Auginti vaiką - tai kelionė, kupina džiaugsmo, atradimų ir… krizių. Krizės - neišvengiama augimo dalis. Nuo garsiojo dvejų metų „ne!“ iki tyliai ištarto „nenoriu eiti į kiemą“ aštuonerių - kiekvienas amžiaus tarpsnis turi savų iššūkių. Svarbiausia - suprasti, kad šie elgesio pokyčiai nėra blogas auklėjimas ar vaiko „užsispyrimas“, o natūralūs raidos etapai. Šiame straipsnyje aptarsime dažniausiai pasitaikančias vaikų krizes, jų priežastis ir būdus, kaip tėvai gali padėti savo vaikams jas įveikti.
Amžiaus tarpsnių krizės
2 metų krizė: garsusis „NE!“
Tai pirmasis vaiko „aš“ pareiškimas. Vaikas atranda savo valią ir nori ją išbandyti - viskam sako „ne“, net jei prieš minutę pats to norėjo. Priešgyniavimas, pykčio priepuoliai, verksmas viešose vietose - visa tai dažni šio amžiaus palydovai.
Dvejų metų vaikas ima suvokti save kaip atskirą asmenybę, tačiau dar neturi pakankamai žodžių, kad išreikštų, ką jaučia. Štai kodėl emocijos dažnai „sprogsta“ verksmu ar riksmais.
Kaip padėti?
- Išlaikykite ramybę - jūsų emocinė būsena perduodama vaikui.
- Siūlykite pasirinkimus: „Nori vilkėti mėlyną ar raudoną megztinį?“
- Venkite ilgų paaiškinimų - trumpas ir aiškus žodis veikia geriau.
3-4 metų krizė: mažasis maištautojas
Vaikas vis labiau išbando ribas, kyla daugiau konfliktų, dažnas žodis - „aš pats!“. Gali pasireikšti vaikiška agresija, brolių ar sesių erzinimas, noras dominuoti.
Taip pat skaitykite: Vaiko priežiūros atostogos Lietuvoje: kas priklauso?
Šiame amžiuje vaikas siekia kontrolės, bando suvokti, kiek gali paveikti aplinką ir žmones aplink save. Jo socialiniai įgūdžiai dar tik formuojasi, todėl konfliktai - normalu.
Kaip padėti?
- Nustatykite aiškias ribas ir jų laikykitės.
- Skatinkite savarankiškumą, bet padėkite, kai reikia.
- Pagirkite pastangas, ne tik rezultatą - „Smagu, kad bandei pats apsiauti!“
5-6 metų krizė: mažasis filosofas
Vaikas pradeda daug klausinėti („kodėl dangus mėlynas?“, „kas yra mirtis?“), tampa jautresnis kritikoms, ieško taisyklių ir teisingumo. Gali pasireikšti didesnis nerimas, noras būti pirmu ar geriausiu.
Smegenų vystymasis leidžia vaikui suprasti sudėtingesnius dalykus, bet emocinė brandą dar atsilieka. Tai lemia prieštaringą elgesį - vieną dieną jis nori būti savarankiškas, kitą - glaustytis kaip kūdikis.
Kaip padėti?
Taip pat skaitykite: Kaip sukurti laimingą vaikystę kambaryje
- Atsakykite į klausimus rimtai, net jei jie atrodo juokingi.
- Skatinkite empatiją - kalbėkite apie jausmus, ką jaučia kiti.
- Leiskite jam „būti geru“ savo tempu - neverskite lenktyniauti.
7-8 metų krizė: mažasis intravertas
Vaikas gali tapti tylesnis, labiau susimąstęs. Atsiranda nenoras bendrauti su draugais, nusivylimas savimi, kartais net sakoma: „Nenoriu į mokyklą“, „Man nesiseka“. Tai gali būti laikinas užsisklendimas, atsirandantis dėl vidinio augimo.
7-8 metų vaikas pereina į naują mąstymo lygį - pradeda analizuoti, lyginti save su kitais, suprasti atsakomybę. Tai kelia stresą ir gali sumažinti pasitikėjimą savimi.
Kaip padėti?
- Skirkite kokybiško laiko be spaudimo - tiesiog būkite šalia.
- Kalbėkitės ne tik apie mokyklą, bet ir apie jausmus.
- Leiskite ilsėtis - šiuo laikotarpiu vaikui svarbus ne tik mokymasis, bet ir saugi emocinė erdvė.
Krizės šeimoje
Šeima išgyvena krizinę situaciją, kai nebeveikia įprasti šeimos narių streso ar problemų sprendimo būdai. Kilus sunkumams šeimoje ar keičiantis šeimos narių poreikiams yra ypač svarbus šeimos narių susitelkimas, gebėjimas keistis ir prisitaikyti (dar vadinamas lankstumu). Lanksčios šeimos užuot laikantis įtvirtintų taisyklių ar vaidmenų geba keistis atsiradus pokyčiams šeimoje dėl krizės ar kitų sunkumų. Tarkim, jei vienas iš tėvų dėl sveikatos problemų negali rūpintis vaikais kaip anksčiau, tuomet šeimoje yra perskirstomos užduotys: pavyzdžiui, kitas iš tėvų prisiima daugiau pareigų rūpinantis vaikais ir namų ūkio darbais, o jei reikia, pasitelkia į pagalbą senelius, kitus giminaičius, aukles. Esant šeimoje vyresnių vaikų, jie taip pat skatinami imtis daugiau pareigų, pvz., vyresnis brolis gali padėti paruošti pamokas jaunesniems broliams ar seserims. Tokiu būdu, keičiantis vaidmenims ir taisyklėms šeimoje, jos esminiai poreikiai nenukenčia. O susitelkę šeimos nariai įgyja daugiau galimybių atsiskleisti ir tapti savarankiškesni. Stipriausi ir pajėgiausi šeimos nariai (dažniausiai suaugusieji) turi rūpintis, kad šeimos narių rutina (pvz., mityba, poilsio režimas, mokyklos lankymas) išliktų kuo stabilesnė, o pažeidžiami nariai (ypač vaikai) gautų reikiamą paramą.
Yra svarbu, kad pasibaigus įtemptai situacijai, vaidmenys būtų atstatomi. Grįžtant prie pavyzdyje pateiktos situacijos - vienam iš tėvų pasveikus, abu tėvai vėl turi dalintis atsakomybėmis, kad vaikai būtų atlaisvinti nuo suaugusiųjų pareigų. Žinoma, vaikai gali ir privalo turėti pareigų namuose, tačiau jos neturi viršyti vaikų pajėgumo ir netrukdyti jiems įgyvendinti savo poreikių, pavyzdžiui, turėti laisvo laiko leisti su draugais, lankyti būrelius ar užsiimti kita sau malonia veikla, o ypač netrukdyti mokytis. Vaikai negali atlikti suaugusiųjų vaidmenų, pavyzdžiui, vyresni vaikai negali bausti savo brolių ar seserų ar būti atsakingi už jų mokymąsi ar pan. Tačiau kartais net atspariausi tėvai susiklosčiusius sudėtingoms aplinkybėms gali jaustis taip, lyg būtų praradę pusiausvyrą. Jei jaučiatės pavargę ar nerimastingi, nežinote, kaip spręsti situaciją, nebijokite kreiptis pagalbos. Tėvams reikia paramos, kad galėtų užtikrinti palankią vaiko raidą.
Taip pat skaitykite: Psichologinė pagalba, kai jaučiate neapykantą vyro vaikui
Užsispyrimas ir opozicinis elgesys
Užsispyrimas - ne tokia jau bloga būdo savybė, galima būti ir pozityviai užsispyrusiam. Tarkime, mažylis siekia gero tikslo, yra atkaklus ir daro, kol padaro. Vaikai tokie ir būna: jeigu atkaklūs, tai tokie bus ir gerąja, ir blogąja prasme. Mažylis negali būti imlus tik geriems dalykams, jeigu jis imlus, tai toks bus viskam. Tik augdamas jis mokosi ir išmoksta (arba ne) atsirinkti. Visai mažučiam vaikui tiesiog kyla impulsai, jis dar nemoka susivaldyti.
Opozicinis elgesys - kad ir ką sakytum, iš vaiko išgirsti tik „ne“. Daugeliui tėvų pažįstama situacija - jeigu liepsi: „Apsirenk“ - mažylis nesirengs, bet jeigu specialiai sakysi: „Tik tu nesirenk!“, vaikas būtinai su didžiausiu malonumu apsirengs. Reikia pasakyti priešingai, kad vaikas padarytų tai, ko nori tėvai.
Dažnai tėvai pasakoja įvairiausias situacijas ir yra įsitikinę, kad tai būdinga tik jų vaikams, deja, taip nutinka daugeliui ir dažnai. Toks pavyzdys, vaikas sako: „Noriu obuolio“, jam paduoda, o jis pradeda rėkti: „Nenoriu obuolio!“ Taip ir šūkauja: „Tai noriu, tai nenoriu.“ Tėvai galvoja, kas čia negerai. Arba reikalauja nupirkti žaislą, o jį gavęs pradeda rėkti, kad nenori. Tokios paprastos buitinės situacijos, tačiau vedančios tėvus iš proto - „nesirengsiu, nevalgysiu, nesikelsiu, nesiprausiu, nemiegosiu“ ir t. t.
Svarbu išsiaiškinti, kokios tokio elgesio priežastys, jei tai - raidos etapas, apie 2-3-iuosius metus, kai keičiasi vaiko mąstymas, kai norisi išbandyti, kaip čia tas pasaulis veikia, kur riba tarp manęs ir pasaulio, tai normalu. Tuo metu vaikas yra egocentriškas, trečiųjų metų krizė dar vadinama egocentriškumo ir bendradarbiavimo krize, kai reikia tėvų pagalbos, kaip mokytis bendradarbiauti.
„Man, mano, neduosiu!“
Nereikia pamiršti, kad kiekvienas iš mūsų siekiame naudos, tokia jau žmogaus prigimtis. Kuo mes labiau augame ir bręstame, tuo ir naudos supratimas darosi brandesnis. Suaugę mes norime dirbti patinkamą darbą, bendrauti su mielais žmonėmis, gyventi gražiuose ir patogiuose namuose. Mažas vaikas naudą supranta paprastai: „Man, mano, niekam neduosiu, nesidalysiu.“ Toks noras yra natūralus, tačiau tam ir esame, mes, suaugusieji, kad išmokytume elgtis kitaip.
Vaikas galvoja paprastai: „O kas dabar nutiks, jeigu aš pavaikysiu savo tėvus kartodamas „ne“, „noriu - nenoriu“? Toks savitas savo galių išbandymas, kiek tėvai leisis, kad juos vaikas kontroliuotų. Mažylis pasąmoningai jaučia: „Noriu parodyti savo galią, nemoku to daryti pozityviai, pabandysiu taip, kaip moku.“ Žiūrėk, ir pavyksta: visi šokinėja aplinkui - ir dar labai jaudinasi, kas čia man darosi. Štai koks aš galingas! O kas gi bus, jei pasakysiu, kad nenoriu rengtis, gal man dar kokį saldainį pasiūlys, kad tik padaryčiau, kaip jie nori, gal išgirsiu daug meilių žodelių ir galų gale tėvai mane patys aprengs. „Jėga“, gerai, ir tai veikia!
Toks paprastas pavyzdys: jeigu aš, brandi moteris, ryte atsikėlusi pradėčiau rėkti; „Nenoriu į darbą, neisiu!“, o man vyras meiliai kalbindamas atneštų pusryčius į lovą ir dar pažadėtų kokį tūkstantį eurų drabužiams, žinokite, kitą dieną aš ir vėl rėkčiau, reikalaudama to paties. Matyt, rėkčiau ir toliau, jeigu taip gaučiau sau naudingų ir malonių dalykų, nes smegenys taip pripranta. Kai gauname, ko norime, mūsų smegenys išskiria hormonų, kurie atsakingi už malonumą. Tai savita priklausomybė, kuri formuoja tokį elgesio modelį.
Emocijų svarba
Dar viena priežastis, kodėl vaikai daug prieštarauja tėvams, - patys iš jų girdi labai daug „ne“. Jeigu tėvai kreipia dėmesį į vaiką tik tada, kai jį reikia drausminti, ir tai daro tik griežtai sakydami „ne“. Mes dar esame pratę, jeigu vaikas elgiasi gerai, tai tarsi savaime suprantama ir į tai nekreipiame jokio dėmesio, šykštime pagyrų, o pabrėžiame tik netinkamą elgesį, tuomet mažylis tik ir girdi: „Negalima. Kiek kartų tau sakiau: neimk, nelipk, neišsitepk?!!“ Vaikas perima tėvų bendravimo modelį ir iš karto sako „ne“, gimdytojams dar net nespėjus prasižioti.
Visada tėvams sakau, kad labai svarbus laisvės ir ribų santykis. Toks pats paprasčiausias pavyzdys: vaikas prašo sulčių, mes tyliai paduodame, ir tiek. O jeigu paduodami stiklinę pasakytume: „Štai, kaip smagu, kad tu geri sultis.“ Labai svarbu, kaip įgarsiname savo žodžius, kokios emocijos juos lydi. Net ir „ne“ galime pasakyti kitaip, nei mes paprastai pratę. Tarkime, vaikas sako: „Mama, noriu į lauką“, o tam visiškai netinkamas laikas, jūs paprastai, be pykčio, tačiau tvirtai turėtumėte pasakyti: „Ne, mažuti, tu gi pats supranti, kad dabar negalima.“ Emocija, ypač ikimokyklinukams, labai svarbi.
Dažnai tėvai sako, kad praleidžia daug laiko su savo mažyliu, be to, dar jį kokybiškai ugdo - vadinasi, mes vaiką tempiame į savo, suaugusiųjų, pasaulį ir mokome, kaip ten elgtis. To reikia, be jokios abejonės, bet reikia nepamiršti ir vaiko pasaulio. Ar mes pažaidžiame drauge, ar padūkstame, pasivoliojome, ar pasisvaidome sniegu, statome smėlio pilis? Jeigu vaikas jaučia, kad mes tik norime tempti į savo pasaulį, bet neateiname pas jį, tuomet natūraliai ima priešintis.
Kai vaikas pamatys, kad tėvai turi noro pažaisti ir pabūti pagal jo taisykles - palaipioti, pasikarstyti, paropoti, jis kitaip priims ir tėvų pasaulio taisykles, kai gal nelabai įdomu, bet reikia. Trimečiui jau galima pasakyti: „Žiūrėk, aš dėl tavęs pasistengiau, dabar norėčiau to paties iš tavęs.“ Taip mes vaiką mokome bendradarbiauti, o šis įgūdis gyvenime labai svarbus.
Vidinio vaiko svarba
Neretai būna, kad susikauna ne 30-metis tėtis ir trimetis sūnus, o to trisdešimtmečio viduje tūnantis užsilikęs tas pats trimetis. Vidinis tėvo ar mamos vaikas stoja į kovą su savo vaiku. Taip nutinka, jei tėvai patys yra patyrę vaikystės traumų ar toksiškų santykių su savo tėvais, tuomet ir „išlenda“ tas vidinis nuskriaustas vaikas. Jeigu taip nutinka, priminkite sau, kiek jums metų ir kiek metų jūsų vaikui.
Griežtumas neturi asocijuotis su pykčiu, negalima pykti ant vaiko už jo pyktį, tai normalus jausmas, jį būtina išjausti tinkamai. Priimkite pyktį, pasakykite, kad viską suprantate, tačiau tai niekaip nekeičia tos ribos, kurią norime užbrėžti, vaikas turi pajausti pasekmes, pavyzdžiui, užsispiria, kad nori į lauką, bet jūs taip nesitarėte. Pasakote paprastai ir griežtu, bet ramiu tonu: „Mes esame susitarę, kad eisime į lauką tada, kai pavalgysime, tau rinktis, jeigu tu tai padarysi, ir aš elgsiuosi taip, kaip mes susitarėme. Jeigu tau nepavyks ramiai palaukti, tu spygausi, mes į lauką greičiausiai iš viso neisime. Tai priklauso tik nuo tavęs.“ Taip mes suteikiame vaikui laisvę pačiam pasirinkti pagal tai, kaip jis elgiasi.
Santykių krizės
Santykiai - tai nuolatinis darbas, reikalaujantis pastangų, supratimo ir tarpusavio pagarbos evoliucionuojant santykiams nuo begalinės meilės iki skyrybų. Nors kiekviena pora patiria iššūkių, svarbu atpažinti pirmuosius santykių krizės ženklus, kad būtų galima laiku imtis veiksmų ir išvengti gilėjančių problemų ir skyrybų. Vienas pirmųjų santykių krizės ženklų - bendravimo sutrikimai. Jei partneriai vis rečiau dalijasi savo mintimis, jausmais ar patirtimis, tai gali reikšti augantį emocinį atotrūkį. Nors nesutarimai santykiuose yra normalūs, jei jie tampa pernelyg dažni ar intensyvūs, tai gali reikšti gilesnes problemas. Kai santykiuose mažėja emocinis artumas, partneriai gali jaustis vieniši net būdami kartu. Fizinio artumo sumažėjimas - jei bučiniai, prisilietimai ir intymumas tampa reti ar nebeatrodo svarbūs. Santykių krizė dažnai pasireiškia augančiu nusivylimu, liūdesiu ar net pykčiu. Pagarba ir pasitikėjimas - tai stiprių santykių pamatas. Jei pastebite pirmuosius krizės ženklus, svarbu nelaukti, kol problemos taps nevaldoma našta. Atsiprašykite. Santykiai - tai nuolatinis darbas, kuriame svarbu laiku pastebėti pirmuosius krizės ženklus. Kuo anksčiau atpažinsite problemas ir imsitės veiksmų, tuo didesnė tikimybė išsaugoti tvirtus ir harmoningus santykius.
Pykčio priepuoliai
Jeigu turite arba dirbate su mažyliais, kuriems 1-4 metai, nesitikėkite išvengti susidūrimo su pykčio priepuoliu. Dažniausiai pykčio priepuoliai ištinka einant miegoti, valgyti, atsibudus, rengiantis, maudantis, kai tėvai kalba telefonu, kai ateina svečių, kai einate į svečius, kai važiuojate mašina, viešose vietose, vaikui užsiimant veikla su broliais/seserimis bei draugais ir žaidžiant. Be to, labai dažnai pykčio priepuoliai ištinka pereinant iš vienos veiklos į kitą: važiuojant viešuoju transportu, ruošiantis pradėti kokią nors veiklą, išgirdus prašymą/nurodymą, kai nori kažką pasakyti (o dėmesys atkreipiamas ne tą pačią sekundę) ir pan. Visi vaikai zyzia, skundžiasi, priešinasi, ginčijasi, mušasi (na, jei nesimuša, tai bent kartą yra trinktelėję…), rėkia ir ignoruoja pedagogų bei tėvų prašymus/reikalavimus ir pan.
Pykčio priepuoliai dažniausiai prasideda maždaug 18 mėnesių ir tęsiasi maždaug iki ketvirtojo gimtadienio.
Nuo 18 iki 24 mėnesių
Šio amžiaus vaikai bando ribas. Jiems labai smalsu: kur ta riba, kai jau tėvai ir/ar mokytojas mane sustabdys??? Tokio amžiaus vaikai dar yra itin egocentriški ir neįsivaizduoja, ką jaučia kitas žmogus. Jie nori nepriklausomybės ir savarankiškai tyrinėti supantį pasaulį. Kai vaikas negali padaryti/negauna to, ko nori, jis verkia, pyksta, šaukia arba trenkia. Kai vaiko nepriklausomybės siekis susiduria su tėvų siekiu užtikrinti vaiko saugumą (arba tiesiog būtinybe atlikti viena arba kita), nenuostabu, kad kyla kova dėl valdžios ir pykčio priepuoliai. Pykčio priepuolių paskirtis labai paprasta: gauti tai, ko noriu! Ir išspręsti galima tik dviem būdais: darant tai, ko vaikas nori (trumpalaikis ir, deja, ne pats tinkamiausias problemos sprendimo būdas) arba nedarant to, ko vaikas nori, įvardinant jo jausmus, tačiau nepasiduodant spaudimui ir ignoruojant pykčio priepuolius (efektyvus būdas, kurį keletą kartų (na, keliolika) realizavus, pykčio priepuoliai pradeda retėti). Beje, pykčio priepuolio metu nebandykite su vaiku susitarti…beviltiška, tik bloginsite padėtį. Įvykį apkalbėti reikia tada, kai vaikas nusiramina. O tuo metu - tik įvardinkite jausmus ir pakartokite taisyklę: Aš suprantu, kad tu labai nori saldainio, bet šiandien mes jo nepirksime.
Nuo 3 iki 4 metų
Šio amžiaus vaikai jau yra mažiau impulsyvūs, be to, savo jausmus gali vis dažniau išreikšti žodžiais. Šio amžiaus vaikai jau turi pakankamai gebėjimų (fizinių, savipagalbos ir pan.), kad galėtų daug ką pasidaryti patys, be suaugusiojo pagalbos. Be to, jų kalba dažniausiai jau būna panaši į suaugusiųjų, o tai leidžia žodžiais išsakyti savo pyktį, spręsti/analizuoti problemas ir ieškoti kompromiso.
Pykčio priepuolių prevencija
Prevencija kainuoja daug mažiau, nei gydymas. Jums kainuos daug mažiau sveikatos pastangos išvengti pykčio priepuolių, nei jų gydymas.
- Pastebėkite tai, ką vaikas daro gerai, o ne tai, ką daro blogai. Stebėkite vaikus ir pagirkite, pasidžiaukite, apkabinkite, paglostykite, kai jie daro gerus/pageidautinus darbus.
- Ten, kur tik galima, leiskite vaikams patiems priimti sprendimus. Ne tik bus mažiau konfliktų, bet ir vaikai augs savarankiškesni! Rinkitės protingai, kur norite su vaiku kovoti. „Ką darom pirma: ar skaitom knygą, ar valomės dantis?” „Nori autis botus?
- Neužduokite vaikams klausimų, jeigu kažką teigiate. Pavyzdžiui, mama pagamina valgyti ir sako: „Ar nori valgyti?” O ką darysite, jei vaikas pasakys NE? Sakykite: „Vakarienė.
- Kai kuriems vaikams (be ne visiems!) padeda dėmesio nukreipimas.
- Kai kuriems vaikams padeda aplinkos pakeitimas. Jei matote, kad su vaiku sunku susitarti namuose, išeikite į lauką.
- Ugdykite savo toleranciją. Ar jūs patenkinate normalius vaiko norus? Skaičiuokite, kiek kartų pasakote NE.
- Įspėkite vaikus, jei jiems teks nutraukti veiklą. Už penkių minučių išjungiu filmuką.
- Jeigu kur nors vykstate, kur dar nebuvote, pasikalbėkite su vaiku apie tai.
- Kai kuriems vaikams padeda humoras.
- Prevencija nepavyko (ir TIKRAI nepavyks visada!) Ką daryti pykčio priepuolio metu?
- Išlikite ramus ir nesileiskite į ginčus su vaiku. Svarbiausia - savikontrolė. Negalėsite padėti vaikui, kol nepadėsite sau.
- Įsikiškite kuo anksčiau - lengviau bus vaiką nuraminti, nei jau visiškai įsisiautėjusį. Pritūpkite, žiūrėkite vaikui į akis (labai svarbus yra akių kontaktas!) ir pasakykite: „Tu labai pyksti (elgiesi netinkamai ir pan), aš tau galiu padėti nusiraminti”.
- Ignoruoti jo pykčio priepuolį - ypač, jei jis ištinka, nes vaikas siekia jūsų dėmesio.
- Jeigu vaikas nekontroliuojamas, suspauskite jį glėbyje (na, ne per stipriai, bet taip, kad ribotumėte jo judesius). Nuneškite vaiką ant lovos, paguldykite ir apglėbkite jį bei taip laikykite, kol vaikas liausis. Pasakykite vaikui, kad iškart paleisite, kai tik jis nusiramins. Be to, kartokite, jog suprantate, kad jis pyksta, užtikrinkite, kad išklausysite, kai nusiramins. Pasakykite vaikui, kad jį mylite, tačiau toks elgesys - netoleruotinas.
- Jeigu pykčio priepuolis ištiko viešoje vietoje, nuneškite vaiką į mašiną. Svečiuose galite turėti trijų įspėjimų taisyklę (vaikams, vyresniems, nei treji). Jeigu vaikas nepaiso, važiuokite namo.
- Vaikui nurimus, visada apkalbėkite, kas atsitiko. Jeigu galima, problemą išspręskite. Mokykite vaikus taikiai spręsti savo problemas.
- Jokiu būdu nepasiduokite ir nepildykite vaiko užgaidų.
- Neapdovanokite vaiko už tai, kad jis nusiramino.
Kada kreiptis į specialistus?
Nepavyksta? Pykčio priepuolių per daug, jie per dažni? Visų pirma pasikalbėkite su pediatru. Pasikalbėkite ir tada, jei vaikas bando sužeisti save, jei yra piktybiškas, jei atrodo apniktas liūdesio, jei nukrito jo pasitikėjimas savimi, jei nuolat reikia jūsų paramos ir pritarimo. Gali būti,kad pykčio priepuoliai ištinka todėl, kad vaikas turi klausos arba regos problemų, chroninių ligų, Aspergerio sindromą, kalbos raidos sutrikimą ir pan. Jei pediatras pats negalės padėti, tai nukreips pas specialistą.
Trečiųjų metų krizė
Dažnai girdime sakant, jog pirmoji paauglystė prasideda vos trijų. Jaunus tėvelius tai gali gerokai neraminti. Išsireiškimas „trečiųjų metų krizė“ plačiai vartojamas, tačiau taip ir nepaaiškinama, kaip elgtis tėvams atšventus trečiąjį gimtadienį.
Trečiųjų metų krizės pavadinimas yra gana simbolinis. Ši krizė vaikams gali pasireikšti nuo 2 iki 4 metų. Kiek ji truks, priklauso nuo pačio vaiko asmenybės ir tėvų elgesio. Tai reiškia, kad trečiųjų metų krizė gali būti nebūtinai trečiasiais vaiko metais, ji gali prasidėti ir antraisiais, o kartais ir apie ketvirtuosius metus, tai labai priklauso nuo individualaus vaiko. Tretieji metai paimti kaip vidurys.
Kaip ir kiekvienas vaiko raidos etapas, krizė turi paskirtį vaiko gyvenimui ir vaiko asmenybės formavimuisi. Krize šis laikotarpis vadinamas ne dėl to, kad tai būtų kažkas blogo. Kiekvienos raidos krizės metu vaikas įgauna tam tikrą jam labai svarbią asmenybės savybę arba įgūdį, kuris lydės jį per visą gyvenimą. Ši trečiųjų metų krizė, dar vadinama egocentriškumo arba bendradarbiavimo krize, reiškia, kad šiame etape vaikas mokosi bendradarbiauti, tuo pačiu tinkamais būdais išreikšti savo norus ir su jais susijusius jausmus.
Taip pat jie mokosi, kokie būdai yra tinkami savo tikslams pasiekti ir įgyvendinti, kurie būdai jiems yra palankesni, leidžia iš to gauti daugiau gerų dalykų. Tuo metu vaikas mokosi suprasti savo ir kitų ribas, todėl neišvengiamai kyla noras jas bandyti ir patikrinti. Šios krizės metu kyla labai stiprus vaiko autonomijos noras bei bandymas suvokti, kur yra jo autonomijos ribos, kiek jos yra galimos ir leistinos, kas vėliau daro įtaką vaiko asmenybės vystymuisi. Nesėkmingai įveikus šią krizę vaikas su savimi išsineša egocentriškumo savybę, o su tėvų pagalba sėkmingai įveikus šią krizę, jis įgyja bendradabiavimo asmenybės savybę. Tai reikšia, kad tolimesniame gyvenime jis daugiau taikys bendradarbiavimo įgūdį.
Krizės požymiai
Vienas ryškiausių šios krizės požymių yra vaiko autonomijos noras. Tai reiškia, kad vaikas nori daug ką daryti pats, būdinga frazė „aš pats“. Taip pat būna labai ryškūs prieštaravimai, didelis egocentriškumas, noras, jog situacijos ir veiksmai vyktų pagal vaiko taisykles. Tai reiškia, jog tiek žaidimai, tiek bendravimas ir bendra veikla turi vykti taip, kaip nori jis.
Dėl to tėvai ir kiti suaugę susiduria su stipriu vaiko pykčiu, pasireiškia verkimas, rėkimas, kritimas ant žemės, gali būti mušimas, kandžiojimas, daiktų mėtymas ir kitas provokuojantis elgesys. Pavyzdžiui, negražūs žodžiai, demontratyvus sakymas „aš tavęs nemyliu“, „aš tavęs nekenčiu“, „man tavęs nereikia“. Svarbu nepamiršti, kad tai nėra tikra, vaikas tokiu būdu tarsi nori atkeršyti tėvams už tai, kad jam nepavyko kontroliuoti situacijos pagal save.
#
tags: #desimtmecio #vaiko #krize