Šiame straipsnyje pasinersime į prosenelių pasaulį, tyrinėsime jų gyvenimus, likimus ir palikimą. Tai kelionė per kartas, kurios metu susipažinsime su įvairiomis asmenybėmis, jų patirtimis ir vertybėmis. Šios istorijos atskleidžia ne tik šeimos šaknis, bet ir praeities įtaką dabartiniam gyvenimui.
Dionizo Poškos giminės šaknys ir Eugenijos proseneliai
Eugenijos prosenelės šaknys siekia vieną iš raštijos pradininkų - Dionizą Pošką. Jos prosenelė Ona Poškevičiūtė, kilusi iš šios garsios giminės, buvo ištekėjusi už Alfonso Daujočio. Jiedu dirbo Rietave, Oginskių dvare, kur Ona buvo virėja, o Alfonsas - medinčius (eigulys). Deja, jų likimas susiklostė tragiškai - tais pačiais metais abu mirė. Eugenijos senelę Ksaverą pasiėmė globoti giminaičiai, o kitus našlaičius Marija Oginskienė išvežė į prieglaudą Lenkijoje, Bobreko miestelyje, kuriame gyveno apie 500 įvairių tautybių vaikų. Eugenija bandė ieškoti savo senelės seserų ir brolių, tačiau paieškos per Lenkiją ir Ameriką nedavė rezultatų.
Ši istorija atskleidžia ne tik šeimos dramą, bet ir to meto socialinę realybę, našlaičių likimus ir bandymus ieškoti savo artimųjų. Tai priminimas apie praeities iššūkius ir svarbą išsaugoti šeimos istoriją.
Eugenijos Čičinskienės vertybės ir požiūris į gyvenimą
Eugenija Čičinskienė, medicinos sesuo, kurios tėvai gyveno kaimynystėje su Petro Simavičiaus tėvais, pasižymi ypatingu požiūriu į gyvenimą ir vertybėmis. Ji užrašinėja senų žmonių pasakojimus, iš kurių patyrė, jog senieji žmonės visko gaudavo iš gamtos, gydėsi ąžuolo ir beržo žieve, juodalksnio ir pušų pumpurais, apyniais žolelėmis. Tačiau Žemė gali duoti tik tiek, kiek žmogui būtinai reikia, o mūsų vartojimas - perteklinis. Eugenija svarsto, ar tie žmonės viso proto, ar kas įklonavo į jų smegenis kokį virusą, ar virš mūsų visų susprogdinta kokia psichotropinė bomba. Anot jos, žmogui turi būti brangus kiekvienas žemės trupinėlis, kiekviena ant jo auganti smilga. Gamtą turime mylėti ir tausoti, meilės mokyti savo vaikus. Žemė turi išlikti žmonių, o ne rajų plėšrūnų planeta. Juk ir tie patys turtuoliai nori švelnumo, gražesnio, nuoširdesnio žodžio. Humanitarai mūsų visuomenėje niekinami, duodama suprasti, kad jie nereikalingi, nes nekuria apčiuopiamos naudos. Bet be jų neapsieina ir didieji praktikai, kai prireikia gražesnių prasmingesnių žodžių, kai pasiilgsta dvasinių vertybių.
Eugenijos namai primena muziejų, kuriame saugomi seni daiktai, turintys savo istoriją. Ji mano, jog kiekvienas, kad ir sudėvėtas, suplyšęs, apdriskęs daiktas turi savo istoriją, jis tarnavo žmogui. Tai pirkti, mainyti, dovanoti daiktai. Žmonės atveža net senas asmenines šeimos nuotraukas, kurias ji priglaudžia. Eugenija yra nepataisoma romantikė, kuriai nelengva pritapti šiandieniniame pasaulyje, kurį ji vadina gobšumo era. Jai mielas ir sulopytas drabužis, o jeigu puodas nekiauras, kam jį keisti.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong
Ši moteris varto prieš keturis dešimtmečius pradėtus rašyti dienoraščius, mena mokyklinius žygius po Girgždutės kalną su mokytoja Antanina Kumžiene. Vakarais su vyru ir uošviu per radiją klausosi vaikams sekamų pasakų apie Tinginėlių kaimą, kuriose gausu prasmės. Daiktų vertę Eugenija sveria ne pinigais, o laiku, kurį jie tarnavo žmogui. Senovinės medinės klumpės dabar tik namų puošmena, primenanti senovę. Namuose apsigyvenusius senus daiktus ji vadina likimo dovanomis. Senas apdriskęs rankinukas, jau nenaudingas, tęsia savo gyvenimą Eugenijos namuose, nes jis - unikalus. Tokiu kūriniu galėtų pasimokyti šiandieniniai dizaineriai, nes daug metų jį lietė žmogaus rankos. Eugenijai atgaivą teikia kūryba ir knygos.
Eugenijos istorija - tai pavyzdys, kaip svarbu puoselėti vertybes, gerbti praeitį ir tausoti gamtą. Tai priminimas apie tai, kad žmogui reikia ne tiek ir daug, o tik meilės, šilumos ir dvasinių vertybių.
Argentinos lietuvės Adrianos Nereos Cobbio Reynoso kelionė į protėvių žemę
Gimusi ir užaugusi Argentinoje Adriana Nerea Cobbio Reynoso savo lietuviškomis šaknimis susidomėjo sulaukusi 18-kos. Iki tol apie šią šeimos pusę beveik nieko nežinojo. Iš pradžių ji ėmė mokytis lietuvių kalbos, o netrukus panoro savo akimis pamatyti prosenelių gimtinę. Nuo tada, kai Adrianos proseneliai iš tėčio pusės išvyko iš Lietuvos, praėjo beveik 100 metų. Prosenelė buvo kilusi iš Viešintų miestelio, prosenelis - iš Kėdainių rajono. 1929-aisiais jie iškeliavo laimės ieškoti į Argentiną atskirai, vėliau susipažino lietuvių bendruomenėje. Adrianos močiutė gimė jau Argentinoje. Prosenelis su močiute nenorėjo kalbėti apie Lietuvą, galbūt jam buvo per skaudu. O prosenelė žinojo, kad buvo iš labai neturtingos šeimos, sunkiai gyveno, tiesiog neturėjo, ką valgyti, tad bėgo nuo bado.
Adriana prisimena, kad vaikystėje žinojo tik vieną - kad močiutė moka „kažkokią keistą“ kalbą. Kartais Adriana su sese klausinėdavo, kaip pasakyti vieną ar kitą žodį ar lietuviškai suskaičiuoti iki trijų. Vienais metais, kai stebėjo renginį su močiute, ji apsiverkė, nes vyko vaidinimas, kuriame buvo atvaizduojama, kaip laivas atkeliauja į uostą - tai daugelio imigrantų istorija. Ji susirado Argentinoje veikiančią lietuvių draugiją „Nemunas“, įsitraukė į bendruomenės veiklą, ėmė domėtis galimybe atkurti pilietybę, mokytis lietuvių kalbos. Prabėgus keletui metų Adriana nusprendė viena vykti į Lietuvą atostogų. Pirmą kartą praleido 15 dienų keliaudama po Lietuvą, lankėsi ir Kėdainiuose, ir Viešintose, nes man tai buvo labai svarbu. Pradėjo geriau suprasti, iš kur esu, iš kur yra mano močiutė. Nors ji gimė jau Argentinoje, bet kraujas 100 proc.
Pirmą kartą Lietuva jai pasirodė tarsi pasaka. Jaučiau nepaaiškinamą nostalgiją. Dieną prieš išvykstant į Argentiną, prie Žaliojo tilto pradėjo verkti. Pirmą kartą apsilankiusi bene prieš dešimtmetį, po to Adriana į Lietuvą vyko dar ne kartą. Vienu metu 4 mėnesius Vilniaus universitete lankė lietuvių kalbos kursus. Prasidėjus koronaviruso pandemijai, Argentinoje kilo didelė krizė, kuri tęsiasi iki šiol. Ji ryžosi vykti į Lietuvą ir pradėjo dėstyti ispanų kalbą vietos mokykloje. Vėliau ji perėjo į vieną Vilniaus mokyklų mokyti anglų kalbos.
Taip pat skaitykite: Staponkutės biografija
Prisitaikyti Lietuvoje pernelyg sunku nebuvo. Iš lietuvių gali laukti ramybės, kantrybės, tylos. Reikėjo priprasti, kad ritmas čia kitoks, truputį lėčiau. Lietuvius galima palyginti su svogūnu - lupi po sluoksnį, o viduje - geriausia dalis. Kartais čia ji jaučiasi vieniša, mat labai ilgisi Argentinoje likusių artimųjų.
Adriana pastebi kultūrinius skirtumus, pavyzdžiui, punktualumą. Argentinoje laikas apibrėžiamas vartojant žodį „apie“, o tai reiškia, kad galima susitikti tarp 15-16 valandos. Vis dėlto ji patikina, kad Lietuvos žmonės ją priėmė labai šiltai. Jai buvo svarbu, kad mamai patiktų, todėl buvau labai laiminga. Argentinoje yra mano sielos namai - ten mano šeima, draugai ir, aišku, kultūra, kuri man brangi, kurią gerbiu ir kuri iš manęs niekur nedings. Esu Lietuvos mylėtoja, ypač myliu Vilnių, turiu ryšį su šiuo miestu. Čia jaučiuosi patogiai, jaukiai, man smagu kalbėti lietuviškai, man patinka kurti ryšį su lietuviais, jaučiu, kad čia mano vieta. Anksčiau jutau tuštumą, atrodė, kad man kažko trūksta, bet negalėjau to suprasti. Kai prisijungiau prie Argentinos lietuvių bendruomenės, ėmiau gilintis į savo lietuvišką pusę, po truputį ta tuštuma dingo. Ji užpildė tą dalį manyje, kur anksčiau buvo tuštuma. Aš dar iki galo pati nesuprantu, iš kur tas mano ryšys su lietuvybe, bet tai tikriausiai slypi kraujyje. Argentinos lietuvė džiaugiasi, kad atradusi lietuvišką savo pusę tuo užkrėtė ir visą savo šeimą. Dabar visi jos artimieji mokosi lietuvių kalbos. Kaip pažymi Adriana, ji ir pati yra nusiteikusi toliau tobulinti lietuvių kalbą ir puoselėti lietuvišką kultūrą.
Adrianos istorija - tai pavyzdys, kaip svarbu domėtis savo šaknimis, puoselėti savo kultūrą ir ieškoti savo vietos pasaulyje. Tai priminimas apie tai, kad kraujas nėra vanduo, o ryšys su protėviais gali būti stipresnis nei atstumas.
Kierano Spencerio kelionė į Lietuvą dėl šeimos istorijos
Nedideliame miestelyje JAV užaugęs Kieranas Spenceris pasirinko studijas Lietuvoje dėl gilios savo šeimos istorijos. KTU Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto Viešosios politikos ir saugumo magistrantūros studijų programoje besimokantis studentas pasakoja, kad jo proseneliai buvo lietuviai. Mano šeimos ryšys su Lietuva nutrūko jau seniai, tačiau aš nusprendžiau, kad noriu pažinti kitą savo tapatybės pusę, - sako studentas.
Vaikinas prisimena, kad tuo metu bandė įsivaizduoti, kaip prosenelis palieka Lietuvą ir, kaip jis jaučiasi nežinodamas, kas jo laukia išvykus. Su šeimos istorija susijusių faktų ir dokumentų išliko labai nedaug. Prosenelė kilusi iš Jonavos rajono, o prosenelis gyveno ir dirbo netoli Vilniaus. Abu proseneliai XX a. pradžioje paliko Lietuvą ir išvyko į Niujorką. Ten susipažino, pamilo vienas kitą ir susituokė. Prieš vykdamas į Lietuvą, Kieranas susimąstė, kad Lietuva nebėra tokia, kokia buvo prosenelių gyvenimo laikotarpiu. Kol mano šeima buvo JAV, Lietuva išgyveno pirmąją sovietų, nacių, antrąją sovietų okupacijas, SSRS iširimą, atgavo nepriklausomybę, įstojo į ES ir tapo modernia valstybe, - vardija vaikinas. Kierano šeima taip pat gyvena visai kitaip. Taip pat vaikino šeima turi sovietiniais ženklais pažymėtų laiškų, kuriuos prosenelė gavo iš Lietuvos ir seną lietuvišką Bibliją, kurią ji visur nešiojosi su savimi.
Taip pat skaitykite: Biografija: Šarūnas Kliokys
Dėl pandemijos vaikinas Lietuvoje praleido labai nedaug laiko, bet pasakoja, kad Kaunas daug ramesnis miestas nei Stambulas. Kieranas taip pat pasidalijo įspūdžiais po pirmojo apsilankymo universitete. Jis su šypsena prisimena malonų, jaukų ir šiltą priėmimą įžengus pro KTU Tarptautinių studijų kabineto duris. Visi buvo labai malonūs, geranoriški ir draugiški, - pasakoja vaikinas. Palyginimui vaikinas pasakoja, kad turkai paprastai yra labai socialūs žmonės ir bendrauja su kitais lyg jie būtų artimiausi draugai, net jei jų nepažįsta. Jei jie supyksta, tai nedvejodami tai išreiškia. O daugelis lietuvių, pasak Kierano, intravertai: „Jeigu jie nepažįsta žmogaus, dažnai jo vengia“. Mano mėgstamiausias žodis yra „ačiū“, nes jis skamba taip, kaip jūs čiaudite, - šmaikštauja Kieranas.
Čia studijuoja studentai iš viso pasaulio - Indijos, Ispanijos, JAV, tačiau juos vienija bendras siekis - baigus studijas geriau suprasti viešosios politikos principus ir prisidėti prie pasaulio saugumo užtikrinimo įvairiose srityse. Pats K. Spenceris dar nėra galutinai nusprendęs, kur norėtų dirbti ateityje. Šiuo metu jis dirba Prahos politinių tyrimų grupėje, Politikos ir visuomenės institute. Vaikinas yra užtikrintas, kad nori dirbti tarptautiniu mąstu ir daryti tai, kas turi teigiamą poveikį pasauliui. Jis džiaugiasi pasirinkęs studijas KTU ir nekantrauja sugrįžti į Lietuvą bei patirti kuo daugiau nuotykių.
Kierano istorija - tai pavyzdys, kaip svarbu domėtis savo šeimos istorija ir ieškoti savo tapatybės. Tai priminimas apie tai, kad pasaulis yra globalus, o studijos užsienyje gali padėti geriau suprasti save ir kitus.
E. Goldsteino prosenelio istorija ir Darbėnų žydų bendruomenė
Darbėnuose 1889 m. gimė E. Goldsteino prosenelis Aronas Zimanas, kuris vertėsi grūdų ir linų prekyba. O jo senelis, kurį vadino Simonu, būdamas 14-metis, išvyko į JAV, į Nju Džersį. Įsikūrė Paterson mieste, kur jau buvo įsitvirtinusi gausi darbėniškių žydų kolonija. Kai į Darbėnus atvykau pirmąkart, rimtai pradėjau domėtis Zimanų giminės, o išvien - ir viso miestelio istorija. Mano senelių namai buvo dabartinėje Vaineikių gatvėje, dabar priklausantys Rimantui Benečiui. Tas namas, kur dabar restoranas - taip pat Zimanų giminės, nes palikuonys tarpusavyje pasidalijo turtą. Visada atvykęs ten mėgaujuosi skaniais bulviniais blynais, - sakė E.
Profesorius teigė, jog archyvuose dar yra išlikę carinės Rusijos surašymo inventoriai, pagal kuriuos jis galįs atsekti savo giminę ligi 1764 metų. Anot jo, 1897 m. Rusijos imperijos surašymo duomenimis, Darbėnuose jau gyveno 2 tūkst. 58 gyventojai, kurių daugumą - net 55 proc.- sudarė žydai. Po I pasaulinio karo daug žydų dėl ekonominės konkurencijos bei sionistinio judėjimo išvyko į JAV, Pietų Afriką, Kanadą, ten kūrė savo miestelius ir kviesdavo atvykti saviškius. Iki 1941-ųjų holokausto Darbėnų miestelyje bebuvo likę 600 žydų, manoma, kad iš jų išgyveno ne daugiau, kaip 10 žmonių, - apgailestavo profesorius. Yra žinoma, jog tarp išsigelbėjusių buvo ir profesoriaus giminaitė Cipora Zimanaitė, kuri išvykusi į Izraelį.
E. Goldšteinas yra sudaręs visų čia gyvenusių gentainių genealoginius medžius, kurie apima 4 šimtmečių istoriją - nuo XVIII iki XXI amžiaus. Darbėnų istoriją ir žmones savo knygoje noriu pateikti kaip žydų bendruomenės gyvenimo mažame miestelyje pavyzdį. Dauguma žydų iki 1900 m. buvusiose Rusijos imperijos žemėse, ypač - dabartinėje Lietuvoje ir Baltarusijoje, gyveno mažuose miesteliuose, ar miestų pakraščiuose, vadinamosiose sėslumo zonose, nes jiems leisdavo kurtis centruose. Šiandieną šių žydų palikuonys labai domisi savo prosenelių gyvenimu.
JAV žydams šiandieną nesuprantama, kad miesteliuose gyveno ne vien žydai, bet juos supo ir vietiniai gyventojai, ir kad jų gyvenimas buvo persipynęs. Jie įsivaizduoja, kad mažas miestelis, vadinamasis štetlas, buvo tarsi atskira sala. Tarp JAV žydų taip pat paplitusi nuomonė, kad iš tų mažų miestelių šiandieną nieko nebelikę. Todėl ir noriu parodyti, kad Darbėnuose yra labai gyva bendruomenė, kuri ne tik nėra abejinga, netgi, atvirkščiai, ypač - jaunuomenė, gyvai domisi savojo miestelio istorija.
Ši viešnagė - tai ne vien apsikeitimas istorine medžiaga, bet ir susitikimas su dar gyvais žydų istorijos liudytojais. Edita surengė susitikimą su senosiomis darbėniškėmis Salomėja Galdikiene ir Stanislava Barasiene bei Regina Vibriene, kurios motina prieš karą tarnavo pas mano giminaičius Zimanus, - ji išsaugojo kone 100 metų senumo jų nuotrauką.
E. Goldšteinui malonu, kai žmonės pagarbiai ieško istorinės tiesos. Jis norėtų, kad būtų pagerbtas 2 asmenybių - paskutiniojo miestelio rabino Iser Vaisborgo ir Mošės Blocho - atminimas. Juos nužudė pirmuosius miestelio aikštėje prieš visą suvarytą bendruomenę, kad įbaugintų kitus žydus.
E. Goldsteino istorija - tai pavyzdys, kaip svarbu domėtis savo šeimos istorija ir puoselėti savo kultūrą. Tai priminimas apie tai, kad reikia saugoti praeities atminimą ir gerbti visų tautų žmones.
Sofijos Guliak šeimos šaknų paieškos Panevėžio žydų bendruomenėje
Panevėžio miesto žydų bendruomenėje lankėsi viešnia iš Londono profesorė Sofija Guliak, kuri atvyko, norėdama daugiau sužinoti apie savo šeimos šaknis. Šiais laikais šaknų Lietuvos archyvuose ieško daug žydų iš įvairių šalių. Iš Lietuvos centriniame archyve esančių duomenų Sofija sužinojo, kad jos proseneliai gyveno Panevėžyje. 2013 metais iš archyvo jai pavyko gauti savo prosenelio Meiero Gelvano, prosenelės Keilos Ringaitės-Gelvanienės bei savo senelės Rocha Gelvonaitės pasų kopijas. Meieras Gelvanas gimė 1875 m. Ežerėnų apskrityje Vidžių kaime. Apie 1921 m. jis atsikraustė į Panevėžį ir apsigyveno Smilgių g. Nr.9. Jo pase įrašyta, kad jis pirklys, yra žydas, judėjų tikėjimo. Jo žmona Keila Ringaitė-Gelvanienė. Šeima turėjo 4 dukteris : Leją gim.1903 m., Chaja-Lifša gim.1906 m., Šeina-Dveira gim.1908 m., Rocha gim. 1917 m. Švenčionyse bei 2 sūnus : Šimcha gim. 1911 m. bei Jakob (Jankelį) gim. 1920 m. Vėliau šeima persikėlė į namą esantį Kranto g. Nr. 5 . Iš senelės Rocha pasakojimo žinoma , kad šeima gyveno II-ame šio namo aukšte, o I- ajame prosenelis Meieras vertėsi batsiuvyste. II-ojo pasaulinio karo pradžioje 1941 m. šeima evakavosi į Totorijos ATSR. Sofijos močiutė Rocha Kazanėje ištekėjo už Guliak ir tapo Guliak Rocha. 1950 m. gimė Sofijos tėvas Guliak Meier. Jis mirė 2004 m. Pati Sofija gimė ir užaugo Kazanėje, mokėsi Kazanės valstybinėje konservatorijoje, ten baigė aspirantūrą. Po to muzikos įgūdžius tobulino įvairiose pasaulio šalyse. Tarptautinio pripažinimo sulaukė 2009 metais laimėjusi XVI tarptautinį pianistų konkursą vykusį Lidse ( Didžioji Britanija), kur gavo princesės Merės aukso medalį. Ji tapo pirmąja moterimi, laimėjusia šį prestižinį konkursą. Jos koncertiniai turai driekiasi po visą pasaulį. Atvykusi į Lietuvą ji aplankė Vilniaus, Panevėžio žydų bendruomenes.
Sofijos istorija - tai pavyzdys, kaip svarbu domėtis savo šeimos istorija ir puoselėti savo kultūrą. Tai priminimas apie tai, kad reikia saugoti praeities atminimą ir gerbti visų tautų žmones.
Sužionių gyventojų pasakojimai ir prosenelių atminimas
Sužionyse, Vilniaus rajone, sutikta Jadvyga Kulevič pasakoja apie savo prosenelius, kurie buvo burliokai (baržų vilkėjai) prie Volgos. Jos prosenelis Ipolitas, o prosenelė - Natalija. Senelį su jo tėvais ištrėmė į Lietuvą po kažkurios revoliucijos. Senelis nemėgo apie tai kalbėti, niekada nieko nepasakojo. Jis netgi buvo sentikis, o ne stačiatikis. Jis buvo labai pamaldus. Bet čia jis vedė lenkę, todėl jį perkrikštijo.
Jadvyga prisimena, kad sovietmečiu nebuvo lengva ateiti į bažnyčią. Gal žmonės ir dažniau ateidavo, bet buvo labiau įbauginti. Bažnyčią mažiau finansavo, nes žmonės skurdžiau gyveno. Dabar paramos daugiau, žmonės daugiau lėšų aukoja remontui. Matai, kad kiekvienais metais bažnyčia tampa vis gražesnė. Ji yra „Caritas“ savanorė, prisideda prie įvairių programų ir projektų. Dirbo su kaliniais, išėjusiais iš įkalinimo įstaigų, kad jie negrįžtų į senas vėžias. Padedame jiems sutvarkyti dokumentus, nueiti pas gydytojus, rasti vietą, kur gyventi ar pernakvoti.
Jadvyga gimė Minkeliuose, 4 kilometrai nuo Sužionių, o kai ištekėjo, persikėlė irgi per 4 kilometrus, tik į kitą pusę, į Danilavą. Jos tėvai - žemės ūkio darbininkai, dirbo sovchoze. Tėvas statybininkas, mama gyvulių augintoja. Ji gerai dirbo, dalyvavo XV LKP suvažiavime.
Jadvyga pasakoja, kad anksčiau, kai dar gyveno pas mamą, ji sakydavo, kad nieko pas jus gero, viskas nuobodu, nueinate į klubą, nieko nematote, pašokate ir grįžtate. O jie susitikdavo, kiekvieną šeštadienį šokiai vyko vis pas kitą draugą. Jie bendraudavo ir su draugų tėvais. Vėliau, kai ištekėjau ir susilaukiau vaikų, jie paaugo, pradėjo eiti į šokius, pati pastebėjau, kad ėmiau sakyti jiems, jog nieko pas jus įdomaus, kad nuobodu, o mums tai būdavo linksma. Turbūt tą patį, ką ir mes sakome, ką ir mums tėvai sakė. Turi kažkas pasikeisti, kitaip neįmanoma.
Jadvyga prisimena, kad mama rengė vaikus Pirmajai Komunijai, žinoma, nelegaliai. Už tai netgi buvo nuteista, gavo vienerių metų lygtinę bausmę. Kai mamą nuteisė, jai buvo apie šešiasdešimt. Mokydama vaikus, turėjo slapstytis, ir rugiuose, ir miške. Pastebėjau, kad čia niekas nesiseka, kad žmonės pradėjo keistis. Pas mus kiekvieną sekmadienį aplink bažnyčią eina procesija… Ir čia viskas pradėjo griūti… Priėjau prie savo senuko kunigo ir pasakiau, kad man skaudu tai matyti, ir paklausiau, ar galiu tęsti mamos pradėtą darbą. Taip čia ir pasilikau. Vėliau, devyniasdešimtaisiais, ėmė rastis nevyriausybinė organizacija „Caritas“.
Jadvyga pasakoja, kad anksčiau nebuvo nei asfalto, nei apšvietimo. Niekas nekreipė dėmesio į tai, kaip gyvena žmonės. Dabar, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gal tai ateina labiau iš Vakarų. Pradėjo asfaltuoti kelius, įrengė apšvietimą, tvarko aplinką, pjauna žolę, sodina gėles. Prisimenu, kai mokiausi antroje pamainoje, pamokos Sužionyse baigdavosi 21 valandą. Lapkritį, pavyzdžiui, tai gūdi naktis. 21 valandą atvažiuodavo autobusas, kuriuo nusigaudavome namo. Apie 1976-uosius, dar sovietmetį. Čia buvo pelkė, purvynas. Nei apšvietimo, nei nieko. Žodžiu, gyvenimas pagerėjo.
Jadvygos istorija - tai pavyzdys, kaip svarbu prisiminti savo šaknis, gerbti savo protėvius ir puoselėti savo kultūrą. Tai priminimas apie tai, kad reikia saugoti praeities atminimą ir rūpintis savo bendruomene.
Prosenelio Antano pokštai ir siekis įsiamžinti
Ši istorija pasakoja apie prosenelį Antaną, kuris buvo kaip reta, amžiną jam atilsį. Jis visus savo kaimo žmones vedė paskos. Ir ilgainiui tai buvo pripažinta už dora. Jo nuopelnas - kad jis padėjo žmonėms pajusti tai, ko jie lig tol nebuvo patyrę. Jam atleista už šitokį atsiliepimą apie savo kraujo asmenį, nes dingstis, jį įstūmusi į visokias piktadarybes, buvo noras įsiamžinti, žūt būt pasiekti nemirtingumo. Jis norėjo tapti poetu, bet anuomet dar nė toks žodis nebuvo žinomas. Ko tik jis neprigalvodavo! Jis net norėjo tapti šventuoju (beje, jis buvo vardu Antanas). Bet pripažinimo buvo kolei kas susiturėta. Ir pačiu laiku.
Turėdamas daug vaikų, prosenelis suabejojo, ar eina geru keliu. Daugiau vaikų - daugiau burnų. Jis pradėjo žvalgytis į aštuonetą savo vaikų ir manius, - veikiai turėsiu anūkų. Reikia, kad jie didžiuotųsi protėviu. Atsisakęs visų užsiėmimų (kuriuos jis ir šiaip nelinko), pradėjo meistrauti. Žmonės džiūgavo, nes pagaliau ir sulaukė.
Prosenelis pradėjo meistrauti dirbtuvėje naujus baldus. O! Kokie tai buvo krėslai! Koks stalas! dydžio. Kiekviename krėsle galėjo tilpti bent trys tokie kaip mano prosenelis. Vėl dirbtuvėje svirpė pjūklas. Tačiau greitai jie ir šypsotis liovėsi. kiekvienas jų manydavo galis tapti karaliumi, jei tik pasitaikytų tinkama proga.
Prosenelė atskleidė savo vaikams visą paslaptį, kad mirties ainiai, regėdami tuos baldus, manytų, jog jis buvęs milžinas, augumo ir jėgos vyras. Šitaip jis vylėsi nenueiti praeitin niekam nežinomas.
Prosenelio istorija - tai pavyzdys, kaip žmogus siekia įsiamžinti ir palikti savo pėdsaką istorijoje. Tai priminimas apie tai, kad reikia svajoti, kurti ir siekti savo tikslų.
tags: #proseneliui #gime #proanukis #zodziai