijautė XX amžiaus pabaigos ar XXI amžiaus žmogumi, esu tarsi atklydęs iš kitos epochos. Na, kad ir kokių 1900 metų.
Studijos ir darbas muziejuje
Baigęs mokyklą, E. Gudas studijavo istoriją Vilniaus universitete. Po studijų jis kurį laiką dirbo Lietuvos nacionalinio muziejaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose. Šis darbas jam suteikė galimybę dar giliau pasinerti į LDK istoriją ir kultūrą. Domisi politika, istorija, genealogija, teologija, sociologija, klasikine muzika, teatru ir literatūra.
Mėlynas kraujas: kelias į populiarumą
Pirmąją knygą „Mėlynas kraujas“ E. Gudas parašė kartu su žurnaliste Žilvine Petrauskaite. Leidėjai numatė, kad Lietuvoje šiuo metu jaučiamas populiariosios istorijos alkis, užtat ir pasiūlė mums drauge rašyti knygas. Knyga pasakoja apie penkias įtakingiausias Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gimines, buvusias neatsiejama Europos elito dalimi. Knyga sulaukė didelio pasisekimo ir tapo bestseleriu. E. Gudas teigia, kad jų tandemas su Ž. Petrauskaite yra stiprus, nes padeda istoriją priartinti prie žmonių. Visų Lietuvos žmonių, iš bet kurio visuomenės sluoksnio. Kai kas kritikuoja mūsų knygas, esą, jos parašytos tarsi proletariatui. Bet iš tiesų rašome taip, kad istorijos populiarinimo literatūra būtų prieinama ne tik išsilavinusiems žmonėms, stipriai vidurinei klasei, bet ir nebaigusiems universitetų ar kolegijų.
Taip pat skaitykite: Lietuvos ortopedijos traumatologijos lyderis
E. Gudas pasakoja, kad Lietuvos didikų istorijomis pradėjo domėtis itin anksti. Galbūt išgirdote kraujo šauksmą? Tarp savo tiesioginių protėvių bajorų nesu radęs, nors tarp giminaičių kilmingų asmenų esama. Per šonines šakas atsekiau savo giminystės laipsnį ir su Tiškevičiais, ir su Radvilomis, ir su Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Gediminu, ir su Landsbergiais. Mano kraujas tikrai - mėlynas, tačiau jis ne paveldėtas, o nudažytas 2018 metais man suteiktos riterystės. Esu Sakartvelo erelio ir Jėzaus Kristaus tunikos ordino riteris. Nors negimiau bajoru, visada jaučiau savo protėvių šauksmą, man visada buvo svarbu visos giminės šaknys, linijos ir giminaičiai. Tarp mano artimiausių giminaičių ir protėvių buvo ganėtinai daug įtakingų, pilietiškų, turtingų, daug pasiekusių žmonių. Stambių žemvaldžių, politikų, valstybės veikėjų, mokslininkų, politinių kalinių ir tremtinių, partizanų.
Gedimino kraujas: dinastijos istorijos atskleidimas
Po „Mėlyno kraujo“ E. Gudas išleido knygą „Gedimino kraujas“, pasakojančią apie Lietuvos didįjį kunigaikštį Gediminą ir visą jo dinastiją. Knygoje fiksuojama daugiau nei šimto jo giminaičių likimai. Man buvo svarbu papasakoti apie mažiau žinomus Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sūnus, ypač apie užmirštas dukteris, suaktualinti valdovų palikuonis, atskleisti jų biografijas, nupiešti psichologinius portretus, jų siekius, išsipildžiusias ir neišsipildžiusias svajones, džiaugsmus ir nusivylimus, - apie naująją savo knygą pranešime žiniasklaidai pasakoja kultūros istorikas.
Knyga taip pat sulaukė didelio pasisekimo ir tapo bestseleriu. E. Gudas teigia, kad tikrai džiaugiasi, kad susidomėjimas istorija tarp Lietuvos skaitytojų didėja. Išties, tik po 1990 metų, kai artėjo nepriklausomybė, atsirado galimybė istoriją pateikti bent pakenčiamai objektyviai. Iki tol ji dažniausiai buvo režimų tarnaitė - carinės Rusijos, Antano Smetonos ar sovietinio režimo. Lengva pastebėti - visuomenė išalkusi nuoširdžios, neideologizuotos istorinės literatūros. Tikra istorija susidomėjimas auga drauge su vis didėjančiu lietuvių pilietiškumu, kritiniu piliečių mąstymu. Sudėtingus, dažnai sausus istorijos mokslininkų tekstus sunku skaityti, todėl, norėdami sužinoti šalies istoriją, žmonės renkasi ne akademinius leidinius, o mokslo populiarinimo knygas. Mano knygos paprastai parašytos, matyt, todėl perkamos ir plačiai skaitomos.
Disertacija apie Tiškevičius ir ateities planai
Šiuo metu E. Gudas rašo disertaciją apie Tiškevičių giminės pradžią XVI-XVII a., jų vietą Lietuvos ir Lenkijos elite. Jis planuoja parašyti ir knygą apie šią giminę, tačiau tai turėtų įvykti po kelerių metų, kai disertacija bus baigta. Svarbu pastebėti, kad tai bus mokslinė, akademinė, elitologinė monografija, visiškai nepanaši į dvi mano jau parašytas mokslo populiarinimo knygas.
E. Gudas teigia, kad Tiškevičių giminės tyrimų ėmiausi todėl, kad jos ankstyvoji, LDK laikų istorija, yra nepelnytai mažiausiai tirta iš didžiųjų LDK giminių. Noriu užpildyti šią spragą, tad universitete kursinį darbą, bakalauro ir magistro darbus skyriau Tiškevičiams, dabar apie jų XVI-XVII amžiaus I pusės istoriją rašau disertaciją. Tiškevičių giminė mane pakerėjo savo išskirtiniais pakilimais ir nuopuoliais, ryškia mecenatystės tradicija, įdomia ekonomikos strategija ir, žinoma, garsiu vardu.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Požiūris į istoriją ir visuomenę
E. Gudas teigia, kad jam labai skaudu girdėti pasisakymus, esą dvarų atstatinėti nereikia, kad jie buvę išnaudotojų lizdai ar panašiai. Sovietmetis tik pratęsė neigiamą požiūrį į dvarus, kuris buvo pradėtas formuoti mūsų tautinių idėjų šalininkų dar XIX a. pabaigoje.
Jis taip pat mano, kad visuomenę skirstau į tris luomus. Pasauliečių luomas dar skirstomas į liaudį ir bajorus. Aš laikausi to senojo skirstymo į luomus ir pats jaučiuosi riterių luomo dalimi. Esu labai konservatyvus žmogus ir visuomenę matau šimtametėmis, tūkstantmetėmis kategorijomis. Žinoma, tie luomai šiais laikais Lietuvoje realiai neegzistuoja. Bajorų luomas nėra pripažįstamas valstybės, be to, daug žmonių, kurie turėtų priklausyti bajorams, jais nesijaučia ir nesielgia taip, kaip derėtų tokiam luomui.
Eimanto Gudo indėlis į istorijos populiarinimą
Eimantas Gudas yra vienas iš ryškiausių istorijos mokslo populiarintojų Lietuvoje. Jo knygos, parašytos suprantama kalba ir pasakojančios apie įdomius istorinius įvykius ir asmenybes, pritraukia didelį skaitytojų dėmesį. E. Gudas padeda žmonėms geriau pažinti Lietuvos istoriją, didžiuotis savo šalimi ir jos praeitimi.
Jis teigia, kad mūsų tandemas su Žilvine Petrauskaite yra stiprus, nes padeda istoriją priartinti prie žmonių. Visų Lietuvos žmonių, iš bet kurio visuomenės sluoksnio. Kai kas kritikuoja mūsų knygas, esą, jos parašytos tarsi proletariatui. Bet iš tiesų rašome taip, kad istorijos populiarinimo literatūra būtų prieinama ne tik išsilavinusiems žmonėms, stipriai vidurinei klasei, bet ir nebaigusiems universitetų ar kolegijų.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija