Įvadas
Moterų futbolas Lietuvoje - tai kelias, kupinas iššūkių, entuziazmo ir atkaklaus darbo. Nors moterų futbolas Lietuvoje nėra toks populiarus kaip vyrų, jis turi savo turtingą istoriją, kurią verta prisiminti ir puoselėti. Šiame straipsnyje apžvelgsime moterų futbolo raidą Lietuvoje nuo pat pirmųjų žingsnių iki šių dienų, prisiminsime svarbiausius įvykius, komandas ir asmenybes, kurios įdėjo didžiulį indėlį į šios sporto šakos populiarinimą.
Moterų futbolo užuomazgos ir pirmieji čempionatai (1990-1996)
Moterų futbolo istorija Lietuvoje prasidėjo atkūrus nepriklausomybę. 1993 metais iš UEFA kongreso į Telšius sugrįžęs tuometinis LFF prezidentas Vytautas Dirmeikis vietiniams treneriams pasakė, kad moterų futbolas Telšiuose privalo būti.
Pirmieji moterų futbolo klubai Lietuvoje pradėjo kurtis dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Vienas pirmųjų - Telšių „Samanėlė“, vėliau pervadinta į „Žemaitiją“. Treneris Algimantas Galminas prisiminė, kad pradžia nebuvo lengva: „Pradžia buvo visai nebloga. Iki šiol suprantu, kad tuomet priešintis Vilniaus ir Kauno komandoms neturėjome šansų. Jos turėjo savo mokyklas, o mes vargome su kiekviena mergaite, kurią į futbolą pasikviesti būdavo pakankamai sudėtinga.“
1994 metais įvyko pirmasis Lietuvos moterų futbolo čempionatas. Tai buvo istorinis įvykis, žymintis naują etapą moterų sporte Lietuvoje. Komandos iš Vilniaus ir Kauno dominavo pirmuosiuose čempionatuose.
1996 metais Vilniaus „Vilnius“ komanda pirmą kartą istorijoje iškovojo aukso medalius, aplenkdama Kauno „Gabiją-Politechniką“. Tuometinė „Vilniaus“ komandos žaidžianti trenerė Romualda Dubinskienė pasakojo: „Daug kas kalbėjo, kad tai sensacija, tačiau mes iki šiol taip nemanome. Buvome lygiavertės komandos, tad nematau priežasčių, kodėl negalėjome laimėti mes. Ne tik galėjome, bet ir laimėjome. Iš tikro, tie metai buvo kažkiek išskirtiniai, nes ne tik su Kauno, bet ir su Telšių bei Kelmės komandomis žaisti nebuvo lengva.“ Įdomu tai, kad Kauno komanda tais metais čempionatą pralaimėjo nepraleidusi nei vieno įvarčio.
Taip pat skaitykite: Moterų futbolo augimas
Moterų futbolas XXI amžiuje
Šiaulių „Gintra-Universitetas“ ilgą laiką dominavo Lietuvos moterų futbole. Ši komanda net devynis kartus iš eilės pelnė Lietuvos čempionės titulą. 2013 m. Šiaulių moterų futbolo komanda „Gintra-Universitetas“ pateikė staigmeną sporto pasauliui - moterų Čempionių lygos turnyre 5:4 baudinių serijoje įveikė Čekijos vicečempionę „Spartą“ ir pateko į aštuntfinalį. UEFA moterų Čempionių lygos aštuntfinalyje „Gintra-Universitetas“ susitiko su Danijos sostinės Kopenhagos „Brondby“ komanda.
2013 metais įkurta Asociacija Moterų futbolo akademija (MFA) „Žalgiris“. Jau savo debiutiniame sezone MFA „Žalgiris“ iškovojo bronzos medalius Lietuvos moterų futbolo čempionate. Jaunimo komanda „Žalgiris B“ žaidžia šalies futbolo čempionato pirmajame divizione, kuriame prizininkų trejete yra kasmet nuo 2014-ųjų.
Liucija Vaitukaitytė - Lietuvos moterų futbolo žvaigždė
Liucija Vaitukaitytė - išskirtinis talentas Lietuvos moterų futbole. Ispanijos klubo Santandero „Racing“ 20 metų saugė - vienintelė futbolininkė iš Lietuvos, ne vienerius metus tuo profesionaliai užsiimanti užsienyje.
Akylesni Liucijos sugebėjimus galėjo pastebėti dar vaikystėje. Bet pasakyti, kad jos sėkmė - tik Dievo duotas talentas, būtų per daug paprasta, netikslu ir banalu. Tik nuvykus į Dusetas dėliojasi ryškesnis žmogaus paveikslas su daug įvairesnių spalvų ir potėpių. Neeilinis mergaitės iš mažo miestelio kelias iki Ispanijos, jos portretas iš arčiau ir sugrįžimo namo istorija - šiame pasakojime.
Kai Liucija per atostogas parvyksta į Lietuvą iš Ispanijos, smagiausia jai būti savajame Šlapių kaime, medžių apsuptoje sodyboje šalia Dusetų. Čia laukia ne tik poilsis, bet ir įvairi veikla. Jos apstu, ypač vasarą, nes Vaitukaičių šeima užsiima bitininkyste, keliautojams ir poilsiautojams siūlo savo medų, ekskursijas, teikia apgyvendinimo paslaugas. Laisvalaikiu Liucija padeda šeimai darbuotis bityne ir sukti medų, nušienauja žolę, padėlioja malkų, atlieka kitus ūkio darbus, iškepa pyragą ar tiesiog prisėda pagroti sugroti pianinu. Vis dėlto net ir per atostogas labiausiai traukia žalia veja ir kamuolys - jis daugelį metų ridinėjasi sodybos futbolo aikštelėje.
Taip pat skaitykite: Prekyba žmonėmis ir moterimis: apžvalga
Miškininkas, futbolo entuziastas Rimas Vaitukaitis savo vaikams aikštelę su vartais įsirengė pats, o šiemet dukros prašymu sukalė dvi lentas. Kaip sako, kad būtų „papildomi du žaidėjai“. Dusetų futbolo stadione taip pat retokai kas įvyksta be R. Vaitukaičio pastangų. Prieš mūsų pokalbį jis atsiveža žoliapjovę ir nušienauja veją. Ne vien dėl svečių - tiesiog kitą dieną čia laukia jo organizuojamas bendruomenės futbolo turnyras. Miškų ūkio inžinieriaus profesiją turintis, miškų urėdijoje daug metų dirbęs vyras pamoja ranka į vieną pusę - čia jo suvirinti vartai. Į kitą pusę - čia mažai aikštelei sukonstruotas apšvietimas. Futbolo ūkio priežiūra - ir jo pomėgis, ir atsakomybė.
Šiais metais atostogos gimtinėje Liucijai tapo neplanuotai ilgos dėl pasaulio sportą surakinusio karantino. Kai pandemija įsisiautėjo kovo mėnesį ir buvo sustabdyta visa sportinė veikla, futbolininkė šiaip ne taip spėjo parvykti namo iš Ispanijos prieš užsiveriant oro keliams.
Grįžusi į Lietuvą L. Vaitukaitytė nustebino futbolo visuomenę - prisijungė ne prie vieno iš stipriausių šalies moterų futbolo klubų, o nutarė žaisti vienoje iš jauniausių komandų, kuri A lygoje net nebuvo laimėjusi - Utenos „Utenyje“. „Net nepagalvojau apie kitas komandas. Visų pirma ėjau čia, nes iš šio rajono esu. Tai tuo pačiu ir iššūkis. Smagu buvo sugrįžti, nors sužaidžiau ir nedaug. Buvo įdomu pamatyti, kaip atrodys aikštėje tos merginos, su kuriomis žaidžiau prieš daug metų. Gera žaisti už savo komandą, ne už kitą miestą, čia visos merginos iš mano krašto. Čia viskas taip sava, gera. Įdomu buvo padirbėti su savo vaikystės treneriu Arūnu Rasteniu. Reikia atsidėkoti už tuos jaunystės metus“, - pasirinkimo priežastis dėliojo Liucija. Nors Liucija nedaug vyresnė už daugelį komandos draugių, jos patirtis įkvėpė, o tikslūs perdavimai - sustiprino žaidimą. Iki tol autsaideriu buvęs „Utenis“ netrukus iškovojo istorinę pirmąją pergalę moterų A lygoje. Vėliau - ir antrąją, netgi triuškinančiu skirtumu.
Futbolo šaknys Utenoje moterų futbolo komanda įsikūrė neseniai. Pasak A. Rastenio, svajonės suburti tokią komandą pradžia buvo L. Vaitukaitytė. Kadaise trenerio akiratyje talentinga mergaitė atsidūrė netikėtai.
Nors pirmuosius žingsnius futbolo meistriškumo link Liucija žengė „Utenos vilkų“ vaikų komandoje su A. Rasteniu, futbolu pirmiausia sudomino tėtis. Su jo pagalba mergaitė kamuolį pradėjo spardyti vos pusantrų metų, pievoje prie namų, kartu su šeima. Vaikystėje Liucija daug laiko praleido futbolo aikštelėse Dusetose ir rajone.
Taip pat skaitykite: Diagnostika ir karščiavimas
Ilgainiui, kad dukrai būtų su kuo žaisti, savamokslis futbolo treneris R. Vaitukaitis pats ėmėsi burti mergaičių futbolo komandą, su ja dalyvauti varžybose. Anot jo, mergaitės talentas atsiskleidė anksti.
Liucija pabrėžė - būtent tėvo indėlis į jos futbolo karjerą didžiausias. „Jis mane visur vedėsi, kartu su broliu, sese. Kiek suprantu, dėl manęs ir surinko mergaičių komandą, kad turėčiau su kuo žaisti. Su Dusetų „Ainiais“ savo amžiaus grupėje tapome Lietuvos čempionėmis. Vėliau tėtis kasdien vežiodavo į treniruotes Utenoje. Kai tik reikėdavo išsiprašydavo iš darbo, skubėdavo, per galvą versdavosi, kad galėčiau žaisti futbolą. Tas pats, buvo kai perėjau žaisti į Vilnių, Kauną. Reikėdavo važiuoti į rungtynes 1-2 valandas.“
Mergaitei nuo pat mažens nuolat tekdavo rungtyniauti su stipresniais, didesniais - iš pradžių su berniukais, vėliau pradėjus žaisti suaugusių merginų ir moterų futbolo varžybose. 8-erių metų Liucija atstovavo Visagino komandai moterų I lygoje, o 12-os metų pakviesta trenerio Justo Klevinsko debiutavo Vilniaus „Žalgirio“ komandoje.
Kad Liucijai nepasisekdavo futbolo aikštėje, mama suprasdavo ir be žodžių. „Jei būdavau virtuvėje, žinodavau kaip baigėsi rungtynės pagal tai, kaip Liucija eidavo pro verandos duris. Net nereikėdavo žiūrėti. Žingsniai visai kitokie. Kai blogai sekdavosi - jai geriau nieko nesakyti. Emocijas aptardavo iš karto po rungtynių pakeliui namo su tuo, kuo važiuodavo“, - atskleidė D. Vaitukaitienė.
Knygos apie moterų futbolą pasirodymas
Knygos autorius Aurimas Budraitis atskleidė apie pandemijos laikotarpiu kilusią idėją surinkti ryškiausių moterų futbolo asmenybių mintis ir parengti memuarinio pobūdžio knygą. Jos savitumą žymi autoriaus pasirinkimas moterų futbolo raidą ir iššūkius perteikti ne skaičiais ir statistika, o autentiškais pasakojimais. Išleista knyga tapo proga moterų futbolo bendruomenės nariams po daugelio metų susiburti ir vėl atgaivinti bendrus prisiminimus. Renginį vainikavo LMFA direktorės Mildos Liužinaitės kalba bei 2025-2030 metų Lietuvos moterų futbolo vystymo strategijos vaizdinis pristatymas.
Iššūkiai ir perspektyvos
Nepaisant pasiekimų, moterų futbolas Lietuvoje vis dar susiduria su iššūkiais. Finansavimas, infrastruktūra ir visuomenės dėmesys - tai sritys, kuriose reikia didelių investicijų ir pokyčių.
Vis dėlto, situacija pamažu gerėja. Auga susidomėjimas moterų futbolu, atsiranda daugiau komandų ir žaidėjų. Lietuvos moterų futbolo asociacija (LMFA) aktyviai dirba, siekdama populiarinti šią sporto šaką ir sudaryti geresnes sąlygas futbolininkėms.