Įvadas
Vaikystė - tai laikotarpis, kai formuojasi asmenybė, įgūdžiai ir vertybės. Tačiau ne visi vaikai patiria vienodai palankią aplinką. Atstūmimas, tiek iš tėvų, tiek iš bendraamžių pusės, gali turėti gilių ir ilgalaikių pasekmių vaiko raidai ir gerovei. Šiame straipsnyje nagrinėsime atstumtų vaikų priežastis ir pasekmes, siekdami geriau suprasti šią problemą ir rasti būdų, kaip padėti atstumtiems vaikams.
Konfliktinės Situacijos Darželyje ir Mokykloje
Jau pradėję lankyti darželį vaikai susiduria su pirmomis konfliktinėmis situacijomis. Tėveliai dažnai sunerimsta, kad jų mažyliai gali būti mušeikos ir nuolat linksniuojami auklėtojų arba skriaudžiami, atstumti kitų vaikų. Dėl to tėvams ima atrodyti, kad jie yra prasti tėvai, nemoka deramai auklėti atžalų arba tinkamai jų apsaugoti. Vienas iš pirmųjų žingsnių sprendžiant vaikų tarpusavio konfliktus - tai gimdytojų supratimas, jog šie vaikiški konfliktai nėra nei blogi, nei geri. Ginčai tarp vaikų kyla labai dažnai ir dėl menkiausių priežasčių. Jiems sunku ilgai sugyventi nesusipešus, nesusipykus. Vaikai dar nemoka deramai suprasti ir kontroliuoti savo jausmų, reikšti savo minčių, linkę visur lyderiauti.
Tėvai turi būti atviri ir nebijoti, kad jų mažylis konfliktuoja, mokyti juos spręsti konfliktines situacijas, atpažinti, įvardyti ir visiems priimtinu būdu išreikšti savo jausmus. Vaikams svarbu išmokti sakyti teiginius, apibūdinančius, kaip jis jaučiasi, kodėl taip jaučiasi ir ko nori. Taip pat tėveliai turi mokyti atžalas suprasti, kaip jaučiasi kiti, gerbti kito vaiko nuosavybę ir veiklą, dalytis žaislais, būti atsakingiems už savo veiksmus. Tam, kad vaikai išmoktų spręsti tarpasmeninius konfliktus, jie turi susikurti tam tikrą reakcijų sistemą, pagrįstą asmenine patirtimi, pajusti savo vidinę jėgą ir įgyti tam tikrų moralinių vertybių. Tačiau jeigu konfliktai nuolat kartojasi, mažylis jaučiasi liūdnas, prislėgtas arba piktas, nenori eiti į darželį, vadinasi, jis nepajėgia vienas jų išspręsti ir vaikui reikalinga suaugusiųjų pagalba.
Patyčios ir Smurtas
Vaikai paprastai nepradeda smurtauti šiaip sau. Kaip tėvai turėtų reaguoti, jeigu vaikas skundžiasi, kad yra skriaudžiamas arba iš jo šaipomasi, tyčiojamasi? Įsitikinimas, kad jei tėvai kišasi į vaikų konfliktus, bando skriaudžiamą vaiką apginti, tik dar labiau apsunkina situaciją - ydingas mitas. Patyčiose dažniausiai dalyvauja nelygiavertės pusės: smurtautojų paprastai būna ne vienas - jie vyresni, didesni ir stipresni už skriaudžiamąjį. Norint pasiekti abipusės naudos, svarbu padėti ir skriaudikams. Vaikai paprastai nepradeda smurtauti šiaip sau. Kitaip tariant, nėra iš prigimties blogų vaikų, tokiais juos tapti išprovokuoja tam tikros gyvenimo aplinkybės. Neretai šie vaikai turi psichologinių problemų: yra impulsyvūs, turi prastų bendravimo įgūdžių, nepasitiki savimi arba patys kenčia nuo smurto (pvz., savo šeimoje) ir pan. Geriausias vaistas nuo patyčių - atvirumas šiai problemai ir jos sprendimas. Labai svarbu, kad tėvai ir pedagogai neneigtų ir nesumenkintų šios problemos, negalvotų, kad normalu, jog vaikai vieni iš kitų šaiposi. Svarbu, kad suaugusieji turėtų griežtas nuostatas, jog negalima iš kitų šaipytis, juos menkinti arba mušti.
Per konfliktus vaikai išmoksta bendradarbiauti, tinkamai reikšti ir priimti kitų nuomonę, toleruoti skirtumus, susitarti ir dalytis. Tikriausiai neįmanoma apsaugoti vaikų nuo konfliktų, todėl geriau to nedaryti. Tėvams svarbu mokyti vaikus juos spręsti. Ką patartumėte tėvams ir vaikams sprendžiant darželyje, mokykloje kylančias konfliktines situacijas? Geri tėvai ne tie, kuriems nekyla problemų, o tie, kurie stengiasi išspręsti jas. Sunkumai yra gyvenimo dalis, su kuriais vaikai turi išmokti susidoroti. Konfliktai - vieni iš jų. Tėvų gebėjimas išklausyti vaiką, jo palaikymas, situacijų aptarimas ir tinkamų sprendimų būdų ieškojimas bei įsikišimas į konfliktus, su kuriais vaikas nepajėgus susidoroti, padeda mažiesiems išmokti spręsti nesutarimus. Taip pat svarbu nuolat sau priminti, kad vaikai labiausiai mokosi iš pavyzdžio, stebėdami suaugusiuosius, ypač tėvus.
Taip pat skaitykite: Pilietybė pagal tėvus
Tėvų Atstūmimas: Smurto Forma
Vyras teigia pradžioje tikėjęs sulaukti greitos specialistų pagalbos, tačiau ilgainiui, jos negaudamas, supratęs: specialistai nevertina tėvo-vaiko ryšio, į jo nutrūkimą žiūri kaip į buitinį, nesmurtinį „konfliktą“. Jiems taip patogiau - į konfliktą teisėsaugai neprivaloma reaguoti. Vyras įsitikinęs, kad tai, ką jis patyrė, nėra tiesiog konfliktas. Tai yra smurtas, psichologinėje ir teisinėje literatūroje vadinamas tėvų atstūmimu. Psichologai pastaruoju metu sutaria: sunkus tėvų atstūmimas, kuomet visiškai nutrūksta vieno iš tėvų bendravimas su vaiku, yra viena sunkiausių smurto prieš vaikus formų. Dėl teisėsaugos polinkio ignoruoti šį smurtą jis dar vadinamas smurtu be pavadinimo.
Tėvų atstūmimas (angl. - parental alienation) - reiškinys, kai, dažniausiai skyrybų metu, vienas iš tėvų (dažniausiai motina, kadangi dažniausiai su ja gyvena vaikai, dėl to ji turi daugiau įtakos vaikams) nuteikia vaikus prieš kitą iš tėvų. Tėvų atstūmimo variantas, kuomet vaikai nuteikiami prieš motinas (angl. - maternal alienation), tampa pastaruoju metu vis dažnesnis, kadangi tėvai po skyrybų vis lygesnėmis dalimis skirstosi pareigas. Nuteikti vaikai neretai visam gyvenimui išsižada ne tik nuteiktojo iš tėvų, bet ir visų jo giminių, artimųjų, draugų (netgi augintinių) - vaikai išsižada pusės savo paveldo ir šaknų. Tėvų atstūmimas specialistų pripažįstamas viena sunkiausių smurto prieš vaikus formų.
Nuo tėvų atstūmimo nukentėję vaikai ne tik praranda pusę savo šaknų, tačiau visą gyvenimą yra pasmerkti sunkiai išsprendžiamam vidiniam konfliktui. Jie tarsi gyvena „iškreiptų veidrodžių karalystėje“. Tėvų atstūmimo pasekmės vaikams - žemesnė savivertė, polinkis į depresiją, savižudybes, alkoholizmą, narkotikus, asocialų elgesį ir daugelis kitų. Jos niekuo nenusileidžia kitų rūšių sunkų smurtą patyrusių vaikų žalai. Todėl specialistai tėvų atstūmimą pripažįsta ne tik žalojančiu vaikus reiškiniu, tačiau ir viena sunkiausių smurto formų. Specialistai (psichologai, vaiko teisių darbuotojai, teisėjai), neturintys specifinio išprusimo tėvų atstūmimo srityje, dažniausiai, klaidingai nei reikėtų tokioje situacijoje, palaiko nuteikinėtoją, ir ieško atstumtojo iš tėvų kaltės dėl nutrūkusio bendravimo. Atstumtajam iš tėvų rekomenduojama atsitraukti, jam sakoma, kad situacija nepasikeis, kol atstumtasis iš tėvų neatras, ką darė blogai. Siūloma nebendrauti su vaiku, kol šis pats nepanorės. Tokia specialistų „pagalba“ situaciją tik blogina, ir specialistai iš esmės tampa tėvų atstūmimo sąjungininkais.
Kaip Atpažinti Tėvų Atstūmimą?
Tėvų atstūmimas naivių specialistų neretai supainiojamas su vaikų nenoru bendrauti su smurtavusiais prieš juos tėvais, ar vaikų susvetimėjimu su tėvais (dėl tėvų nepakankamo dalyvavimo vaikų gyvenime). Tačiau yra nustatyti požymiai, kaip atskirti tėvų atstūmimą nuo kitų tėvų ir vaikų ryšio nutrūkimo priežasčių. Vaikui tėvų atstūmimas pasireiškia 8 požymiais, kurie nepasireiškia arba yra skirtingi pas vaikus, kurių ryšys su vienu iš tėvų nutrūko dėl kitų priežasčių nei tėvų atstūmimas. Pavyzdžiui, tėvų atstūmimą patyrę vaikai atsisako bet kokio bendravimo su atstumtuoju iš tėvų, tuo tarpu smurtą patyrę vaikai bijo ne tėvo, o paties smurto, dėl to neatsisako bendrauti saugioje aplinkoje (pvz. viešoje vietoje ar kartu su specialistu). Tėvų atstūmimo atvejais vaikai nieko gero negali pasakyti apie atstumtąjį, tuo tarpu tėvo smurtą patyrę vaikai visuomet turės ir gerų prisiminimų. Tėvų atstūmimas dažniausiai apima visą atstumtojo giminę, o smurtą patyrę vaikai mielai bendrauja su smurtautojo tėvais (savo seneliais) ir kitais giminėmis. Atitolimas taip pat skiriasi nuo tėvų atstūmimo, pvz. jis lengvai įveikiamas - vaikai bendrauja su atitolusiu iš tėvų panašiai, kaip su nauju pažįstamu, išankstinio nusistatymo prieš jį neturi. Tuo tarpu nuo tėvų atstūmimo kenčiantys vaikai itin aktyviai atsisako ir agresyviai priešinasi bet kokiam bendravimui su atstumtuoju.
Tėvų atstūmimas neseniai buvo įtrauktas į Pasaulinės sveikatos organizacijos (PSO) Tarptautinių ligų klasifikacijos (TLK) naujausią versiją (TLK-11). Apie tėvų atstūmimą yra publikuota virš 2 tūkst. straipsnių moksliniuose leidiniuose. Nežiūrint to, specifinių žinių tėvų atstūmimo srityje neturintys specialistai, ypač radikalaus feminizmo įtakoti, dažniausiai skeptiškai žiūri į tokio reiškinio egzistavimą. Šiuo metu faktiškai ne specialistai, o tik mūsų asociacija ir patys atstumti tėvai gina tėvų atstūmimą patiriančių vaikų interesus. Institucijos, privalančios vaikams padėti, šį smurtą prieš vaikus ignoruoja. Mūsų asociacijai žinoma beveik 100 nuo tėvų atstūmimo nukentėjusių tėvų, iš kurių apie 10 yra moterys. Tai nėra dideli skaičiai, tačiau, mūsų įsitikinimu, neadresuotas smurtas kenkia ne tik nuo jo tiesiogiai kenčiantiems, tačiau ir visai visuomenei. Atstumti tėvai pasmerkiami gyvenimui skausme ir neviltyje. Savo gerbuvį jie neretai paskiria teisinei kovai, vietoj to, kad galėtų didesnį išlaikymą skirti savo vaikams, apmokėti geresnį išsilavinimą. Nesulaukdami pagalbos jie nustoja gerbti savo valstybę.
Taip pat skaitykite: Violetos Mičiulienės gyvenimo aprašymas
Tėvų atstūmimą vaikystėje patyrę žmonės dažniau pažeidinėja visuomenės normas, dažniau turi psichologinių problemų, jie netgi dažniau smurtauja artimoje aplinkoje, dažniau skiriasi, o po skyrybų nemoka išlaikymo savo vaikams.
Tėvų Auklėjimo Stiliai ir Jų Įtaka
Monija, ypač psichologai, domėjosi, kaip tėvai įtakoja vaikų raidą. Įrodyti priežasties ir pasekmės ryšį kartais būna labai sunku. Pastebėta, kad skirtingose aplinkose augę vaikai gali turėti panašias asmenybes suaugus, o tuose pačiuose namuose augę vaikai gali turėti skirtingas asmenybes. Nežiūrint tokių iššūkių žmogaus elgesį tyrinėjantys specialistai sako, kad yra ryšys kaip tėvai auklėja savo vaikus ir kaip tėvų auklėjimo stilius įtakoja vaiko raidą. 1960 metais psichologė Diana Baumrind atliko tyrimą su daugiau kaip 100 ikimokyklinio amžiaus vaikų. Stebėdama vaikus natūralioje aplinkoje, apklausdama tėvus bei naudodama kitus tyrimo metodus ji pastebėjo, kad tėvų elgesys auklėjant vaikus turi panašumų. Psichologė vertino kaip tėvai taiko discipliną, kiek yra emociškai šilti ir rūpestingi, kaip bendrauja, kokie yra jų lūkečiai bei kaip jie taiko kontrolę. Remdamasi šiais stebėjimais Baumrind sugrupavo auklėjimo stilius į tris skirtingas kategorijas. Atlikus vėlesnius tyrimus, buvo pasiūlyta pridėti ir ketvirtą tėvystės stilių.
Diktatoriškas Stilius
Vienas iš atrastų psichologės stilių buvo diktatoriškas stilius. Tėvai, auklėdami vaikus šiuo stiliumi, tikisi, kad vaikai griežtai laikysis taisyklių, kurias nustato patys tėvai. Jeigu vaikui nesiseka laikytis tokių taisyklių, jis yra baudžiamas. Diktatoriški tėvai nelinkę aiškinti, kodėl reikalavimai yra būtent tokie. Jeigu yra prašoma paaiškinti kodėl, tokie tėvai paprasčiausiai atsakys: “Nes aš taip sakau”. Nors tėvų reikalavimai yra aukšti, patys tėvai nėra labai jautrūs vaikams. Jie tikisi, kad vaikai elgsis išskirtinai ir nedarys klaidų, tačiau patys duoda labai mažai nuorodų, ką jų vaikas turėtų daryti ar vengti ateityje. Suklydimai yra baudžiami, kartais labai griežtai, tačiau patys vaikai paliekami nustebę ir nesuprantantys, ką jie padarė ne taip. Pasak tėvų auklėjimo stilius tyrinėjančios psichologės Baumrind tokie tėvai yra orientuoti į tikslus ir jie tikisi, kad jų įsakymai bus vykdomi be jokių paaiškinimų. Tėvai, kurie naudoja šį auklėjimo stilių dažnai yra dominuojantys ir autoritariški. Jų požiūris į tėvystę yra toks: “už 10 nemuštų duoda vieną muštą“.
Autoritetinis Stilius
Kitas auklėjimo stilius, kurį atrado Baumrind yra autoritetinis stilius. Šį stilių naudojantys tėvai taip pat turi taisykles ir nuorodas, kurių vaikai turi laikytis. Tačiau šis stilius yra daug labiau demokratiškas. Tokie tėvai labiau atliepia vaikų poreikius ir jie nori išgirsti vaikų klausimus. Šie tėvai iš vaikų tikisi labai daug, tačiau jie suteikia šiltą atsaką ir pakankamą paramą. Jeigu vaikams nepasiseka pateisinti lūkečių, šie tėvai yra labiau globojantys ir dažniau atleidžia, negu baudžia. Psichologė teigia, kad šie tėvai “stebi ir suteikia labai aiškius standartus vaiko elgesiui”. Tėvai yra tvirti, bet ne kontroliuojantys ar draudžiantys. Jų disciplinavimo metodai yra palaikantys, bet ne baudžiantys. Jie nori, kad jų vaikai būtų tvirti, taip pat socialiai atsakingi, galintys reguliuoti savo emocijas ir norintys bendradarbiauti. Toks tėvų lūkesčių ir paramos derinys padeda vaikams išsiugdyti tokius įgūdžius kaip savarankiškumas, savireguliacija ir bendradarbiavimas.
Viską Leidžiantis Stilius
Paskutinis tėvystės stilius, kurį atrado Baumrind yra viską leidžiantis. Tokie tėvai dar vadinami nuolaidžiaujantys, jie vaikams kelia labai nedaug reikalavimų. Tokie tėvai labai retai disciplinuoja vaikus, nes jų lūkečiai vaikų savikontrolei ar brandumui yra labai žemi. Pasak Baumrind, viską leidžiantys tėvai “yra labiau jautrūs, negu reikalaujantys. Jie yra atlaidūs, netradiciniai, nereikalauja iš vaikų brandaus elgesio, leidžia šiek tiek savireguliacijos, ir dažniausiai vengia konfrontacijos”.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs sprendimai vaikų auklėjimui
Neįsitraukiantis Tėvystės Stilius
Šalia trijų tėvystės stilių, kuriuos aprašė Baumrind, psichologė Eleonor Maccoby ir John Martin pasiūlė ketvirtą tėvystės stilių, kuris apibūdinamas kaip neįsitraukiants ir neatidus. Šiam stiliui būdinga tik keletas reikalavimų, žemas vaiko poreikių supratimas ir labai mažai komunikacijos. Nors šie tėvai patenkina vaikų bazinius poreikius, iš tikrųjų yra visiškai nutolę nuo vaiko gyvenimo. Tokie tėvai įsitikins, kad vaikai yra pamaitinti ir turi stogą virš galvos, tačiau dažniausiai beveik nesiūlo ar pasiūlo labai mažai nuorodų, struktūros, taisyklių ar netgi paramos.
Skyrybų Poveikis Vaikams
Skyrybos - sunkus ir sudėtingas laikotarpis visai šeimai, o ypač vaikams. Pasak specialistų, jos vaikus beveik visada užklumpa netikėtai ir sukrečia iki širdies gelmių. Nuo to, kaip per skyrybas ir po jų elgsis abu tėvai su vaiku ir tarpusavyje, labai priklausys tolimesnis vaiko gyvenimas, jo raida ir net ateities gerovė. Pasak psichologės, link skyrybų einama skirtingai - vienais atvejais vaikai mato konfliktuojančius tėvus, atšalusius santykius ir numano kuo tai gali baigtis, kitais - ši žinia būna lyg iš giedro dangaus, kai tėvai ilgą laiką nuo vaikų slepia savo nesutarimus. „Koks bebūtų kelias iki skyrybų, vaikams tai - didelė trauma ir netikėtumas. Ši žinia jiems sukelia baimę, nerimą, nesaugumą, nes prarandamas ne tik vienas iš tėvų, vientisas šeimos modelis, bet ir pastovumas, saugumas, dalis giminaičių, draugų, šeimos tradicijų“, - pranešime spaudai aiškina E. Belanoškienė. „Jei tėvai nepaiso vaikų interesų, o vaikosi tik savo principų, skyrybų trauma vaikui būna labai didelė ir pasekmės išlieka ilgai“, - aiškina psichologė.
Pasak jos, mažiausiems vaikams tėvų skyrybų metu gali sutrikti miegas, mityba, atsirasti šlapinimasis į lovą, pykčio protrūkių, regresavimas į mažesnį amžių. Tokie vaikai išgyvena atstūmimo baimę, nori, kad šalia jų nuolat kažkas būtų, jiems kyla nerimas dėl ateities, baimė būti paliktam ir kito tėvo, su kuriuo liko po skyrybų. 7-10 metų vaikai atvirai rodo liūdesį, pyktį, gali pradėti skųstis pilvo, galvos skausmais, suprastėti mokymosi rezultatai, sumažėti motyvacija eiti į mokyklą. „Vaikai patiria baimę būti nemylimi, atstumti, gali pradėti fantazuoti, meluoti, kurti planus kaip susigrąžinti prarastą tėvą. Vaikas, norėdamas suprasti tėvų skyrybų priežastis, kaltina save, kad buvo nepakankamai geras, prisiima skyrybų priežastis sau. Paaugliai demonstruoja pyktį, prieštaravimą arba tampa mamos ar tėčio bendrininkais, pagalbininkais, todėl būna perdėtai geri, kad nesudarytų dar daugiau problemų“, - sako E. Belanoškienė. Pasak specialistės, tėvų skyrybos turi įtakos ne tik pačiam vaikui, bet ir santykiams. Tėvai susiduria su vaikų pykčiu, kaltinimu, priešiškumu, nepaklusimu drausmei, taisyklėms. Tėvui, palikusiam šeimą, metami kaltinimai, nenorima su juo susitikti, bendrauti.
Vieni mokslininkai teigia, kad ikimokyklinio amžiaus vaikams skyrybos ne tokios skausmingos, kaip vyresniems vaikams, nes jų mąstymo gebėjimai nėra tokie išsivystę, kad suprastų tėvų emocinius sunkumus. „Tokie vaikai liūdi ir vis tikisi, kad tėvai ir vėl kartu gyvens. Tuo tarpu mokyklinio amžiaus vaikai ir paaugliai labiau supranta priežastis, nes stebi tėvų konfliktus, neigiamas emocijas ir juos šokiruoja pats faktas, kad tėvai nusprendė skirtis. Kilus abejonėms dėl skyrybų ar santuokos išsaugojimo vardan vaikų gerovės, verta pagalvoti, kas labiau vaikus žaloja - skyrybos, ar gyvenimas nuolatinėje konfliktinėje aplinkoje“, - pažymi E. Belanoškienė. Vaikas, praradęs priešingos lyties tėvą, neturi galimybės išmokti tinkamų elgesio normų su kita lytimi, nebent šeimoje yra vyresnių sesių ar brolių. Todėl vėlesniame amžiuje tai gali atsiliepti užmezgant ar palaikant santykius su priešingos lyties partneriu, santykiai gali būti trumpalaikiai, atsitiktiniai, nesėkminga santuoka, aiškina psichologė. „Tačiau nepriklausomai nuo lyties, visi vaikai išgyvena baimę, pyktį, nusivylimą, gali kaltinti save dėl skyrybų, vaidinti tėvų taikytoją arba jaustis tėvų ginčų priežastimi, kai tėvai nesutaria dėl auklėjimo. „Besirūpinant vaiku, tėvai turėtų pasirūpinti ir savimi, kad skyrybų procese kylančios emocijos, nebūtų perduodamos vaikui. Pirmiausia su vaiku reikia daug ir atvirai kalbėti jam suprantama kalba apie esamą situaciją, net jei apie tai reikėtų kalbėti kiekvieną dieną. Vaikui reikia sakyti taip, kaip yra. Reikia akcentuoti, kad tėvai abu taip nusprendė. Pasak pašnekovės, pasireiškus vaiko pykčio priepuoliams, agresyviam ar destruktyviam elgesiui, būtina skirti daugiau dėmesio ir kantrybės vaiko kaprizams, pykčiams valdyti. Taip pat vaikui reikia padėti išlaukti susitikimo su tėčiu ar mama, reikia jam kartoti: „Aš žinau, kad tu myli mamą (tėtį) ir lauki kada su ja (juo) galėsi susitikti“.
Situacijos po Skyrybų ir Kaip Jas Spręsti
- Situacija Nr.1: Mama dvylikametei Saulei neleidžia bendrauti su tėčiu, kuris po skyrybų gyvena atskirai. Išsiskyrę tėvai privalo užtikrinti vaiko bendravimą su kitu iš tėvų, atsižvelgiant į geriausius vaiko interesus. Jei vienas iš tėvų neleidžia vaikui matytis su kitu tėvu, galima kreiptis į teismą dėl bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo. Saulė šioje situacijoje galimai išgyvena daug nemalonių jausmų tiek mamai, kuri neleidžia susitikti su tėčiu, tiek tėčiui, kuris galbūt išėjo iš namų dėl kitos šeimos. Atrodo, kad Saulė dėl savo amžiaus galėtų pati išsakyti norą ar nenorą bendrauti su tėčiu, tačiau šioje vietoje jau matome lojalumo konfliktą. Nereikia atmesti, jog Saulė, norėdama mamai įtikti, griežtai neišsako savo noro susitikti su tėčiu. Reikia suprasti, kad ši situacija žeidžia vaiką.
- Situacija Nr.2: Po tėvų skyrybų dešimtmetis Tomas gyvena su mama. Tomo tėtis turi kitą žmoną, kuri Tomo nepriima, nepalankiai į jį žiūri. Tokiu atveju tėtis galėtų susitikimus organizuoti ne namuose, kad neigiamos tėčio sutuoktinės emocijos nebūtų perduodamos vaikui. Susitikti galima viešose erdvėse, pas senelius ir panašiai.
- Situacija Nr.3: Po tėvų skyrybų devynmetis Benas gyvena su mama. Kas antrą savaitgalį jis vyksta pas tėtį ir ten prabūna dvi dienas. Tėčio namuose Benas turi daugiau laisvės, nei mamos - pas tėtį jis gali sėdėti prie kompiuterio, kiek tik nori, valgyti saldainius, kiek telpa. Kai grįžta pas mamą, situacija pasikeičia ir Benas tada būna labai nepatenkintas. Tai dažnai pasitaikanti situacija, kai nesutampa tėvų auklėjimo stiliai, kai pasireiškia noras vienam būti geresniu, nei kitas. Tačiau tėvai nesuvokia, kad tuomet labiausiai kenčia vaikas. Tokiu atveju vaikas išmoksta manipuliuoti, meluoti, kad gautų tai, ko jam reikia. Jei tėvams nepavyksta susitarti dėl vienodų reikalavimų, taisyklių, vertėtų kreiptis pagalbos į psichologą, kuris ne tik padėtų tėvams suvienodinti taisykles vaikui, bet ir pakonsultuotų vaikų auklėjimo klausimais. Tėvams taip pat rekomenduočiau lankyti pozityvios tėvystės įgūdžių mokymus. Juose būtų išaiškinta taisyklių, ribų nubrėžimo ir vienodos disciplinos svarba vaikui, jo gerovei. Jei ir po visų pastangų nepavyksta tėvams susitarti šiuo klausimu, galima kreiptis pagalbos į Vaiko teisių apsaugos skyrių pagal gyvenamąją vietą, kad būtų nustatyta rekomendacinio pobūdžio bendravimo su vaiku tvarka. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse įtvirtinta nuostata, kad visus klausimus, susijusius su vaiko auklėjimu, sprendžia abu tėvai tarpusavio sutarimu.
Patyčios: Aktuali Problema
„Vaikų linija kasmet sulaukia kelių tūkstančių skambučių, susijusių su patyčiomis. Ši tema nuolat patenka tarp populiariausių, o tarptautiniai tyrimai rodo, kad Lietuva pagal šios problemos aktualumą jau kelis dešimtmečius išlieka tarp pirmaujaučių šalių“, - sako psichologė. Pasak pašnekovės, didžiausias patyčių paplitimas stebimas tarp 5-8 klasių moksleivių. „Šis amžiaus tarpsnis yra ypatingai jautrus, nes vaikams tampa itin svarbu pritapti prie bendraamžių, o patyčios dažniausiai tampa jų tarpusavio santykių įrankiu. Patyčios yra toks socialinis reiškinys, kuris atsiranda grupiniame kontekste tarp bendraamžių, kurių įtaka šiuo amžiaus tarpsniu labai svarbi“, - aiškina specialistė. Šiame amžiuje taip pat didėja paauglių savarankiškumas, jie siekia atsiriboti nuo suaugusiųjų įtakos, todėl suaugusiesiems tampa sunkiau pastebėti vykstančias patyčias.
Patyčių Pasekmės
Patyčios sukelia daugybę neigiamų pasekmių, kurios gali skirtis priklausomai nuo vaiko situacijos ir aplinkos paramos. Psichologė pabrėžia, kad patyčių pasekmes patiria ne tik jų aukos, bet ir stebėtojai bei patys skriaudėjai. Patyčias patiriantiems vaikams būdingas savivertės sumažėjimas, vienišumo jausmas, izoliacija, prasti mokyklos lankymo rodikliai ir akademiniai rezultatai. „Vaikai, kurie patiria patyčias, gali pradėti vengti mokyklos, o jeigu situacija užsitęsia, juos grąžinti į normalų mokyklos ritmą gali būti labai sunku - jausmas, kad mokykla yra nesaugi, išlieka giliai įsišaknijęs“, - pabrėžia J. S. Jasiulionė. Vaikai, kurie stebi patyčias, gali patirti įvairias emocijas ir iš jų susiformuoti tam tikras nuostatas. Šios patirtys vėliau gali daryti įtaką jų požiūriui į žmones ir elgesį su jais. Tačiau labiausiai nuo patyčių nukenčia vaikai, kurie tampa tiesioginėmis aukomis. Tuo tarpu skriaudėjai dažnai įtvirtina agresyvaus elgesio modelius, kuriuos jie dažnai nešasi ir į tolimesnį gyvenimą. „Jeigu nėra aiškios žinutės, kad toks elgesys yra netinkamas, vaikai mokosi agresyviai spręsti problemas ir siekti dėmesio“, - sako specialistė.
#