Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjami neįgalių vaikų ir jų šeimų patiriami iššūkiai, paramos svarba bei integracijos į visuomenę galimybės. Remiantis konkrečiais atvejo analizės pavyzdžiais, siekiama atskleisti, su kokiais sunkumais susiduria šeimos, auginančios neįgalius vaikus, ir kokios priemonės gali padėti užtikrinti visavertį jų gyvenimą.
Neįgalumas ir jo poveikis šeimai
Neįgalumas - tai bet koks sutrikimas, sindromas, susirgimas, liga, trauma ar pakenkimas, kuris atima, sumažina arba riboja asmens galimybes užsiimti kasdiene veikla ir jaustis pilnateisiu visuomenės nariu. Vaiko gimimas šeimoje (tiek sveiko, tiek neįgalaus) yra svarbus įvykis, kuris keičia įprastą gyvenimo ritmą, šeimos narių vaidmenis, struktūrą, psichologinį klimatą, bendravimą ir kt. Be problemų, su kuriomis susiduria dauguma Lietuvos šeimų, auginančių vaikus, šeimos su neįgaliais vaikais turi specifinių sunkumų. Vaiko negalios atveju šeimos “svoris” - jos pareigos ir atsakomybė - dar labiau padidėja: šeima tampa pagrindine, kartais ir vienintele tiesiogine aplinka savo vaikui. Situacija, kai gimsta neįgalus vaikas, prilyginama praradimui. Tėvai “praranda” lauktą, mintyse, svajonėse susikurtą sveiką kūdikį. Todėl jų išgyvenimai ir adaptacijos (prisitaikymo prie situacijos, kad vaikas turi negalią) eiga paprastai aprašoma gedėjimo stadijomis: tėvai iš pradžių gali neigti vaiko ligą. Jie patiria šoką, sutrinka, juos užplūsta stiprūs su praradimu susiję jausmai (pyktis, kaltė, gėda). Vėliau tėvai susitaiko su šia situacija, tačiau daugelio tyrinėtojų nuomone visuomet patiria daugiau streso, įtampos bei jaučia nuolatinį liūdesį. Neįgalinčio kūdikio gimimas gali turėti neigiamų psichologinių padarinių ne tik jo tėvams, bet ir kitiems šeimos nariams. Tai vienaip ar kitaip veikia ir šeimos narių tarpusavio santykius.
Atvejo analizė: Justinas
Justinas (vardas pakeistas) - 9 metų berniukas, sergantis vaikų cerebriniu paralyžiumi. Jis gyvena su mama ir tėčiu, tačiau didžiausią rūpestį jam skiria mama, nes tėvas nevengia alkoholio. Tėvai susituokė labai jauni, neturėdami nė 17 metų. Nepasiruošimas šeimyniniam gyvenimui ir neįgalaus vaiko gimimas palaužė jauną šeimą, todėl jie persikėlė gyventi pas tėvus, kad šie padėtų rūpintis Justinu. Berniukas gali truputį paeiti pats, tačiau labai sunkiai ir tik įsikibęs į sieną ar kokią atramą, dažniausiai jį nešioja mama arba naudojasi vežimėliu. Justinas lanko Kuršėnuose dienos užimtumo grupę, kur vyksta pamokėlės, mankštos ir kineziterapijos užsiėmimai. Mokslai sekasi vidutiniškai, labiausiai patinka meninės raiškos pamokos.
Atvejo analizė: Lukas
Lukas gimė 2003 m. su įgimta vidutinio sunkumo negale - vaikų cerebriniu paralyžiumi. Be cerebrinio paralyžiaus jam diagnozuota širdies liga, polinkis į epilepsiją. Vaikas moka sėdėti, vaikšto, vedamas už rankų, pradeda pats valgyti, tačiau beveik nekalba. Judėdamas labai greitai pavargsta. Kartu pakenkta ir rankų veikla. Viską daro su kaire ranka, kartais panaudoja ir dešinę, bet labai retai. Lukas sunkiai paima daiktą, kartais bando su juo žaisti. Dažnai būna neramus, dirglus. Jam būdingas baimės ir nesaugumo jausmas. Vaikas bijo pargriūti, stiprių garsų, triukšmo ir kitų stiprių dirgiklių. Lukas greitai pavargsta, jam sunku ilgai dirbti, būti aktyviu.
Luką ir motiną sieja labai stiprus ryšis. Jų santykiai labai artimi ir šilti. Mama beveik visą savo laiką skiria sūnaus priežiūrai ir ugdymui. Vaikas konsultuojamas gydytoju, ugdomas namuose pagal specialistų rekomendacijas. Luko tėvas yra miręs. Motina ištekėjo antrą kartą. Vaiko ir patėvio santykiai šilti, bet nelabai artimi. Vyras mažai laiko praleidžia kartu su šeima, nes didesnį laiko dalį praleidžia darbe. Jo atlyginimo pakanka visai šeimai išlaikyti. Ekonominė padėtis gera, todėl žmona gali leisti sau nedirbti ir prižiūrėti sūnų namuose, kas jai labai svarbu. Šeima gauna valstybės paramą. Lukui paskirtos šalpos išmokos: šalpos pensija, transporto išlaidų tikslinė kompensacija, priežiūros išlaidų tikslinė kompensacija. Kas mėnesį šeimai kompensuojamos sauskelnės. Du kartus į metus vaikui skiriami kelialapiai į sanatoriją. Taip pat kompensuojami kai kurie vaistai.
Taip pat skaitykite: Vaiko atvejo analizės metodai
Vaiką stebi ir gydo vaikų neurologas ir pediatras. Gydytojas nustatęs medicininę ir raidos diagnozes, sudarė gydymo ir reabilitacijos planą. Motinai teikiama informacija apie galimą tolesnę vaiko raidą, esant reikalui, siunčiama konsultuotis pas kitus specialistus. Kas pusę metų vaiką konsultuoja ortopedas. Ortopedo kontrolė būtina ankstyvai deformacijų profilaktikai. Šiuo metu su vaiku intensyviai dirba logopedas. Jis padeda vaikui pažinti pasaulį, moko kalbėti, žaisti. Nuo šių metų rugsėjo mėn. Lukas pradėjo lankyti ugdymo centrą „Viltis“. Ugdymo centras ”Viltis”- naujo tipo švietimo institucija, teikianti pagrindinį specialųjį išsilavinimą Vilniaus mieste ir rajone gyvenantiems vaikams ir jaunuoliams, turintiems žymius kompleksinius raidos bei žymius judesio padėties sutrikimus. Daugelis Ugdymo centrą lankančių mokinių neturi verbalinės komunikacijos, nekalba, todėl šie mokiniai mokomi bendrauti naudojant įvairias pagalbinės komunikacijos sistemas: daiktus, nuotraukas, paveikslėlius. Ugdymo centro mokiniams teikiamos transporto paslaugos, vaikai atvežami ir išvežami iš mokyklos ir į mokyklą.
Visą laisvą laiką motina skiria vaiko ugdymui, vežiojimui pas specialistus. Vasarą vaikas gydėsi Druskininkuose, sanatorijoje „Saulutė“. Sanatorijoje vaikui buvo skiriamas masažas, mankšta, įvairios vonios, purvo procedūros, ergo terapija (mankšta rankoms), logopedas, baseinas, karšti įvyniojimai. Ergo terapeutas - specialistas, kuris padeda formuoti vaiko savarankiškumą, moko vaiką buitinių higieninių įgūdžių, padeda lavinti rankos judesius. Žaidimas - pagrindinis vaiko darbas. Ergo terapeutas parenka vaikui žaislus, taiko jutiminę (sensorinę) simuliaciją, padeda išvengti kūno deformacijų, moko vaiką piešti, rašyti. Po sanatorijos žymiai pagerėjo Luko savijauta. Jis pradėjo daryti pirmus žingsnius savarankiškai, gerai valdyti kairę ranką. Laisvalaikį šeima bendrauja su kitomis šeimomis, auginančiomis neįgalius vaikus. Kartu jie pasidalina patirtimi, rūpesčiais. Tačiau šeima mažai dalyvauja visuomenės gyvenime. Mama bendrauja tik su panašiomis šeimomis ir medicininių įstaigų specialistais.
Atvejo analizė: Kamilė
Šeimos socialiniai - demografiniai duomenys: keturi asmenys - mama (Simona), tėvas (Meridijus), dvi dukros: Kamilė (2,5 metukų) ir Gabija (1,5 metukų). Kamilė yra neįgali, jai diagnozuota smegenų vandenė, celebralinis paralyžius, apilepsija, beveik nemato. Mama su dukromis gyvena pas Simonos tėvus, tėvas Meridijus šiuo metu atlieka bausmę Alytaus įkalinimo įstaigoje.
Mamos Simonos papasakota istorija apie savo išgyvenimus laukiantis ir sulaukus savo pirmagimės: “Nesulaukus nei 19 metų, kaip ir visos merginos įsimylėjau. Visus jaunus žmones meilė priveda prie šeimos sukūrimo. Taigi ir manęs likimas neaplenkė. Pradėjau nekaip jaustis, tad nuejusi pas gydytoją sužinojau, kad laukiuosi. Žinia buvo netikėta, o ypač kai pasakė, kad laukiuosi dvynukų. Abu džiaugėmės šia žinia, ir jau nuo tada tapome dviejų vaikučių tėvais. Vėliau džiaugsmas po truputį virto laukimu ir nerimu, nes gydytojai inkstuose rado akmenų, buvo nebeaišku ar aš mažylius išnešiosiu. Tačiau abu labai džiaugėmės į pasaulį ateisiančiais mažyliais. Juo labiau gydytojų išvados kėlė nerimą, tuo labiau buvo mylimi ir laukiami mažyliai. Nebuvo svarbu ar tai mergytės ar berniukai, o gal net porelė, jie buvo mylimi. Mažylių tėtė labai bendraudavo su jais, piešdavo man ant pilvo vienoje pusėje saulutę, kitoje debesėlius, kalbėdavodavo su jais. Taip bėgo mėnesiai, kartais pagulėdavau ligoninėse, bet lyg ir nieko… 5,5 mėnesio. Rugpjūčio 23 d. 3 val. 15 min. pagimdžiau pirmąjį savo kūdikį, tai buvo mergaitė, vėliau gimė berniukas. Telšių ligoninė teturėjo tik 1 inkubatorių paruoštą naujagimiui. Į jį paguldė mano dukrą, kuri tesvėrė vos 900 gr. Berniukas, mano sūnus, mačiau jį tik kai gulėjo man ant krūtinės, jis verkė, o paskui nutilo. Kaip gydytojai man sakė, kad jo neišsivystę plaučiai, todėl jis užduso. Taip netekau vieno iš savo vaikų. Gydytojai ramino, kad liko dar dukra, bet ir ji kovojo su savo gyvybe. Laukėme iki ryto, laikas ėjo taip ilgai, kad nežinau nei kaip pasakyti. Ta naktis buvo ilgiausia mano gyvenime. Tėtis vis nueidavo pažiūrėti mūsų mažosios “skruzdės” Kamilės. Išaušo rytas, dukrą išvežė į Klaipėdos ligoninę, o apie Henrikiuką, mano sūnelį, niekas man nieko nesakė. Nežinia ir skausmas plėšė širdį. Tik po keletos dienų mums buvo leista pasilaidoti savo sūnų. Visas jėgas sukaupusi su tėčiu išvažiavome pas savo “skruzdėlytę” į Klaipėdą. Žiūrint į ją tokią mažutę ir silpnutę jaučiau, kad dar turiu jėgų kovoti, nes jai dabar manęs labai reikia. Vėliau mergaitė buvo išvežta į Kauno klinikas. Kai aš atvažiavau į Kauną ir pamačiau ją … sunku pasakyti mano išgąstį ir širdies dūžius. Mergaitės galva buvo kaip arbūzo, o pati kaip pelytė. Pro ašaras klausiau gydytojų kas jai, kas bus toliau. Pro ašaras tako nemačiau, pradėjau melsti dievo, kad ir jos iš mūsų neatimtų kaip broliuko. Toliau taip ir ėjo gyvenimas : 2 operacijos, ištisai po ligonines, sanatorijas. Abu su tėčiu pasikeisdami budėdavome prie savo mergaitės. Svoris mergaitei augo, o kartu augo ir mano svajonės, kad tai tik slogus sapnas ir viskas su laiku bus gerai, bet … Vis sakau, kad nors vaikščioti mokėtų ir takelį po savo kojom matytų, nes kol kas ji nereaguoja į nieką. Gyvena savo pasaulėlyje, viena pati gūguoja, lyg atrodytų nieko su ja blogo nėra. Kas įdomiausia, kad ji neverkia. Mane tai lyg ir ramina, bet kartu ir gąsdina. Atrodo, jog jai nieko neskauda, bet patys įsivaizduokime, tiek operacijų, narkozės, įvestas tas šuntas, taip būti negali… Pirmą kartą išgirdau jos tokį verksmą, jei taip galima pavadinti, inkštimą prieš antrąją operaciją. Matyt vaikui labai skaudėjo, nes pirmasis šuntas nebenutraukdavo vandenų ir jai labai skaudėjo. Labiausiai skaudina kai gydytojai neatsižvelgdami į jokius jos pasiekimus kerta, kad “net nesvajokite, ji tikrai nevaikščios”. Aš tuo netikiu. Moka ji net į vaikštynę įstatyta pasispirti savo kojytėmis. Aš suprantu, kad 2 metukų vaikui tai ne pasiekimas, bet mums tai didelis pasiekimas ir mes tuo labai džiaugiamės. Ir ta galvytė jau po truputį taisosi, kai važiuoju mieste su vežimėliu niekas net nesupranta, kad mano mergaitė turi negalią. Blogiausia, kad prie visų bėdų prisidėjo apilepsijos priepoliai. Jie labai dažni, todėl beveik neįmanoma nuo jos atsitraukti, o jug yra dar viena dukra. Ji jau vaikšto, bet aš gi viena, o jos dvi. Tėtės nėra, bet jis gryš ir tada vėl man bus lengviau. Didžiausia mano bėda, tai, kad neturime savo būsto. Nelengva gyventi pas tėvus ir dar su tokiais vargais. Būna visko, reikia ir negerų žodžių išgirsti. Abu tėvai mėgsta išgerti, ir tai jų gyvenimas, bet mums taip reikia ramybės. Paverkiu vakare įsikniaubusi į pagalvę, bet ir vėl keliuosi prie savo mergaičių. Tikiuosi kada nors viskas susitvarkys, tai mane ir palaiko. Šiemet pradėjome lankyti neįgaliųjų darželį, įstojome į neįgaliųjų draugiją. Pradėjau bendrauti su žmonėmis, kurie irgi yra paliesti tokių bėdų. Bendravimas ir buvimas tarp tokių pat žmonių man labai daug duoda. Labai daug įdomių žmonių susitinku. Yra žmonių su kuriais galiu šiaip pašnekėti, kurie mane supranta. Dabar jau esu ramesnė, o be to ir laisvo laiko daugiau turiu. Didelį džiaugsmą suteikia mano mažoji, ji jau vaikšto, bando žodelius sakyti. Vis pasakoju, kad tu esi stipresnė už sesę, todėl tu turi ją labai mylėti. Ir kai ji ją apsikabina, užgriuvusi visu svoriu, sakydama “muliu,muliu” visada galvoju, kad gerai padariau pasigimdžiusi dar vieną savo vaiką. Jis kompensavo to antrojo, kurio netekau, netektį. Jei jau buvo žadėti du iš karto, tai ir turiu dabar du. Sunku, bet kam lengva auginti vaikus. Žinau, kad mano šeimoje nedaug kas pasikeitė. Bet nuo to laiko, kai lankausi neįgaliųjų draugijoje, aš tikrai pasikeičiau. Anksčiau bet ką sakydama suabejodavau savimi, dabar žinau, kad kai ką galiu. Gal nesu tobula mama, bet galiu mokytis. O ir apskritai tobulų žmonių nėra, visi mes mokomės begyvendami. Seniau nežinojau, kad tokia įstaiga egzistuoja, na tiesiog negalvodavau apie tai. Dabar ir kitiems patarčiau ateiti čia. Galima daug ką sužinoti, išsipasakoti, o svarbiausia gauti tau reikalingą informaciją, kuri bet kokioje gyvenimo situacijoje yra labai reikalinga. Bandžiau ir į bioenergetiką kreiptis, vežiojau kiekvieną savaitgalį į priėmimus, lyg ir atrodė padeda, bet dabar supratau, kad taip tik rodosi. Ką nori pamatyti tą ir matai. Tas “daktaras” pasakė, kad negali padėti tiems, kurie yra turėję operacijų. Taip ir vėl gryžome į realybę, nors aš ir dabar tikiu, kad mano mergaitė vaikščios, šiek tiek matys. Esu aš, paaugs sesutė, gryš tėtė, viskas bus gerai."
Šeimos parama ir integracija
Šiuo metu labai daug kalbama apie neįgalių žmonių integraciją į visuomenę, tačiau reikia pripažinti, kad mūsų visuomenėje vis dar vyrauja neigiami stereotipai neįgaliųjų žmonių atžvilgiu. Todėl labai svarbu, kad sveikas žmogus išmoktų pažvelgti į neįgalų žmogų, kaip į save patį. Mes visi vienodi ir jau rytoj galime atsidurti šalia tų, kuriuos šiandien paniekiname kaip nevisaverčius vien dėl to, kad jie yra neįgalūs. Neįgaliems žmonėms reikalinga visuomenės parama, kad jie galėtų gyventi visavertį gyvenimą. Taip pat ypatingas dėmesys reikalingas šeimoms, auginančioms neįgalius vaikus. Svarbu, kad patys tėvai apsiprastų su neįgalaus vaiko gimimu. Integracija turi prasidėti šeimoje, sulaukusioje neįgalaus vaikelio. Tačiau, tam, kad įvyktų sėkminga integracija į šeimą, jai turi padėti specialistai, draugijos, draugai. Tikėtina, kad įvykus sėkmingai integracijai į šeimą, vaikas bus sėkmingai integruotas į visuomenę, nes nuo tėvų priklauso, kaip jie pateiks savo vaikelį visuomenei, kaip išugdys jo asmenybę, gebėjimus, kaip išmokys gyventi su negale.
Taip pat skaitykite: Gabių vaikų ugdymas Lietuvoje
Minėti atvejai atskleidžia šeimų pastangas kuo daugiau padėti vaikams. Mamos prisiėmusios atsakomybę už vaikų ugdymą ir priežiūrą namuose. Į vaikų ugdymą įtraukta daug specialistų, turinčių tam tikrus įsipareigojimus. Mamos ištisai ieško pagalbos, vyksta su vaikais į sanatorijas. Tačiau mamos nelinkusios būti aplinkoje kartu su sveikais vaikais. Vaikai lanko specialius darželius, bendraujama su neįgalius vaikus auginančiomis šeimomis, nedalyvaujama renginiuose, viešosiose įstaigose (nemedicininėse). Luko motina tarsi bando apsaugoti vaiką nuo jį supančio pasaulio. Iš susidariusios situacijos galima daryti išvada, kad pagalba reikalinga ne tik vaikui, bet ir jo šeimai, o ypatingai - motinai. Mažai kalbama apie tėvų, auginančių neįgalius vaikus psichologinę naštą, jų neviltį ir pyktį, prislėgtumo ir kaltės jausmus, sunkumą priimti savo vaiko trūkumus. Naujagimio su negalia gimimas ar vėlesnė žinia apie vaiko trūkumus gali giliai sukrėsti šeimą. Kiekvienos šeimos ši patirtis yra unikali, tačiau daug kur ji gali būti tapatinama su psichologine krize. Kaip tėvai išgyvena ją, priklauso nuo jų pačių būdo, nuo kitų šeimos narių, nuo paties vaiko. Tačiau daugelis tėvų, kurie mokosi priimti ir suprasti savo vaiką, patiria panašius jausmus. Luko mama bendrauja su panašaus likimo šeimomis, tačiau jai reikėtų ir psichologo konsultacijos, kuris konsultuotų šeimą, padėtų spręsti psichologines problemas. Svarbiausia, kad mama, auginanti kitokį vaikelį integruotųsi į visuomenę, o tada ir vaikelį būtų galima lengviau integruoti. Integracija turi prasidėti šeimoje sulaukusioje kitokio vaikelio, bet neįgalaus vaikelio sulaukusiai šeimai turi padėti specialistai, draugijos, nes vienai pačiai mamai, šeimai integruotis labai sunku. Labai svarbu, kad kuo anksčiau specialistai patartų tėvams, kaip su tokiu vaiku elgtis, kad iš pat pradžių atsirastų stimulas rūpintis ir psichologiškai, ir fiziškai. Tėvams rekomenduotinas toks vaiko ugdymas, kuris skatintų jo vystymąsi, todėl be specialistų pagalbos neįmanoma apsieiti. Pateiktos situacijos matyti, kad vaiku rūpinasi daugiausia vaiko motina, kiti šeimos nariai teikia tik materialinę paramą. Šeima turi būti skatinama aktyviau dalyvauti visuomeniniame gyvenime, lankyti parodas, renginius. Atsiradus bendriems interesams galėtų užsimegzti stipresnis ryšys tarp sutuoktinių, nes šiuo atveju mama paskendusi rūpesčiuose dėl sūnaus, tėvas - darbuose. Sutuoktinių abipusė parama ir dalyvavimas pagerintų santykius šeimoje. Tėvai turėtų leisti vaikui žaisti kieme su sveikais vaikais. Geriausiai, kad Luko mama papasakotų sveikų vaikų tėvams apie savo vaiką ir jo ligą, jo įmanomą elgesį. Nes nuo tėvų požiūrio ir auklėjimo priklauso ir jų vaikų elgesys, o reikia pripažinti, kad dažnai mūsų visuomenė bijo neįgalių žmonių, bijo, kad jie gali apkrėsti juos savo neįgalumu. Dažnai tai įvyksta dėl nežinomybės, dėl nemokėjimo elgtis su tokiais žmonėmis. Todėl labai svarbu, kad patys tėvai padėtų aplinkiniams suprasti jų vaiką, neatstumtų jų. Kuo aktyviau vaikas dalyvaus kasdieniniame gyvenime ir veikloje, tuo geriau supras ir išmoks šeimos bei visuomenės elgesio taisykles. Svarbu, kad ir ugdymo įstaigoje vaikas dalyvautų įvairioje kasdieninėje veikloje. Svarbiausia - nereikia pamiršti, kad neįgalus vaikas, kaip ir kiekvienas kitas vaikas, turi jausmus, norus, savus poreikius, net savo nuomonę. Jis turi nuostabų ir tik jam būdingą vidinį pasaulį.
Tėvai, susilaukę neįgalaus vaikelio jaučiasi apgauti laimingos tėvystės vizijos. Jie sielvartauja neturėdami tokio vaiko, kokio laukė, iš kurio daug tikėjosi. Jie pyksta ant likimo ar gyvenimo, kuris pakišo jiems tokį netikėtumą. Jie jaučiasi nevykėliai, nesugebėję pagimdyti sveiko vaiko kaip „visi kiti“. Jie žino, kad yra nekalti dėl vaiko negalios, tačiau sveika nuovoka nepaklūsta jausmams: „Jei niekas nekaltas, kaip tai galėjo atsitikti?“. Labai svarbu laiku suteikti paramą tokioms šeimoms. Svarbu, kad kuo anksčiau specialistai patartų tėvams, kaip su tokiu vaiku elgtis, kad iš pat pradžių atsirastų stimulas rūpintis ir psichologiškai, ir fiziškai. Svarbiausias tikslas - padėti vaikui įveikti negalią ar bent sumažinti ją, ugdyti asmenybę, gebėjimus. Jau nuo pirmųjų vaiko gyvenimo dienų darnus specialistų būrys (gydytojas, psichologas, socialinis darbuotojas) turėtų lankytis jo šeimoje, patarti tėvams, kaip auklėti ir lavinti vaiką, pagelbėti iškilus kokiems rūpesčiams. Itin svarbu lavinti vaikučio savarankiškumą, kalbą, dedant socialinio elgesio pamatus. Kiekvienam vaikui tikslinga ieškoti individualių bendravimo priemonių. Vaikai su negalia paprastai viską žymiai lėčiau išmoksta, bet jų jausmai ir poreikiai tokie pat kaip ir kitų, sveikų besivystančių bendraamžių. Visų tokių vaikų tikslas yra vienas - kad visuomenė priimtų juos tokius, kokie jie yra, kad mylėtų šeima, kad visada galėtų būti šalia sveikų bendraamžių ir tarp jų rastų draugų.
Įgalinimo modelis
XX a. viduryje Vakarų Europoje ir Šiaurės Amerikoje prasidėję socialiniai pokyčiai ir naujos neįgaliųjų ugdymo ir socialinės integracijos teorijos turėjo įtakos ir kuriamai Lietuvos socialinei politikai. Lietuvos socialinė politika grindžiama Vakarų Europoje priimtinais humaniškumo, demokratiškumo principais, normalizacijos, integracijos idėjomis. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę ir priėmus demokratinę Konstituciją, Invalidų integracijos (1992 m.) ir Specialiojo ugdymo (1998 m.) įstatymus, visuomenė ir specialistų bendruomenė atsiveria humanistinėms nuostatoms. Įsikūrė daug nevyriausybinių organizacijų, vienijančių neįgaliuosius, jų tėvus, specialistus.
Pastaraisiais metais tiek vakaruose, tiek mūsų šalyje, stebima vaiko ugdymo paradigmų kaita, kai deficito/paternalistinį modelį pamažu išstumia įgalinimo modelis. Į šeimą orientuotos tarnybos bei ugdymo institucijos, skatinančios bendradarbiavimą, pažymi įgalinimo (angl. empowerment) požiūrį, bendrą problemų sprendimą. Labiau pažymimos ne vaiko ir šeimos problemos, bet šeimos narių patirtis ir stipriosios pusės. Specialistai ir tėvai, sudarydami vaiko ugdymo planą ir kartu jį įgyvendindami, supranta, kad darbas komandoje yra žymiai efektyvesnis. Tėvai skatinami būti aktyviais proceso dalyviais, nurodyti, kokios pagalbos jiems reikia. Tik tada, kai šeimos sutinka, kad specialistų pagalba reikalinga, specialistai gali jiems padėti. Specialiojo ugdymo sistemos pokyčiai bei juos reglamentuojantys teisiniai aktai ir dokumentai reikalauja naujų darbo būdų ne tik su vaikais, bet ir su šeimomis. Specialistų pareiga - padėti tėvams pasijusti kompetentingiems (įgalintiems) ugdyti savo vaiką. Gebėdami padėti vaikui, tėvai pajunta atsakomybę ir pasitenkinimą. Specialistai turi padėti tėvams būti optimistais ir tuo pat metu realistais ir leisti jiems paprasčiausiai būti tėvais. Įgalinimo (angl. empowerment) sąvoka apibrėžiama taip: įgalinti - tai vystyti, skatinti ir remti individo ar grupės gebėjimus patiems pasiekti tokio lygmens, kuris leistų kontroliuoti savo gyvenimą ir likimą.
Įgalinimo sąvoka glaudžiai siejasi su atsparumo (angl. resilience) sąvoka. Anglų, prancūzų, ispanų kalbomis atsparumas ilgai buvo vartojamas kaip inžinerinis terminas, kuris apibrėžiamas, kaip medžiagos savybė atgauti įprastą formą po deformacijos. Nuo 1960 metų anglų kalba ši sąvoka vis plačiau vartojama socialinių mokslų tyrimuose. Atsparumo sąvoka apibrėžiama taip: atsparumas - tai žmogaus gebėjimas išlikti, nepaisant sunkumų. Atsparumo ugdymo esmę sudaro žmogaus stipriųjų pusių pripažinimas. Kai tėvai jaučiasi stiprūs, jie gali kurti žymiai pozityvesnę aplinką savo vaikui.
Taip pat skaitykite: Teisės aktai, reglamentuojantys laikinąją globą