Samuelis Langhornas Klemensas, geriau žinomas savo slapyvardžiu Markas Tvenas, buvo garsus amerikiečių rašytojas, humoristas, satyrikas, žurnalistas ir visuomenės veikėjas, gimęs 1835 m. lapkričio 30 d. Floridos miestelyje, Misūrio valstijoje. Jo gyvenimas buvo kupinas įvairių patirčių, kurios vėliau atsispindėjo jo kūryboje, paverčiant jį vienu didžiausių XIX a. Amerikos literatūros autorių.
Ankstyvasis Gyvenimas ir Karjeros Pradžia
Tėvui mirus 1847 metais, Samuelis pradėjo rašyti straipsnius vyriausiojo brolio leidžiamam laikraščiui. Vėliau jis įsidarbino garlaivyje, kur dirbo iki pilietinio karo pradžios. Karo metu jis išvyko į Nevadą, kur trumpai dirbo gubernatoriaus sekretoriumi ir šachtininku, tikėdamasis praturtėti.
Slapyvardis ir Kūrybinis Kelias
Kūrybiniu rašytojo gimtadieniu galima laikyti 1862 m. vasario 3 dieną, kai viename Nevados leidinyje pasirodė apsakymas, pirmąkart pasirašytas Marko Tveno slapyvardžiu. Markas Tvenas - Misisipės upeivių kalba kadaise reiškė (o gal ir tebereiškia…) ,,pažymėk du“. Tie žodžiai turi ir kitą prasmę: du sieksniai gylio. Markas Tvenas - taip žurnalistas, rašytojas, paskaitininkas pirmą kartą pasirašė 1863 metais. Tikroji jo pavardė ir vardas - Samjuelis Klemensas (Samuel Clemens). Slapyvardžių turėjo ir daugiau, kuo įvairiausių, tačiau pasaulis įsidėmėjo būtent šį. Po penkerių metų išėjo ir pirmoji knyga - „Šokinėjanti varlė ir kiti pasakojimai“.
Literatūrinis Palikimas
Markas Tvenas publikavo per 50 literatūrinių darbų. Žinomiausi - „Tomo Sojerio nuotykiai“ (1876), „Princas ir elgeta“ (1882), „Hekelberio Fino nuotykiai“ (1884). Šie kūriniai pasižymi psichologiniu paauglio charakterio autentiškumu, socialine kritika ir humoru. Net nebaigęs mokyklos žmogus savo romanais pakerėjo visą pasaulį, tapo didžiausiu XIX a. amerikiečių literatūros autoriumi, kurio kūriniai yra įtraukti į mokyklų programas. Prieš 130 metų pasirodžiusi knyga Princas ir elgeta (The Prince and the Pauper)* kritikų vertinta ir vertinama kiek prieštaringiau nei pirmiau minėtos knygos. Atrodo, amžininkai buvo per daug pripratę prie Twaino humoristo, o šioje knygoje labai svarbios dramatinės gaidos. Kai kam atrodė, kad rašytojui nepavyko išlaikyti komizmo ir dramatizmo pusiausvyros. Kai kuriuos trikdė nepagarba karalių valdžiai, buvo nepriimtina fakto ir išmonės samplaika, sumaišymas. Princas ir elgeta išsiskiria iš visos Twaino kūrybos jau vien tuo, kad tai vienintelė jo knyga, be jokių išlygų adresuota vaikams. 1877 m. lapkričio mėn. užrašuose atsirado būsimos knygos planas, siužeto apmatai. Tačiau tik 1880 m. sausį autorius sėdo rašyti ir pirmą kūrinio variantą baigė rugsėjo mėnesį1. Kurti Princą ir elgetą autoriui labai patiko, 1880 m. kovo 11 d. laiške savo bičiuliui ir garsiam kritikui Williamui Deanui Howellsui rašytojas prisipažino neskubąs, nes „nenorįs jo užbaigti“2. Rankraštį skaitė savo šeimos nariams (knyga ir dedikuota devynmetei Suzi ir septynmetei Klarai - „mieliems ir geriems vaikams“), prašė patarimų ir draugų, ypač to paties Howellso. Šis kritikavo šiokį tokį kūrinio ištęstumą, siūlė atsisakyti plakamojo pažo linijos. Be abejo, knyga sulaukė ir palankių vertinimų. Ir vis dėlto akivaizdu, kad Princas ir elgeta išmušė iš vėžių Twaino kūrybos mėgėjus. Jeigu antraštiniame lape nebūtų buvę autoriaus pavardės, „niekam, netgi kritikams, nebūtų atėję į galvą, kad tai jo knyga“, - buvo rašoma 1881 m. žurnale „The Atlantic Monthly“ išspausdintoje pirmojoje knygos recenzijoje5. Ten pat pabrėžiama: nelengva šią knygą „aiškiai suklasifikuoti“, tai yra apibūdinti žanrą. Knyga „kažkokia nelygi“, - samprotauta kitų recenzentų. Kritikos, abejonių išsakė ir XX a. literatūrologai. Nors ir jie dėl kai kurių dalykų Princą ir elgetą kritikavo, tačiau autorius kone vienu balsu laikomas talentingu „siužeto architektu“, knygos struktūra giriama kaip „išmoningai suverta aplinkybių, detalių grandinė“6. Išties šio kūrinio siužetą galėtume schemiškai pavaizduoti kaip dvi iš atskirų taškų išeinančias linijas - jos susikerta, prasilenkia, o pabaigoje vėl susijungia: „Skurdo princas“ Tomas Kentis susitinka su „Besaikės Prabangos princu“ Eduardu Tiudoru, susikeičia vietomis, vaidmenimis, o po kurio laiko vėl susitinka. Taigi kuriamos lygiagrečios siužeto linijos, simultaninis veiksmas. Tokį siužetą skaitytojui vaikui ar paaugliui nesunku ir labai įdomu sekti. Princas ir elgeta - keliasluoksnė, emociškai paveiki knyga. Prisimindami Twainui būdingą moralinio pasirinkimo situaciją, kuri šio autoriaus kūryboje pakeitė tiesioginę didaktiką ir perteikė moralines idėjas, turime pareikšti, kad toji situacija šioje knygoje netgi sudvigubinta. Štai Tomas Kentis turi visas galimybes neteisėtai užsidėti vainiką ir pasmerkti tikrąjį sosto paveldėtoją pražūčiai. Tačiau pergalę švenčia sąžinė: Tomas stengiasi padėti Edvardui prisiminti, kur šis padėjo karališkąjį antspaudą. O Eduardas, tapęs teisėtu Anglijos karaliumi, galėtų nubausti Tomą: kaip kad pats planavo, jį „sukapoti į keturias dalis, kaip pagal tų laikų įstatymus ir papročius buvo elgiamasi su išdavikais“8, arba, kaip kad iškart jam patarė lordas protektorius, įmesti į Tauerį, tačiau pasielgia priešingai. Turėdami galvoje prieštaringus Princo ir elgetos vertinimus, pirmųjų kritikų sąmyšį, kelsime hipotezę, kad to meto literatūros kontekste ši knyga buvo neįprasta žanro požiūriu ir laikytina įvairių žanrinių tipų jungtimi, sinkretizmu. Aštuntajame dešimtmetyje Twainas labai susidomėjo Anglijos istorija - gal prie to išties prisidėjo Yonge knygos? O gal pirmoji kelionė į Angliją 1872 m.? Vėliau šioje šalyje rašytojas lankėsi dar ne kartą, kai kurios kelionės truko kone metus. Yra žinoma, kad Anglijoje Twainas viešėjo ir 1879 m. - tyrinėjo būsimame savo romane vaizduosimas vietas. Kad pažintų Anglijos istoriją, studijavo mokslinę literatūrą - pagrindinis jo šaltinis buvo istoriko Davido Hume’o darbai9. Aiškindamasis politinę ir istorinę XVI a. Anglijos padėtį, skaitė Walterį Scottą, analizavo Williamo Shakespeare’o istorines dramas, ypač Henriką IV, stengėsi perprasti tų laikų kalbą. Po Princo ir elgetos Twainas parašė dar dvi istorinės tematikos knygas - Konektikuto Jankis karaliaus Artūro dvare (A Connecticut Yankee in King Arthur’s Court, 1889) ir Žanos d’Ark atsiminimai (Personal Recollections of Joan of Arc, 1896). Bijodamas, kad skaitytojai gali pamanyti, jog tai humoristinis romanas, pastarąjį kūrinį Twainas pasirašė prancūzišku slapyvardžiu. Istorinis klodas romane Princas ir elgeta pats svarbiausias ir labai akivaizdus. Jau pats pirmas sakinys skaitytoją nukelia į istorinį laiką: „Tai įvyko šešiolikto amžiaus antram ketvirčiui besibaigiant“ (p. 7). Minėtame laiške Howellsui, kalbėdamas apie knygos siužetą, Twainas nurodo ir tikslią veiksmo pradžią: „Viskas prasideda 1547 m. sausio 27 d. 9 val. ryto, iki Henriko VIII mirties likus septyniolikai su puse valandos, […] trunka tris savaites ir baigiasi didingu vainikavimu Vestminsterio katedroje vasario 20 d.“10 Nuovokus skaitytojas veiksmo laiką gali pasitikslinti ir pats, pavyzdžiui, skaitydamas 34 puslapio išnašą, kurioje rašoma, kad hercogas Tomas Norfolkas buvo pasodintas į Tauerį prieš penkias ar šešias savaites, tai yra 1546 m. gruodžio 12 d. Istorinį kontekstą liudija jau antroje pastraipoje minimas Eduardas Tiudoras, Velso princas. Taigi vienas pagrindinių Twaino knygos herojų yra istorinė asmenybė - Tiudorų dinastijos atstovas Eduardas VI, kuris pakeitė soste savo tėvą Henriką VIII, tiek romane, tiek istoriniuose šaltiniuose vaizduojamą kaip žiaurų ir negailestingą karalių, ir valdė Angliją 1547-1553 m. Knygoje minima ir daugiau istorinių asmenybių: Eduardo sesuo Meri - „niūraus veido“ (p. 22), draudžianti savo tarnaitėms juoktis, „vėliau istorijoje gavusi „Kruvinosios Marijos“ vardą“ (p. Siužeto logika privertė rašytoją imtis vienos esminės istorijos falsifikacijos. Eduardas VI buvo blyškiaveidis, silpnos sveikatos ir mirė nesulaukęs nė šešiolikos metų, o romane vaizduojamas kaip „tamsiaveidis malonus berniukas, nuo mankštos ir žaidimų lauke nudegęs saulėje“ (p. 18). Mat kitaip herojus nebūtų atlaikęs romane jam tekusių išbandymų. Tame pačiame laiške Howellsui Twainas aiškiai suformulavo ir savo romano siekius: parodyti tų dienų Anglijos įstatymų žiaurumą, „begalinį atšiaurumą“ ir suvokti, išsiaiškinti, kodėl Eduardo VI valdymas, palyginti su ankstesnių ir vėlesnių karalių, buvo daug švelnesnis11. „Eduardo VI valdymas net anais žiauriais laikais buvo itin gailestingas“ (p. 316), - rašoma paskutinėje romano pastraipoje. Galima sakyti, kad knygoje rašytojas kuria hipotetinį, pramanytą atsakymą į šį klausimą: karaliaus Eduardo VI humaniškumą esą lėmęs jo susidūrimas su skaudžia tikrove. Dar tiksliau šią mintį knygoje suformuluoja pats Eduardas: „Kartkartėmis karaliams derėtų patiems išmėginti savo įstatymus - gal tada jie išmoktų gailestingumo“ (p. Laikydami Princą ir elgetą istoriniu romanu, sakytume, kad autorius jame atkuria vaizduojamą epochą, iš jos pasišaipo, atvirai ją kritikuoja. Išties Twainas ne vien tiksliai laikosi datų - Henriko VIII mirties, laidotuvių, vainikavimo, - bet ir, tęsdamas Scotto tradiciją, neprastai atkuria buitinį koloritą. Ypač autorius dėmesingas apdarams, jų nešiosenai. Jau II skyriuje aprašoma princo Eduardo išvaizda - „brangakmeniais nusagstytas kardas ir durklas; apsiavęs jis buvo dailiomis kurpaitėmis raudonais užkulniais, o ant galvos dėvėjo žavią avietinės spalvos kepuraitę, papuoštą žemyn nukarusiomis plunksnomis…“ (p. 19); paaiškinama, kaip „anuomet vilkėdavo pameistriai ir tarnai“ (p. 29). Visas IX skyrius „Iškilmės upėje“ iš esmės skirtas iškilmių svečiams - alebardininkams, ceremonmeisteriams, ginklanešiams, prancūzų didžiūnams, ispanų pasiuntinio kavalieriams, pagaliau pačiam Tomui Kenčiui, netikrajam princui, ir kitiems apibūdinti. Veikiausiai istoriniais šaltiniais pagrįstas ir paties karaliaus portretas: „…labai stambus ir labai nutukęs vyriškis… Žila buvo jo didžiulė galva, žilos ir žandenos… Tasai niūrios išvaizdos luošys ir buvo Henrikas VIII“ (p. 38). Istorinį patikimumą labai sustiprina gana ilgos ir neretos kronikų citatos: „Dar iki mūsų dienų išliko įmantrus pasakojimas vieno kronikininko, mačiusio tai savo akimis“ (p. 88); „Tačiau tepasakoja senovės kronikininkas“ (p. 150); „Ir vėl tepasakoja kronikininkas“ (p. 151); „Štai ką pasakoja kronikininkas“ (p. 276). „Princas ir elgeta - tai romanas su gausybe išnašų! - stebisi amerikiečių mokslininkas Jerry Griswoldas savo 1992 m. išspausdintoje monografijoje. - Be to, jame begalė bibliografinių nuorodų…“12 (Šiek tiek išnašų išlikę ir lietuviškuose romano leidimuose, tik apmaudu, kad skaitant neaišku, kurios iš jų autoriaus, o kurios - vertėjos ar redaktorės.) Į romaną įterpti kronikų tekstai iš esmės pagrįsti aprašymu. Beje, Princas ir elgeta ne vieną literatą nustebino talentingais aprašymais, nors, kaip žinome, jauniesiems skaitytojams tai rizikinga raiškos forma. Ypač vertinamas išsamus Londono tilto aprašymas, netelpantis net į du puslapius (p. Twainas praveria duris į karaliaus rūmų vidų, vaizduoja begalinę prabangą, ritualus, papročius. Ir daro tai su komiko talentu. Humoras pirmiausia sužėri VII skyriuje „Pirmieji karališki Tomo pietūs“. Kai grafas Berklis pariša Tomui po kaklu servetėlę („šio lordo šeima iš kartos į kartą paveldėdavo teisę užrišti servetėlę Velso princams“, p. 5), o taurininkas mikliai pripila vyno, Tomas ima suprasti, kad pats jis nieko negali daryti, kad viską už jį padarys tarnai, o jų turės net tris šimtus aštuoniasdešimt keturis. Todėl sunižus nosį pajunta įtampą: „Prašau atleisti, bet man baisiai niežti nosį. Sakykite, kokie čia papročiai ir kaip turėčiau elgtis šiuo nepaprastu atveju? Tik prašau paskubėti, nes aš nebegaliu kentėti“ (p. 59-60). Su žavia ironija autorius perteikia rūmininkų išgąstį išgirdus šį klausimą, mat „per visą Anglijos istoriją“ niekas nenurodė, kaip tokiais atvejais elgtis, „Anglijoje nebuvo paveldimos lordo vyriausiojo kasytojo vietos“ (p. 60). Ne mažiau kandi, perdėjimu pagrįsta Velso princo rengimo scena (XIV skyrius). Pabudęs pirmą rytą po Henriko VIII mirties, Tomas išvysta pirmąjį miegamojo lordą ir minią didikų, kurie išsirikiavę laukia, kada galės jį aprengti. Apsišarvavę kantrybe, suskaičiuotume, kad kiekviena naujojo karaliaus aprangos dalis pereina per keturiolikos asmenų rankas, kol pagaliau pasiekia tikslą. Tomas „vos neaiktelėjo iš džiaugsmo, kai pamatė savo ilgas šilkines kojines, pradėjusias kelionę eilės pradžioje, ir suprato prisiartinus apeigų pabaigą“ (p. 121). Deja, netrukus kojinės keliauja atgal, mat pastebėta, kad nutrūkęs metalinis jų keliaraiščio galiukas. Šaipydamasis Twainas nepraleidžia progos išaukštinti ritualų ir prabangos absurdo nesuterštą, blaivų vaiko protą. Sužinojęs, kad „karaliaus iždas beveik tuščias, o dvylika šimtų tarnų vargsta, jau seniai negaudami jiems priklausančio atlyginimo“, Tomas pasiūlo: „Mes išeisime šunų lodyti, tai aišku. Mums reikia išsinuomoti mažesnį namuką ir atleisti daugumą tarnų…“ (p. 124). O žinia, kad karalius bus laidojamas beveik po mėnesio, priverčia šūktelti: „Keista išdaiga! Argi jis taip ilgai išsilaikys?“ (p. 123). Blaivus vaiko protas padeda Tomui išnarplioti keletą dramatiškų bylų. Moterį ir mergaitę, kurios kaltinamos raganavimu, - esą jos sukėlusios audrą nusimaudamos kojines, - verčia nusimauti kojines visų akivaizdoje ir parodyti šią iš velnio gautą galią (p. 149). Vaiko sielą sukrečia žiauri bausmė (išvirti gyvą!) nunuodijimu kaltinamam vyriškiui, o tas kaltinimas remiasi gandais ir prietarais. Kaip matyti, Tomas Kentis patenka ir į dramatiškas situacijas, tačiau kaip tik jo siužeto linijoje dažniausiai atbunda Twaino kaip humoristo, komiko talentas. Tiesa, jis ne šiaip sau pokštauja, o beveik visais atvejais juokaudamas pasako teisybę, tai yra kritikuoja Anglijos valdovo rūmų tvarką, besaikę prabangą, absurdiškus papročius ir žiaurius, prietarais grindžiamus įstatymus. Nors tekste gausu istorinių šaltinių, kuriuos Twainas studijavo, citatų, į Princą ir elgetą vis tiek negalima žiūrėti kaip į visiškai patikimą istorinį dokumentą. Rašytojas sukūrė XVI amžiaus viziją remdamasis savo laiko ir savo krašto idėjomis, stengdamasis įrodyti istorikų išprovokuotas hipotezes. „Skaitytojo akyse šmėkštelės Henrikas Aštuntasis, keletas kitų istorinių asmenybių, bet drįstume manyti, kad daug labiau jis susidomės Marko Twaino išgalvotais herojais“, - pranašaujama vienoje pirmųjų knygos recenzijų13. Istorinį Princo ir elgetos klodą siedami su Walterio Scotto tradicija, turėtume prisiminti ir kitą Twaino mokytoją - Charlesą Dickensą, su kurio knygomis jis susipažino dar paauglystėje. Aptariamos knygos II skyriuje jautri ausis gali išgirsti pagrindinę Oliverio Tvisto idėją: Tomo tėvai išmokė vaikus elgetauti, „bet vagimis jų padaryti nepavyko“ (p. 10). Gręžimasis nuo blogio, priešinimasis jam būdingas abiem jauniesiems Princo ir elgetos herojams. Su Dickensu siejame socialinius, skurdo, vargo vaizdus. Piešdamas rūmų vidaus pasaulį, Twainas kontrasto principu pateikia ir Atmatų kiemo, kuriame gimė ir augo Tomas, vaizdus. Eduardas, per klaidą išguitas iš rūmų, patenka į žiauriojo Džono Kenčio, Tomo tėvo, rankas, į skurdžią šios šeimos aplinką. Socialinis rakursas svarbus ir jau minėtame Londono tilto aprašyme. Prigimtinės socialinės lygybės idėją autorius suformuluoja pirmoje Tomo ir Eduardo susitikimo scenoje: jiems susikeitus drabužiais, Eduardas pastebi: „Jeigu mus pamatytų nuogus, niekas nepasakytų, kuris tu ir kuris Velso princas“ (p. 25). Tačiau plačiausias socialinis XVI a. Anglijos skerspjūvis pateikiamas vaizduojant Eduardo klajones kaimo keliais ir atkampiais. Prisiminkime, kad, išskyręs Tomo ir Eduardo siužeto linijas, autorius juos vaizduoja atitinkamus knygos skyrius skirdamas tai vienam, tai kitam veikėjui, ir pamatysime, kad Eduardui tenka šiek tiek daugiau puslapių. Išviliotas iš Hendono būsto, Eduardas išviliojamas ir iš Londono, atsiduria kaime, prieina sudegusios sodybos griuvėsius, patenka į valkatų ir nusikaltėlių būrį. Ir čia, gulėdamas daržinės kampe, jis sužino apie žiaurius įstatymus, sužalotus žmonių likimus. Ypač nuosekli nuskurdinto, šeimos netekusio ūkininko kalba, kone oracija, kurioje pasigirsta sarkazmas: „Anglų įstatymai! Pakelkite taures! Visi drauge! Linksmiau! Išgerkime už gailestinguosius anglų įstatymus, […] būti alkanam - nusikaltimas Anglijoje, ir mus plakė var…
Autobiografija
1906-1907 metais Markas Tvenas pats publikavo savo autobiografiją dvidešimt penkiais atskirais straipsniais žurnale „North American Review“. Pilna jo autobiografija atskiru leidimu pirmą kartą buvo publikuota tik po jo mirties 1924 metais.
Taip pat skaitykite: Marko Rotko įtaka menui
Asmeninis Gyvenimas ir Meilės Istorija
Markas Tvenas pamilo Oliviją Lengdon iš pirmo žvilgsnio ir, kaip paaiškėjo, visam gyvenimui. Nors tą akimirką, kai jie pirmą kartą pamatė vienas kitą, niekas ir įsivaizduoti negalėjo netinkamesnės poros kurti šeimai. Jie buvo tokie skirtingi: vaikinas iš neturtingos šeimos, per anksti išmokęs gerti, rūkyti ir keiktis, ir pamaldi, puikiai išsilavinusi mergina. Jos tėvai buvo labai pažangūs žmonės, pasisakė už tai, kad moterys galėtų gauti išsilavinimą, ir buvo vergovės, bet kokių jos apraiškų, priešininkai. Olivija buvo trapi ir liguista mergaitė, kartą, nevykusiai nugriuvusi ant ledo, ji lovoje praleido dvejus metus. Vis dėlto, rimtai dirbusi namuose su repetitoriais, paskui ji mokėsi Terstono moterų gimnazijoje ir Elmiros moterų koledže. Semiuelis Klemensas, gimęs neturtingoje šeimoje, dirbo nuo jaunų dienų ir pats užsidirbdavo duonai: dirbo spaustuvininko mokiniu ir šachtininku, vėliau locmanu ir aistringai svajojo praturtėti, radęs brangiųjų metalų klodą. Kelionė į Europą ir Artimuosius Rytus laivu „Quaker City" įkvėpė S.Klemensą parašyti XIX a. bestselerį „The Innocents Abroad" ir karštus rašytojo jausmus Čarlzo Lengdono, su kuriuo susipažino ir susidraugavo per 5 mėnesius trukusią kelionę, seseriai. Kartą Čarlzas parodė draugui Olivijos nuotrauką, ir vėliau rašytojas tvirtino, kad tai neva buvusi meilė iš pirmo žvilgsnio ir visam gyvenimui.
Susipažinęs su Olivija, Markas Tvenas jau po kelių dienų jai pasipiršo, bet sulaukė ryžtingo neigiamo atsakymo. Olivija pareiškė, kad negali jo mylėti ir nemylės, bet išsikėlė sau tikslą naująjį pažįstamą padaryti geru krikščioniu. Į tai rašytojas atsakė: ji sulauks sėkmės, bet savo valia išsikas santuokos duobę ir į ją įkris. Aišku, Olivija su tuo nesutiko, bet vis dėlto pasiūlė jam susirašinėti, kaip broliui su seseria. Jau kitą dieną po išsiskyrimo M.Tvenas parašė jai pirmąjį laišką, o paskui 17 mėnesių rašė kasdien ir nusiuntė jai per 180 laiškų. Viename iš jų jis rašė, kad jaučiasi laimingas turėdamas galimybę kada panorėjęs siuntinėti jai laiškus, ir prisipažino mylintis „geriausią merginą pasaulyje".
1869 m. vasarį įsimylėjėliai paskelbė apie sužadėtuves, o po metų tapo vyru ir žmona. Marko Tveno nuostabai, uošvis po vestuvių padovanojo namą Bufale su visais tarnais ir dar dukters vyrui suteikė paskolą, kad šis galėtų įsigyti vietos laikraščio akcijų. Sutuoktiniai drauge nugyveno 34 laimingus metus. Tiesa, per tą laiką likimas ne kartą siuntė jiems išmėginimų. Netrukus po vestuvių nuo onkologinės ligos mirė Olivijos tėvas, jų pirmagimis gimė neišnešiotas ir po pusantrų metų mirė nuo difterijos. Jų dukra Siuzi 24-erių mirė nuo meningito, o Džin - nuo epilepsijos, kai jai buvo 29-eri. Olivija mirė 1904 m., Markas Tvenas ją pergyveno šešeriais metais. Visus santuokos metus Markas Tvenas ir Olivija Lengdon buvo ištikimi vienas kitam. Jiems nė karto neteko pasigailėti, kad kadaise tapo vyru ir žmona.
Olivijos Įtaka Kūrybai
Markas Tvenas žmonai perleido dalies savo kūrinių autorines teises, kad kreditoriai negalėtų į jas pretenduoti. Olivija buvo ne tik rašytojo žmona ir jo vaikų motina, bet ir tapo jo padėjėja, visų jo rankraščių korektore ir redaktore. Markas Tvenas manė, kad be jos niekada nebūtų parašęs svarbiausių savo kūrinių. Jis prisipažindavo: prieš tapdamas Olivijos vyru jis nerašė rimtų kūrinių, todėl kiekvienos naujos knygos pasirodymas - neabejotinas žmonos nuopelnas. Olivija vyrui garsiai skaitydavo jo paties kūrinius ir užlenkdavo kamputį kiekvieno puslapio, kurį, jos nuomone, dar reikėjo pataisyti. Kai kada Markas Tvenas specialiai į rankraštį įrašydavo ką nors, kas Olivijai tikrai nepatiktų.
Pomėgis Mokslui ir Išradimams
M. Tvenas žavėjosi mokslu ir moksliniais tyrimais. Jis užmezgė artimą ir ilgalaikę draugystę su Nikola Tesla, su kuriuo daug laiko praleido laboratorijoje. Pats Markas Tvenas užpatentavo tris išradimus, vienas jų - istorinis žaidimas, kuris nesulaukė populiarumo, nes buvo per sunkus. Nors iš savo kūrinių rašytojui pavyko uždirbti dideles pinigų sumas, kone viską jis investavo į naujus išradimus bei technologijas. Itin daug pinigų (skaičiuojama, kad suma galėjo siekti net 300,000 dolerių), rašytojas išleido investuodamas į rašymui palengvinti skirtą išradimą.
Taip pat skaitykite: Nuo Harvardo iki imperijos
Paranormalūs Sugebėjimai ir Pranašiški Sapnai
Rašytojo biografijoje yra nutylima apie jo paranormalius sugebėjimus. Knygos „Bermudų trikampio paslaptys“ autoriaus Čarlzo Berlico liudijimu 1858-ais metais Markas Tvenas regėjo pranašingą sapną. 1858-ais metais pradedantis žurnalistas Semas Klemensas, būsimas rašytojas Markas Tvenas, buvo locmano mokiniu prekybiniame laive, kuris kursavo tarp Sent Luiso ir Naujojo Orleano. Jo jaunesnysis brolis Henris irgi plaukiojo šiame laive. Vieną naktį Tvenas nakvojo krante ir susapnavo Henrį, kuris gulėjo metaliniame karste. Brolis buvo aprengtas Semo kostiumu. Ant mirusio brolio krūtinės gulėjo gėlių puokštė, kurios centre ryškiai išsiskyrė raudona rožė. Samuelis atsibudo išpiltas šalto prakaito - sapnas buvo ypač ryškus ir realistiškas, jis netgi iš karto negalėjo susivokti, kur randasi. Po dviejų dienų laivas toliau tęsė savo kelionę Misisipės upe, o Semas Klemensas Naujajame Orleane išlipo į krantą. Jo brolis Henris liko laive. Netikėtai laive sprogo garo katilas. Sprogimo metu Henris buvo sunkiai sužeistas. Nukentėjusysis buvo išgabentas į Memfį, kur buvo suteikta būtina medicininė pagalba. Henris Klemensas iš tiesų buvo aprengtas brolio Semo kostiumu ir paguldytas metaliniame karste. Po to karstas su Henrio kūnu buvo pergabentas į giminaičio namus Sent Luise. Semas įėjo į namą ir pamatė vaizdą, kurį jau buvo matęs sapne - karstas buvo kambaryje paguldytas ant dviejų kėdžių. Pranašingas sapnas išsipildė beveik su visomis smulkmenomis, išskyrus raudoną rožę puokštėje.
Taip pat skaitykite: Apie Louis Armstrong