Prasidedant naujiems mokslo metams, tėvai dažnai susimąsto, kaip geriausiai bendrauti su savo vaikais. Šiame straipsnyje pateikiami patarimai ir įžvalgos, kaip suprasti vaiko elgesį, spręsti tarpusavio santykių problemas ir sukurti tvirtą, meile ir pagarba grįstą ryšį.
Rutina ir atsakomybė
Kiekvienas tėvas nori, kad jo vaikui sektųsi mokslai. Labai svarbu, kad vaikas išmoktų mokytis. Į šį procesą reikia įdėti labai daug jautrumo ir supratimo. Kiekvienas vaikas turi priprasti prie tam tikros rutinos - grįžta iš mokyklos, pavalgo, eina ruošti namų darbų. Vaikas turi žinoti, kokia yra jo darbotvarkė. Labai svarbu, kad visame mokslo ir rutinos įdiegimo procese dalyvautų pats vaikas. Jis turi prisidėti prie tam tikrų taisyklių kūrimo. Kai vaikas pats sprendžia, jis gali prisiimti daugiau atsakomybės už šiuos sprendimus, nes pats prisideda prie taisyklių kūrimo. Vaikas lengviau prisitaiko prie situacijos ir lengviau pripranta prie kasdienių darbų, kartu jam būna lengviau realizuoti save.
Vaikystės svarba
Pasitaiko daug situacijų, kai tėvai būna tiek susirūpinę savo atžalos mokslo pasiekimais, tiek įsijautę į šį procesą, kad pamiršta patį vaiką, jo jausmus, norus ir interesus. Atrodo, kad jo gyvenime lieka tik pamokų ruošimas. Tad mokslas jūsų atžalai tampa siaubingu baubu. Tad kiek turi būti „vaikystės“ ir pramogų besimokančio vaiko gyvenime? Dažnai tenka susidurti su situacijomis, kai tėvai tiek įsijaučia į „taisyklių kūrėjų“ vaidmenį, kad pamiršta vaiką, jo norus ir vaikišką gyvenimą.
Santykiai su bendraklasiais
Dažnai tėvai bando nuspręsti už vaiką, su kuo jam derėtų bendrauti. Vaikai mokosi kurti santykius. Su bendraamžiais santykius kurti jie pradeda darželyje, vėliau - mokykloje. Kartais tai sekasi sunkiau, kartais - lengviau. Negalima sakyti, jog santykiai turi būti kažkokie, kaskart jie susiformuoja daugiau ar mažiau autentiški. Ir čia negali būti didelės kontrolės - „su tuo bendrauk, o su tuo - ne“. Tokia kontrolė - blogas sprendimas, iš vaiko vėl atimama galimybė pačiam spręsti ir pajusti tą žmogiškąjį ryšį ir išmokti pačiam atsirinkti. Svarbu, kad vaikai visuomet galėtų pasikonsultuoti su tėvais, pasitarti dėl įvairių bendravimo situacijų. Būna, jog vaikas nežino, kaip elgtis - draugas gali juo manipuliuoti ir panašiai. Draudimai neleisti bendrauti tikrai nėra sprendimai tokioje situacijoje.
"Sunkūs vaikai": etiketės žala
Nėra „sunkių vaikų“. Etiketės niekada neduoda nieko gero. Prisiminkite, kad pagrindiniai vaiko pamatai yra namai, namų aplinka. Tėvai padeda tą vaiko pamatą, nuo tėvų labai daug kas priklauso. Labai svarbu, kad tėvai sukurtų tinkamą atmosferą namuose, kur vaikas jaustųsi suprastas, priimtas ir saugus. Kurdami teisingą vaiko pamatą, tėvai kuria ir tam tikrą vaiko elgesio modelį išorinėje aplinkoje. Žinoma, nesėkmės gali būti susijusios su tam tikrais sunkumais ką nors išmokti ar susikaupti. Svarbu, kad tėvai į tai reaguotų jautriai, kad jie priimtų vaiko sunkumus ir jo nesmerktų. Tėvai dažnai daro klaidą - jie tiki, kad vaikas turi viską daryti būtent taip, kaip pasakyta, o jeigu nepavyksta, tada vaikui atsiranda didelė įtampa, kad jis neatitinka lūkesčių. Tėvai turi daug labiau suprasti vaiką, jo būsenas, jausmus ir emocijas.
Taip pat skaitykite: Neverbaliniai bendravimo įgūdžiai su vaikais
Vaikų nesutarimai: pavydas ir konkurencija
Viena pagrindinių vaikų nesutarimų priežasčių yra vaikų pavydas ir konkurencija dėl tėvų dėmesio. Kova dėl tėvų dėmesio atsiranda dar iki kito vaiko šeimoje gimimo. Maži vaikai labai skausmingai reaguoja, kai jų mama užkalbina ar priglaudžia kitą - draugų ar kaimynų - vaiką. Ikimokyklinio amžiaus vaikas nenori dalintis savo tėvų rūpesčiu su kitais. Kiekvieną kartą, kai jis nubaudžiamas ar subaramas, arba kai kitas vaikas jo akivaizdoje pagiriamas, jis ar ji jaučia didelį nerimą.
Kai šeimoje atsiranda antras vaikas, pirmagimis gali pagalvoti, kad buvo nepakankamai geras, paklusnus, pareigingas ir pan., todėl tėveliai rado kitą, geresnį. Pirmagimio pasaulyje tai, kad tėvai daug dėmesio skiria naujagimiui yra ne natūralus ir logiškas reiškinys, o įrodymas, kad jaunesnis vaikas yra „geresnis” - štai dėl ko jam skiriama tiek daug laiko. Galima tik įsivaizduoti, kaip nelengva yra pirmagimiui ir kokius jausmus jis ar ji jaučia.
Gimimo eiliškumas ir jo įtaka
Vienas pirmųjų apie brolių ir seserų tarpusavio santykius dar XX amžiaus pradžioje pradėjo kalbėti austrų psichoterapeutas A. Adleris. Savo teorijoje Adleris teigė, kad vaikų gimimo eiliškumas reikšmingai veikia vaiko patirtį jam augant. Pagal Adlerį, pirmagimiai patiria dvi būsenas. Iš pradžių jie jaučia visišką ir „neišdalintą” savo tėvų meilę ir rūpestį. Vėliau, gimus antram vaikui, pirmagimis netenka savo „sosto”. Staiga jis turi dalintis tėvų meile su jaunėliu. Konkurencija tarp vaikų atsiranda, kai vyresnis vaikas bando „atsikovoti” mamos dėmesį.
Šios kovos baigtis gali būti skirtinga. Labai dažnai motina priverčia vyresnį vaiką paklusti ir gražiai elgtis su jaunėliu. Šis priverstinis paklusnumas lemia bendravimą tarp mamos ir vyresnio vaiko. Kitas santykių variantas, kurį nurodė Adleris, susiformuoja, kuomet pirmasis vaikas pradeda tapatintis su tėčiu ir susidraugauja su juo, taip kompensuodamas mamos dėmesio sumažėjimą.
Adleris manė, kad yra didesnė rizika, jog pirmagimiiai dėl sosto praradimo turės elgesio sunkumų. Labiausiai tikėtinomis problemomis Adleris įvardino nesaugumo jausmą ir agresyvumą, kurie pasireiškia bendraujant su jaunesniu broliu ar sese. Tačiau autorius taip pat pažymėjo, kad tokių problemų įmanoma išvengti, jeigu skatinsime vaiko saugumo jausmo formavimąsi nuo pat ankstyvo amžiaus, o artėjant antro vaiko gimimui, tinkamai ruošime pirmagimį šiam svarbiam įvykiui ir būsimiems pokyčiams. Kai vaikas jaučiasi saugus dėl tėvų meilės jam, jis ar ji perima globėjo poziciją gimus jaunėliui, todėl padeda tėvams rūpintis ir prižiūrėti mažąją sesutę ar broliuką.
Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės globos namuose
Antro vaiko šeimoje padėtis yra visiškai kitokia, nei pirmagimio. Visų pirma jis niekada nepatirs, ką reiškia būti vieninteliu vaiku ir turėti visą tėvų meilę bei rūpestį vien tik sau. Dėl šių aplinkybių Adleris manė, kad antras vaikas šeimoje nuo pat ankstyvo amžiaus išmoksta bendradarbiauti. Stebėdamas vyriausią vaiką ir jo bendravimą su tėvais, antrasis vaikas perpranta bendrus tėvų lūkesčius vaikams ir tam tikrus standartus. Šie standartai dažai formuoja tokius bruožus kaip polinkis rungtyniauti ir ambicingumas. Adleris teigia, kad antri vaikai taip pat netenka „sosto”, kai gimsta trečias ir vėlesni vaikai, tačiau ši patirtis nėra tokia traumuojanti, kaip pirmagimio atveju, kadangi atsiradę šeimoje vėliau vaikai nežino, kas yra būti vieninteliais.
Jauniausi vaikai niekada nepatiria, ką reiškia netekti „sosto”. Dėl savo padėties gimimo eilėje jauniausi vaikai yra „amžini” mažiukai, ir todėl dažnai būna lepinami. Jauniausių vaikų prisitaikymas gali skirtis. Viena vertus, dėl to, kad ateina į šeimą kur jau yra keli vaikai, jie priversti konkuruoti ir vytis vyresniuosius - taip susiformuoja sąlygos aukštesniems pasiekimams. Kitą vertus, pernelyg lepinami jie linkę netinkamai elgtis, yra nesavarankiški, kenčia nuo menkavertiškumo jausmo.
Adleris taip pat aptarė ir vienintelio vaiko situaciją. Jis manė, kad, neturėdamas brolių ar seserų, vaikas pradeda rungtyniauti su tėčiu, nes vieninteliai vaikai pernelyg prisiriša prie motinų ir siekia atskirti tėčius nuo šeimos sistemos. Vieninteliai vaikai dažnai nori būti dėmesio centre ir mano, kad turi į tai teisę.
Nors daugiausiai dėmesio savo teorijoje Adleris skyrė gimimo eiliškumui, jis taip pat nurodė keletą veiksnių, kurie gali pakoreguoti eiliškumo įtaką. Jis teigė, kad didelis amžiaus skirtumas tarp vaikų suteikia galimybes kiekvienam vaikui patirti, ką reiškia būti vieninteliu šeimoje. Adleris taip pat nurodė, kad lyčių skirtumai gali paveikti vaikų prisitaikymą. Vienintelis berniukas šeimoje, augantis tarp keleto sesių, gali pasijusti vienišas arba labai išsiskiriantis aplinkoje, kur yra daugiausiai moterų. Taip pat ir mergaitei, augančiai tarp berniukų, gali išsivystyti nesaugumo ir bejėgiškumo jausmas. Tokia mergaitė gali tapti arba pernelyg moteriška, arba priešingai - perimti vyrišką elgesio būdą.
Tėvų elgesio skirtumai su vaikais
Daugelis mokslininkų nustatė, kad pirmagimiai gauna daugiau dėmesio ir rūpesčio kūdikystėje ir iki 3 metų amžiaus, nei vėliau šeimos susilaukti vaikai. Šie skirtumai ypač ryškūs, kai tarp vaikų yra 18-30 mėnesių skirtumas. Antram ir vėlesniems vaikams rodoma mažiau dėmesio (tačiau tai nereiškia, kad nepakankamai), nei tuo pačiu amžiaus periodu buvo suteikiama pirmagimiui.
Taip pat skaitykite: Pagalba šeimai auginant neįgalų vaiką
Taip pat nustatyta, kad pirmagimių tėvai reiškia daugiau pozityvių emocijų ir dažniau reaguoja į tokias emocijas, nei tėvai, susilaukę antro vaiko. Skirtumai tarp to, kaip tėvai rūpinasi savo pirmagimiais ir vėlesniais vaikais, dažniau pastebimi tarp mamų, nei tarp tėčių. Tikriausiai tai galima paaiškinti tuo, kad motinos daugiausiai praleidžia laiko su naujagimiais ir mažais vaikais, todėl jų elgesio pokyčiai geriausiai pastebimi. O štai tėčiai pradeda daugiau rūpintis vyresniu vaiku.
Kiti tyrėjai nustatė, kad tėvai skiria daugiau dėmesio pirmagimiais nei vėlesniems vaikams pirmaisiais 2 gyvenimo metais, tačiau su 3-4 metų amžiaus pirmagimiais elgiamasi ne taip šiltai ir rūpestingai, kaip su to paties amžiaus antru vaiku. Tai galėtų reikšti tik tai, kad antras vaikas šeimoje paprastai atsiranda, kuomet pirmagimiui sueina 3-4 metai. Natūralu, kad naujagimiui skiriama daugiau dėmesio, dėl to vyresnysis gauna jo mažiau.
Kaip gi reaguoja pirmagimiai į jiems skiriamo dėmesio sumažėjimą? Tikriausiai daugeliui teko stebėti, kaip vyresnis vaikas lyg „netyčia” pastumia ar kaip kitaip užgauna jaunesnį brolį ar sesę. Toks vyriausio vaiko elgesys, žinoma, susilaukia tėvų dėmesio. Tokiu būdu susiformuoja tarsi uždaras ydingo bendravimo ratas - pirmagimiai elgiasi netinkamai, taip priversdami tėvus atkreipti dėmesį, o tai tik dar labiau skatina vaikus elgtis netinkamai. Pastebėta, kad šios konfrontacijos dažniausiai vyksta, kai motina yra užsiėmusi jaunesniu vaiku ir labai retai, kai motina veika ką nors kita. Tokio bendravimo pasekmė gali būti, kad santykiuose tarp mamos ir vyriausio vaiko įsivyrauja draudimai ir barimai.
Situacija tampa dar sudėtingesnė, jeigu gimsta dvyniai. Prižiūrėti dvynius, be abejonės, reikia daugiau jėgų ir laiko, nei auginant vieną vaiką, taigi pirmagimiai gauna dar mažiau dėmesio. Be to, jau maždaug apie trečius gyvenimo metus dvyniai pradeda žaisti kartu, o pirmagimis lieka nuošalyje. Tai kartais skatina pirmojo vaiko konkurencijos jausmo suaktyvėjimą, nes jis gali jaustis atstumtas ne tik mamos, bet ir jaunesnių dvynukų. Tokiu būdu vyresnėliai tampa „sunkiais” vaikais.
Augdami jaunėliai irgi pradeda kovoti dėl tėvų dėmesio, taigi dėmesys vyresniems vaikams gali dar sumažėti. Atsiranda prielaidos susiformuoti aukščiau minėtam ydingo bendravimo ratui. Tyrimai rodo, kad šios tendencijos labiau būdingos berniukams nei mergaitėms.
Mokslininkai nustatė, kad bendraudamos su pirmagimiais motinos yra mažiau tolerantiškos ir palaikančios, o daugiau kontroliuojančios, reikalaujančios ir nenuoseklios, nei su jaunesniais vaikais. Ypač jeigu pirmas vaikas šeimoje yra dukra. Iš vyresnių vaikų tėvai tikisi daugiau. Taip pat buvo nustatyta, kad vyresniems vaikams pateikiami sudėtingesni paaiškinimai, iš jų laukiama aukštesnių pasiekimų, nei iš tokio paties amžiaus vėlesnių vaikų.
Atrodo, kad, gimus antram vaikui, pirmagimis tėvų akyse yra ne tik vyresnis, bet ir „didelis”, „suaugęs”. Tėvai dažnai pamiršta, kad jų „didelis“ vyresnėlis vis dar yra vaikas su jo ar jos amžiui būdingais raidos ypatumais. Taigi, antro vaiko gimimas keičia santykių tarp motinos ir pirmagimio pobūdį, dažnumą ir kontekstą. Vyresnis vaikas gauna mažiau teigiamo motinos dėmesio, ypač kai amžiaus skirtumas tarp vaikų yra nedidelis.
Kitas svarbus veiksnys - šeimos dydis. Vaikai didelėse šeimose, be abejonės, yra mylimi, tačiau dėl jų skaičiaus tėvai turi mažiau galimybių sutelkti dėmesį į vieną kurią nors atžalą, išskyrus tuos atvejus, kai tai tikrai yra neišvengiama, pavyzdžiui, kai vaikas yra labai mažas ar rimtai serga. Kuo didesnė šeima, tuo labiau vertinamas ir skatinamas paklusnumas bei disciplina. Tikimasi, kad jaunesni vaikai turi paklusti ir bendradarbiauti su tėvais ir vyresniais broliais bei seserimis. Didesnėse šeimose rungtyniavimas dažnai slopinamas, nes jis apsunkina disciplinos palaikymą.
Mokslininkai nustatė, kad kuo šeima yra didesnė, tuo labiau tėvai perima autokratinį auklėjimo būdą (kai reikalaujama besąlyginio paklusnumo ir tėvų sprendimai yra nediskutuotini). Didesnėse šeimose tėčiai aktyviau dalyvauja vaikų auginime, jie vaidina svarbų vaidmenį palaikant discipliną. Mažesnėse šeimose tėvai yra labiau linkę skatinti savo vaikų savarankiškumą, mažiau riboja jų veiksmus, dažniau leidžia vaikams patiems priimti sprendimus.
Taip pat tyrimai rodo, kad kuo didesnė šeima, tuo daugiau bausmių taiko tėvai ir dažniau atstumia savo vaikus, rečiau išreiškia vaikams meilę ir palaikymą. Vis dėl to reikia atkreipti dėmesį, kad, kalbant apie ryšius tarp šeimos dydžio ir tėvų santykių su vaikais, labai didelę įtaką turi tėvų išsilavinimas, profesija, šeimos socioekonominis statusas, jos sudėtis (tėvai gyvena kartu ar yra išsituokę).
Ką daryti, jei vaikas nelanko mokyklos ir turi kitų problemų?
Mokyklos mėnesiais nelankantys arba ten nueinantys ir problemas keliantys paaugliai, iš namų sprunkantys, narkotikus vartojantys vaikai - tokie atvejai patenka į „sunkaus jaunuolio“ apibrėžimo rėmus. Multidimensinės šeimos terapijos (MDFT) koordinatorė Vilniaus regione Roberta Avramenko ragina neskubėti kaltinto vaiko, nes toks jo elgesys įprastai yra pasekmė to, kas nutiko vaikystėje: „Gal jis patiria patyčias mokykloje, gal vaiko elgesį paveikė tėvų skyrybos arba tai, kad šie daug dirba ir tiesiog neranda laiko pabūti, pasikalbėti su jaunuoliu. Tėvai į mus kreipiasi, kai jau būna praradę viltį, nes viską išbandė, kad išspręstų problemas.“
Pats paauglystės laikotarpis jau yra sudėtingas. Bet specialistai dirba su tais paaugliais, kuriems tas sunkus laikotarpis yra dar sunkesnis. Pavyzdžiui, kai paauglys ilgą laiką nelanko mokyklos - keletą mėnesių ar net metus. Agresyviai elgiasi su mokytojais, namiškiais, turi daug administracinių nusižengimų. Taip pat jis linkęs provokuoti arba atvirkščiai būna užsidaręs namuose ir niekur neišeina. Jis neturi draugų. Taip pat gali būti tam tikras žalingas ekranų vartojimas. Daug sėdėjimo prie kompiuterio, po 8-9 val. per dieną. Arba vartojimas psichoaktyvių medžiagų, alkoholio. Bėgimas iš namų. Su tokiomis problemomis susiduriama dažniausiai. Įprastai tėvai į specialistus kreipiasi dėl to, kad vaikai nelanko mokyklos. Apie 90 proc. tokių atvejų, kai jaunuolis nelanko mokyklos arba į vieną kitą pamoką nueina, bet kai pasirodo, tai elgiasi agresyviai arba atvirkščiai, su niekuo nebendrauja, užsidaro savyje arba net vartoja draudžiamas medžiagas.
Socialinis ir finansinis sluoksnis yra labai skirtingas. Jaunuolių amžius - nuo 11 iki 17 metų. Daugiau turima berniukų. Dažniausia pasitaiko 14-mečiai berniukai, o mergaitės net ir jaunesnės, nes anksčiau bręsta. Ankstyvojoje paauglystėje susiduriama su aštriu bendravimu. Dažnu atveju kažkas šeimoje būna nutikę. Pavyzdžiui, tėvų skyrybos. Arba tėvai labai daug dirba, atsiranda naujas vaikas šeimoje. Tai sukelia paauglio reakciją, agresiją. Tėvai nuo vaikų atitolsta, o atstumtais pasijautę paaugliai renkasi kitą alternatyvą, pavyzdžiui, susiranda draugų, kurie didžiąją laiko dalį leidžia gatvėje. Ten vaikas mato nebūtinai tinkamo elgesio pavyzdžius. Prasideda problemos, kurios pamažu tik didėja. Galima tik pasidžiaugti, kad su vaiku atvykę tėvai dažnu atveju būna pasiruošę keistis ir keisti patį vaiką. Jie ateina nukreipti kitų specialistų, viską išbandę, tad tampama ta paskutine viltimi.
MDFT programa ypatinga tuo, kad yra dirbama per 4 dimensijas, sistemas. Su vaiku kaip atskiru vienetu, su tėvais kaip tėvais, su visa šeima ir su aplink esančia bendruomene. Dažniausiai, tai būna mokykla, tada kiti specialistai arba artimieji, kurie yra vaiko gyvenime ir daro labai teigiamą įtaką jam. Tikslas - pabrėžti, kad paauglys nėra visų jo problemų šaltinis. Jo elgesys - pasekmė to, kas nutiko gyvenime. Gal patyčios mokykloje, gal tėvų skyrybos. Vaikas nėra tik kažkokia problema, kurią reikia sutvarkyti ir įdėti į dėžutę. Tikslas, kad visos pusės pamatytų, kas iš tikrųjų vyksta. Bandoma ieškoti naujų komunikacijos kelių su jaunuoliu. Gal tėvai yra pavargę ir nemoka susiplanuoti laiko. Dažnai sprendimas būna kartu susėsti prie stalo vakarienei. Pasitaiko situacijų, kai visi būna tiek susipykę, kad nebenori būti kartu viename kambaryje.
Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS)
Vaikai, turintys aktyvumo ir dėmesio sutrikimą (ADS), dažnai yra vadinami “sunkiais” vaikais. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas (ADS) yra neurologinis raidos sutrikimas, kuriam būdinga sunkumai sukaupti dėmesį, impulsyvumas ir hiperaktyvumas. Šie sunkumai trukdo vaikui jo kasdieniniame gyvenime. Auginti vaiką su ADS yra iššūkis tėvams, nes sunkumų kyla ne tik namuose, bet taip pat tėvai dažnai susiduria su vaiko atstūmimu kitose aplinkose (pvz., ugdymo įstaigoje, laisvalaikio erdvėse). Svarbu prisiminti, kad visi vaikai turi savo unikalius gebėjimus, talentus, stiprybes ir išskirtinumus, tik vaikams, turintiems ADS, reikia daugiau pagalbos mokantis įveikti gyvenimo sunkumus ir atskleisti savo potencialą nei ADS neturintiems. Tėvams, auginantiems ADS turinčius vaikus, padedant atskleisti jų gabumus, svarbu orientuotis į pozityvius aspektus ir vengti kritikos išsakymo. Pavyzdžiui, dažnai vaikai su ADS turi labai greitą orientaciją ir išreikštą kūrybišką mąstymą, kas padeda jiems būti išradingiems ir kurti naujas, įdomias idėjas. Jie gali būti bendraujantys, aktyvūs, ekstravertiški bei intuityvūs. Šie vaikai gali nukreipti savo energiją į sportą arba kitaip nei kiti vaikai, t. y. savo būdu, atlikti įvairius dalykus.
Vaikų ADS turėtų būti vertinamas, kaip sąlyga, kuri turi įtakos vaiko vystymuisi. Todėl ypač svarbi tėvų ankstyva pagalba vaikui, kuri padėtų jam įgyti pasitikėjimo savimi. Vaikams su ADS mokykloje yra gausu stimuliacijų, kurios gali būti trukdančios ir iššaukiančios sunkumus. Kai vaikui mokymosi procese reiškiasi dėmesio sunkumai, atliekant užduotis gali atsirasti aplaidžios klaidos, nes jam sunku pastebėti detales bei sunku išlaikyti dėmesį visos pamokos metu. Taip pat šie vaikai gali vengti užduočių, kurioms reikia ilgesnio dėmesio sukaupimo. Dėl to gali susidaryti įspūdis, kad vaikas nesiklauso, nesidomi kas jam sakoma.
Kaip padėti vaikui su ADS mokykloje?
- Skaidykite informaciją.
- Leiskite daryti pertraukas.
- Koreguokite aplinką.
- Darykite patikslinimus.
- Dažniau teikite vaikui pozityvų grįžtamą ryšį.
Reiškiantis hiperaktyvumui, vaikas pamokoje gali dažnai muistytis ir nenusėdi vietoje, pavyzdžiui: judinti rankas ir kojas, sukinėtis. Taip pat šie vaikai savo elgesiu gali trukdyti kitiems, nes jiems yra sunku išbūti ramiai.
Kaip padėti vaikui su hiperaktyvumu?
- Stebėkite, kas blogina situaciją.
- Įtraukite fizinį aktyvumą.
- Jei yra galimybė, išlaikant taisykles suteikite galimybę fizinio aktyvumo pertraukėlei ir po to vėl grąžinkite vaiką prie užduoties.
- Aptarkite galimybę vaikui pajudėti klasėje netrukdant kitiems.
Reiškiantis impulsyvumui, vaikas gali dažnai sakyti dalykus neapgalvojęs, skubėti atsakinėti į klausimus bei daryti daug skubos klaidų. Šiems vaikams kyla sunkumų išlaukti savo eilės, todėl jie gali pertraukinėti kitus, komentuoti. Pasireiškiantis netinkamas elgesys yra susijęs su sunkumais numatyti elgesio pasekmes bei mokytis iš pasekmių, todėl kyla nepaklusnaus vaiko įvaizdis. Impulsyvumas yra susijęs su emocinėmis reakcijomis, kurios gali būti staigesnės ir stipresnės, kas apsunkina santykius su kitais vaikais.
Kaip padėti vaikui su impulsyvumu?
- Pastebėkite ir skatinkite tinkamą elgesį. Pagirkite, jei vaikui pavyko išlaukti savo eilės, jei užbaigė užduotį ar ilgiau ramiai išsėdėjo savo vietoje.
- Imkitės prevencijos.
tags: #bendravimas #su #sunkiais #vaikais