Neverbalinė kalba bendraujant su vaikais: supratimo ir įgūdžių ugdymas

Bendravimas yra neatsiejama mūsų kasdienio gyvenimo dalis. Nuo pat ryto iki vakaro mes nuolat bendraujame su kitais, norime to ar ne. Nors verbalinė kalba yra svarbi informacijos perdavimui, neverbalinė kalba, arba kūno kalba, atlieka gyvybiškai svarbų vaidmenį išreiškiant jausmus, mintis, požiūrius ir emocijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime neverbalinės kalbos svarbą bendraujant su vaikais, aptarsime, kaip ją suprasti ir ugdyti, bei pateiksime praktinių patarimų, kurie padės užmegzti tvirtesnį ryšį su vaikais.

Kūno kalbos reikšmė bendraujant

Verbalinė kalba vartojama informacijai perduoti, o kūno kalba išreiškia žmonių jausmus, mintis, požiūrius, tarpusavio santykius, patiriamas emocijas - pasitenkinimą, nepasitenkinimą, skausmą, simpatiją ar antipatiją kitam žmogui. Analizuojant kūno kalbą ypač svarbi veido išraiška, kūno sudėjimas, fizinis patrauklumas, judesiai ir gestai, netgi įvairūs aksesuarai - aukštakulniai bateliai, kaklaraiščiai, kosmetika, akiniai, skarelės, šukuosena, skrybėlė, kurie drauge sudėjus sudaro bendrą žmogaus išvaizdą ir siunčia vienokius ar kitokius signalus aplinkai.

Kūdikio neverbalinė kalba

Esama nuomonių, kad kūdikiai, ateidami į pasaulį, jau yra pasirengę socialinei sąveikai, prieš išmokdami kalbėti, savo jausmus geba išreikšti kūno kalba. Jie siunčia nesudėtingus to paties pobūdžio socialinius signalus, kaip ir bendraujantys suaugusieji. Tai garsas, judesys, žvilgsnis, šypsena. Yra dalykų, kuriuos galima išskaityti mažylio veidelyje: harmoniją, pasitenkinimą, nepasitenkinimą. Tik iš kito žmogaus reakcijų kūdikis mokosi atpažinti ir skirstyti šiuos signalus. Jei mama mėgdžioja jo kūno kalbą (verksmą, šypseną, nepasitenkinimo grimasą), mažylis gali tarsi veidrodyje stebėti save ir pats mėgdžioti motinos veido išraišką.

Akių kontaktas

Pirmosios visuomet prabunda kūdikio akys. Jos ima sekti judantį žmogų ar daiktą, tik paskui pasisuka galva ar visas kūnas. Iš apsiblaususių akių, į vidų nukreipto žvilgsnio, vangios reakcijos galima spręsti, kad vaikas mažai bendrauja, prastai jaučiasi arba tiesiog nuobodžiauja. Pavargęs žvilgsnis gali reikšti daug ką: „Jaučiuosi vienišas“, „Aš sotus“, „Man nuobodu“. Jei kūdikis sotus ar pavargęs, toks žvilgsnis reiškia: „Palik mane ramybėje!“ Jei jam nuobodu, pavargusios akys tarsi sako: „Padaryk, ką nors! Sudomink mane!“ Gyvas žvilgsnis, priešingai, liudija susidomėjimą ir norą veikti: „Man reikia draugijos, reikia jūsų! Žiovulys rodo, kad atėjo metas pakeisti veiklos pobūdį. Galima būtų užmigti, bet galima ir ko nors imtis.

Judesiai ir gestai

Savo gyvenimą kūdikiai pradeda judėjimu. Devynių mėnesių jie jau naudoja kelių rūšių gestus, kai ko nors siekia; ką nors rodo, kas patraukia jų dėmesį; pamojuoja atsisveikindami, imituodami valgymą, gėrimą ar miegojimą. Šis faktas mokslininkams yra įrodymas, kad vaikų kalba ir gestai vystosi beveik tuo pačiu metu. Kūdikio ranka, suspausta į kumštį, liudija pyktį, pasirengimą kovoti, įsiūtį, nepasitenkinimą pasauliu arba savimi. Jei kūdikis spardosi, lyg kažką stumdamas nuo savęs kojytėmis, jam, galimas daiktas, skauda pilvelį. Suglebusi, žemyn nukarusi ranka aiškiai sako: „Nenoriu nieko veikti, nenoriu žaisti, nenoriu bendrauti su aplinka.“ Toks judesys, būdingas dvejų trejų metų mažyliams, o kartais ir vyresniems vaikams, gali slėpti rūpestį ir poreikį pailsėti. Vaikų kūnas šalia esantiems žmonėms siunčia pranešimus. Jų agresijos signalai tokie pat kaip ir suaugusiųjų: tiesi stovėsena, pakelta galva. Žvilgsnis sutelktas, intensyvus, nukreiptas tiesiai į priešininką. Suraukti antakiai rodo, kad žmogus stengiasi susitelkti į savo nemalonumų priežastį, t. y. Kai vaikas prisidengia burną, tėvai gauna įspėjimą, kad vaikas meluoja. Tikėtina, kad šiuo gestu bus naudojamasi visą gyvenimą, tik pasikeis jo greitis.

Taip pat skaitykite: Iššūkiai ir galimybės globos namuose

Kaip suprasti neverbalinę kalbą

Norint suprasti neverbalinę kalbą, svarbu atkreipti dėmesį į šiuos aspektus:

• Veido išraiškos: Veidas yra pagrindinis emocijų rodiklis. Stebėkite vaiko veido išraiškas, tokias kaip šypsena, susiraukimas, nustebimas ar baimė.
• Kūno kalba: Kūno laikysena, gestai ir judesiai gali daug pasakyti apie vaiko jausmus ir ketinimus. Atkreipkite dėmesį į tai, ar vaikas yra atsipalaidavęs, įsitempęs, atviras ar uždaras.
• Balso tonas: Balso tonas taip pat gali atskleisti emocijas. Stebėkite, ar vaiko balsas yra ramus, neramus, džiaugsmingas ar liūdnas.
• Akių kontaktas: Akių kontaktas yra svarbus bendravimo elementas. Vaikai, kurie vengia akių kontakto, gali jaustis nejaukiai, droviai ar netgi meluoti.
• Asmeninė erdvė: Vaikai, kaip ir suaugusieji, turi asmeninę erdvę. Stebėkite, ar vaikas jaučiasi patogiai, kai esate arti jo, ar jis stengiasi atsitraukti.

Neverbalinės kalbos ugdymas

Neverbalinę kalbą galima ugdyti keliais būdais:

• Stebėkite vaikus: Atidžiai stebėkite vaikus ir bandykite suprasti jų neverbalinius signalus.
• Mokykite vaikus atpažinti emocijas: Padėkite vaikams atpažinti ir įvardyti emocijas, tiek savo, tiek kitų žmonių.
• Žaiskite vaidmenų žaidimus: Vaidmenų žaidimai gali padėti vaikams praktikuoti neverbalinę kalbą ir suprasti, kaip skirtingos emocijos išreiškiamos kūno kalba.
• Naudokite vizualines priemones: Vizualinės priemonės, tokios kaip paveikslėliai ar kortelės su emocijomis, gali padėti vaikams geriau suprasti neverbalinę kalbą.
• Būkite pavyzdžiu: Vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius. Būkite pavyzdžiu, tinkamai naudodami neverbalinę kalbą bendraudami su vaikais ir kitais žmonėmis.

Neverbalinė kalba ir autizmas

Statistiškai apie 25-35 proc. autistiškų vaikų nekalba. Tačiau kiekvienu atveju „nekalba“ yra skirtingas. Vieni geba kalbėti tik tam tikroje aplinkoje, kiti nekalba tam tikrose situacijose, kalba su daug echolalijų (atkartojant tuos pačius žodžius ir frazes), kiti naudoja pavienius žodžius. Dažnai traktuojama, kad jie nekalba, nes neatitinka standartinio kalbančio asmens gebėjimų. Tačiau esama ir asmenų, kurie visai nekalba, neturi jokių įrankių komunikacijai, o aplinka sako „taigi jis autistiškas, nieko nepakeisi“.

Laura Valionienė, Lietuvos autizmo asociacijos „Lietaus vaikai“ bendruomenės narė, dalinasi patirtimi, kaip prakalbino savo autistišką sūnų: „Aš mama, kuri prakalbino savo vaiką, nors dar prieš trečią gimtadienį iš ne vieno specialisto girdėjau, kad jis nekalbės. Manau, tiksliausia būtų sakyti, kad mano sūnus išmokė mane, kaip bendrauti su juo. Pakeliui, turėdama tokį nuostabų mokytoją, supratau, kad standartinė teikiama pagalba turi daug esminių spragų. Daug dalykų dariau iš intuicijos, besiremdama savo motiniška meile, atidumu ir kantrybe. Kai pradėdavau ieškoti tikslingai užsienio literatūros, mano atradimai pasirodydavo esą vieną kitą dešimtmetį praktikų turimos žinios, moksliniais tyrimais ir terminais įvardijami reiškiniai“.

Pasak L. Valionienės kuo daugiau iššūkių turi vaikas ar suaugęs, tuo daugiau žinių reikia norint jam padėti: „Žmogus standartiškai geba kalbėti žodžiais. Jei nekalba žodžiais, tai egzistuoja kažkokios priežastys. Jos gali slypėti raidoje, neurologijoje, kūno valdyme, o kartais, deja, aplinkoje, jei negaunama tinkama pagalba. Kalba nėra tik žodžiai. Bendrauti - tai ieškoti bendrystės. Jei autistiškam vaikui sunku surasti bendrystę, kažkas turi įdėti paieškas tų bendrumų ieškant. Logiškai mąstant, tas, kurio pasaulis didesnis ir prisijungimo įrankiai geresni.“

Taip pat skaitykite: Pagalba šeimai auginant neįgalų vaiką

L.Valionienė įsitikinusi, kad už komunikaciją visada atsakingas tas, kuris turi daugiau gebėjimų, žinių, resurso: „Jei komunikacija nesėkminga, atsakingas ne vaikas, o suaugęs. Tad reikia labai užaugti, įgauti daug įgūdžių, kad gebėtum suprasti ir bendrauti su žmogumi, kuris turi mažai komunikacijos įrankių, o žinutės nėra standartinės. Svarbu suprasti net tylą, juk mes patys bendraudami duodame daug įvairių signalų aplinkai savo kūno kalba, tonu. Dauguma autistiškų asmenų patiria pasaulį kiek kitaip, nei įprasto neurotipo žmonės, gali nesuprasti siunčiamų signalų. Iš kitokios neurologijos kyla kitokie poreikiai ir kitokie iššūkiai. Jei, tai ką matome, vertinsime tik per įprastos neurologijos prizmę, pamesime esmę.“

Alternatyvūs komunikacijos metodai autistiškiems vaikams

Neverbalūs autistiški vaikai dažnai susiduria su iššūkiais išreiškiant savo poreikius ir emocijas. Kadangi žodinė kalba jiems gali būti sudėtinga, labai svarbu naudoti alternatyvius komunikacijos metodus, kurie padeda geriau suprasti vaiką ir suteikti jam galimybę bendrauti.

• PECS (Picture Exchange Communication System): PECS yra labai populiari sistema, padedanti vaikams komunikuoti per paveikslėlius. Vaikas, norintis valgyti, gali paduoti su maistu susijusį paveikslėlį, kad išreikštų savo poreikį.
• Vizualiniai metodai: Vizualūs metodai yra labai veiksmingi, kai kalbama apie kasdienę struktūrą. Vaikai gali geriau suprasti dienos veiklų seką, kai jos pateikiamos vizualiai. Pavyzdžiui, socialinės istorijos yra trumpi pasakojimai, kurie padeda vaikams suprasti, kas įvyks ir kaip jie turėtų elgtis tam tikrose situacijose, pvz., lankantis pas gydytoją ar einant į mokyklą.
• Gestai ir mimika: Neverbalūs vaikai dažnai komunikuoja per gestus, kūno kalbą ar mimiką. Tėvams ir pedagogams svarbu atpažinti šiuos signalus ir juos suprasti kaip komunikacijos būdą.

Svarbu, kad tėvai ir mokytojai būtų kantrūs ir nuoseklūs atsakant į vaiko pastangas komunikuoti. Kiekvieną kartą, kai vaikas rodo gestą ar naudoja PECS, tėvai turi reaguoti ir parodyti, kad supranta jo poreikius. Autistiškiems vaikams struktūra yra labai svarbi. Aiški dienotvarkė ir vizualiniai planai suteikia jiems galimybę jaustis saugiai.

Geras kontaktas su vaiku sveikatos priežiūroje

Sveikatos priežiūroje vienas pagrindinių veiksmingo gydymo veiksnių yra bendravimas su pacientais, ypač su vaikais. Tiek verbalinis, tiek neverbalinis bendravimas su vaikais yra uni­kalus ir skiriasi nuo bendravimo su suaugusiai­siais struktūra, formatu ir kontekstu. To būtina išmokti. Bendravimo įgūdžiai daro didelę įtaką paciento atvirumui, gydymo procesui, adaptacijai ir gydytojo patarimų priėmimui. Išsiugdęs šiuos įgūdžius, gydytojas gali tikėtis gero kontakto su vaiku.

Tvirtam kontaktui užmegzti labai svarbi motyvacija. Suaugę pacientai yra motyvuoti kreiptis į spe­cialistus, nes suvokia šių paslaugų naudą. Vaikai nesupranta, kodėl jie turi vykti į gydymo įstaigą, kalbėtis su jiems nepažįstamais žmonėmis, leis­ti liesti juos svetimiems žmonėms (gydytojams, slaugytojams). Todėl kiekvieno specialisto tiks­las - vaiko motyvacijos skatinimas. Vaikų moty­vaciją bendrauti su gydytojais stipriai veikia kele­tas veiksnių:

Taip pat skaitykite: Efektyvus bendravimas

Aplinka

Norint, kad gydytojo kontaktas su vaiku būtų efektyvus, svarbu ne tik tai, kaip gydytojas ben­draus, bet ir kokioje aplinkoje tai darys. Atvykęs į gydymo įstaigą, pirmiausia vaikas su viskuo susipažįsta matydamas, girdėdamas ir lytėdamas. Būtent dėl to, norint tinkamai užmegzti kontak­tą, reikia duoti vaikui laiko patyrinėti aplinką, atsakant į jam rūpimus klausimus. Galima leisti vaikui pasivaikščioti keletą minučių po kabinetą, liesti jį dominančius daiktus. Gydytojo kabinetas turėtų būti jaukus ir pritaikytas prie vaiko porei­kių: patogūs baldai, vaikus dominantys žaislai, knygos, priemonės higienos įgūdžiams mokyti. Tik jaukioje aplinkoje vaikas nesijaus įsitempęs, priims kaip įdomią, priimtiną aplinką, o gydyto­ją - kaip šios aplinkos dalį.

Gydytojo išvaizda

Svarbu nepamiršti, kad įtakos turi ne tik aplin­ka, bet ir paties gydytojo išvaizda. Atliktų moks­linių tyrimų duomenimis, vaikai mieliau renkasi gydytoją, vilkintį spalvotą aprangą nei baltą, nes balta spalva vaikui asocijuojasi su švara ir sterilu­mu, kuri neleidžia jam pažvelgti į gydytojo vidinį pasaulį. Balta spalva tarsi užmaskuoja žmogaus asmenybę, o vaikams labai svarbus kontaktas su žmogumi. Jiems svarbu jį pažinti, tarsi paliesti ir nuspręsti, kiek patikimas šis dėdė arba teta, ar jis gali juo pasikliauti.

Verbalinė informacija

Bendraujant su vaiku, svarbu kalbėti jo kalba, vengti sudėtingų jam nesuprantamų žodžių. Būti­na atsižvelgti į vaiko amžių, jo leksikos supratin­gumo lygmenį. Netinkamai parinkti žodžiai gali net įžeisti, išgąsdinti ar būti visiškai nesuprantami. Tai gali sukelti sunkumų gydant ir skatinant tolesnį ben­dradarbiavimą su vaiku. Be to, svarbu vengti to­kių frazių, pavyzdžiui, nėra ko jaudintis, visiškai neskaudės, nes vaikai manys, kad yra ko jaudintis arba kad skaudės. Be pokalbio apie procedūras, svarbu rasti bendrą kalbą su vaiku apie jam svarbius daly­kus, pavyzdžiui, apie to laiko populiarius fil­mus, jų veikėjus, žaidimus, pramogas. Reikia žinoti to laikotarpio vaikų laisvalaikio tenden­cijas, madas, kompiuterinius žaidimus. Jei gy­dytojas parodys susidomėjimą vaiko pasauliu, šis jį priims į savo draugų būrį, pasikliaus šiuo specialistu, nes vaikai žino, kad draugais reikia pasitikėti.

Neverbalinė informacija sveikatos priežiūroje

Bendraujant su vaiku, be žodžių, tokią pačią reikšmę turi ir tonas, kuriuo pasakoma informa­cija. Taip pat reikia kontroliuoti kalbėjimo grei­tį - per greitas kalbėjimas gali išmušti pacientą iš vėžių ir šis nieko nebegirdės. Be to, kalbant su vaiku, svarbu nerodyti susijaudinimo, elgtis ra­miai, nedaryti staigių judesių, kad vaikui nekiltų dar didesnio jaudulio. Vaikai labai jaučia nuo­taiką. Pajutęs blogą nuotaiką, vaikas atitinkamai reaguos ir gali atsisakyti bendrauti su specialistu. Svarbu žinoti, kad kartais neverbalinė informaci­ja perduodama nesąmoningai, todėl svarbu apgal­voti savo judesius. Neverbalinėje komunikacijoje svarbu veidas, akys, gestai, kūno pozicija, kūno kontaktas (lytėjimas).

Veidas yra pagrindinė matoma ir pasitikėjimo suteikianti dalis. Vaikui matoma gydytojo šypse­na yra vienas svarbiausių instrumentų bendrau­jant. Matydamas gydytojo veide šypseną, vaikas jausis saugus, neturės pagrindo jaudintis, nejaus arba jaus mažesnę baimę atliekamoms procedū­roms. Akių kontaktas susitikimo pradžioje sukuria pasitikėjimą. Geriausias efektas - tas pats lygis tarp paciento ir gydytojo. Dėl to labai naudinga prie mažesnio vaiko priklaupti arba atsitūpti, no­rint su juo užmegzti artimesnį kontaktą. Kūno pozicija turi rodyti ramumą, tvirtumą. Svarbu, kad rankos nebūtų sukryžiuotos ant krū­tinės arba paslėptos kišenėse. Visi kūno judesiai turi būti ramūs, apgalvoti ir tikslingi. Tuo tarpu jaučiantis nerimą arba baimę vaikas dažniau nei paprastai muistosi, keičia sėdėjimo pozicijas. Tai yra normalu, nes reikia nereaguoti į vaiko jude­sius, nedrausminti jo, leisti pasitaisyti, atrasti pa­togią padėti. Vaikui supratus, kad jis gali jaustis laisvai, suteiks pasitikėjimo ir ramybės. Lytėjimas taip pat yra svarbi bendravimo da­lis. Vaikui įėjus į kabinetą, gydytojas turėtų pa­duoti jam ranką, tarsi neverbaliai sakydamas, kad jam malonu jį matyti. Prisilietimas leidžia arti­miau pažinti pašnekovą, sumažina nerimą, didina abipusį pasitikėjimą. Uždėti ranką ant riešo arba peties gydytojas turėtų ir tais atvejais, kai mato, kad pacientas jaudinasi, bijo ar net jaučia skaus­mą. Liesdamas vaiką, specialistas tarsi sako, kad yra su juo ir padės įveikti šią baimę arba skausmą.

Vaiko baimės įveikimas

Kitas svarbus gero kontakto su vaiku princi­pas - gydytojo pagalba, padedanti įveikti vai­kų baimę atvykus į gydymo įstaigą. Baimė - tai ryškaus nerimo būklė, susijusi su tam tikru objektu, žmogumi arba situacija. Bijo­damas vaikas įvairiausiais būdais mėgina sau pa­dėti ir jas įveikti (vengti situacijų, kurios sukelia baimę). Pagrindinės vaikų baimės, atvykus į gy­dymo įstaigą, yra:

• Baimė būti atskirtam nuo tėvų;
• Naujos aplinkos baimė;
• Nežinomybės baimė;
• Skausmo baimė.

Vaikai sunkiai išgyvena bet kokį išsiskyrimą su tėvais, nes jie vaikui yra saugumo garantas,padedantis priimti sprendimus, daryti išvadas, sumažinti baimę ir suteikti pasitikėjimo savimi. Atvykus į gydymo įstaigą, specialistų tikslas yra ne didinti vaiko nerimą, o sumažinti jį. Todėl vai­ko visiškai izoliuoti nuo tėvų nerekomenduotina. Mažasis pacientas turėtų per atidarytų durų plyše­lį matyti jį atlydėjusį šeimos narį. Jei konsultacija tęsiasi ilgai, vaikas turi turėti galimybę išeiti iš kabineto pasitikrinti, kad jo tėvai sėdi toje pačioje vietoje, kur juos paliko. Kiekviena nauja aplinka vaikui kelia nerimą ir baimę, nes jo adaptacinės galimybės yra ribotos dėl patirties ir informacijos stygiaus. Todėl spe­cialistai vaikams turėtų leisti keletą minučių pa­tyrinėti aplinką, pasivaikščioti po kabinetą, liesti juos dominančius daiktus, atsakyti į jiems rūpi­mus klausimus. Nežinomybės baimė kyla dėl informacijos stygiaus, todėl specialistų uždavinys yra suteikti vaikui kuo daugiau informacijos apie procedū­ras. Rekomenduotina vaikui papasakoti, kas bus daroma. Dažniausiai vaikų gydytojai naudojasi va­dinamąją sakyk-rodyk-daryk technika (TSD tech­nique). Šį principą 1959 metais išplėtojo Addelston. Šią techniką sudaro vizualinis demonstravimas, verbalinis procedūros paaiškinimas ir taktiliniai jutimai. Principas sakyk-rodyk-daryk naudo­jamas padedant verbaliniams ir neverbaliniams bendravimo įgūdžiams. Vaizdžiai pademonstruoti atliekamą procedūrą galima naudojant ir vaizdo įrangą. Tai ypač naudinga pirmą kartą atėjusiems vaikams. Kiekviena gyva būtybė bijo skausmo. Labiau­siai skausmo bijo vaikai, todėl nereikėtų jų išgąs­dinti, o, atvirkščiai, nuraminti. Jei vaikas sako, kad bijo ir kad jam skaudės, reikėtų neraminti, kad neskaudės (taip mes apgausime vaiką), bet sakyti, jog suprantame jo baimę ir pasistengsime padaryti viską kuo greičiau, kad mažiau skaudėtų.

Darbas su vaikų tėvais

Pediatrams svarbu užmegzti ryšius ne tik su vaiku, bet ir su jo tėvais. Kai kuriems tėvams daž­nai kreiptis pagalbos dėl vaiko gali būti didelis iš­šūkis. Taip jie parodo ir pajaučia savo pažeidžia­mumą, o kartais nesąmoninga baimė pasirodyti pažeidžiamam yra didesnė, nei poreikis padėti vaikui. Todėl specialistų uždavinys yra sumažinti tėvų baimę ir nerimą, nes tik tuomet galima ti­kėtis, kad tėvai tęs jų vaikui reikalingą pagalbą. Svarbu sukurti saugią atmosferą ne tik vaikui, bet ir tėvams. Taigi, kas gali padėti sukurti saugią atmosferą tėvams ir užmegzti bendradarbiavimo santykius su jais?

• Malonus, priimantis, geranoriškas medicinos personalo (registratorių, slaugytojų, adminis­tratorių) bendravimo stilius. Svarbu, kad, tik įėję į medicinos įstaigą, tėvai su vaiku pasi­jaustų priimti.
• Susidūrus su priešiškai nusiteikusiais tėvais, svarbu juos išklausyti ir neatsakyti į jų reakci­jas pykčiu, nesistengti įrodyti tėvams, kad jie neteisūs.
• Tiksli, aiški informacija, kur ir kada vyks konsultacija, kiek jiems reikės palaukti, kiek laiko tai truks, kt. Aiškumas didina saugumo jausmą.
• Gydytojui svarbu stengtis priimti ir neigiamas tėvų emocijas. Tėvai pasijaus suprasti, o tai skatins jų pačių atvirumą. Pavyzdžiui, paste­bėjus, kad tėvai, pasakodami apie vaiko būklę, ima graudintis, būtų svarbu įvardyti: Akivaiz­du, kad jūs labai sielojatės, nerimaujate dėl savo vaiko. Išgirdus tam tikrą pasipiktinimą dėl netobulos medicinos apsaugos sistemos ir nepasitikėjimo ja, taip pat būtų svarbu ne­skubėti to neigti, bet parodyti supratimą, pa­vyzdžiui, sakant: Suprantu, kad jums gali kelti pasipiktinimą tokia tvarka ir pan.
• Konsultacijos metu svarbu, kad gydytojas stengtųsi atkreipti dėmesį į visus šeimos narius (mamą, tėvą, vaiką), bendrautų su kiekvienu,atsiklaustų visų nuomonės. Svarbu, kad gydy­tojas būtų emociškai įsitraukęs ir tėvai galėtų pajausti, kad jis klausosi atidžiai, pastebi jų elgesį, emocines reakcijas.
• Vengti kaltinamųjų sakinių, pavyzdžiui: Na ir kaip jūs, mamyte, galėjote taip elgtis? Juk tė­vai ir taip jaučiasi blogai ir yra linkę kaltinti save.

Šios paprastos rekomendacijos padėtų tėvams pasijausti priimtiems ir suprastiems, o tai page­rintų gydytojų ir tėvų bendradarbiavimą siekiant geresnės vaiko būklės.

Gydytojų darbo etika su vaikais

Abipusiai geri gydytojo ir paciento santykiai visuomet yra dėmesio centre. Pastaraisiais de­šimtmečiais pasaulyje daugiau dėmesio skiria­ma stiprinti paciento ir gydytojo bendravimą, paciento lūkesčių formavimą ir įgyvendinimą. Gydytojo profesijai apibūdinti ir vertinti taiko­mas kvalifikuoto, atidaus, dėmesingo, rūpes­tingo, atsargaus gydytojo profesinio elgesio standartas. Tai išskirtinė profesija, turinti kilnią misiją: saugoti žmogaus sveikatą, padėti iš­vengti ligų, gydyti pacientus, palengvinti ligos sukeltas dvasines ir fizines kančias. Gydytojo profesinės etikos ištakos siejamos su medicinos mokslo pradininku gydytoju Hipokratu. Siek­dami pateisinti gerą gydytojo vardą, Lietuvos gydytojų sąjungos nariai priima profesinės eti­kos kodeksą.

Kodekse teigiama, kad, gydant pacientą, tarpusavio santykiai grindžiami pa­ciento sveikatos prioritetu, gydytojas privalo laikytis teisės aktų, užjausti ir gerbti pacientą, jo negalią, gerbti paciento teisę pasirinkti svei­katos priežiūros įstaigą ir gydytoją. Gydytojas turi palaikyti su pacientu gerus santykius, kurie grindžiami abipusiu pasitikėjimu ir pagarba, dėmesingai ir atidžiai išklausyti paciento skun­dus, informuoti pacientą apie jo sveikatą, gy­dymo procedūras, riziką, tikėtinus rezultatus. Gydytojas negali teikti pacientui informacijos prieš jo valią. Be paciento sutikimo, procedū­ras gydytojas gali atlikti tik išimtiniais pacien­to gyvybės ir sveikatos išsaugojimo atvejais. Gydytojas turi saugoti paciento paslaptį, gerbti jo teisę atsisakyti gydymo procedūros ir profi­laktikos ar paciento norą konsultuotis su kitu gydytoju dėl sveikatos arba gydymo. Gydymo metu gydytojas dėmesingai turi stebėti pacien­tą, jo asmeniniai įsitikinimai neturi pakenkti jo priežiūrai. Gydytojas privalo teisingai in­formuoti pacientą arba trečiąjį asmenį apie jo paslaugos kainą. Visi kodekse paminėti punktai galioja visiems pacientams (įskaitant ir nepil­namečius).

Vaikai yra visavertės asmenybės. Jie yra pro­tingi ir geba logiškai mąstyti. Kiekviena nauja gyvenimo situacija - tai nauja galimybė protau­ti, mąstyti. Todėl tiek tėvai, tiek gydytojai su vaiku turėtų elgtis kaip su suaugusiu žmogumi. Medicinos specialistai, gydydami ir vaikus, turi laikytis konfidencialumo. Vaikai turi teisę tikėtis, kad informacija apie juos nebus teikia­ma tretiesiems asmenims, įskaitant jų tėvus, globėjus, be jų sutikimo. Svarbu, kad visur, kur įmanoma, tėvai, globėjai būtų informuojami ir jaunuoliai turėtų būti skatinami įtraukti juos. Jei vaikai nenori įtraukti savo tėvų, globėjų, tai turėtų būti gerbiama. Informacijos atskleidimas gali būti pateisinamas tik tais atvejais, jei yra pagrįstos priežastys įtarti, kad vaikas serga arba gali patirti reikšmingos žalos dėl neatskleistos informacijos. Bet koks sprendimas atskleisti konfidencialią informaciją trečiajai šaliai turi būti perduotas vaikui dar iki informacijos at­skleidimo.

Vienas pagrindinių medicinos etikos princi­pų - autonomija. Tai reiškia, kad pacientai turi teisę nuspręsti, ką galima daryti su savo kūnu. Bet už vaikus iki pilnametystės sprendžia jų tė­vai. Tais atvejais, kai gydytojai mano, kad tėvai priima gydymo sprendimus, kurie nėra geriausi jų vaikų interesams, jie gali kreiptis į teismą ir bandyti įtikinti teisėją, kad teismas turėtų perim­ti laikinąją vaiko globą ir paskirti globėją, kuris leis tinkamą gydymą. Tai dažniausiai pasitaiko tais atvejais, kai tėvai dėl religinių įsitikinimų atsisako standartinio gydymo, pavyzdžiui, krau­jo perpylimo, jei šeimos nariai priklauso Jeho­vos liudytojams.

tags: #bendravimas #su #vaikai #neverbaline #kalba