Įvadas
Daiva Matulevičiūtė - šiuolaikinio šokio menininkė, aktyviai reiškiasi Lietuvoje ir už jos ribų. Jos kūrybiniai interesai apima performatyvią kūno raišką tiek scenoje, tiek ekrane. Šiame straipsnyje apžvelgiama jos biografija, kūrybinė veikla, svarbiausi darbai ir indėlis į šiuolaikinio šokio sceną.
Biografiniai faktai ir veikla
Daiva Matulevičiūtė yra Šiuolaikinio šokio asociacijos narė nuo 2016 metų, o nuo 2021 metų ji aktyviai dalyvauja asociacijos veikloje. Jos kūrybinis kelias apima ne tik choreografiją ir šokį, bet ir šokio filmų kūrimą.
Kūryba ir darbai
Menininkė yra sukūrusi keletą šokio filmų, tarp kurių žinomi "Deivido Fikcija", "Adaptacija" ir "Jeigu manęs išvis nėra". Šie filmai atspindi jos domėjimąsi kūno raiška ir eksperimentus su šokio kalba ekrane.
Be šokio filmų, Daiva Matulevičiūtė aktyviai dalyvauja kitų menininkų kūrybiniuose projektuose kaip atlikėja. Ji bendradarbiavo su įvairiais šokio teatrais ir menininkais, įskaitant:
- Šokio teatras "Aira"
- Vyčio Jankausko šokio teatras
- Artūras Bumšteinas
- Paulius Markevičius
- Aleksandras Špilevoj
- Mauricia B.
Šis platus bendradarbiavimo spektras rodo jos universalumą ir gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų kūrybinių kontekstų.
Taip pat skaitykite: Dr. Kanopienės indėlis į Šeškinės polikliniką
Kūrybiniai interesai ir temos
Gretos, kaip kūrėjos, domėjimosi laukas yra labai platus - nuo socialinių iki asmeninių temų. Vilniaus miesto teatre „Mokslo ir meno laboratorija“ ji yra sukūrusi „Šokio objektui ir šeimos nariui“ trilogiją.
Šeimos ryšių nagrinėjimas
2018 m. spektakliu „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ kūrybinį triptiką pradėjusi choreografė ir šokėja Greta Grinevičiūtė pristato antrąjį šeimos ryšius nagrinėjantį darbą. G. Grinevičiūtė bendradarbiauja su šiuolaikinio šokio kūrėju, atlikėju ir dėstytoju Andriumi Katinu, kuris spektaklyje pasirodys Helsinkyje įrašytose vaizdo projekcijose ar telefono skambutyje gyvenančiu balsiniu pavidalu.
Teatro ir kino sintezė
Menininkė taip pat eksperimentuoja su teatro ir kino sinteze. Režisierė Gabrielė Tuminaitė, dar karantino metu į pagalbą pasikvietusi vaizdo menininkę Anetą Bublytę ir operatorių Eitvydą Doškų, su šia pjese ėmėsi tyrinėti teatro ir kino panašumus bei skirtumus, eksperimentuoti su jų sintezės galimybėmis. Pasak G. Tuminaitės, konceptualūs P. „Ši feministinė absurdo pjesė, kaip ir būdinga autorei, yra netradicinė, itin specifinė savo forma, pilna įvairių kultūrinių nuorodų, tad dirbant su šia medžiaga reikia gerokai pasukti galvą“, - sako G. Tuminaitė.
Savo režisūriniame darbe G. Tuminaitė įkvėpimo semiasi iš 7-8-ajame dešimtmetyje Amerikoje gimusio „performing for camera“ žanro ir „vintažinių“ televizijos spektaklių bei „film noir“ estetikos, kurią ji bando pritaikyti scenoje. Taip išryškinama ir laiko - visa ko keitimosi bei pasikartojimo - tema, taip pat ir perspektyvos, žiūros taško svarbos klausimas. Tie patys personažai, pasirodantys scenoje gyvai, sąveikauja su savimi pačiais filme (su savo praeitimi ar su savęs įsivaizdavimu?). Bet scenoje jie jau kitokie, labai pasikeitę. O gal tik mano, kad pasikeitę, o iš tiesų išlikę tokie patys? Vaizdas tampa apokaliptiškas, pranašiškas, o gal įspėjantis. O gal mums tik taip atrodo?
Kiti projektai ir bendradarbiavimai
Daiva Matulevičiūtė dalyvauja įvairiuose projektuose ir bendradarbiauja su kitais menininkais. Pavyzdžiui, ji dalyvavo naujų LDS narių parodos atidaryme.
Taip pat skaitykite: D. Razmuvienės indėlis į visuomenės sveikatą
Režisūriniai darbai
Aktorė, režisierė ir pedagogė Ieva Stundžytė ne tik režisuoja, bet ir aktyviai kuria vaidmenis kolegų spektakliuose, rašo pjeses, nuo 2010 m. dėsto Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) Teatro ir kino fakultete.
I. Stundžytė studijavo vaidybą LMTA - 2006 m. įgijo bakalauro, 2008 m. - magistro diplomą. Vėliau ji ėmėsi režisūros aspirantūros studijų ir 2010 m. įgijo meno licenciatės kvalifikacinį laipsnį. Kartu su studijų draugais ir kurso vadovu aktoriumi bei režisieriumi Aidu Giniočiu 2006 m. įkūrė teatrą „Atviras ratas“, o nuo 2017 m. I. Stundžytė yra sukūrusi septyniolika vaidmenų „Atviro rato“ ir „Keistuolių teatro“ spektakliuose, kaip aktorė yra pelniusi du „Auksinius scenos kryžius“ (2006 m. ir 2007 m.).
Kaip režisierė spektaklius kuria „Atviro rato“ ir „Keistuolių teatre“, taip pat yra režisavusi spektaklį Valstybiniame Šiaulių dramos teatre. Jos režisūrinėje biografijoje daugiau kaip dvidešimt spektaklių. Greta pasaulio dramaturgijos klasikos ir šiuolaikinių pjesių interpretacijų jos repertuare svarbią vietą užima jos pačios pjesių pastatymai.
Tragikomiškos pjesės
Tragikomiškoje pjesėje „NT drama“ viena talentingiausių ir aktyviausių lietuviškos dramaturgijos kūrėjų Gabrielė Labanauskaitė su lengvu, subtiliu humoru, aštriai ir tiriančiai stebi, vertina ir vaizduoja, kokiu mastu asmeniniai norai ir svajonės (norint įsigyti nuosavą būstą) yra valdomi idealaus gyvenimo stereotipų, kuriais naudojasi nekilnojamojo turto paslaugų teikėjai. Pjesėje „NT drama“ atskleidžiama nekilnojamojo turto infrastruktūros manipuliacija utopijomis ir stereotipais, parodomas kapitalistinių spąstų mechanizmas, kuriuose labiausiai nukenčia silpnesnioji, socialiai ir finansiškai nesaugesnė žmonių dalis. Ši socialinė spektaklio tema dar labiau aktualizavosi pastarųjų metų pandeminiu laikotarpiu, išaugus NT kainų burbului ir žmonių desperatiškumui, bandant apsaugoti savo finansus ir beatodairiškai investuojant į bet kokį nekilnojamąjį turtą, o jauniems žmonėms susiduriant su kapitalistiniu absurdiškumu, bandant gauti paskolą iš banko ir įsigyti nuosavą būstą. Pjesė „NT drama“ yra pelniusi tarptautinę pjesių autorių premiją 2021 m.
Laisvės tema
Spektaklio veiksmas vyksta šeimoje, kur šeimos nariai tolerantiški vieni kitiems, gerbiantys vieni kitų pasirinkimus, nevaržantys vieni kitų laisvės. Merei ir Poliui - per keturiasdešimt. Merė nori, kad Polis pakeistų darbą, bet jis to nenori. Jis - pavyzdingas biurokratas, keletą metų dirbantis naujoje valstybinėje įstaigoje ir jaučiantis savo veiklos socialinę reikšmę bei atsakomybę. Laisvės tema šiuolaikiniame diskurse - dažnai pasikartojantis naratyvas. Laisvas žmogus, turintis galimybę rinktis, toleruojantis kito laisvus pasirinkimus - tarsi šiuolaikinis etalonas. Net jei pasirinkimas - mirtis, kai žmogus sąmoningai nusprendžia nutraukti gyvenimą. Dažnai susiduriame su požiūriu, kad esame savo likimo kalviai. Išnykus religijos ir tikėjimo principams, nebeliko aukštesnės jėgos už žmogų. Jis kontroliuoja aplinkybes, susikuria save, tad ir mirtį gali rinktis pats.
Taip pat skaitykite: Dr. Steponavičienės indėlis į vaiko teises
tags: #daiva #matuleviciute #gimimo #data