Smurtas prieš vaikus yra opi problema Lietuvoje, daranti neigiamą įtaką vaikų vystymuisi ir turinti ilgalaikių pasekmių jų elgesiui. Kadangi nepilnamečiai negali savarankiškai pasirūpinti savo saugumu ir gerove, suaugusiesiems tenka didžiulė atsakomybė užtikrinti jų apsaugą nuo smurto ir sudaryti sąlygas pilnavertei vaikystei.
Smurto prieš vaikus formos
Smurtas prieš vaikus gali pasireikšti įvairiomis formomis, įskaitant:
- Fizinį smurtą: tyčinis fizinio skausmo sukėlimas vaikui arba pasikėsinimas tai padaryti.
- Seksualinį smurtą: jaunesnio nei 16 metų asmens išnaudojimas seksualiniams savo ar kito žmogaus poreikiams tenkinti.
- Psichologinį smurtą: nuolatinis vaiko žeminimas, gąsdinimas, tyčiojimasis, nuolatinis blogos savijautos sukėlimas, vaiko nemylėjimas ir kt.
- Nepriežiūrą: būtinų fizinių, emocinių ir socialinių vaiko poreikių netenkinimas.
Svarbu pabrėžti, kad smurtą stebintis vaikas taip pat laikomas smurto auka. Net jei vaikas nėra tiesiogiai mušamas ar patiria kitų formų smurtą, buvimas aplinkoje, kurioje smurtaujama, gali turėti didelį neigiamą poveikį jo psichologinei būklei ir elgesiui. Vaikas jaučia namuose tvyrančią įtampą, nuo smurto nukentėjusio suaugusiojo nerimas ir skausmas yra perduodamas vaikui, o iš smurtautojo išmokstama problemas spręsti pasitelkiant smurtą. Taigi, net jei vaikas nėra mušamas, prieš jį nėra naudojamas seksualinis smurtas, psichologinio smurto padariniai neišvengiami.
Atsakomybė už smurto atpažinimą ir prevenciją
Atsakomybė už smurto prieš vaikus atpažinimą ir prevenciją tenka ne tik tėvams ar globėjams, bet ir visai visuomenei. Gydytojai, mokytojai ir kiti su vaikais dirbantys asmenys dažnai yra vieninteliai žmonės, galintys pastebėti apie patiriamą smurtą bylojančius ženklus.
Pastebėję vaiko elgesio, išvaizdos, sveikatos problemų, kurios galėtų būti sukeltos smurto artimoje aplinkoje, specialistai turėtų veikti proaktyviai. Svarbu klausimus suformuluoti atsižvelgiant į vaiko amžių ir brandą, kad gauti atsakymai arba paneigtų, arba patvirtintų spėjimus apie vaiko būklę. Ikimokyklinio amžiaus vaikai ir pradinukai dar neturi reikiamo žodyno, kad galėtų kalbėti apie smurtą ir jį suprasti, todėl reikėtų vengti sudėtingų sąvokų, o užduodami klausimai turėtų būti paprasti, aiškūs. Atviro tipo klausimai, į kuriuos negalima atsakyti „taip“ arba „ne“, geriausiai tinka siekiant įgyti vaiko pasitikėjimą ir jį prakalbinti. Detalės tikslinamos uždarais klausimais. Pavyzdžiui, galima klausti: "Atrodo, kad nenori grįžti namo", "Pastebėjau, kad ant rankos turi didelę mėlynę", "Kartais suaugę liepia vaikams daryti dalykus, kurių daryti jie nenori", "Ant tavo apatinių pastebėjau dėmių".
Taip pat skaitykite: Teisiniai aspektai: motinos atsakomybė
Apie situaciją namuose galima paklausti ir vaiką lydinčio suaugusio šeimos nario, tačiau ne smurtavimu įtariamo asmens. Jei įtariate, kad šeimos narys, giminaitis ar kitas asmuo smurtauja prieš jūsų vaiką, turėtumėte pabandyti pasikalbėti su vaiku akis į akį. Svarbu tai daryti saugioje vietoje, kurioje jūsų negirdės ir nematys smurtavimu įtariamas asmuo. Nepamirškite visko užsirašyti arba fiksuoti telefonu. Vaikas dar gali nesuprasti, kas yra psichologinis smurtas, fizinė ir seksualinė prievarta, todėl venkite sudėtingų žodžių, nepraraskite kantrybės, jei nepavyks iškart gauti atsakymo. Ar bijai man ką nors pasakyti?
Teisinė bazė ir institucinė sistema
Lietuvoje smurtas prieš vaikus yra draudžiamas Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija, Lietuvos Respublikos Konstitucija ir kitais teisės aktais.
Nuo 1995 m. Lietuvoje veikianti Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir jos 19 straipsnis numatė, kad valstybė narė imasi visų reikiamų priemonių, kad apgintų vaiką nuo įvairiausio pobūdžio fizinio ar psichologinio smurto, įžeidimų ar piktnaudžiavimo, priežiūros nebuvimo ar nerūpestingo elgesio, grubaus elgesio ar išnaudojimo, įskaitant seksualinį piktnaudžiavimą.
Galiojančio Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 49 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad nors vaiką galima drausminti savo nuožiūra, tačiau draudžiama taikyti fizinį ar psichinį kankinimą, kitokį žiaurų elgesį, vaiko garbės ir orumo žeminimą. Šio įstatymo 56 straipsnis numato netinkamo vaikų drausminimo pasekmes, t. y. tėvams ar kitiems teisėtiems vaiko atstovams numatyta civilinė, administracinė arba baudžiamoji atsakomybė ar vaiko paėmimas už tai, jeigu jie: pažeidžia vaiko teises; vengia arba nevykdo pareigos auklėti, mokyti, prižiūrėti, išlaikyti vaiką; žiauriai elgiasi su vaiku; kitaip piktnaudžiauja savo teisėmis bei pareigomis.
Tokie suaugusiųjų poelgiai gali būti įvertinti ir pagal Administracinių nusižengimų kodekso 72 straipsnį (atsakomybė už vaiko teisių pažeidimą) bei Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 138 straipsnį (atsakomybė už nesunkų sveikatos sutrikdymą) ar 140 straipsnį (atsakomybė už fizinio skausmo sukėlimą) ir kitus straipsnius.
Taip pat skaitykite: Lietuvos atsakomybė už vaiko nepriežiūrą
Smurto sąvoka pateikta ir Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią smurtas - tai veikimu ar neveikimu asmeniui daromas tyčinis fizinis, psichinis, seksualinis, ekonominis ar kitas poveikis, dėl kurio asmuo patiria fizinę, materialinę ar neturtinę žalą. Pagal šį įstatymą, jeigu policijos pareigūnai nustato, kad aukščiau paminėtu būdu buvo smurtauta prieš vaiką, tai ne vėliau kaip kitą darbo dieną apie tai turi pranešti vaiko teisių apsaugos skyriui, kuris jau savo ruožtu gali imtis atitinkamų priemonių.
Viena iš tokių priemonių - vaiko paėmimo iš smurtinės aplinkos procedūra, kuri beje, yra griežtai reglamentuota savivaldybės valdymo organų sprendimais.
Smurto prieš vaikus prevencijos ir pagalbos teikimo srityse veikia įvairios institucijos ir organizacijos, įskaitant:
- Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą;
- Savivaldybių vaiko teisių apsaugos skyrius;
- Policiją;
- Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją;
- Sveikatos apsaugos ministeriją;
- Nevyriausybines organizacijas.
Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas
Lietuvos Respublikos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas skirtas užtikrinti kiekvieno asmens, įskaitant vaikus, apsaugą nuo smurto artimoje aplinkoje, dėl jo žalos visuomenei priskiriamo prie visuomeninę reikšmę turinčių veikų, sudaryti teisines prielaidas nedelsiant reaguoti į grėsmę, kylančią dėl smurto artimoje aplinkoje, taikyti smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje priemones, teikti specializuotą kompleksinę pagalbą smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims, nustatyti institucijų ir įstaigų kompetenciją smurto artimoje aplinkoje prevencijos, apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje ir specializuotos kompleksinės pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims teikimo srityse.
Įstatyme numatytos tokios priemonės kaip apsaugos nuo smurto orderis, specializuota kompleksinė pagalba smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims.
Taip pat skaitykite: Atsakomybė už nusikaltimus: nepilnamečių perspektyva
Apsaugos nuo smurto orderis - prevencinė apsaugos priemonė, kuri skirta smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiam asmeniui apsaugoti ir kuria pilnametis smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantis asmuo įpareigojamas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, jeigu jis gyvena kartu su smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančiu asmeniu, nesilankyti šio asmens gyvenamojoje vietoje, nesiartinti prie jo ir kartu su juo gyvenančių pilnamečių asmenų ir (ar) vaikų, nebendrauti, neieškoti ryšių su jais.
Smurtą artimoje aplinkoje patyręs asmuo - asmuo, prieš kurį panaudotas smurtas artimoje aplinkoje, taip pat vaikas, tapęs smurto artimoje aplinkoje liudininku, ir (ar) vaikas, gyvenantis artimoje aplinkoje, kurioje buvo smurtauta.
Smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto taryba
Prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikia Smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir apsaugos nuo smurto taryba (toliau - Taryba) yra prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veikianti visuomeninė patariamoji institucija, kuri nagrinėja smurto artimoje aplinkoje klausimus ir teikia Lietuvos Respublikos Seimui, Vyriausybei, ministerijoms, kitoms institucijoms ir įstaigoms, savivaldybių administracijoms pasiūlymus dėl apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje valstybės politikos, jos įgyvendinimo, smurto artimoje aplinkoje prevencijos ir pagalbos smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriantiems asmenims ar smurtą patyrusiems asmenims teikimo, smurtinio elgesio keitimo programų (mokymų), atlieka kitas Tarybos nuostatuose nustatytas funkcijas.
Tarybą sudaro penkiolika narių: septyni valstybės institucijų ir įstaigų atstovai, vienas Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovas ir septyni nevyriausybinių organizacijų atstovai.
Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisija
Kiekvienoje savivaldybėje sudaroma Smurto artimoje aplinkoje prevencijos komisija (toliau - Komisija). Komisijos veiklos pavyzdinius nuostatus ir rekomenduojamą institucinę sudėtį tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministras. Komisijos institucinę ir personalinę sudėtį (nurodoma Komisijos nario vardas, pavardė, pareigų pavadinimas), veiklos nuostatus tvirtina savivaldybės meras.
Apsaugos nuo smurto orderis
Siekiant nuo smurto artimoje aplinkoje apsaugoti smurto artimoje aplinkoje pavojų patiriančius asmenis, jei yra pakankama rizika, kad smurtas artimoje aplinkoje gali būti panaudotas, smurto artimoje aplinkoje pavojų keliantiems asmenims gali būti skiriamas apsaugos nuo smurto orderis.
Apsaugos nuo smurto orderį 15 dienų laikotarpiui skiria policijos pareigūnas, kai jis gauna pranešimą apie galimą smurtą artimoje aplinkoje ir, atlikus pavojaus rizikos vertinimą, nustatoma smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizika. Smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizikos vertinimo kriterijus nustato vidaus reikalų ministras.
Policijos pareigūnai kontroliuoja, kaip laikomasi apsaugos nuo smurto orderio įpareigojimų.
Apsaugos nuo smurto orderis nustoja galioti praėjus 15 dienų nuo jo paskyrimo momento arba kai pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl smurto artimoje aplinkoje ir skiriama bent viena kardomoji priemonė.
Nevyriausybinių organizacijų vaidmuo
Svarbų vaidmenį smurto prieš vaikus prevencijos srityje atlieka nevyriausybinės organizacijos (NVO). Jos teikia pagalbą smurtą patyrusiems vaikams ir jų šeimoms, vykdo švietėjišką veiklą ir inicijuoja įstatymų pataisas, skirtas geriau apsaugoti vaikus nuo smurto.
Neformali nevyriausybinių organizacijų koalicija „Už vaiko teises” - tai 13 nevyriausybinių organizacijų vienijanti koalicija, kurios misija - skatinti tinkamą visų vaikų teisių įgyvendinimą ir apsaugą.
Fizinių bausmių draudimas ir pozityvus auklėjimas
Nors Lietuva yra ratifikavusi Jungtinių Tautų (JT) vaiko teisių konvenciją ir šalies teisės aktuose žiaurus elgesys ar smurtas prieš vaikus yra uždrausti, fizinės bausmės vis dar traktuojamos ne kaip vaiko teisių pažeidimas, bet kaip priimtina auklėjimo priemonė.
Fizinių bausmių draudimas neturėtų apsiriboti vien bausmes draudžiančia nuostata. Būtina visuomenę mokyti pozityvių auklėjimo būdų, atskirti, koks elgesys vaikui daro žalą, kokią įtaką jo raidai turi smurtas.
Fizinių bausmių draudimas su tokiais nusikaltimais nėra susijęs - todėl tėvams skiriamos priemonės šiuo atveju turi būti tokios, kurios padės mokytis tinkamai auklėti ir ugdyti vaiką, taikant pozityvios disciplinos priemones.
Problemos ir iššūkiai
Nepaisant teisinės bazės ir institucinės sistemos, smurtas prieš vaikus Lietuvoje išlieka rimta problema. Statistiniai duomenys atspindi tik atskleistus ir užfiksuotus smurto atvejus, o daugelis atvejų lieka nepastebėti.
Viešoje erdvėje diskutuojama, kad 2015 m. užregistruoti „tik“ 1669 smurtavimo prieš vaikus atvejai, kas nesudaro net pusės procento nuo bendro šalies vaikų skaičiaus. Tačiau statistiniai skaičiai atspindi tik atskleistus ir užfiksuotus smurto prieš vaikus atvejus, kai buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Visi kiti atvejai, kurie nėra užfiksuoti atitinkamų tarnybų, paprasčiausiai „neegzistuoja“. Iš nevyriausybinių organizacijų praktinio darbo žinomos tokios situacijos, kai, pavyzdžiui, vaikas yra nuolat mušamas šeimos nario, o apie tokį elgesį vaikas yra papasakojęs vaiko teisių apsaugos tarnybų specialistams, tačiau šis atvejis niekur nefiksuotas ir apie jį nėra pranešta jokioms kitoms tarnyboms, kadangi nėra galimybių suteikti vaikui realios pagalbos. Toks ir daugybė panašių atvejų į oficialią statistiką nepatenka.
Viena iš pagrindinių problemų yra visuomenės tolerancija smurtui prieš vaikus ir nepakankamas supratimas apie jo pasekmes. Taip pat trūksta informacijos apie tai, kas laikoma smurtu prieš vaiką.
tags: #atsakomybe #uz #smurta #pries #vaikus