Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama motinos atsakomybė už žalą vaikams, atsižvelgiant į socialinės tėvystės svarbą ir teisinius aspektus Lietuvoje. Kiekvienas vaikas turi teisę augti saugioje ir stabilioje aplinkoje, tačiau realybė ne visada atitinka šį idealą. Straipsnyje aptariama socialinės tėvystės reikšmė, teismų praktika sprendžiant ginčus dėl tėvystės, skyrybų poveikis vaikams ir tėvų atsakomybė už vaikų gerovę.
Kas Yra Socialinė Tėvystė?
Socialinė tėvystė - tai socialinis asmens ryšys su ne biologiniu vaiku šeimoje. Pasak Panevėžio apskrities Vaiko teisių apsaugos skyriaus (VTAS) patarėjo Panevėžio mieste Dovaro Nevardauskio, Lietuvoje apie socialinę tėvystę ir jos svarbą vaiko raidai kalbama mažai, tačiau suaugusieji turi suprasti ir prisiimti atsakomybę vaikui.
Jeigu vaikas jau sąmoningas, auga nežinodamas ir/ar nepažinodamas kito asmens, kaip tėvo/motinos, ir suaugusį asmenį laiko vieninteliu savo tėvu ar motina - tai jau yra pagrindas socialinės tėvystės pripažinimui. Tam svarbios ir kitos sąlygos: artimas ryšys su vaiku, bendros veiklos, vaiko išlaikymas ir panašiai. Susiformavę glaudūs vaiko ir suaugusiojo santykiai, net jei pats vaikas žino apie tai, kad jis nėra jo biologinis tėvas/motina, tačiau pripažįsta savo tėvu/motina, ir yra prie jo prisirišęs, laiko artimesniu ir brangesniu žmogumi nei biologinis tėvas, nori su juo bendrauti - tai dar vienas socialinės tėvystės paaiškinimas.
Panevėžio apskrities mobiliosios komandos psichologė Aura Svetikienė pažymi, kad tėvystės sąvoka ir yra emocinis vaiko ryšys su suaugusiuoju. Suaugusiojo ir vaiko ryšys, suprantamas kaip tėvystė ir motinystė, atsiranda iš artimo emocinio ryšio, pasitikėjimo, bendrų užsiėmimų ir domėjimosi vienas kitu. Kalbant apie socialinę tėvystę ir tėvystę, bene svarbiausia takoskyra čia tampa vaiko ir suaugusiojo biologinis ryšys, tačiau „genai, giminystės ryšiai“ vaikams iki atitinkamo amžiaus, tėra tik neaiškios sąvokos.
Teismų Praktika Sprendžiant Socialinės Tėvystės Klausimą
Vaiko teisių gynėjams neretai tenka dalyvauti teisminiuose procesuose, kai skiriasi tėvai ir sprendžiamas tėvystės klausimas. Anot Panevėžio apskrities VTAS patarėjo Panevėžio mieste D. Nevardausio, teismų praktikoje, bylų, kai bandoma nuginčyti tėvystę - netrūksta. Dažnai pasitaiko atvejų, kai į teismą kreipiasi ieškovas, tarkim - tėvas, kuris nurodo, kad nėra biologinis vaiko tėvas ir pageidauja nuginčyti tėvystę bei atsisakyti teisių ir pareigų vaikui. Jeigu tai mažas vaikas ir nėra susiformavęs emocinis ryšys - tokios bylos nėra sudėtingos ir teismų praktika rodo, kad dažnu atveju tėvystė būna nuginčijama.
Taip pat skaitykite: Atsakomybė už smurtą
Anot D. Nevardauskio, situacija visiškai kita, kai kalbama apie vyresnius vaikus. Visada teismas ir vaiko teisų gynėjai atsižvelgia į tai, ar yra susiformavęs emocinis ryšys ir vaikas išreiškia norą toliau bendrauti su socialiniu tėvu/motina. Siekiant apsaugoti vaiką nuo tokių grėsmių, kaip išlaikymo, priežiūros, galbūt net gyvenamojo būsto netekimas ir apsaugant kitas vaiko teises bei teisėtus interesus, socialinė tėvystė gali būti ir nenuginčijama.
Vaiko teisių gynėjas pažymėjo ir tai, kad dažnu atveju socialiniai tėvai pripažįsta artimą ryšį su vaiku, tačiau nesusiklostę suaugusių asmeniniai santykiai ir pykčiai tampa pagrindu išsižadėti ir ne biologinių vaikų.
Socialinės Tėvystės Nuginčijimas - Smūgis Vaikui
Vaiko vystymuisi ir socialinei raidai artimas ryšys su suaugusiuoju - labai svarbus. Tvirti emociniai ryšiai padeda pagrindus tolimesniam žmogaus gyvenimui, jie suteikia saugumo, stabilumo jausmą, skatina pasitikėjimą savimi ir aplinkiniais. Deja, skyrybos vaikui yra savotiška viso, jį supančio pasaulio griūtis ir visai nesvarbu apie kokias skyrybas kalbame: biologinių tėvų ar vieno iš tėvų su socialiniu vaiko tėvu - tą suprasti suaugusiems ir padėti suvokti vaikui labai svarbu.
Tačiau tėvystės nuginčijimas ir santykių su vaiku išsižadėjimas, psichologės teigimu, padaro kur kas didesnę žalą vaiko emocinei sveikatai nei skyrybos. Tėvų skyrybas paaiškinti paprasčiau, o štai kodėl laikytas tėvu/motina asmuo nori atsisakyti tėvystės, visai kitas ir daug sudėtingesnis klausimas. Santykių nutraukimas arba suaugusio žmogaus išsižadėjimas, tai didžiulė netektis vaikui. Įsivaizduokite, kaip sudėtinga atsakyti sau į klausimą „kodėl mane paliko?“, o vaikas jį būtinai sau užduos, kai pasijus išduotas ir nebereikalingas.
Vaikas, tokiu atveju, kai jo išsižadama, pirmiausia priežasties pradeda ieškoti savyje ir analizuoti ką padarė ne taip, dažnai linkęs save kaltinti, užsisklęsti. Neabejoju, kad emocinių sunkumų patiria tiek vaikas, tiek socialinis tėvas ar motina, pabrėždama tėvystės nuginčijimo fakto žalą vaiko raidai.
Taip pat skaitykite: Lietuvos atsakomybė už vaiko nepriežiūrą
Socialinė Tėvystė - Ne Tik Teisinė Sąvoka
Europos žmogaus teisių teisingumo teismas savo praktikoje, nagrinėdamas bylas, naudoja sąvoką socialinė tėvystė. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos nuostatose socialinė tėvystė taip pat minima ir apibrėžta jos reikšmė. Lietuvos teisės aktuose ši sąvoka nėra reglamentuota, tačiau esame Europos sąjungos valstybė, todėl per ES teisę, ji taikoma ir Lietuvoje.
Šiandien pripažįstama, kad biologinis vaiko ir tėvo/motinos ryšys nebėra vienintelis tėvystės pagrindas. Tai leidžia geriau apsaugoti vaiko interesus, nes tėvo/motinos teisės ir pareigos gali būti nustatytos ir asmeniui, kurio su vaiku kraujo giminystė nesieja.
Labai svarbu įvertinti, ką pats vaikas pripažįsta savo motina ar tėvu. Teisiniu požiūriu, kas yra vaikas, ir kas ir už ką gali patirti pasekmes už vaiko interesų neužtikrinimą? Įstatymuose yra numatyta, kad vaikas yra žmogus, neturintis 18 metų. Tam tikrais atvejais, teismas gali šį amžių sumažinti, pripažindamas, kad būdamas ir jaunesnio nei 18 metų amžiaus vaikas gali savarankiškai įgyvendinti savo teises, pvz. jaunesniam nei 18 metų asmeniui leidžiama sudaryti santuoką, savarankiškai tvarkyti gaunamas pajamas. Nors vaikas yra iki 18 metų, tačiau už pačio vaiko neteisėtus veiksmus, jis gali būti baudžiamas jau nuo 16 metų, o tam tikrais atvejais ir nuo 14 metų.
Vaiko Atstovai Ir Jų Atsakomybė
Vaiko atstovai yra tėvai. Be abejo, būna išimčių, pvz. jei tėvai yra neveiksnūs. Tai atvejais, kai tėvai negali pasirūpinti savo vaikais, vaikams yra paskiriami globėjai, rūpintojai, kurie taip pat privalo užtikrinti vaikų interesus. Tėvai ir kiti vaikų atstovai turi pareigą dorai auklėti ir prižiūrėti vaikus, rūpintis jų sveikata, išlaikyti juos, sudaryti palankias sąlygas visapusiškai ir harmoningai vystytis, kad vaikas būtų parengtas savarankiškam gyvenimui visuomenėje. Mūsų teisinė sistema nenumato tėvams jokių galimybių savanoriškai atsisakyti teisių ir pareigų savo nepilnamečiams vaikams. Taigi, net ir kylant bet kokiems sunkumams auginant vaikus, tėvai negali nusišalinti nuo vaikų priežiūros pareigos, o jiems vengiant tai daryti, kyla atsakomybė už tokį jų elgesį. Būtina atkreipti dėmesį, kad net ir tėvams gyvenant atskirai, už vaiko auklėjimą ir priežiūrą, neatsižvelgiant su kuo vaikas gyvena, abu tėvai atsako bendrai ir vienodai. Nei vienas iš tėvų negali išvengti atsakomybės už vaikų nepriežiūrą, pasiteisindami, jog vaikas su juo negyvena.
Vaiko Interesų Pažeidimai Ir Atsakomybė Už Juos
Vaiko atstovai gali būti baudžiami už blogą elgesį su vaiku. Dažnai žmonės skirtingai vertina tai, kas yra blogas elgesys su vaiku. Kas vienų žmonių vertinama kaip neleistinas elgesys su vaiku, kiti gali manyti, kad tai normalus vaiko auklėjimo būdas. Specialistų nuomone, blogas elgesys su vaiku - tai vaiko vystymosi poreikių ignoravimas. Pagal įstatymus vaikas turi teisę į mokslą, į būstą, į jo poreikių užtikrinimą, ir tai privalo garantuoti vaiko atstovai.
Taip pat skaitykite: Atsakomybė už nusikaltimus: nepilnamečių perspektyva
Blogas elgesys su vaiku gali būti:
- Fizinė prievarta
- Seksualinė prievarta
- Vaiko nepriežiūra
- Moralinė prievarta
- Tapimas smurto šeimoje liudininku
Fizinis smurtas gali būti vienkartinis veiksmas arba pasikartojantys veiksmai - mušimas, stumdymas, spardymas, deginimas, kandžiojimas, smaugimas, bet koks skausmo kėlimas (žnaibymas, badymas ir pan.). Vaikų seksualinis išnaudojimas gali pasireikšti išprievartavimu, seksualiniu tvirkinimu, vaiko panaudojimu pornografijai, kita seksualinio pobūdžio veikla vaiko atžvilgiu. Nepriežiūra - tai nuolatinis ir rimtas nesirūpinimas vaiku ar nesugebėjimas apsaugoti vaiko nuo bet kokio pavojaus, pvz. ir šalčio, ir badavimo, arba nesugebėjimas užtikrinti vaiko priežiūros, dėl ko pablogėja vaiko sveikata ir vystymasis. Dažniausiai bet kurios iš minėtų smurto formų beveik neišvengiamai būna susijusios ir su psichologiniu arba emociniu smurtu. Ši smurto forma pasireiškia - nuvertinimu, menkinimu, žeminimu, šmeižtu, grasinimu, gąsdinimu, atskyrimu, kvailinimu, judėjimo laisvę apribojančiais veiksmais, sukeliančiais ar sudarančias sąlygas sukelti žalą vaiko fizinei, emocinei, psichinei, dvasinei, moralinei ar socialinei sveikatai ir raidai.
Tėvų ir kitų atstovų pareiga užtikrinti, kad vaikai jokia forma nepatirtų netinkamo elgesio su jais. Nekyla abejonių, kad vaikui augant rūpestingoje šeimoje, net nereikėtų galvoti apie tai, kad būtent artimiausioje aplinkoje vaikas galėtų patirti blogą elgesį su juo. Arba, jei nustatomi tokie neteisėti veiksmai su vaiku, privaloma skubiai imtis priemonių sustabdyti tokį elgesį, padėti vaikui. Deja, pasitaiko atveju, kai vaikai patiria netinkamą elgesį artimoje aplinkoje iš savo tėvų, artimų giminaičių.
Baudžiamoji Ir Administracinė Atsakomybė Už Vaiko Teisių Pažeidimus
Už nepilnamečių nuo 14 iki 16 metų padarytus pažeidimus administracinėn atsakomybėn gali būti traukiami jų tėvai: tėvams gali būti surašomas protokolas ir jie baudžiami už tėvų valdžios nepanaudojimą arba panaudojimą priešingai vaiko interesams. Yra susiformavusi nuostata, kad jeigu vaikas daro pažeidimus, tėvai galimai netaikė tinkamų auklėjimo priemonių, kurios suformuotų vaiko teisingą požiūrį į elgesį ir visuomenines nuostatas. Tokia nuostata atsispindi ir teisiniame reglamentavime. Jeigu administracinio nusižengimo požymių turinčią veiką padarė nepilnametis, kuriam iki šios veikos padarymo nebuvo suėję 16 metų, atlikus tyrimą, informacija apie šią veiką ir ją padariusį nepilnametį turi būti perduota savivaldybės administracijos direktoriui, Valstybės vaiko teisių apsaugos tarnybai. Tai parodo, kad nepilnamečio vaiko elgesio problemų priežasčių ieškoma šeimoje, auklėjime, o nustačius, kad vaiko netinkamas elgesys susiformavo dėl šeimoje egzistuojančių nuostatų, tėvai dėl netinkamo savo tėvų pareigų įgyvendinimo gali būti traukiami atsakomybėn. Jeigu nustatyti pažeidimai nesukelia sunkių pasekmių, nėra sistemingi, tėvams paprastai skiriama bauda.
Už nepilnamečių vaikų padarytus nusikaltimus tėvai neatsako pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso nuostatas. Laisvės atėmimo bausmė gali būti skiriama tais atvejais, kai nustatomos sunkios pačių tėvų veiksmų pasekmės, kurios yra sukeliamos vaikams: kai tėvai naudoja fizinį, seksualinį ar emocinį smurtą prieš vaikus, arba dėl vaikų nepriežiūros vaikų sveikatai, jų interesams kyla sunkios pasekmės, pvz. tėvams nesirūpinant vaikų maitinimu, dėl ko vaikams dėl netinkamos mitybos nustatomas išsekimas, sveikatos sutrikimai; arba jeigu tėvai nesirūpina tinkama vaikų apranga, dėl ko vaikai patiria kūno nušalimus. Net tais atvejais, kai nelaimingo atsitikimo metu nukenčia vaikas, tėvai gali būti traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Pavyzdžiui, mažametis vaikas būdamas statomame name iškrito iš antro aukšto ir patyrė sunkius sužalojimus. Su vaiku buvęs tėvas buvo traukiamas atsakomybėn dėl neatsargaus sveikatos sutrikdymo, nes tėvas nesiėmė visų priemonių, kad užtikrintų saugų vaiko buvimą pavojingoje aplinkoje, dėl ko buvo sutrikdyta vaiko sveikata. Taip pat tėvams gali būti skiriama laisvės atėmimo bausmė už neteisėtus veiksmus vaikui ir šeimai, tai yra už vaiko palikimą, kai vaiko atstovas, palieka negalintį savimi pasirūpinti mažametį vaiką be būtinos priežiūros, norėdamas juo atsikratyti; įtraukimą nepilnamečio į girtavimą ar nusikalstamą veiką; už naudojamą smurtą šeimoje. Laisvės atėmimo bausmė yra numatyta ir tais atvejais, kai vienam iš tėvų yra teismo nustatyta pareiga išlaikyti vaiką, tačiau yra vengiama ją vykdyti, atlikus tyrimą vengiančiajam gali tekti pasiaiškinti teisme, o už tai yra numatyta maksimali bausmė - laisvės atėmimas iki 2 metų.
Vaiko Paėmimas Iš Šeimos
Šiuo metu visuomenėje vyraujanti nuomonė, kad vaikai lengvai gali būti paimami iš šeimos, yra mitas. Be abejo, Vaiko teisių apsaugos specialistai turi teisę ir pareigą reaguoti į situacijas, kurios pavojingos vaikui, tačiau šios institucijos atstovai vaiką gali patalpinti globos namuose ar pas globėjus tik labai trumpam laikui, o vėliau šį klausimą sprendžia teismas. Pažymėtina, kad procesas teisme nėra paprastas. Proceso metu yra užtikrinamos vaikų ir tėvų teisės, tėvams skiriama teisinė pagalba, yra aiškinamasi visos susiklosčiusios situacijos aplinkybės ir ieškoma geriausio vaiko interesus atitinkančio sprendimo. Ir dar norėtųsi pabrėžti, kad visais atvejais vaiko teisių apsaugos specialistai atvykę į įvykio vietą, pirmiausia ieško galimybės perduoti vaikų priežiūrą vaikų artimiems giminaičiams.
Klausimas dėl vaiko paėmimo iš šeimos sprendžiamas nustačius realų pavojų vaiko saugumui, sveikatai, gyvybei jo gyvenamojoje aplinkoje. Tokia aplinka gali būti nustatoma tokiais atvejais:
- Kai kyla pavojus vaiko gyvybei ir sveikatai.
- Kai vaikas paliktas be priežiūros arba paliktas prižiūrėti asmenims, kurie netinkamai juo rūpinasi.
- Kai tėvai yra dingę ir jų ieškoma.
- Kai tėvai negali rūpintis vaiku dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių.
Dažniausiai realus pavojus šeimoje būna konstatuojamas, kai tėvai sistemingai smurtauja prieš vaikus, ilgą laiką nesirūpina ir netinkamai prižiūri vaikus. Dažniausiai tai nebūna vienkartinis, netyčinis veiksmas ar neapgalvotai susiklosčiusi situacija - tai būna ilgalaikiais ir sistemingais neteisėtais veiksmais padaroma žala vaiko interesams.
Skyrybų Poveikis Vaiko Psichinei Sveikatai
Tėvas ir motina gimstančiam vaikui atstoja pirminę bendruomenę, nuo kurios nemažai priklauso sėkmingas tolesnis vaiko vystymasis, todėl skyrybos yra ne tik viena skaudžiausių patirčių gyvenime (antra po sutuoktinio mirties), bet ir vaiko psichinę būklę stipriai paveikianti patirtis. Skyrybos vaikui nėra staiga įvykęs faktas, o ilgas, besitęsiantis procesas. Svarbiausią vaidmenį čia atlieka artimųjų ir specialistų tikslios žinios, tinkama pagalba. Ir tėvas, ir motina yra svarbūs darniam vaiko psichologiniam vystymuisi. Matydamas bendraujančius tėvus, vaikas mokosi įvairių socialinių įgūdžių: bendradarbiavimo, derybų, kompromiso meno ir pan.
Besiskiriančių ir išsiskyrusių tėvų vaikams tenka daug skaudžių patirčių. Jiems reikia rasti naujus bendravimo su išsiskyrusiais tėvais būdus, susitaikyti su tuo, kad tėvai nebegyvena kartu, palaikyti ryšį su abiem tėvais, prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių.
Skyrybos vaikui yra susijusios su neigiamais padariniais: stebimi miego, maitinimosi pokyčiai, padidėjęs nerimas, įvairios baimės, mokyklinio amžiaus vaikams kyla mokymosi sunkumų, pablogėja santykiai su bendraamžiais, dažnesnis vienatvės jausmas, nuotaikos svyravimai, elgesio problemos, žema savivertė, padažnėjęs piktnaudžiavimas alkoholiu ar kitomis psichoaktyviosiomis medžiagomis, kokybiniai socialinių santykių pokyčiai, didesnis ateities santuokos nestabilumas. Simptomų ryškumas priklauso nuo apsauginių veiksnių.
Skyrybų poveikis vaiko emocinei raidai ir psichopatologijos formavimuisi. Dauguma tyrimų patvirtina, kad skyrybos sietinos su padidėjusia psichopatologijos rizika vaikystėje ir suaugus. Tačiau svarbiausias psichopatologijos rizikos veiksnys - tarpasmeniniai tėvų konfliktai ir santykių nutraukimas. Kuo vaikas labiau įtraukiamas į tėvų konfliktus iki skyrybų, skiriantis ar po skyrybų, tuo didesnė psichopatologijos tikimybė. Šioje situacijoje svarbų vaidmenį atlieka tėvo (dažniausiai) išėjimas, suprastėjusi motinos ekonominė padėtis (jei vaikas lieka su mama); jei vaikas lieka su tėvu, galimi prieraišumo kokybės pokyčiai.
Skyrybų poveikis nėra vertinamas vienareikšmiškai: dauguma tyrimų patvirtina žalą darniam vaiko psichologiniam funkcionavimui, kitu atveju skyrybos tampa palankesniu problemų sprendimo būdu, nes išvengiama buvusių konfliktų ar smurto. Yra duomenų, kad santykių kokybė prieš skyrybas koreliuojasi su tam tikromis skyrybų situacijomis: vaikai, prieš skyrybas gyvenę daugmaž nekonfliktinėje aplinkoje, į skyrybas reaguoja daug jautriau, palyginti su vaikais iš konfliktinių šeimų.
Lietuvoje atlikto tyrimo apie pradinių klasių moksleivių psichikos sveikatos veiksnius rezultatai rodo, kad gerokai didesnė dalis vaikų, kuriems diagnozuoti elgesio, emocijų sutrikimai, gyveno nepilnose šeimose, kur vaiką augino viena motina ar tėvas, šios šeimos dažniau priklausė rizikos šeimų grupei, o patys vaikai turėjo daugiau fizinės sveikatos problemų, buvo patyrę negatyvių gyvenimo įvykių ir išgyvenimų. Nepilna šeima vertintina kaip svarbus rizikos veiksnys psichikos sutrikimams formuotis.
Skyrybų Etapai Ir Padariniai
Išskiriami 3 skyrybų proceso etapai:
- Pirmasis etapas: prasideda, kai galutinai nusprendžiama skirtis, iki 2 metų po skyrybų. Tuo metu tėvai išgyvena psichologinę krizę, todėl pašlyja santykiai su vaikais, jie dažniau turi elgesio problemų. Vaikams tuo metu sunkiausia būna pati skyrybų žinia ir vieno iš tėvų pasitraukimas iš namų.
- Antrasis etapas: pratinamasi prie pakitusių santykių su tėvais, prie galimų naujų tėvų partnerių. Vaikų būklė šiuo atveju gali būti nestabili.
- Trečiasis etapas: kai po išsiskyrimo nusistovi naujoji tvarka.
Kai kur šie pokyčiai aprašomi per Kübler-Ross išskirtas gedėjimo dėl artimųjų netekties fazes:
- Neigimas: vaikas sąmoningai ar mažiau sąmoningai negali priimti skyrybų fakto ir gyvena fantazijų pasaulyje.
- Pyktis: gali pasireikšti išoriškai eksteriorizuota agresija arba liūdesiu, depresijos požymiais (pvz., pykčio, nukreipto prieš save, išraiška).
- Derybos: į šią fazę ateinama suvokus, kad nei neigimas, nei pyktis nieko nekeičia.
- Depresija: pamažu susitaikoma, kad tėvų sprendimo kontroliuoti ar pakeisti neįmanoma. Pasireiškia liūdesys, neviltis, bejėgiškumas.
- Priėmimas: galutinai priimamas skyrybų faktas.
Skyrybų poveikis sukelia ilgalaikius ir trumpalaikius padarinius. Trumpalaikiai padariniai apima laikotarpį, per kurį vaikas fiziškai prisitaiko prie tėvų išsiskyrimo, patiria netikrumą dėl ateities, ūmų buvusio gyvenimo ritmo praradimą. Toks poveikis būdingas visiems vaikams. Jis trunka apytiksliai iki pusės metų. Ilgalaikiai padariniai yra susiję su tam tikru psichologinės raidos pažeidimu ir gali pasireikšti jau suaugus sunkumais kuriant, puoselėjant santykius, nuotaikos sutrikimais.
Vaiko Psichinės Sveikatos Veiksniai Skiriantis Tėvams
Vaiko psichinei būklei skiriantis tėvams įtaką daro daugelis svarbių veiksnių: vaiko amžius, lytis, tėvų finansinė padėtis, vaiko gebėjimas įveikti stresą, psichologinė pagalba vaikui, tėvų santykiai po skyrybų.
Svarbus aspektas nagrinėjant skyrybų poveikį yra vaiko amžius: kuo mažesnis vaikas, tuo jam sunkiau suvokti tėvų ir savo vaidmenį. Dažnai vaikai kaltina save, bijo prarasti ne tik tą tėvą, kuris išeina gyventi kitur, bet ir kartu pasiliekantį, svajoja apie tėvų susitaikymą. Aprašyti skirtingo amžiaus vaikų reagavimo į tėvų skyrybas ypatumai:
- Ikimokyklinio amžiaus vaikai dažniau reaguoja regresuodami į ankstesnę raidos fazę, taip pat sutrinka miegas, dažnesni pykčio proveržiai, pasireiškia stipresnis atsiskyrimo nerimas. Ikimokyklinio amžiaus vaikai ar pirmų klasių pradinukams būdingesni liūdesio, įvairių baimių simptomai.
- 9-12 metų vaikai dažnai pradeda pykti ant vieno ar abiejų tėvų, prastėja mokymosi rezultatai, dėl tėvų skyrybų jie linkę kaltinti save.
- Paaugliai jaučiasi vieniši, liūdni, nesaugūs, prastėja mokymosi rezultatai, gali padidėti nusikalstamumo rizika. Tiesa, paaugliai jau turi ir didesnes galimybes įveikti skyrybų sukeltus sunkumus, adaptuotis prie pakitusios situacijos. Paaugliams dėl amžiaus savitumo didelę įtaką turi socialinė aplinka. Jei ji palanki, tai yra stiprus apsauginis veiksnys.
Apibendrinant svarbu paminėti bendrą tendenciją: kuo mažesnis yra vaikas, tuo padariniai jo psichinei sveikatai yra žalingesni.
Skyrybų metu vaikams pasireiškiančios emocinių sutrikimų požymiai:
| Amžius | Požymiai |
|---|---|
| 0-1 metų | Bendras dirglumas, stiprus atsiskyrimo nerimas, didesnis fizinio kontakto poreikis, maitinimosi, miego sutrikimai |
| 1-3 metų | Atsiskyrimo nerimas, įvairios fobijos, tikai, stiprūs pykčio priepuoliai, miego sutrikimai |
| 3-6 metų | Trauminės patirties pasireiškimas žaidybinėje veikloje, regresas tam tikroje raidos srityje, miego sutrikimai, verksmingumas, agresyvus elgesys |
| 6-12 metų | Kaltė, liūdesys, somatiniai simptomai, mokymosi sutrikimai, nerimas, sustiprėję konfliktai tarp brolių ir sesių, nagų graužimas |
| 12-18 metų | Gėda, kaltė, dėmesio koncentracijos sutrikimai, savęs žalojimas |
Nustatyta, kad, po skyrybų šeimą palikus tėvui, sūnums būdingi dažnesni ir ilgiau užsitęsę elgesio sutrikimai, palyginti su mergaitėmis. Stebimi ir prastesni mokymosi rezultatai. Mergaitėms būdingesni nerimo, depresijos simptomai.
Tolimieji Skyrybų Padariniai
Skyrybos paveikia ir vaikų gyvenimą suaugus - jie dažniau skiriasi. Viena vertus, skyrybas jie naudoja kaip iš vaikystės žinomą sunkumų sprendimo būdą, antra vertus, skyrybos nėra tabu. Jei abu sutuoktiniai yra iš iširusių šeimų, santuokos pradžioje skyrybų rizika padidėja iki 500 kartų.
Kai kuriais atvejais skyrybos tampa ir potrauminio streso sutrikimo priežastimi, ypač kai vaikas įtraukiamas į tėvų konfliktus, neturi galimybės susitikti su tėvu, kuris gyvena atskirai. Įvairiais amžiaus tarpsniais sutrikimo klinika skirsis. Kūdikiams bus būdingesnis bendras dirglumas, su fiziologija susiję sunkumai, ikimokyklinio amžiaus vaikams - trauminės patirties pasireiškimas žaidybinėje veikloje ar regresas tam tikroje raidos srityje, atsiskyrimo nerimas, miego sutrikimai, mokyklinio amžiaus vaikas dažniau reaguos kalte, liūdesiu, somatiniais simptomais, nerimu dėl ateities ar mokymosi sunkumais. Paaugliams būdingesnis gėdos, kaltės jausmas, užsisklendimas, dėmesio koncentracijos sutrikimas, savęs žalojimas.
Įvairių šalių mokslinėje literatūroje ieškoma būdų, kaip padėti vaikams ir suaugusiesiems kuo sklandžiau įveikti skyrybas, išlaikyti kuo darnesnius šeimos santykius, net jei skyrybų prevencijos būdai neveikia ir pora apsisprendžia skirtis. Vaikams, patiriantiems ar patyrusiems skyrybas, reikalinga vaikų psichologo, o kartais ir vaikų psichiatro pagalba.
tags: #atsakomybe #uz #motinos #zala #vaikams