Literatūrinės pasakos - tai žanras, kuris nuolat kinta ir prisitaiko prie naujų kartų poreikių. Pernai metų derlius buvo gausus - daugiau nei dvidešimt pavadinimų naujų lietuvių autorių knygų. Tačiau, kaip teigia rašytoja Neringa Vaitkutė, pasakos nebūtinai turi būti malonios ir šiltos. Jose nutinka blogų, baisių ir skausmingų dalykų. Ši apžvalga skirta išnagrinėti įvairias pernykštes tendencijas ir knygas, kurios atspindi platų pasakų pasaulį, skirtą vaikams.
Naujos tendencijos
Viena ryškiausių tendencijų - tai, kad pasakas kuria patys vaikai. Tokios knygos kaip "Lietuvos vaikų pasakos" ir Liucijos Apanavičiūtės "Pasakų vaivorykštė" ištrina ribą tarp literatūros vaikams ir vaikų literatūros. Taip pat vis dažniau pasakas kuria knygų iliustruotojai, mamos ir močiutės, dedikuodamos jas savo vaikams ir vaikaičiams.
Pažintinės pasakos
Šio pobūdžio pasakų pernai išleista bene daugiausia. Tokios pasakos turi du tikslus: estetinį ir praktinį - pažintinį. Trys praeitų metų knygos skirtos gamtos temai. Leonardo Gutausko "Senojo bokšto gyventojai" išsiskiria profesionalumu, žodžio ir minties kultūra, aiškumu, vizualumu, tradiciškai paties autoriaus pieštomis iliustracijomis, papildančiomis ir praturtinančiomis siužeto semantiką. Pasakojimas aiškus, nuoseklus, nuo pirmųjų puslapių vaikui paaiškinama, kas bus pasakotojas, apie ką bus pasakojama, t. y. ko galima iš knygos tikėtis. Vis dėlto šįkart knyga, vertinant ją ne kaip pažintinę, o kaip pažintinių pasakų knygą, pasirodė dirbtinoka ir labai priminė Petro Palilionio knygą "Kelionė į autorių šalį".
Ne tik Gutauskas, bet ir Selemonas Paltanavičius kasmet savo knygomis vaikams ir suaugusiesiems siunčia gamtos žinutes, o pernai ta žinutė įgijo gražių laiškų pavidalą. Knygoje "Labas, kaip gyveni?" patys gyvūnėliai ir paukščiai - lapinas, kiškis, ežys, balandis Burklys - rašo miesto vaikui laiškus apie savo gyvenimą, kasdienybę, tiesiog primena jam apie save. Taip pat vizualiai graži ir ekologinei temai skirta Vakarės Aleksandravičiūtės knyga "Gugeliukai", kurioje įtaigiai pasakojama apie miško gyventojus Gugeliukus - žavius, aiškų pavidalą turinčius žmogeliukus, kurių natūraliam gyvenimui miške pamažu ima trukdyti neleistina, neekologiška žmonių veikla. Pasaka gražiai iliustruota, jos fotografijos ne tik padeda kurti pasakišką atmosferą, bet ir atskleidžia gamtos, miško grožį.
Pasakos apie keliones ir miestus
Įdomios pasirodė pasakos, skirtos vaikams supažindinti su įvairiais miestais, valstybėmis, pačiu keliavimu. Akivaizdu, kad rašant knygą svarbiausia buvo pažintinė funkcija, tačiau autorei pavyko sukurti tikrai dinamišką, skaitytoją įtraukiantį pasakojimą ir sudominti tokiais, atrodo, banaliais dalykais kaip pinigų pervedimas, jausena skrendant lėktuvu arba kas nutinka pametus užsienyje pasą. Panašiai kaip Sakalauskaitės pelytė po pasaulį keliauja ir šuniukas Vincas iš Brigitos Jovaišienės "Šuniuko Vinco kelionės aplink pasaulį". Teksto autorė prisipažįsta labai mėgstanti keliauti ir, kaip rodo šuniuko Vinco nuotykiai, norėjo pasidalyti savo kelionių įspūdžiais su vaikais. Šiek tiek panaši ir Ulos Šimulynaitės knyga "Kotonai Paryžiuje". Imdama ją į rankas, daug tikėjausi - labai gražiai išleista, įdomūs veikėjai, fantastiškos iliustracijos, sudaryta remiantis geriausiais šiuolaikinės vaikų literatūros leidybos pavyzdžiais: pateikti priedai, kuriuose ir vėjo kryptys, ir Paryžiaus žemėlapis. Vis dėlto tekstas lūkesčių iki galo nepateisino: siužetas ir kuriamos situacijos yra dirbtinoki, akivaizdžiai nusveria pažintinis tikslas - supažindinti vaiką su Paryžiumi, su įvairiais šio miesto objektais. Nemanau, kad vaikui, ypač mažam, tokie svarbūs prancūziški įvairių vietų ir pastatų, netgi tokių įprastų kaip Eifelio bokštas, pavadinimai, kurie taip pat gerokai išbalansuoja tekstą.
Taip pat skaitykite: "Blogi vaikai keliauja į pragarą": Kerštas ir moralė
Pasakos apie etiketo mokymą
Tematika labai išsiskyrė šiųmetė Danguolės Kandrotienės knyga "Šaukšto Šmaukšto Stalo akademija". Šįkart ji gerokai solidesnė nei 2009 m. išleista pasaka apie blusą Izabelę tiek išorės, tiek turinio požiūriu. Šios sunkiai nusakomo žanro knygos tikslas - supažindinti vaikus su gražaus valgymo tradicija, įrankių atsiradimo istorija. Knygos tekstai, vadinami „paskaitomis“, žanro požiūriu labai nevienodi - nuo visiškai pažintinio turinio pasakojimų iki pasakų („Pasaka apie Pietų sukilimą“), kuriose kaip savarankiški personažai veikia stalo įrankiai - jie kalbasi, išdykauja, laikosi savojo pasaulio taisyklių, netgi surengia Pietų sukilimą. Man, suaugusiajai, ko gero, labiausiai patiko dešimt humoro kupinų svečių apibūdinimų. Pavyzdžiui, papūgos - tai tokie gyvūnai, kurie mažai valgo, nes laikosi dietos, nemėgsta bulvių, duonos, ryžių, majonezo ir vieninteliai iš visų prie stalo kalbasi telefonu.
Fantasy žanro paieškos
Šiai grupei priskirčiau tris gerokai labiau išplėtoto siužeto kūrinius. Tai Nijolės Kepenienės "Su saulės vėju: tarp Fobo ir Deimo" bei dviejų debiutuojančių autorių knygos - Jurgitos Šimkuvienės "Saulės užtemimas" ir Vito Katiliaus "Arčis, policijos šuo K9". Abi pirmosios knygos daro dvilypį įspūdį. Viena vertus, džiugina autorių užmojis sukurti didelės apimties literatūrinę pasaką ir kai kurie rezultatai: gana įtaigūs veikėjai, veiksmo dinamika, kuriama katastrofinių nuojautų kupina atmosfera. Kita vertus, abi knygos smarkiai kritikuotinos dėl stiliaus ir iš esmės nesutvarkytos kalbos. Jurgitos Šimkuvienės "Saulės užtemime" įvairiausių klaidų tiesiog apstu, esama vienas kitam prieštaraujančių teiginių (vienur sakoma, kad mėnuliečiai nekenčia dainų, šokių ir sporto, kitur jau jie visu tuo domisi) ar deklaratyvių minčių. Dėl to ypač apmaudu, nes pats knygos siužetas tikrai įdomus. Veiksmas nukeliamas į trečiojo tūkstantmečio pabaigą, 2998 metus. Veiksmo vieta kinta - tai Barselona, tai Rusija ar Amerika. Kuriama intriga, įtampa pamažu didėja atskleidžiant, kaip tarsi kokie imigrantai tarp žmonių apsigyvena blogieji mėnulio gyventojai. Jie labai aukšto intelekto, dėl to atsiduria visuose svarbiausiuose postuose ir pamažu užvaldo visą Žemę, tačiau visiškai nesidomi kultūra. Iš mėnulio jo gyventojai atsiunčia saulę uždengiantį debesį, kuriam užslinkus žmonėms belieka slėptis požemyje. Juos gelbsti pasakoje imantys savarankiškai veikti mobilieji telefonai - jie aukojasi dėl žmonių. Būtent mobiliųjų telefonų kovos už žmones aspektas man pasirodė pats pasakiškiausias ir įdomiausias. Knyga, kaip sakiau, antiutopinė, be laimingos pabaigos. Tiesa, dalinę kovą mobilieji telefonai laimi, bet knygos pabaigoje, panašiai kaip Päro Lagerkvisto "Nykštuke", yra aiški nuoroda, kad visa gali pasikartoti… (Beje, knygoje yra nuorodų į Aldouso Huxley’io romaną apie naują tobulą pasaulį.) Akivaizdu, kad autorė turi įdomių idėjų, kurios romane nėra išplėtotos ir ateityje galėtų tapti akstinu naujiems, įdomiems siužetams kurti. Tarkim, originaliai knygoje atskleisti tėvų ir vaikų santykių momentai: „Kai gimdavo vaikas, jie į naują aparatą įdėdavo vaiko plauką. Po kiek laiko pagal telefono elgesį to vaiko tėvai galėdavo matyti, koks jų vaikas bus ir kaip reikės geriau jį auklėti“ (p. 11).
Tikrai ne be trūkumų ir Nijolės Kepenienės "Su saulės vėju: tarp Fobo ir Deimo". Knygoje daug netikslumų (pavyzdžiui, 74 puslapyje teigiama, kad nuotykis yra jausmas). Neįmanoma įsivaizduoti, kad trylikametė apie mamą kalbėtų tokiais žodžiais: „Mano balandėle, būdama šalia tavęs, augdama saugi, nestokojanti nieko, nesijaučiau mylima. Tavo meilė, mano šviesioji vyšnios šakele, buvo per didelė, kad ją suprasčiau.“ Skaitę Kepenienę anksčiau, tikrai atpažins jos knygose pasikartojusius dalykus (ragana ar raganius, avarija ar nelaimingas atsitikimas ir pan.). Šios knygos struktūra atitiktų tradicinį fantasy modelį: realybė-fantastinė, antrinė, tikrovė-realybė. Vaizduojama nuo blogų, primityvių, pagal savo gyvenimo modelį vaiką formuojančių tėvų (kiek galima naudoti šį aspektą?) kenčianti paauglė, kuri susižeidžia ir iš raganiaus sužino, kad išgyti galėtų nuvykusi į Fobo planetą. Drakonu drauge su klasės draugu ir pačiu raganiumi ji nuskrenda į Fobo, o vėliau - ir į Deimo planetą. Kelionių tikslas - atskleisti mergaitei du galimus gyvenimo modelius: gyvenimą vadovaujantis vien protu ir ignoruojant kultūrą, muziką, jausmus, meilę (tai Fobo planetoje netgi draudžiama) ir, atvirkščiai, gyvenimą (Deimo planeta), kur vyrauja tik menas ir menininkai, tačiau niekam nerūpi išravėti prižėlusių piktžolių… Knygoje daug įdomių idėjų, aktuali jos problematika, justi susirūpinimas ekologija, bet sukurta meninė realybė tikrai kelia daug abejonių.
Sunkokai su aptartomis knygomis dera savita ir dinamiška Vito Katiliaus nuotykių knyga "Arčis, policijos šuo K9". Manau, ji turėtų labai patikti nuotykius mėgstantiems paaugliams berniukams. Tai gera naujiena, nes tipiškai berniukiškų knygų pernai beveik nebuvo. Knygoje senas policijos šuo pasakoja per visą savo gyvenimą patirtus nuotykius, tačiau šie jo prisiminimai yra sudabartinami: jis išsiunčiamas į misiją ir, trokšdamas ją įvykdyti, patiria begalę neįtikėtinų nuotykių. Kad ir kaip liūdna būtų apibendrinti šį poskyrį, reikia pažymėti, kad kol kas tikrų fantasy kūrinių, kokių gausu skandinavų, amerikiečių literatūroje, fantasy, kuriuose kuriamas įtaigus mitinis antrinis pasaulis, deja, neturime.
Knygos patiems mažiausiems
Pernai išleista tikrai nemažai gražių (dera tekstas ir iliustracijos, vienas kitą papildo) ir kūrybingai parašytų knygelių patiems mažiausiems skaitytojams. Pirmiausia čia minėtina Linos Žutautės knyga "Kakė Makė ir Netvarkos nykštukas". Knygos autorė - viena įdomiausių vaikų knygų iliustruotojų. Ne viename interviu Žutautė atsiskleidė kaip tikra žodžio virtuozė, žaidžianti žodžiu, įtaigiai kalbanti ir labai gerai jaučianti vaiką. Todėl tai, kad ji ėmėsi rašyti, man nebuvo jokia naujiena. "Kakėje Makėje ir Netvarkos nykštuke" subtiliai atskleidžiami kasdieniai vaiko žaidimai, iš kurių suaugusieji sprendžia apie savo atžalos „gabumus“: jei stato smėlio bobas - bus skulptorė, važiuoja dviračiu - bus įžymi dviratininkė ir pan. Taip mažoji Kakė „tampa“ kepėja, dviratininke, skulptore ir architekte. Pagrindinė knygos siužeto ašis - pasakojimas apie paslaptingąjį Netvarkos nykštuką, imantį ir surenkantį visus po kambarį vaiko išmėtytus daiktus… Beje, sugebėta gražiai pasišaipyti ir iš savęs, pamokslauti linkusių tėvelių, į kurių išmėtytus daiktus paskutinėje knygos iliustracijoje nukreipęs žvilgsnį nykštukas… Tiesa, pats veikėjas nykštukas man pasirodė gerokai pabodęs.
Taip pat skaitykite: Saugus kiaušinių vartojimas
Rolando Bilinsko "Svečiuose pas Murklį" - nepretenzinga paveikslų knyga. Pagrindinis jos veikėjas katinas Murklys sulaukia svečių, kurie, kaip ir pridera tikriems svečiams, vaišinasi, bendrauja, žaidžia. Labai pasigedau prieš kelerius metus pasakose taip populiarios nonsenso stilistikos. Pernai ją sėkmingai pasitelkė tarytum beprasmiškai vienos raidės žodžiais žaisdama Ieva Babilaitė gražiai iliustruotoje knygoje "Čiauškančios raidės". Tiesa, sunku nusakyti tikrąjį šio kūrinio žanrą - eilėraštukai, miniatiūros? Pavyzdžiui: „Filosofuodami fazanai fleitomis fechtavosi. Rasos Joni knyga "Žvaigždėtasis Arkliukas ir Meškiukas Panda" taip pat skirta patiems mažiausiems. Autorė - ir dailininkė, ir rašytoja. Pasakojama apie didžiulę Žydrojo Arkliuko ir Meškiuko meilę, jų gyvenimą drauge, jų kasdienybę įvairiais metų laikais, bendravimą su draugais ir net meilės laiškus su raudonomis širdutėmis, su karščiausios meilės prisipažinimais. Knygoje atskleidžiami ir skausmingi žvėriukų išsiskyrimai pavargus nuo gyvenimo drauge, ir džiugūs sugrįžimai. Visai kaip šeimoje. Nepalieka abejonė - ką norima vaikui pasakyti rašant apie vienos lyties žvėrelių gyvenimą drauge, jų meilę ir pan.? Ar tai ne naujosios lyčių programos vaizdinė medžiaga?
Akivaizdžiai į kiek vyresnius vaikus orientuotos Urtės Uliūnės pasakos "Kitokia svirplelio diena". Tai antroji prieš kelerius metus sėkmingai debiutavusios rašytojos knyga, kuri vėl skaitytoją nukelia į paslaptingą ir gražų mažiausių, kartais nelengvai pastebimų ir mylimų vabzdžiukų ir gyvūnėlių pasaulį. Nesunkiai atpažįstami ir atkoduojami alegoriniai pasakojimai pliekte pliekia šiuolaikinės visuomenės negeroves: sudaiktėjimą, pasipūtimą, emigraciją, vagystes, klaidingai suvoktą konkurencingumą, kai trūks plyš stengiamasi ką nors padaryti „geriau nei pas kitus“, o į gimtadienius atvykstama anksčiau nei kviečiama, šeimininkams dar tinkamai nepasirengus, ar, atvirkščiai, vėluojama ir taip sureikšminama savo persona. Veikėjai savo mylimų tėvelių pavadinami Džordžijais serialų personažų garbei. Pasakose visuomenė pamatoma tarsi kreivame veidrodyje, parodomas net veikėjo blogėjimo mechanizmas, dinamika. Tarkim, vos tik uodui pavyksta apgauti kartą, jis ima apgaudinėti be atvangos („Apgavikas Priscilas“), o širšę vogti paskatina kolekcininkės aistra („Širšė kolekcininkė“). Vis dėlto žvelgiant į knygos visumą silpnesni pasirodė tie kūrinių siužetai, kurie tarytum priklijuojami prie iš anksto žinomos autorės idėjos, nuostatos. Atvirkščiai, įtaigesnės yra pasakos, kuriose ko nors teigimas nėra toks aiškus.
Kęstučio Kasparavičiaus kūryba
Pernai net dviem pasakų knygomis pradžiugino Kęstutis Kasparavičius: „Baltos lankos“ išleido jo "Meškelionę", o „Nieko rimto“ - "Mažąją Žiemą". Kuri iš šių knygų man patiko labiau? Iš tiesų labai patiko abi, tik kitaip. "Meškelionėje" (gražus sudurtinis žodis, skambantis kaip svajonė, vilionė, teplionė ir keliantis papildomų asociacijų) meškinų šeimyna ruošiasi Kalėdoms. Jie drauge nusprendžia aplankyti po planetą išsibarsčiusius savo giminaičius. Sklendžia dangaus platybėmis, kur skrajoja meškinų angelai, susitinka baltuosius lokius, kurie irgi kepa pyragus ir savaip rengiasi Kalėdoms. Pakeliui meškinai užsuka į Didžiosios Lokės žvaigždyną, pabendrauja su Himalajų lokiais, Koalų šeimyna. Labai kūrybingas siužetas. "Mažoji Žiema" atskleidė autoriaus gebėjimą keistis. Trumpos pasakėlės apie mažus dalykėlius primena Kvailas istorijas, tačiau čia ne tik tekstuose, bet ir, svarbiausia, iliustracijose galima įžvelgti naujų tendencijų: nuo Kasparavičiui būdingo preciziško daiktų ar gyvūnų vaizdavimo pamažu pereinama prie plačios peizažinės perspektyvos - matyti banguojanti jūra, tolimas horizontas.
Kitos įdomios knygos
David Walliams parašė knygą "Blogas tėtis", tai labai pašėlęs ir juokingas pasakojimas apie berniuką, kuris ėjo lenktynių su visų didžiausiais blogiukais.
Emocijų knygos vaikams - tai puikus būdas padėti mažiesiems suprasti ir įvardyti savo jausmus. Viena tokių knygų yra Cristinos Nunez Pereiros ir Rafaelio R. Valcarcelio "Pasakyk, ką jauti". Knygos tikslas - padėti vaikams pažinti savo emocijas. Kalbėti apie jausmus vaikams gali būti sudėtinga, nes jie ne visada žino, kaip juos išreikšti ar pavadinti. Knyga kviečia leistis į kelionę po nepaprastai spalvingą ir įdomų jausmų pasaulį. Ši knyga - tai rinkinys, kuriame kiekvienai emocijai iliustracijas sukūrė skirtingi dailininkai. Tai suteikia knygai unikalumo ir padeda vaikams geriau suprasti skirtingų emocijų niuansus.
Taip pat skaitykite: Kodėl svarbūs kraujo tyrimai nėštumo metu?
Janet Lansbury knygoje „Blogų vaikų nebūna. Drausminti mažylius ne gėda" - patys populiariausi ir skaitomiausi jos straipsniai apie mažylių elgesį ir pagarbios tėvystės principus, turinčius teigiamos įtakos ir tėvams, ir vaikams. Apžvelgiamos tokios temos kaip bausmės, bendradarbiavimas, ribų nustatymas ir bandymas jas peržengti, pykčio priepuoliai, mušimas ir daugybė kitų. Taip pat pateikiama praktinių patarimų tėvams, susiduriantiems su natūralios raidos nulemtu mažylių noru peržengti ribas, taip išbandant tėvų meilę ir kantrybę.
Eglė Zakaraitė-Kijevič savo darbuose gilinasi į vidinio pasaulio dėsnius, traumos gijimą ir sąmoningų santykių kūrimą. Eglės tekstai įkvepia pažvelgti į save su gilesniu supratimu, drąsiai eiti asmeninio augimo keliu ir atrasti vidinę harmoniją.
Pasakos ir vaikystės pasaulėžiūra
Vaikystėje perskaitytos knygos formuoja pasaulėžiūrą. Knygos skaitymas - tai kelias į didesnį ir šviesesnį pasaulį, kupiną ryškiausių spalvų, tai kelionė į svajonių pasaulį, kurį susikuri taip, kaip tu nori. Pirmoji vaikystės perskaityta knyga „Gražiausios lietuvių pasakos“ išmokė atskirti gerą nuo blogo, tuo pačiu pamokant, kad už gerą yra atlyginama geru, o už blogą - blogu. Pasakos padėjo nukeliauti į gražų pasaulį, kuriame vien tik gėris, kur princai ir princesės gyvena amžinai laimingai, arba gyvūnai prakalba ir tampa geriausiu žmogaus draugu.
Pasakų svarba psichologinei raidai
Bruno Bettelheimas savo knygoje „Kodėl mums reikia stebuklo. Pasakų reikšmė ir svarba“ nagrinėja pasakų svarbą vaikų psichologinei raidai. Knygos tikslas - parodyti, kodėl pasakos vaikams yra tokios reikšmingos ir padeda jiems įveikti kylančius psichologinius sunkumus bei integruoti savo asmenybę. Akcentuojamas taikomasis jos pobūdis: „Šia knyga siekiama padėti suaugusiems, o ypač tiems, kurie rūpinasi vaikais, geriau suprasti pasakų svarbą“. Bettelheimas teigia, kad pasakos teikia daugiau pasitenkinimo nei visa kita vaikų literatura. Jis teigia, kad nedera sekti pasakų, norint pamokyti, pasakos sekėjo tikslas turi būti suteikti vaikui malonumą, jį pradžiuginti. Nurodo, kad suaugusysis turėtų būti atidus vaikui ir parinkti tokias pasakas, kurios tinkamiausios atitinkamam raidos tarpsniui ir psichologinėms problemoms, su kuriomis vaikas susiduria. Tačiau nereikėtų tėvams nuspręsti, kuri pasaka vaikui turi būti svarbiausia, neprimesti jos. Jei pasaka vaiko nepatraukia, geriau kitą vakarą sekti kitą. O jei pasaka vaikui bus svarbi, jis prašys ją sekti vis iš naujo.