Šiuolaikinis kinas apima įvairiausias temas - nuo karo žiaurumų iki romantiškų meilės istorijų. Tačiau pasakojimai apie kerštą, kurio taip pat esama ne vienos rūšies, visuomet patraukia žiūrovų dėmesį. Įskaudintų mylimųjų kerštas, senų priešų siekis atsilyginti už senas skriaudas, neteisingai nuteistųjų kerštas visuomenei - ši tema neaplenkė ir daugelio kino klasika tapusių kūrinių.
Atsižvelgiant į šias kino tendencijas, panagrinėsime įspūdingus, laikui nepavaldžius filmus, tapusius savo žanro klasika, kuriuose blogio ir pragaro temos atsiskleidžia įvairiais aspektais.
Taksi vairuotojas: nusileidimas į metropolio pragarą
Martinas Scorsese ir Robertas De Niro susidomėjo Paulo Schraderio scenarijumi „Taksi vairuotojas“ gerokai anksčiau. Kino kritikai pagrindinę filmą temą pavadino „vienatvės kvintesencija“, o pats scenaristas Trevisą Biklą charakterizavo rašytojo Thomas‘o Wolfe‘o žodžiais - „Dievo užmirštas žmogus“. Vietnamo karo veteranas Trevisas Biklas (Robertas De Niro) dėl chroniškos nemigos priverstas dirbti naktiniu taksistu.
Taksi automobilis, kurio Trevisas suka ratus skersgatviais aplink 42-ąją gatvę ir Times Square‘ą Niujorke, yra lyg kosminė kapsulė, judanti nusikaltimų tvaiko persisunkusioje toksiškoje aplinkoje, o pro šios kapsulės langą išorėn abejingai žvelgiantis vyrukas panašus į kitų galaktikų atstovą. Trevisas savo kovą su viso pasaulio blogiu taip pat pradeda nuo ketinimo pasikėsinti į senatorių Čarlį Palantainą. Bet pasikėsinti į Palantainą Trevisui nepavyksta. Tada visa jo sukaupta pykčio energija nukreipiama į dvylikametės mergaitės gelbėjimą iš ciniškų prostitucijos verslo gniaužtų.
Nepilnametę Airisę suvaidinusiai Jodie Foster tada buvo trylika, bet TV filmuose bei serialuose ji filmavosi nuo septynerių metų ir net ryškiai pasirodė ankstesniame M. Scorsese‘s filme „Alisa čia nebegyvena“ (angl. Alice Doesn’t Live Here Anymore, 1974). Finalinę mergaitės išlaisvinimo operaciją galima drąsiai vadinti viena kruviniausių scenų pasauliniame kine.
Taip pat skaitykite: Vaikų literatūros apžvalga: blogos pasakos
Komentuodamas išprotėjusio taksisto portretą režisierius sakė: „Trevisas iš tikrųjų yra apsėstas gerų ketinimų, jis tiki, kad elgiasi teisingai ir jaučiasi esąs panašus į šv. Paulių. Jis nori apsivalyti savo gyvenimą, mintis ir sielą. Jį net galima pavadinti dvasingu žmogumi, ta prasme, kaip dvasingu galima pavadinti Charlesą Mansoną, nors toks dvasingumas neturi nieko pozityvaus. Panaši dvasios galia tarnauja tik blogiems darbams. Reikia būti ypatingai drąsiam, kad prisipažintum turįs tokių jausmų, o po to duotum jiems valią. Vienoje scenoje nusifilmavo pats režisierius - jis suvaidino keistą psichą, kuris taksi automobilyje vairuotojui rodo apšviestą miegamojo langą, už kurio jo žmona vakaroja su meilužiu, ir pasakoja kaip norėtų abu sugulovus nubausti. Tai dar vienas „Bremerio tipo“ personažas, kurį stebėdamas aiškiai suvoki, kad su juo naktinėse gatvėse geriau nesusidurti.
„Taksi vairuotojas“ yra vienas ryškiausių savo laikmečio kino šedevrų. Kuo labiau tolstame nuo filmo sukūrimo aplinkybių, tuo darosi akivaizdžiau, jog filmo autoriams pavyko ne tik užfiksuoti laiką, bet ir užčiuopti jo nervą. Perfrazuojant vienos Tennessee Williamso pjesės pavadinimą, Trevisą Biklą galima pavadinti Orfėjumi, kuris nusileidžia į šiuolaikinio metropolio pragarą. Bet panašių asociacijų, regis, filmo autoriai vengia, todėl baigia savo filmą ne triumfuojančio gėrio pergale: dviprasmiškas finalas visai neprimena tamsos karalystę nugalėjusio šviesos triumfo.
Bulvarinis skaitalas: sujaukti pasakojimo principai
Šiam Quentino Tarantino filmui teko Oskaras už originalų scenarijų, pagrindinis Kanų kino festivalio prizas ir kultinio kino reputacija. Čia juodaodis samdomas žudikas Džiulijusas (Samuelis L. Jacksonas) kiekvienai savo aukai prieš mirtį įkvėptai perskaito biblinio pranašo Ezechielio pamokslą apie kerštą. Jo porininkas Vincentas Vega (Johnas Travolta) neapdairiai pakliūva į boso žmonos kerų pinkles ir priverstas griebtis radikalios medicinos pagalbos. Nevykėlis boksininkas Bučas (Bruce’as Willisas) patenka į rankas seksualiniams maniakams, bet savotišku būdu atsiteisia skriaudikams už prarastą garbę ir orumą. Pedantiškas mafijos likvidatorių globėjas (Harvey Keitelis) pirmą kartą per visą savo kriminalinę karjerą atsiduria labai komplikuotoje padėtyje.
Q. Tarantino leido sau sujaukti net nuoseklaus pasakojimo principus. Pavyzdžiui, antroje novelėje nušautas Johno Travoltos personažas kaip niekur nieko gyvas bei sveikas be jokio paaiškinimo pasirodo trečiojoje. Labai lengvabūdiška yra ir paties filmo stilistika, sudaryta iš apiplėšimų ir žmogžudysčių, jaunos merginos (Uma Thurman) išgelbėjimo nuo narkotikų perdozavimo itin ekstremaliu būdu, ir (pseudo)filosofinių pasamprotavimų „apie nieką“. O kad Johnui Travoltai nėra lygių improvizuotuose šokiuose, įrodo scena bare „Triušis Džekas“ (Jack Rabbit), kai Johnas su Uma Thurman (kuri tualete dar pauosto kokaino) suskelia ugningą tvistą su originaliais kūno judesėliais pagal Chucko Berry hitą „You Never Can Tell“.
Įprasti įtariamieji: paini šarada ir tiesos paieškos
Šiuo filmu į kinematografinį pasaulį triukšmingai įsiveržė trisdešimtmetis režisierius Bryanas Singeris. Norintiems suprasti, kas jis yra iš tikrųjų, teks gerokai palaužyti galvą. Siužetas čia baisiai painus nuo pirmųjų kadrų. Naktį viename įlankos uoste susprogdinamas laivas, kuriame buvo nemažai žmonių ir beveik 100 milijonų dolerių verta kokaino siunta. Pastarasis suteikia policijai vertingos informacijos. Tuoj pat suimami net penki įtariamieji, kuriuos greitai tenka paleisti dėl nepakankamų kaltės įrodymų. O šio momento filmas pavirsta painia šarada, o tiesos paieškos ne kartą atsiduria aklavietėje. Oskarais įvertintas originalus scenarijus (Christopheris McQuarrie) ir aktorius Kevinas Spacey. Be jo dar vaidina darnų ansamblį sudarantys aktoriai Stephenas Baldwinas, Gabrielis Byrne’as, Benicio Del Toro, Kevinas Pollakas, Chazzas Palminteri ir Pete’as Postlethwaite’as. Velnio funkcijos patikėtos paslaptingam nusikaltėliui, vardu Kaizeris Soza.
Taip pat skaitykite: Saugus kiaušinių vartojimas
Septyni: kova su mirtinomis nuodėmėmis
Prieš gerus du dešimtmečius Holivudo kriminalinio kino kūrėjai, bandydami išvengti nuolat prikišamo jų filmų primityvumo, stengiasi praplėsti vieno žanro ribas, įjungdami į detektyvinę fabulą kitų populiarių žanrų elementus. Pastebima ir ryški kryptis link psichologinio kino, kai meistriškai painiojant siužeto linijas, pagrindinis konfliktas tarp rafinuoto nusikaltėlio ir jo kėslus bandančio perprasti detektyvo (policininko, FTB agento, žurnalisto) tampa panašus į metafizinį Gėrio ir Blogio susirėmimą. Kad būtų galima pasiekti tokių beveik filosofinių apibendrinimų, reikalingi neeilinių sugebėjimų antagonistai. Todėl šiuolaikinis žudikas kine jau nė iš tolo neprimena savo tolimojo protėvio Londono siaubo Džeko Skerdiko. Dabartinio maniako charakteristiką „puošia“ sadistiškas šaltakraujiškumas, hipnotizuojantis poveikis savo aukai, patologiška savidestrukcija ir neeilinis intelektas. Kurį laiką tokiam „etalonui“ idealiai tiko Anthony Hopkinso suvaidintas Hanibalas Lekteris („Avinėlių tylėjimas“ ir jo tęsiniai).
Mažame miestelyje, kur nuolat pliaupia lietūs, viena po kitos įvykdomos kelios brutalios žmogžudystės. Visus nusikaltimus sieja tik neregėtas žiaurumas ir prie lavonų krauju užrašyti žodžiai „Apsirijimas“, „Godumas“, „Puikybė“. Dviem bylą tiriantiems detektyvams Viljamui Somersetui (Morganas Freemanas) ir Deividui Milsui (Bradas Pittas) greitai taps aišku, kad kažkas pasiryžo kovoti su septynių mirtinų nuodėmių platintojais. Tik kas šis paslaptingas „angelas naikintojas“? Pakeliui į šokiruojančią atomazgą žiūrovams primenamos ir septynios didžiosios dorybės. Beje, ne pro šalį būtų priminti, kad magišką skaičių „septyni“ kinematografininkai itin mėgsta. Jis labai prasmingai panaudotas Ingmaro Bergmano šedevre „Septintasis antspaudas“ (1957), Comptono Bennetto „Septintajame šyde“ (1945) ar Umberto Eco viduramžių detektyvo „Rožės vardas“ ekranizacijoje (1987, rež, Jeanas Jacues Annaud).
Plyta: juodojo kino elementai šiuolaikinėje mokykloje
Susipažinkite su Brendanu, akiplėšišku šmaikštuoliu atstumtuoju, kuris, sužinojęs jog smulkus narkotikų prekeivis Džaretas pardavinėja jo merginai narkotikus, įskundžia jį. Niekam nepatinka skundikai, įskaitant ir pačią Emilę, tad po šio įvykio Brendanas didžiąją laiko dalį praleidžia vienas, nuolat vengdamas piktų Džareto pirkėjų ir draugų žvilgsnių. Visa tai pasikeičia, kai praėjus keliems mėnesiams, Brendanui paskambina Emilė. Išsigandusi ir beviltiška ji pasako, jog „nežinojo, kad tai blogai“ ir kad „Smeigtukas dabar kėsinasi į Frisko“. Ji pabėga, nespėjusi pasakyti nieko konkretaus, o tai paskatina Brendaną jos ieškoti. Nuolat kartodamas, kad tai ką ji daro ir kas jai vyksta yra jos pačios kaltė, jis vis tiek leidžiasi į jos paieškas, kadangi ji pirmiausia kreipėsi į jį. Brajano nelaimei, naujoji Emilės aplinka (Dodas ir narkomanai jo draugai, karštakošis Mušeika, fatališkoji Laura Doner) yra pavojinga ir dėl to Emilė randama negyva.
Jei dar nesupratote, „Plyta“ priklauso juodajam kinui. Jo veikėjai atlieka tokius vaidmenis, kurie aktualūs šiam žanrui: Brendanas privatus detektyvas, Laura fatališka moteris, Brajanas informatorius, Dodas visų planų griovėjas, Smeigtukas paslaptingas narkotikų prekeivis/mafijos bosas, Mušeika karštakošis pakalikas. Prekiavimas užkampiuose, šmaikštūs sąmojai, žargonu perpildyti dialogai, lėtas siužeto dėstymas ir slegianti atmosfera, daugiasluoksnė istorija, kuri atsiskleidžia palengva, intriguojančios draugystės ir itin įdomi įvykių grandinė, privedanti prie Emilės mirties, paverčia filmą „Plyta“ juodojo kino atstovu iš pagrindų.
Pagrindinis skirtumas tarp „Plytos“ ir kitų juodojo kino filmų yra tai, kad jo veiksmas vyksta šiuolaikiniame pasaulyje, o tiksliau, 2005 metais, neįvardintoje vidurinėje mokykloje. Visi anksčiau paminėti filmo veikėjai, išskyrus Smeigtuką, yra vidurinės mokyklos mokiniai, kai tuo tarpu daugumoje įprastinių juodojo kino filmų veiksmas vyksta 1950-ųjų Čikagoje su daugybe kostiumuotų vyrų, besišaudančių ginklais. „Plytoje“ visos muštynės vyksta į pagalbą pasitelkus kumščius ar peilius, bet susišaudymų nerasite nei vieno. Tačiau „Plyta“ neleidžia savo savotiškam stiliui užgožti esminių žanro savybių. Geram juodajam kinui reikalinga tvirta, palaipsniui atskleidžiama istorija. Filme išlaikoma klasikinė, sluoksnis po sluoksnio išrutuliojama siužeto linija, o atsižvelgiant į veiksmo vietą ir pagrindinių veikėjų amžių, įvaizdis pritaikytas būtent pagal jį. Vyrukai nevaikšto apsiginklavę, beveik niekas iš jų nerūko, o mafijos bosas Smeigtukas laikomas „itin senu, kokių 25-erių metų“ vyruku. Kaip bebūtų, įvykiai, perteikiami filme, sudaro puikų kontrastą.
Taip pat skaitykite: Kodėl svarbūs kraujo tyrimai nėštumo metu?
Kaip ir daugumoje juodojo kino filmų, taip ir „Plytoje“ matoma moters, kurią pagrindinis veikėjas mylėjo ar rado negyvą, mirtis. Be šios mirties yra ir keletas kitų, bet visos jos pateikiamos itin subtiliai. Taip pat juodajame kine dažnai vaizduojamos fatališkos, pavojingos moterys, kurios pagrindiniam veikėjui daro didelę įtaką. „Plytoje“ šios moterys tai Emilė ir Laura Doner. Pirmoji yra beviltiškoje padėtyje atsidūrusi mergina iš praeities, kurią Brendanas iš pradžių bando išgelbėti, o vėliau išsiaiškinti, kas ją nužudė. Kita, Laura, įtraukia Brendaną į pavojingus žaidimus ir itin rizikingą gyvenimo būdą.
Smurto istorija: riba tarp didvyriškumo ir žiaurumo
Smurtas yra baisus, seksualus, neteisingas, o kartais teisėtas. Smurtas yra problema ir sprendimas. Filmas prasideda dviejų klajoklių išsiregistravimu iš dulkėto pakelės motelio. Oras pritvindytas vangaus ištvirkimo, o vyrukų persimetimas fraze „Su kambarine buvo šiokių tokių keblumų“ sukelia blogą nuojautą. Prieš atskleidžiant, kas šie du vyrukai, niūri filmo pradžia greitai pereina prie idiliško vaizdo: maža mergaitė pabunda susapnavusi košmarą, o ją ramina mylinti šeima. Tėvas užtikrina, kad „nėra tokio dalyko, kaip pabaisos“. Vyras, raminantis dukrą, tai Tomas Stolas (Vigo Mortensenas), o be dukros Saros, jis dar turi ir gražią žmoną Edę (Marija Belo) bei švelnų paauglį sūnų Džeką (Eštonas Holmsas). Tomas yra draugiškos Milbruko miesto užkandinės savininkas.
Netrukus Tomą aplanko du ginkluoti vyrai ir reikalai pakrypsta netikėta linkme. Problemos prasideda tada, kai du grobuonys tuščiais žvilgsniais, kuriuos matėme filmo pradžioje, vieną naktį įžengia į užkandinę prieš pat jai užsidarant. Tomas pasiūlo jiems visus turimus pinigus, tačiau vyrų apetitas nepasotinamas. Per keletą akimirkų išsitraukiami ginklai, užrakinamos durys, o užkandinę bei likusius lankytojus užvaldo baimė ir panika. Bet tuomet Tomas padaro tai, ką kiekvienas iš mūsų padarytume savo fantazijų pasaulyje, tačiau tikrai nesugebėtume realybėje: jis trenkia vienam iš banditų kavinuku, peršoka prekystalį, kad pagriebtų vyro ginklą ir į abu įsibrovėlius pripumpuoja tiek švino, kad nei vienas iš jų daugiau niekada nebegalėtų pakenkti nekaltiems žmonėms. Ši scena vienu metu ir itin pažįstama, ir visai nauja, o smurto vizija iš meistriškos tampa svaiginančia ir groteskiška. Nėra jokio sulėtinto vaizdo, kuris paverstų susidūrimą, kuris baigiasi vos prasidėjęs, švelnesniu ar gražesniu, jei taip galima kalbėti apie smurtą. Kamera pasilieka prie vieno iš mirusiųjų, kuomet jis springsta ir gargaliuoja su peršautu veidu.
Žinoma, miestelio laikraščiai šlovina Tomo žygdarbį ir vadina jį „miesto didvyriu“, tačiau tai itin paveikia šeimyninį jo gyvenimą. Kitą dieną užkandinėje apsilanko kiti pavojingi vyrai, tačiau šįkart jų jau trys. Jų lyderis, Karlas Fogartis (Edas Harisas), gargždančiu balsu šnekantis žudikas su pačiu bjauriausiu akies randu. Jis ramiai ir kantriai paaiškina Tomui, jog matė jį per žinias ir atpažino iš senų laikų, kuomet jo vardas buvo kitoks - Džo Kuzakas. Fogartis vėliau pasako Edei, kad būtent jis taip subjaurojo jo akį ir jis siekia atsilyginti. Tomas prisiekinėja Fogarčiui, o taip pat ir savo žmonai, vaikams bei vietinei policijai, kad tai tikrų tikriausia klaida. Jis nėra joks Džo ir niekada nėra apie tokį girdėjęs. Kronenbergas filmą režisuoja su gan sumenkinamu subtilumu ir leidžia istorijai atsiskleisti sluoksnis po sluoksnio, su stebėtina galia, taip priversdamas žiūrovus susimąstyti, ar Fogertis klysta dėl Tomo ir yra pasiryžęs nužudyti nekaltą vyrą? Filmo pavadinimas paimtas iš Williamo Yateso poemos „Kelionė į Bizantiją”. Tiesa, poezijos klasiko autoritetu, išskyrus vieną eilutę, autoriai daugiau niekaip nesiremia. Ir labai keistai elgiasi su viskuo, kuo tik bando pasinaudoti.
Šioje šalyje nėra vietos senukams: negailestingas minimalizmas ir niūrus humoras
Nuo kai kurių kitų savo filmų, pasižymėjusių ryškiu barokiniu spalvingumu, šis brolių Coenų opusas skiriasi lakonišku minimalizmu. Čia negailestingai „amputuota“ viskas, kas tik gali blaškyti dėmesį. Ankstyviesiems brolių Coenų filmams buvo būdingas pesimistiškas požiūris į pasaulį, niūrus humoras ir polinkis savaip estetizuoti prievartą. Žiaurumas, persmelktas paradoksalaus juodoko humoro, pagimdydavo visai naujos stilistikos kiną („Paprastas kraujas“, „Fargo“). Kraujo daug ir filme „Šioje šalyje nėra vietos senukams“.
Mergina su drakono tatuiruote: keršto istorija atšiaurioje Švedijoje
Amerikietiška žymiosios švedų istorijos versija sulaukė didžiulio populiarumo visame pasaulyje. 2009-aisiais švedų sukurtas filmas, kuriame remtasi ta pačia Stiego Larssono knyga, pelnė daugybę simpatijų, tad po poros metų sukurta amerikietiška tos pačios istorijos ekranizacija iš pradžių daug kam atrodė tarsi bandymas pakartoti skandinavų sėkmę, tačiau šis bandymas sulaukė savo šlovės - filmus siejo tik istorijos pagrindas. Režisieriaus Davido Fincherio darbas pelnė „Oskarą“ ir buvo nominuotas dešimtims kitų apdovanojimų. Stiprūs aktorių pasirodymai ir itin įtikinamai sukurti personažai nepaliko abejingų - tiek žiūrovai, tiek ir kino kritikai negailėjo geriausių atsiliepimų.
Siužetas sukasi aplink žurnalistą Mikaelį Bliumkvistą, kurį įkūnija aktorius Danielis Craigas. Jis viešumon iškelia švedų milijardieriaus aferas, tačiau nuo to nukenčia ir pats - patyręs kolegų išdavystę, jis siekia kuo skubiau atsiriboti nuo viso buvusio gyvenimo, tačiau sulaukia nepažįstamo džentelmeno kvietimo susitikti. Jo pasiūlytas solidus honoraras suteikia vilties grįžti į sėkmingą gyvenimą, ir Mikaelis sėda į traukinį neįsivaizduodamas, kokia tiksliai užduotis jo laukia. Atvykęs į atšiaurią ir atokią salą jis sužino apie prieš keturis dešimtmečius dingusią merginą Harietą. Tuo metu buvusios turtingiausios ir įtakingiausios šeimos Švedijoje patriarchas Henrikas Vagneris mano, kad jo produkterėčią nužudė artimas giminaitis. Prieš mirdamas jis siekia galiausiai išsiaiškinti visą tiesą, todėl pasamdo nepriklausomų specialistų, kurie galėtų padėti tiriant dešimtmečių senumo įvykius. Prie Mikaelio prisijungia jauna ir talentinga „hakerė“ Lisbet Salander. Tiesa, pastaroji iš aplinkos išsiskiria ne tik savo pomėgiu. Ji - anoreksikė, daugybę auskarų įsivėrusi, juodus rūbus nešiojanti gudri pankė.
Tikras išbandymas: kerštas už tėvo mirtį
„Tikras išbandymas“ ypatingas tuo, jog buvo parašytas ir prodiusuotas ne tik brolių Koenų. Prie filmo kūrimo prisidėjo visiems kino gerbėjams gerai pažįstamas Stivenas Spielbergas (ang. Steven Spielberg). Šis filmas pastatytas pagal Čarlio Porčio (ang. Charles Portis) 1968-tais metais išleistą novelę tokiu pačiu pavadinimu yra antra istorijos adaptacija. Siužetas pasakoja apie mergaitę (akt. Kim Darby), kuri siekia atkeršyti už tėvo mirtį. Ji pasamdo stiprų, seną, problemų su alkoholiu turintį maršalą (akt. John Wayne) dėl šio reputacijos, jog jis visada atlieka jam pavestą darbą. Dviese jie suremia jėgas su Teksaso reindžeriu (akt. Glen Campbell), kuris ieško to paties vyruko už žmogžudystę Teksaso valstijoje. Trijulės savotiška odisėja nuveda juos nuo Arkanzaso iki Oklahomos, tam, kad surastų žudiką. 2011-tais metais atidaręs 61-ąjį Berlyno tarptautinį filmų festivalį, „Tikras išbandymas“ susilaukė gerų nuomonių iš kritikų pusės. Jis buvo nominuotas dešimčiai Oskarų: už geriausią kadrą, geriausią režisierių, geriausiai adaptuotą scenarijų, pagrindinę rolę atliekantį geriausią aktorių, geriausią pagalbinį vaidmenį atlikusią aktorę, geriausią meno režisierių, geriausią kinematografiją, geriausią kostiumų dizainą, geriausią garso takelį ir geriausią garso montavimą. Tačiau, deja, filmas nelaimėjo nei vienos iš nominacijų.
Keršto kelias: detektyvės praeities šešėliai
Vos prieš porą metų pasirodęs filmas „Keršto kelias“ pasakoja apie Los Andžele dirbančią detektyvę Erin Bell (akt. Nicole Kidman). Siužetas pradedamas Johno Doe žmogžudystės vieta, į kurią atvykusi Erin kolegas informuoja, kad žino, kas yra žudikas. Grįžusi į nuovadą, ji randa sau adresuotą 100 dolerių čekį, suteptą dažais. Pasitelkusi ryšius FTB, detektyvė gauna patvirtinimą, kad pinigai - iš prieš šešiolika metų Kalifornijoje įvykusio banko apiplėšimo, kuriame jiedu su kolega Krisu dalyvavo po priedanga ir buvo įsilieję į gaują. Su savo vadais Erin pasidalija įtarimu, kad šis radinys galimai reiškia, kad gaujos vadeiva, Silas, vėl tęsia savo nusikalstamą veiklą. Pasikliaudama savo nuojauta, detektyvė randa buvusius gaujos narius ir bando iš jų išpešti informaciją apie dabartinę Silo buvimo vietą. Pamažu artėdama prie tikslo, ji sužino apie būsimą pinigų perdavimą, kuriam vadovaus Silo mergina Petra. Susekusi ją, susigrumia ir pagrobia, taip sutrukdydama gaujai įvykdyti banko apiplėšimą.
Atsiminimai iš praeities atskleidžia, kad Erin su Krisu siejo daugiau nei darbo santykiai - jiedu palaikė romantiškus ryšius, ir Erin susilaukė jųdviejų dukros. Tiesa, dalyvaudami banko apiplėšime, Erin su Krisu turėjo gauti dalį grobio, ir pranešti, kad jiems nepavyko susemti nusikaltėlių. Tačiau paaiškėjo, kad pinigai buvo sutepti dažais, todėl Silas nužudė banko darbuotoją, o Krisui bandant sutrukdyti, nušovė ir jį. Pagrindinę istorijos veikėją įkūnijusi Nicole Kidman už savo vaidmenį buvo nominuota „Auksinio Gaublio“ apdovanojimui. Aktorės profesionalumas ir patirtis tapo kone pagrindiniu filmo varikliu, lėmusiu puikiai išpildytą istoriją. Tiesa, šis vaidmuo buvo kardinaliai kitoks nei jai įprasta, todėl pati aktorė kalbėjo, kad ši patirtis buvo unikali ir netgi kelianti baimę.
Baimės iškyšulys: psichopato kerštas
Pirmą kartą filmas pagal Johno MacDonaldo romaną “Egzekutoriai” buvo sukurtas 1962 metais. Tąsyk režisierius J.Lee Thompsonas, pasitelkęs juodai baltą juostą ir klasikinio JAV „juodojo“ kriminalinio kino metodus papasakojo šiurpią istoriją apie advokatą Semą Boudeną (jį vaidino Gregory Peckas), kurio šeimos gyvenimą tikru pragaru paverčia iš kalėjimo į laisvę išėjęs psichopatas Maksas Keidis (Robertas Mitchumas). Nepaisant to, kad advokato šeimą nuo pavojingo psichopato bandė ginti vietinis šerifas, jo pagalba pasirodė esanti per silpna, todėl norėdamas apsaugoti žmoną ir dukrą, Boudenas pats buvo priverstas gelbėti artimiausių žmonių ir savo gyvybes. Šio siužeto perdirbinį po trijų dešimtmečių norėjo realizuoti Stevenas Spielbergas, bet jis devintojo dešimtmečio pabaigoje buvo pernelyg užsiėmęs kitais kino projektais, todėl pasiliko sau tik prodiuserio pareigas, o scenarijų perleido Martinui Scorsese‘i. Šiam scenarijus visai nepatiko, M. Scorsese jį pavadino stereotipinių situacijų rinkiniu. Bet 34 milijonų dolerių biudžetas ir S. Jei primoje romano ekranizacijoje advokato „kaltė“ tebuvo ta, kad jis nusikaltėlio nuomone nepakankamai gerai gynė jo interesus, tai M. Scorsese‘s versijoje teisminė kolizija atrodo visai kitaip. Jau pirmoje naujojo filmo scenoje regime Maksą Keidį jo kalėjimo kameroje. Jis dažnai grūdina savo kūną varginančiomis treniruotėmis, kiekvieną akimirką galvodamas tik apie būsimąją keršto akciją. Operatoriaus Freddie Franciso kino kamera pastabi charakteringoms detalėms, kuriomis iš karto piešiamas įspūdingas nusikaltėlio psichologinis portretas: ant sienos šalia kitų nuotraukų kabo… J. Stalino fotografija, o ant paties Keidžio kūno - begalė tatuiruočių.