Dirbant pedagoginį darbą, neretai susiduriama su agresyviu vaikų elgesiu. Atsakyti, kodėl daugėja agresyvaus elgesio apraiškų vienu žodžiu būtų sudėtinga, nes faktorių, lemiančių tokį vaikų elgesį, yra daug. Šiame straipsnyje apžvelgsime pagrindinius veiksnius, lemiančius būtent tokį vaikų elgesį.
Kas yra agresija?
Nors tikslaus apibrėžimo nėra, psichologai ir pedagogai agresiją įvardija kaip fizinį ar žodinį elgesį, kuriuo siekiama pakenkti arba sunaikinti. Kasdieninėje kalboje agresija vadinama smurtu ir žiaurumu. Dažniausiai agresija - žalojantys veiksmai, o žala gali būti ir fizinė, ir psichinė. Psichologai teigia, kad agresija yra veiksmai, kuriuos sukelia priešiškumas to asmens, į kurį nukreipiama agresija, atžvilgiu. Toks elgesys kyla dėl priešiškumo arba kaip iš anksto numatyta priemonė tikslui pasiekti.
Veiksniai, skatinantys arba iššaukiantys vaikų agresyvų elgesį
Antraisiais gyvenimo metais vaikas pradeda žaisti su kitais vaikais, jo agresija nėra apgalvota, tyčinė, tiesiogiai nukreipta į kitą vaiką. Jis gali atimti žaislą iš kito, arba jį pastumti, suduoti, bet tai daro tam, kad atimtų žaislą arba pašalintų kliūtis, o ne tam, kad įskaudintų kitą vaiką. Kiek vyresniame amžiuje vaiko agresija „sąmonėja“. Manome, kad daugelis sutiks, jog didžiausią įtaką vaiko gyvenime vaidina patys artimiausi žmonės - šeimos nariai. Vaikams reikia meilės, supratimo, šilumos, užuojautos, o svarbiausia - nuoširdumo. Tai, kaip elgiamasi su vaikais, parodo jų elgesys su žaislais, gyvūnais, bendraamžiais. Vaikai mokosi stebėdami tėvus, kitus jiems artimus ir autoritetingus asmenis.
Vienas iš svarbesnių veiksnių, lemiančių agresyvų vaikų elgesį, yra išmokimas:
- Kas palaiko agresyvų individo elgesį.
- Socialinis modeliavimas (vaikas gali pradėti kitaip elgtis stebėdamas savo aplinkoje kito asmens elgesį).
Agresija yra išmoktas elgesys ir niekuo nesiskiria nuo bet kokios kitos įgytos elgesio formos. Vaikai, stebėdami artimų žmonių tarpusavio elgesį, elgesį su juo pačiu, formuoja savo požiūrį į gyvenimą. Paklaustas vaikas, kodėl jis taip pasielgė, atsako, kad taip namuose elgiasi tėvai, seneliai ar kiti jam artimi žmonės. Vaikui stebint agresyvų elgesį, formuojasi nuostata, kad toks elgesys yra normalus. Jis mano, kad taip elgiantis taps reikšmingesniu, svarbesniu, pradės jo bijoti kiti (mama juk tėčio bijo ir pan.). Teko girdėti, kad, matant vaikui, tėtis supykęs spardė jo mėgstamą mašinėlę, kitas vaikas guodėsi, kad, jam atsisakius susitvarkyti žaislus, mama sukrovė juos į maišą ir išmetė į šiukšliadėžę. Kaip manote, ko, matydamas tokį tėvų elgesį, išmoks vaikas? Tik žiaurumo ir smurto. Kartą mergaitė paklausė, kodėl mama ant jos pyksta, kai trukdau žiūrėti televizorių, o pati trukdo man žaisti (kai žaidžiu, mama ateina ir liepia eiti valgyti arba viską sutvarkyti, nes laikas miegoti)? O juk iš tikrųjų pikta, kai norisi pažiūrėti laidą ar filmą, o vaikas „lipa“ ant galvos reikalaudamas dėmesio.
Taip pat skaitykite: Viskas apie vištos kiaušinio formavimąsi
Agresyvų elgesį gali nulemti įvairūs situaciniai veiksniai, kurie nuo mūsų nepriklauso. Psichologai juos vadina frustracija - trukdymas siekiant tikslo. Jūs pažadėjote vaiką nuvežti papramogauti, bet netikėtai mašina sugedo. Situacija nepavydėtina, nes vaikas to labai laukė, kūrė planus, o štai per vieną akimirką viskas pasikeitė ir „sugriuvo“. Mums atrodo - nieko tokio, tik ne vaikui. Jam tai tolygu pasaulio pabaigai. Tačiau nereikėtų pykti ant vaiko jei šioje situacijoje jis sureaguoja neadekvačiai. Vietoj to, kad pyktume ant vaiko vien todėl, kad jis pyksta (o tas mūsų pyktis greičiausiai būtų ne kas kita, o tik mūsų pačių nusivylimo apraiška), paguoskime jį tuo metu kol šalinama kliūtis, trukdanti užsiimti iš anksto suplanuota veikla, pagalvokime kuo užimti vaiką, kad jis nurimtų.
Tačiau dėl agresijos apraiškų nereikėtų kaltinti vien socialinės aplinkos. Nemažą įtaką vaikams daro kompiuteriniai žaidimai, televizija (įvairūs animaciniai ir meniniai filmai), žiniasklaida, net pasakos. Vis dažniau vaikai savo laisvalaikį leidžia žaisdami kompiuteriu (labai patogu, nes tuo metu netrukdo tėvams, nereikia skirti dėmesio). Lyg ir nieko tokio jei vaikas žaidžia kompiuteriu. Tačiau matant, kokius žaidimus vaikai žaidžia atėję ugdymo įstaigose ima nerimas. Dažnai matome „karo“ scenas iš kompiuterinių žaidimų. Tik čia „žudomi“ žaislai, bendraamžiai. Taigi, namuose tai kompiuterinis žaidimas, o gyvenime?
Negalime užmiršti ir animacinių filmų, kuriuose gvildenama amžina gėrio ir blogio tema. Tik šiais laikais gėrio suvokimas iškreiptas: dažnai gėris, norėdamas nugalėti blogį, turi jį nužudyti. Ne gudrumu, ne savo žiniomis ar kitu būdu nugalėti, o nužudyti. Taip vaikui formuojama nuostata, kad norint kovoti už gėrį reikia žudyti. Dauguma „šiuolaikinių“ tėvelių, nekreipia dėmesio į ekrano kamputyje nurodomą rekomenduojamą žiūrovų amžių. Gaila, bet suaugusieji pamiršta, kad vaikų suvokimas skiriasi nuo suaugusiųjų suvokimo: vaikai matytus vaizdus sutapatina su tikrove, juos perkelia į žaidimus su bendraamžiais. Dabar „atverskime“ „gražiausias lietuvių pasakas“. Skaitant, sekant, darosi baisu, kiek ten smurto: tai žarnas paleidžia, tai galvą nukerta, tai akis išduria ir pan. Žiaurumo, agresijos aplinkui daug, todėl mažamečiams tokių pasakų tikrai nereikia. Pasakų galima rasti ir be smurto propagavimo. Juk smurto scenos žadina ne tik vaikų agresiją, bet ir padeda atsirasti įvairioms baimėms.
Nesvarbu kokio amžiaus vaikas būtų, jam svarbu likti pastebėtam, priimtam. Kai žmogus praranda galimybę mylėti ir būti mylimas, jo meilę, gerą valią pradeda slopinti abejonės, baimė, nerimas. Jei tokios situacijos kartojasi, kyla jausmai , kurie žlugdo asmenybę. Visi poreikiai, troškimai, emocijos siekiai reikalauja išraiškos. Jausmas, neišreikštas poreikis, vienaip ar kitaip „išsprūsta“. Taip vietoj išsiskleidusios laisvos asmenybės auga abejojantis, besiblaškantis žmogus. Tik gerbiant vaiko interesus galima jį išmokyti gerbti kitų interesus. Galbūt prieš paliepiant vaikui kažką atlikti, reikėtų įspėti, jog po tam tikro laiko reiks valgyti, paaiškinti, kad pavalgęs jis galės toliau tęsti savo mėgstamą veiklą. Prieš liepiant vaikui susitvarkyti žaislus reikėtų pagalvoti ar tai nėra tiesioginis nurodymas sugriauti jo statinį. Vertėtų susimąstyti, jeigu atžala reikalauja dėmesio, gal sūnus ar dukra susidūrė su problemomis, kurios, žiūrint jų akimis, labai sudėtingos ir joms išspręsti reikia mūsų pagalbos?
Vaikų verkšlenimas ir zyzimas: priežastys ir sprendimai
Vaikų verkšlenimas ir zyzimas - dažna problema, su kuria susiduria tėvai. Štai vienos mamos patirtis:
Taip pat skaitykite: Kaip natūraliai sumažinti gimdymo skausmą
"Mano vaikui 3,5 metų, atrodo, vaikas ir supranta viską, ir susitarti eina… bet pastoviai verkia arba jau žiūrėk ašaros akyse. Ir per dieną kokią dešimt kartų. Vyras atostogauja, tai abiem jau stogas važiuoja bunant su tokiu zyzaliumi. Tiesa, tie verkimai padaznejo vyrui isejus atostogu. Verkia del bet ko, pvz., kad as neateinu laiku i kambari paziureti kokius rodo suniukus, arba kad per mazai pasaku paseku, del to, kad ne taip pasakiau, ne taip padariau, kad vaziuojant is draugu jis suniuko nepagloste, kad namo per greitai parvaziavom ir t.t. . pavargau siaubas , kai ejo i darza tu isteriju buvo maziau nu dabar turbut jis ne pats nezino ko jis nori. pikciausia yra tai kad darzelyje zodzio nepasako, o namuose sustrumo isikunijimas, tik vadovauja abiem. musti mes jo nemusam, bet gerkle tai kartais paleidziu kai neapsikenciu."
Šioje situacijoje galima įžvelgti keletą galimų priežasčių:
- Dienotvarkės pasikeitimas: Vyro atostogos išmušė vaiką iš įprasto ritmo.
- Veiklos trūkumas: Darželyje vaikas būna užimtas, o namuose jam trūksta veiklos.
- Įtampa darželyje: Vaikas darželyje yra įsitempęs, todėl namuose išlieja susikaupusią įtampą.
- Dėmesio trūkumas: Vaikas jaučia pavydą ir konkurenciją dėl mamos dėmesio, nes tėtis atostogauja.
Ką daryti?
- Priglausti ir nuraminti: Priglauskite vaiką ir pasakykite, kad jį abu su tėčiu labai mylite.
- Skirti daugiau dėmesio: Tėtis galėtų kuo dažniau skirti dėmesio sūnui.
- Sukurti veiklas: Užsiimkite su vaiku, kad jam netrūktų veiklos.
- Leisti padykinėti: Leiskite vaikui kartais nieko neveikti, kad jis galėtų paskęsti savo pasaulyje ir ugdyti kūrybines savybes.
- Būti kantriems: Atminkite, kad tai laikinas etapas, kuris praeis.
Autizmo spektro sutrikimą turinčių vaikų elgesio ypatumai ir integracijos iššūkiai
Loreta Vasiljevienė augina autizmo spektro sutrikimą turintį dešimtmetį Augustą. Berniukas lanko Vilniaus Spindulio progimnaziją, jam teikiamos psichologo, logopedo ir specialiojo pedagogo paslaugos. Augustas turi elgesio problemų, todėl sunkesnėse situacijose jam prireikia ir specialiai skirtos mokytojo padėjėjo pagalbos. Klasėje berniukas turi pora draugų, kuriuos mama vadina mentoriais - Augusto pagalbininkais. Tačiau ilgą laiką berniukas draugų neturėjo, o L.Vasiljevienė, kaip pati pasakojo, jautė priešiškumą iš kitų klasės vaikų tėvų.
Vaiką ruošėsi išmesti iš mokyklos
Augustui atėjus į bendrojo ugdymo mokyklą, pirmoji jo mokytoja, pasak pašnekovės, turėjo patirties su sunkiais vaikais, todėl jau pirmą dieną pastebėjo, kad Augustas yra kitoks. „Aš iškart pakalbėjau su mokytoja, kad reikia supažindinti kitus, kad yra kitoks vaikas, reikia kažką daryti, kad kiti mažiau į jį reaguotų“, - sakė L.Vasiljevienė.
Mokytoja buvo supratinga, todėl kitiems bendraklasiams pristatė Augustą, informavo apie jam nustatytą sutrikimą: „Ji papasakojo, kad yra toks Augustas, kuris kartais nueina, atsigula, pasivaikšto ir vėl grįžta“.
Taip pat skaitykite: Viskas apie motinystės išmokas
Pradžia Augustui buvo sunki, o elgesys - iššaukiantis, todėl L.Vasiljevienė ėmė teirautis, kada vaikui bus skirta pagal Pedagoginės psichologinės tarnybos (PPT) išvadą priklausanti mokytojo padėjėjo pagalba. „Pradėjau klausinėti, kada mokytojo padėjėja ateis į mūsų klasę, nes žiūriu, kad klasės mokytoja vien mano vaiką pusę pamokos tramdo“, - pasakojo Augusto mama.
Netrukus apie Augusto elgesį mokykloje bendraklasiai ėmė pasakoti savo tėvams. „Turime tokią tėvų grupę, kurioje esu ir aš. Tą žinodami tėvai pradėjo diskutuoti, kad Augustas trukdo, prašė paklausinėti vaikų, išsiaiškinti, kas ten yra, koks čia blogis mūsų klasėje“, - kalbėjo pašnekovė.
Kai kurie jų išreiškė norą Augustą išmesti iš klasės, todėl žadėjo kreiptis į mokyklą, savivaldybę, švietimo skyrių. „Man visa tai skaitant ir ašaros bėgo, ir pikta buvo, nes kalba apie mano vaiką prie manęs“, - pridūrė L.Vasiljevienė.
Augusto mamai apie situaciją pranešus mokytojai, ši pripažino, kad problema - rimta, todėl pasikalbėjo su bendraklasių tėvais, apgynė Augustą ir, kaip Loreta pabrėžė, leido suprasti, kad apie išmetimą iš mokyklos negali būti kalbama. „Mokytoja informavo, kad yra dar keletas vaikų daug blogiau besielgiančių nei Augustas, kad dabar, jeigu kas nors atsitinka, tai visi kaltina Augustą, mokytoja apgynė, sakė, kad iš tikrųjų taip nėra“, - kalbėjo pašnekovė.
Pavaduotojai patikinus, kad tėvai negali Augusto išmesti iš mokyklos, situacija aprimo, o tėvams sužinojus apie berniuko diagnozę, Augustui skyrus visą jam priklausančią pagalbą, problema išsisprendė. „Paskui jiems buvo paaiškinta, bet iš pradžių net per susirinkimus sėdėdavau, niekas su manimi nebendraudavo, buvau kaip priešė“, - kalbėjo ji.
Švietimo dar trūksta
Situaciją išspręsti buvo galima daug anksčiau, pastebėjo pašnekovė. Pasak jos, mokytoja mokslo metų pradžioje bendraklasių tėvams privalėjo pranešti apie Augustą ir jam nustatytą sutrikimą, tačiau to nepadarė. „Aišku, mano vaikas vis tiek būtų stebimas per padidinamąjį stiklą, bet tų įtampų būtų buvę mažiau“, - pabrėžė ji.
L.Vasiljevienė mano, kad priešiškumas jai ir jos vaikui kilo dėl kitų tėvų egoizmo, švietimo trūkumo. Augustą, jos nuomone, tėvai matė kaip tam tikrą grėsmę jų vaikams, ateičiai ir mokslams.
„Ten yra supermamytės, kurios mano, kad jų vaikai yra patys geriausi ir galvoja, kad jie per pamokas elgiasi gerai, galvoja, kad Augustas yra kažkoks trukdis, kuris neleis siekti aukščiausių rezultatų“, - tikino ji.
Situacija tapo geresnė, nes tėvai ir vaikai „apsiprato“ su Augusto sutrikimu, tapo labiau empatiški. Berniuko mama pasakojo, kaip dar antroje klasėje nė vieno pakvietimo į bendraklasio gimtadienį nesulaukęs Augustas, trečioje, pasikeitus situacijai, gavo bent vieną. „Antroje klasėje kažkoks vaikas visiems išdalino kvietimus į gimtadienį, o Augustui - ne. Širdis tiesiog plyšo. Bet jau trečioje klasėje jis irgi gavo pakvietimą. (…) Ten, aišku, jis sėdėjo ir žaidė atskirai, bet tai jau didelis žingsnis“, - prisiminė L.Vasiljevienė.
Nepasitenkinimas kyla iš nežinojimo
Inesa Gervė taip pat augina autizmo spektro sutrikimą turintį sūnų. Kitaip nei Loreta, su kitų bendraklasių tėvų nepasitenkinimu pašnekovė teigė nesusidūrusi, tačiau vaikas sulaukė patyčių iš kitų bendraklasių: „Vaiko daiktai būdavo išnešioti po mokyklą.“
Ji akcentavo, kad mokytoja apie sūnaus autizmą buvo „atsargiai“ užsiminusi dar pirmoje klasėje, tačiau klasės valandėlių metu, kalbėdama apie patyčias, nedetalizavo, kas yra autizmas, kodėl tokį sutrikimą turintys vaikai elgiasi kitaip - šokinėja, negali ilgai sėdėti vienoje vietoje. „Apie tai mažai buvo šnekama ir iki šiol jai (mokytojai - 15min) sunku suprasti, kad mūsų vaikas kitoks“, - problemą pabrėžė I.Gervė.
Su patyčiomis susijusias problemas I.Gervei yra tekę iškelti pačiai tėvų grupėje. Yra buvę ir tokių atvejų, kai mama incidentus, susijusius su atžala, sprendė akis į akį kalbėdamasi su bendraklasių tėvais. Jų reakcija buvo dvejopa. „Viena reakcija buvo gera, kad aš pasikalbėsiu su savo vaiku, žinau, kad jis yra aktyvesnis, o kita reakcija - atmetimo, maždaug, mano vaikas yra geras, gal problema yra su jūsų vaiku“, - kalbėjo pašnekovė.
Ji pabrėžė, kad didelių problemų mokykloje jos vaikui nekilo, bet pastebėjo, kad visuomenei vis dar trūksta žinių apie autizmo spektro sutrikimą. „Turime, pavyzdžiui, problemų su kaimyne. Mūsų vaikas šokinėja po namus, todėl ji sakė, kad kreipsis į teismą, kad triukšmaujam. Aš su ja kalbėjau, kad mano vaikas turi negalią, karantino metu mes sėdim izoliuoti namie, nesulaukiam jokios pagalbos, darome viską, ką tik galim, kad jai kuo mažiau girdėtųsi. Nežinau, kiek ji supranta, bet, manau, kad tokios situacijos kyla iš nežinojimo“, - pasakojo I.Gervė.
Kol pats nesusiduri, egzistuoja nuomonė, kad autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas gims kitam, bet tik ne man, apibendrino pašnekovė. Ji pastebėjo, kad viešojoje erdvėje vis dar gausu komentarų, kuriuose autistams siūloma daryti eutanaziją, nes „nieko gero iš jų nebus“. Didžioji dalis visuomenės nėra apsiskaitę.
„Didžioji dalis (visuomenės - 15min) nėra apsiskaitę ir jeigu vieno iš tų komentatorių toks vaikas būtų, taip nekalbėtų. (…) Aš pati, kai buvau nesusidūrus, daug ko nežinojau, bet gyvenimas parodo iš arčiau, kas tai yra. Kol tokių komentatorių aplinkoje nėra autizmo spektro sutrikimą turinčių žmonių, jiems atrodo, kad pasaulis, gyvenimas tik sveikiems sukurtas“, - teigė I.Gervė.
Visuomenės švietimas - „juoda vieta“
Asociacijos „Kitoks vaikas“ valdybos narė, Riešės gimnazijos muzikos mokytoja ekspertė Inga Ulevičiūtė Rukšėnienė akcentavo, jog sprendžiant specialiųjų poreikių vaikų integravimo, požiūrio į autistiškus vaikus klausimus, svarbu problemą pripažinti, ją priimti kaip iššūkį ir ieškoti sprendimo būdų. Anot pašnekovės, esminį vaidmenį vaidina tėvai, mokyklos bendruomenė ir pedagogai.
Ji pabrėžė, kad tėvai, augindami autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką, arba žino apie vaiko diagnozę, arba apie ją net nenutuokia. „Iki šiol visuomenės švietimas ir žinių suteikimas, kas yra autizmas, kaip su juo gyventi ir ar jo išsigąsti, ar su juo draugauti, yra juoda vieta“, - pastebėjo I.Ulevičiūtė Rukšėnienė.
Ji akcentavo, kad atpažinti ir suprasti autizmą - vis dar iššūkis. Nors pati augina autizmo spektro sutrikimą turintį vaiką, apie jį išsiaiškino tik atžalai atėjus į mokyklą. „Matėme, kad mūsų vaikas kitoks, bet kad tai yra autizmas niekada nebuvome pagalvoję, nes apie tai tiesiog nežinojome. Atrodytų keista, pati esu pedagogė, turėjau būti pasiruošusi atpažinti, koks yra autistiškas vaikas, nes su sutrikimu savo darbe susidūrusi buvau ir anksčiau. Tačiau suprasti, kad tu dirbi būtent su autistišku vaiku nėra lengva“, - teigė pašnekovė.
Vaikui atėjus į darželį, vėliau į mokyklą, susiduriama su pedagogais, kurie, kaip išskyrė specialistė, arba išsigąsta vaiko su specialiasiais poreikiais, arba jį priima. Pastaraisiais metais švietimo specialistai vis garsiau kalba apie įtraukųjį ugdymą ir jo svarbą specialiųjų poreikių vaikams, tačiau, pasak pašnekovės, tenka pripažinti, kad pedagogai turi per mažai žinių ir patirties darbui su autistiškais vaikais. Todėl atsiranda problemų tarp klasės vaikų, jų tėvų ir pedagogų.
„Bendraklasių, viso mokyklos kolektyvo, klasės tėvų aplinkoje visada turime didžiulį margumyną žmonių, kurie arba žino apie tuos sunkumus su kuriais susiduria vaikas, arba ne. Tada kyla klausimas, kieno čia pareiga supažindinti ir nuteikti arba bent jau pristatyti, kad turime vienokių ar kitokių problemų, mes jas sprendžiame, bet prieš jas neužsimerkiame“, - kėlė klausimą ji.
Svarbus administracijos požiūris, pagalbos suteikimas
Kai kurios įstaigos išsigąsta vos išgirdę apie vaiko diagnozę, todėl labai svarbus pozityvus administracijos požiūris. Integraciją į bendrojo lavinimo mokyklą palengvina ir reikiamos pagalbos vaikui suteikimas. „Labai dažna problema, kai mokyklos neturi specialistų - psichologo, specialiojo pedagogo, logopedo, padėjėjų (…) Vaikas turi turėti visą pagalbą, kuri jam priklauso pagal įstatyminę bazę, o ne tėvai maldauja, prašo, rašo raštus, kad būkit malonūs, skirkit specialistus“, - aiškino I.Ulevičiūtė Rukšėnienė.
Klasės vadovas, įsitikinusi ji, turi būti pasiruošęs tėvams ir mokyklos kolektyvui pristatyti ateinantį vaiką, informuoti apie situaciją, o autistiško vaiko tėvai - nebijoti kalbėti apie vaiko diagnozę.
O kas nutinka autizmo spektro sutrikimą turinčiam vaikui, kurio mokyklos bendruomenė ir visuomenė nepriima? I.Ulevičiūtė-Rukšėnienė siūlo įsivaizduoti, kaip jaustųsi bet kuris žmogus, patekęs į aplinką, kuri jį atstumia. Kiek ilgai mes tvertume? „Kiek ilgai mes tvertume?“ - klausė pašnekovė.
Ji taip pat pridėjo, kad vaikas su autizmo spektro sutrikimu, baigęs darželį, mokyklą, atsiduria toje pačioje visuomenėje, kuri jo nepriima ir nesužino, ką toks žmogus sugeba. „Autistiški vaikai gali būti nepaprastai gabūs, jų galimybės gali būti išnaudotos dideliems tikslams (…) O mes juos norime atstumti. Tai kas tada atsitiks, kai mes juos atstumsime? Kas turės daugiau problemų - ar tas žmogus, ar visuomenė?“ - svarstė pašnekovė.
Didins atlygį švietimo pagalbos specialistams
Pernai Seimas priėmė Švietimo įstatymo pataisas, kurios panaikino diskriminuojančias nuostatas negalią ir specialiųjų ugdymosi poreikių turintiems vaikams. Nuo 2024 metų tokie vaikai galės lankyti artimiausią mokyklą. Bet ar mūsų visuomenė tam pasirengusi? Reikia tik noro, nes galimybių yra, tikino I.Ulevičiūtė-Rukšėnienė. „Jeigu mes patys, kaip visuomenė, stiprėsim ir gebėsim priimti bet kurį narį, suprasim, kad bet kuris narys yra svarbus bendruomenėje, tai sugebėsim pasiruošti“, - kalbėjo pašnekovė.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos (ŠMSM) atstovė Gražina Šeibokienė sutiko, kad dalies visuomenės, mokyklų bendruomenių požiūris į specialiųjų poreikių turinčius žmones yra kliūtis jų integracijai. Susidūrus su vaiku, turinčiu negalią ar specialiuosius poreikius, bandoma jį „pataisyti“. Per mažai galvojama ir apie aplinkos pritaikymą individualiems vaiko poreikiams, ugdymo būdus ir priemones.
„Tam, kad keistųsi visuomenės, mokyklų bendruomenės požiūris, turime dėti pastangas ir pirmiausiai užtikrinti reikalingą pagalbą klasėje ar grupėje, kad visi vaikai jaustųsi saugūs, gautų jų poreikius atitinkantį ugdymą ir pagalbą. Dėl to šiuo metu yra stiprinama specialioji pagalba mokyklose steigiant papildomus mokytojo padėjėjų etatus“, - teigė G.Šeibokienė.
ŠMSM atstovė pažymėjo, kad šįmet 285 papildomiems mokytojo padėjėjų etatams steigti skirti 3,685 mln. eurų. Taip pat numatoma didinti darbo užmokestį švietimo pagalbos specialistams. „Nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. šių darbuotojų darbo užmokestis turėtų didėti apie 20 proc. Atlyginimams didinti ir papildomiems švietimo pagalbos specialistų etatams steigti nuo 2021 m. rugsėjo 1 d. iš valstybės biudžeto yra skirta per 10 mln. eurų“, - komentavo specialistė.
Keisti neigiamą požiūrį į specialiųjų poreikių vaikus padės mokytojų kvalifikacijos darbui su autistiškais vaikais tobulinimas, specialių priemonių, įrangos ugdymui įsigijimas. „Šiomis priemonėmis artimiausiu metu bus aprūpinamos mokyklos. Savivaldybių administracijos, mokyklos skatinamos planuoti darbus tariantis su mokyklų bendruomenėmis, įtraukiant įvairių ugdymosi poreikių turinčių mokinių tėvus, kad galėtų tinkamai pasiruošti įtraukties procesams“, - komentavo G.Šeibokienė.
Vaikų užsispyrimas ir "ožligė": kaip elgtis tėvams?
Vaikų užsispyrimas - dažna mažų vaikų auklėjimo problema. Tėvai sako: „Mano vaikas ožiuojasi”. Juokais galime sakyti, kad ožligė - tai vaikų liga, pasireiškianti klykimu, trypimu kojomis, kritimu ant žemės, nesiliaujančiu zirzimu. Aktyviausia šios ligos fazė nuo dviejų iki keturių metų. Taip būtų galima apibrėžti dažniausiai pasitaikantį tėvų, auginančių ikimokyklinio amžiaus vaikus, nusiskundimą.
Šios ligos išvarginti tėvai kaltina vienas kitą (rečiau save), senelius, kurie išlepino vaiką ar darželį, kuriame vaikas išmokęs netinkamo elgesio. Kad ir kokios būtų priežastys, kaltų ieškojimas ožligės pagydyti nepadės.
Kūdikio ašaros - pagalbos šauksmas
Kartais tėvai taip bijo išlepinti vaikus, kad jų „ožius“ pastebi jau pirmaisiais jų gyvenimo mėnesiais. Tokias tėvų baimes kursto senelių perspėjimai neimti verkiančio vaiko ant rankų, nes įprasiąs. Nieko keista, juk šešdešimtųjų, septyniasdešimtųjų metų mamos, augindamos vaikus rėmėsi tuo metu populiaria amerikiečių gydytojo Spoko knyga „Vaikas ir jo priežiūra“. Joje tėvai įspėjami, kad net kelių mėnesių kūdikis gali išlepti ir imti aikštytis tam, kad pasiektų savo „klastingų“ tikslų, t.y. būtų paimtas ant rankų. Šios rekomendacijos nepasiteisino ir dr.Spokas jau taip pat pripažino savo klaidą.
Kūdikio ašaros - tai pagalbos šauksmas, į kurį būtina reaguoti. Kūdikis gali būti irzlus ir verksmingas dėl skausmo, alkio, šalčio, karščio, nepatogios padėties, nuovargio, nuobodulio ir kitų priežasčių. Kūdikiui būtina padėti, aptinkant ir patenkinant šiuos poreikius, nes pats to padaryti jis dar nesugeba. Nereikia baimintis, kad mažasis „pripras“ ir nuolat reikalaus paimamas ant rankų.