Pastaruoju metu, po rezonansinių atvejų, kai vaikai buvo paimti iš šeimų, tėvai jaučiasi sunerimę ir baiminasi dėl galimo vaikų atėmimo už menkiausią smurto pasireiškimą. Šiame straipsnyje aptarsime, kaip elgtis tokioje situacijoje, kokios yra tėvų teisės ir pareigos, ir kur kreiptis pagalbos.
Nerimauti nėra dėl ko, jei teisingai auklėjate vaikus?
Psichologė Ieva Dulinskaitė teigia, kad tėvai, tvarkingai auginantys savo vaikus ir jų nemušantys, tikrai nerizikuoja jų prarasti. Tarnybų uždavinys paprastai būna pastebėti sudėtingas situacijas ir pirmiausia pasiūlyti pagalbą. Paramos vaikams centras kreipiasi tėvai, kurie susiduria su problemomis augindami vaikus, nežino, kaip elgtis, kad nesusitvardo ir pasielgia neteisingai. Tuomet centro uždavinys būna ieškoti būdų, kaip tokiems tėvams padėti. Pirmas žingsnis niekada nebūna nubausti, svarbiausia - ieškoti būdų, kaip tėvus pastiprinti, kad jie galėtų vaikus auginti teisingai.
Kaip elgtis, jei prisipažįstate smurtavę prieš vaikus?
Iš pradžių kalbamės ir žiūrime, kaip tėvai patys vertina savo sunkumus. Jeigu tėvai sako, kad mušimas yra norma, aš neplanuoju keisti tokio auklėjimo būdo, tuomet tenka kreiptis į atitinkamas institucijas. Tačiau ir šios dažniausiai tėvus nukreipia konsultacijoms ar į specialias mokymų grupes. Apskritai žiūrint, sprendžiame individualiai: jei yra jausmas, kad tėvai gali ir sugeba keistis, tai pirmiausia juos norisi pastiprinti būtent tame kelyje, kad jie sugebėtų naudoti teisingus vaiko drausminimo būdus.
Teisingi vaiko drausminimo būdai
Apie įvairaus elgesio taisykles su vaikais reikėtų pradėti kalbėtis dar prieš įvykstant kažkokiai situacijai. Prieš einant į parduotuvę, į lauką ar dar kokią kitą viešą vietą, svarbu su vaikais aptarti taisykles, nustatyti ribas, kaip mes ten elgsimės. Toks aptarimas duoda vaikui, kad toks pasaulis yra saugus, kad tėvai numato, kas jame gali nutikti, kad iš karto susitariama dėl taisyklių, kurių laikysimės. Pavyzdžiui, jei einame parduotuvę, galime sakyti vaikui: „Mes dabar eisime į vietą, kur bus labai daug prekių, tau galbūt norėsis kažką griebti, paimti, bet mes susitarkime, kad galėsi išsirinkti tik vieną iš visų prekių, kad drauge ją apžiūrėsime, tarsimės ir pan.“ Labai svarbu su vaiku aptarti, kas gali būti, ir numatyti, kaip tada elgsimės. Taip elgtis ir einant į lauką: „Ten gali būti įvairių grėsmių, ypač prie gatvės. Geriausia būtų, jei duotum man ranką lauke. Jei staiga norėtum kažką apžiūrėti ar padaryti, būtų gerai, kad man pasakytum, mes drauge nueisime.“ Jeigu visgi taip nutinka, kad iškyla situacija, kuri kelia grėsmę vaiko sveikatai ir gyvybei (tarkim, vaikas susimuša, ketina bėgti į gatvę), tada geriausia atplėšti vaiką, užstoti savimi, fiziškai ištraukti vaiką iš tos situacijos. Tik tada tos situacijos metu nebėra tikslinga kažką vaikui aiškinti, jį mokyti, nes ir pats suaugęs būna gana įtemptos emocinės būsenos, ir vaikas gali būti piktas, išsigandęs, tad tikrai negirdės, ką tėvas (mama) jam sakys. Grįžus namo būtina tokias situacijas aptarti. Tinkamas tėvų elgesys: „Pasižiūrėkime, kas čia dabar įvyko. Tu kažką pamatei ir išbėgai į gatvę, aš labai išsigandau. Viskas galėjo baigtis tragiškai, tad kitu atveju būtų gerai, jei susitartume, kad jeigu nori kažką daryti, man pasakytum.“
Kaip elgtis viešose vietose, kai vaikas netinkamai elgiasi?
Pagrindinis jausmas, kuris kyla tėvams viešose vietose vaikui netinkamai elgiantis, yra gėdos jausmas. Dažniausiai iš to gėdos jausmo kyla noras gintis, visą pagalbą atstumti, ypač jei aplinkiniai tarsi smerkia, kaltina, kad tėvas ar mama „nesusitvarko“ su situacija. Jei matote, kad tėtis ar mama kažkaip visgi tvarkosi, tai gal reikėtų ir praeiti, nesikišti, nes greičiausiai ir pati mama (ar tėtis) yra sutrikę, nemaloniai jaučiasi, todėl įsikišimas gali labiau pakenkti negu padėti. Savo pajėgomis jie geriau susitvarkytų nei tuomet, kai ima jausti spaudimą iš aplinkos. Jeigu visgi aplinkiniams labai norisi sureaguoti, tikrai geriau tai daryti ne smerkiant, gąsdinant, o mėginant įsijausti ir suprasti, pavyzdžiui: „Matau, kad čia jums nelengva situacija. Kaip jaučiate - pati(-s) galite susitvarkyti ar jums reikia kokios nors pagalbos?“ Tas pašalinio žmogaus klausimas turėtų būti tarsi kvietimas padėti, o ne smerkti, kaltinti, komentuoti ar grasinti tarnybomis. Tokia nuostata tikrai nepalengvins situacijos, mamai (tėčiui) dar pasės daugiau nerimo ir pykčio. Konfliktas, tikėtina, tada įsiplieks ir tarp suaugusiųjų, ne tik tarp vaiko iš mamos (tėvo).
Taip pat skaitykite: Specialistų komentarai apie vaiko paėmimą
Rekomendacijos, kaip elgtis ekstremaliose situacijose
Iš stimuliuojančios aplinkos tiesiog išeiti, t.y. jokiu būdu ne tempti, o paimti į glėbį vaiką ir išsinešti. Nueiti atokiau, nurimti, suprasti vaiko jausmą ir pasikalbėti, tarkim: „Tikrai suprantu, kad tu nepatenkintas, pyksti, jog mes nenupirkome to daikto, tačiau negalėjome. Galima susitarti, gal jam taupysime ar per mėnesį pagalvosime, ar tikrai jo tau reikia.“ Tokiose situacijose tėvai žiūri vaiko jausmų, bet ir jiems tenka uždavinys - susitvarkyti su savaisiais, t.y. tos patiriamos gėdos, kaltės ar pykčio neišrėkti ant vaiko.
Smurtas prieš vaikus: formos ir pasekmės
Smurtas prieš vaikus apima ne tik fizinį smurtą, bet ir emocinį psichologinį. Vaiką žalojančio elgesio rūšys taip pat yra seksualinis smurtas, nepriežiūra ir apleistumas (netenkinimas esminių tiek fizinių, tiek emocinių vaiko poreikių) ir vaiko išnaudojimas komerciniais ar kitokiais tikslais. Tarkim, tėvai gali sakyti, kad nemušė paauglio vaiko, tačiau jis pasiskundė draugams, kad atėmė iš jo telefoną, užrakino kambaryje ir neleido susitikti vakare su draugais. Tai juk irgi smurtas.
Tėvų pareigos ir vaiko poreikiai
Kiekvieno tėvo pareiga ir uždavinys - tai galėti suvokti savo vaiko poreikius ir juos patenkinti. Sąmoningas skausmo sukėlimas vaikui jį drausminant prieštarauja įstatymui ir nėra galimas. Kai kalba eina apie psichologinį smurtą, žiūrime, kiek tėvai patenkina vaiko poreikius. Tarkim, jūsų minėtas atvejis apie uždarytą paauglį. Tada reikia įvertinti, kad visai sveikas, natūralus paauglio noras yra turėti daugiau savarankiškumo, galėjimas daryti atsakingus sprendimus gyvenime. Ribos, kada jis turėtų grįžti namo, irgi turėtų būti peržiūrimos. Galbūt jau nėra tikslinga paaugliui nurodyti, kad namuose jis būtų 19 valandą, gal jau galima ir iki 21 valandos praplėsti ribas. Tai turėtų būti diskutuojama su vaiku ir išklausoma jo nuomonė, taip pat tėvai turėtų išdėstyti ir savo argumentus - saugumas, pareigos namuose, kokybiškas poilsis ir pan. Taigi ribos gali būti lankstesnės, o užrakinimas kambaryje jau yra vaiko poreikių suvaržymas.
Psichologinis smurtas: kritika ir nuvertinimas
Pasitaiko, jog suaugusieji kritikuoja, nuvertina vaikus, tarsi šaiposi iš jų, kaip antai: „Su tomis kojinėmis tai tikrai kvailai atrodai, žadi taip ir eiti?!“ arba „Va, tavo sesuo kai augo, jokių problemų neturėjome, puikus vaikas, o jau tu į ką atsigimei, nežinia - vienas vargas tik“. Tokios replikos irgi laikomos žalojančiu vaiką elgesiu. Tokiu atveju tarnybos reaguotų tiek, kad labai rekomenduotų tėvams iš pradžių eiti į mokymus, nurodytų, kur galima kreiptis konsultacijos. Žodžiu, ta reakcija būtų tokia siūlanti pagalbą. Nes prieš tai, kai vaikai paimami iš šeimos, yra daromas labai rimtas rizikos veiksnių įvertinimas. Kai gresia pavojus vaiko gyvybei, kai jis nuolat traumuojamas, tik tada yra galvojama apie rimtus sprendimus. Kitais atvejais užtektų tėvus įgalinti kreiptis pagalbos ir kad jie ją priimtų. Tik tuomet, kai manoma, kad vaikas gali būti pakartotinai traumuojamas ir tėvai turi labai mažai galimybių keistis, neturi įgūdžių, tik tada svarstoma apie griežtesnes priemones. Sistema pirmiausia turėti padėti, o ne bausti.
Pagalba regionuose ir kaimuose
Labai gali būti, kad mažesniuose miesteliuose tos pagalbos suteikimo galimybės yra mažesnės. Tačiau galiu paminėti, kad jau visus metus veikia „Tėvų linija“, į kurią tėvai iš visos Lietuvos gali skambinti darbo dienomis nuo 5 ryto iki 21 val. vakaro ir gauti profesionalią psichologo pagalbą (iki pusvalandžio). Būna atvejų, kai skambina tėvai ir emocinės būsenos apimti, kai nebežino, ką daryti, gal vaiką vežti į globos namus, nes nebesusitvarko ir prašo pagalbos. Didesniuose miestuose yra organizuojami įvairūs tėvų mokymai, grupės, kurių pagrindinis uždavinys būna tėvus nuraminti, kad tikrai ne jie vieni susiduria su sunkumais ir iššūkiais, kad sutrikimas ir nežinojimas, ką daryti, kaip elgtis, yra normalios tėvystės procesas. Tėvai turėtų daug dirbti su savimi. Jeigu sunku valdyti pyktį, išsiliejama ant vaikų, tai greičiausia tokiam žmogui nepavyksta suturėti pykčio ir bendraujant su kolegomis ar nepažįstamais žmonėmis. Taigi reikėtų ir save disciplinuoti, kelti tikslą išmokti valdyti pyktį, kontroliuoti savo impulsus, o ne vien nurodyti vaikui, kaip jis turėtų keistis. Jeigu vaikus mokome valdyti emocijas, tai svarbu prieš tai ir patiems atrasti būdų, kurie veikia, padeda nusiraminti.
Taip pat skaitykite: Savarankiškas buvimas namuose: patarimai
Emocijų valdymas: svarbu ne slopinti, o išreikšti
Visos emocijos, visi jausmai yra normalus ir sveikas reiškinys - tiek pyktis, tiek nepasitenkinimas ar nusivylimas, o visa esmė - kaip mes užklupusius jausmus išreiškiame ir suvaldome. Ir jei tas emocijas slopinsime, auklėsime vaikus tik pūkuotame rožiniame pasaulyje, tai irgi bus neteisinga jų atžvilgiu.
Tėvų intuicija ir pagalbos paieška
Daugelis tėvų iš intuicijos pasirenka gerus auklėjimo būdus. Tarkim, atsitraukia, išeina iš situacijos, kai mato, kad yra pervargę, perdegę, gali prikalbėti skaudinančių dalykų ar pasielgti taip, kad paskui skaudžiai gailėsis. Tai išties tinkamas būdas - taip elgdamiesi to paties mokome ir savo vaikus, tarkim: „Aš dar esu smarkiai susijaudinusi ir įpykusi, noriu nusiraminti, po 10 minučių pasimatykime virtuvėje, susėsime ir pamėginsime ramiai pasikalbėti.“ Tėvų mokymuose mes dažnai akcentuojame, kad tas susitaikymo procesas turėtų būti inicijuojamas tėvų - jie brandesni, atsakingesni. Todėl nereikėtų laukti, kol vaikas ateis, o pačiam ištiesti pagalbos ranką - suaugęs pajėgesnis tą padaryti nei vaikas, kuriam gali būti sunku pirmam atsiprašyti. Jei netinkamai tėvai elgiasi, jie ir patys dažnai tai nujaučia, tačiau mėgina tai kažkaip nuslėpti, sumenkinti žodžiais „aš tik kepštelėjau“, „pliaukštelėjau“. Taigi žinia skaitytojams - drąsiau ieškokite pagalbos, nes tėvystė yra išties sudėtingas uždavinys, kuomet tikrai prireikia pagalbos.
Reakcija į Kauno šeimos situaciją
Jau tokių žodžių vartojimas - „kepštelėjimas“, „pliaukštelėjimas“ - rodo norą sumenkinti tą smurtaujantį tėvų elgesį ir jo žalą. Trenkimas vaikui ranka ar kažkokiu daiktu per bet kurią jo kūno vietą, siekiant drausminti, yra draudžiamas įstatymu. Specialistų parinktos priemonės gal ir nebuvo pačios tinkamiausios, tačiau kad tėvų elgesys buvo netinkamas ir kad į jį reikėjo reaguoti - štai kas svarbu, manau, niekas to neneigia. Jeigu tėvai patys supranta, kad elgiasi neteisingai, ir nori keistis, tai tikrai visos tarnybos bus suinteresuotos jiems padėti ir juos pastiprinti. Jei viduje pats žinai, kad stengiesi ir elgiesi teisingai, tai tikrai neturėtų apimti baimės ir nerimo jausmas.
Programa "Antras žingsnis": socialinių emocinių įgūdžių ugdymas
Ji skirta 1-4 klasių moksleiviams, pamokėlės yra vedamos auklėtojoms mokyklose. Pagrindinis tikslas - mokyti vaikus atpažinti jausmus, juos įvardinti, tinkamai reikšti, yra mokoma įvairių impulsų valdymo strategijų, pavyzdžiui, kvėpuoti, skaičiuoti, jei apima kažkokie intensyvūs jausmai. Tikslas paprastas: jei mes visi augdami galėtume aiškiau komunikuoti savo jausmus, tai tikrai tas gebėjimas padėtų išspręsti daugelį situacijų. Pavyzdžiui, vaikas supyko, bet užuot rėkęs ar trenkęs durimis, galėtų pasakyti: „Aš esu supykęs, nes iš manęs atėmei žaislą.“ Programos tikslas - kad vaikas nuo mažens pradėtų mokytis suprasti savo jausmus, juos įvardinti, tinkamai išreikšti. Kaip jūs ir sakėte, žmogui visi jausmai yra priimtini, esmė tik ta, ką mes su jais veiki…
Kaip elgtis, jei atvyko vaiko teisių apsaugos tarnyba?
Jei į jūsų namus atvyko vaiko teisių apsaugos tarnybos pareigūnai, svarbu išlikti ramiam ir bendradarbiauti, tačiau tuo pačiu metu žinoti savo teises. Pirmiausia, paklauskite, kodėl jie atvyko, kokiu pagrindu. Būkite aktyvūs ir rimtai domėkitės atvykimo tikslu bei pagrindu. Jei turite galimybę įrašyti pokalbį, įjunkite įrašymo įrenginį. Paaiškinkite, kad vaikas yra saugus ir prižiūrėtas, ir pasiūlykite jiems tai patikrinti. Atsakykite, jog į detalesnius klausimus atsakysite tik dalyvaujant advokatui. Taip pat paprašykite nepradėti vaiko apklausos, kol neatvyko advokatas. Paaiškinkite, kad, Tarnybai pageidaujant, galite nedalyvauti pokalbyje su vaiku, tačiau Jūsų kaip teisėto vaiko atstovo advokatas privalo dalyvauti tam, kad tinkamai užtikrinti Jūsų ir vaiko teises. Atsisakykite pasirašyti bet kokius dokumentus, kol neatvyko ir su jais nesusipažino Jūsų advokatas.
Taip pat skaitykite: Globos namų pasirinkimas
Svarbūs principai, kurių turėtų laikytis tarnybos darbuotojai:
- Užtikrinti vaiko tėvų dalyvavimą, priimant su vaiku susijusius sprendimus.
- Teikti prioritetą nestacionarioms priemonėms (pagalba šeimai namuose).
Kur kreiptis pagalbos?
Jei jaučiate, kad jums reikia pagalbos auginant vaikus, kreipkitės į specialistus. Paramos vaikams centras ir kitos organizacijos siūlo konsultacijas ir mokymus tėvams, susiduriantiems su sunkumais. Taip pat veikia "Tėvų linija", kur galima skambinti ir gauti psichologo pagalbą.
Jei jaučiate, kad nesusitvarkote su pykčiu, išsiliejate ant vaikų, kreipkitės į specialistus, kurie padės jums valdyti emocijas ir kontroliuoti savo impulsus. Svarbu suprasti, kad visos emocijos yra normalus reiškinys, tačiau svarbu, kaip mes jas išreiškiame.
Jei manoma, kad vaikas gali būti pakartotinai traumuojamas ir tėvai turi labai mažai galimybių keistis, neturi įgūdžių, tik tada svarstoma apie griežtesnes priemones. Sistema pirmiausia turėti padėti, o ne bausti.
Vaiko paėmimas iš šeimos: kada tai įvyksta?
Vaiko paėmimas iš šeimos yra kraštutinė priemonė, taikoma tik tada, kai gresia pavojus vaiko gyvybei ar sveikatai. Svarbu suprasti, kad tarnybos pirmiausia siekia padėti šeimai, o ne atimti vaiką. Jei tėvai bendradarbiauja ir stengiasi keisti savo elgesį, tikimybė, kad vaikas bus paimtas, yra labai maža.
Jei kyla nesutarimų dėl vaiko auklėjimo, priežiūros tvarkos nustatymo, galima kreiptis į teisės specialistus, kurie patars, kaip išspręsti ginčą. Esant tėvų geranoriškam bendradarbiavimui, galima ginčą išspręsti ir be teisminio nagrinėjimo, pvz. sudaryti taikos sutartį ir ją patvirtinti teisme.
Vaiko teisės ir tėvų pareigos
Kiekvieno tėvo pareiga - patenkinti vaiko poreikius. Ribos, kada paauglys turėtų grįžti namo, turėtų būti peržiūrimos, diskutuojama su vaiku ir išklausoma jo nuomonė, taip pat tėvai turėtų išdėstyti ir savo argumentus - saugumas, pareigos namuose, kokybiškas poilsis ir pan.
Fizinis smurtas prieš vaikus yra draudžiamas įstatymu. Taikydami net ir menkiausias fizines bausmes vaikui, mes tik sustabdome vaiką nuo kažko darymo, bet visiškai jo neišmokome, kodėl to daryti negalima.
Kaip apsaugoti vaiką nuo psichologinio smurto?
Svarbu suprasti, kad psichologinis smurtas taip pat yra žalingas vaikui. Kritika, nuvertinimas, šaipymasis - visa tai griauna vaiko savigarbą ir verčia jį jaustis nemylimu. Jei tėvai elgiasi netinkamai, jie ir patys dažnai tai nujaučia, tačiau mėgina tai kažkaip nuslėpti, sumenkinti žodžiais „aš tik kepštelėjau“, „pliaukštelėjau“.
Pavyzdžiai neleistino elgesio su vaiku:
- Vadovavimas, įsakinėjimas
- Grasinimas, įspėjimas
- Pamokslavimas, moralizavimas
- Patarinėjimas
- Mokymas, dėstymas
- Teisimas, kritikavimas
- Liaupsinimas, gyrimas (nenuoširdus)
- Prasivardžiavimas, pašaipa
- Interpretavimas, vertinimas
- Guodimas, palankumo rodymas (nenuoširdus)
- Kvotimas, klausinėjimas (įkyrus)
- Sarkazmas, atitraukimas
Patarimai tėvams, auginantiems vaikus
Svarbu aptarti taisykles su vaikais prieš einant į viešas vietas. Jeigu visgi iškyla situacija, kuri kelia grėsmę vaiko sveikatai ir gyvybei (tarkim, vaikas susimuša, ketina bėgti į gatvę), tada geriausia atplėšti vaiką, užstoti savimi, fiziškai ištraukti vaiką iš tos situacijos. Tik tada tos situacijos metu nebėra tikslinga kažką vaikui aiškinti, jį mokyti.
Tinkamas tėvų elgesys: „Pasižiūrėkime, kas čia dabar įvyko. Tu kažką pamatei ir išbėgai į gatvę, aš labai išsigandau. Viskas galėjo baigtis tragiškai, tad kitu atveju būtų gerai, jei susitartume, kad jeigu nori kažką daryti, man pasakytum.“
Pavyzdys, kaip aptarti taisykles prieš einant į parduotuvę
| Situacija | Tėvų veiksmai |
|---|---|
| Prieš einant į parduotuvę | Aptarti taisykles, nustatyti ribas: "Mes dabar eisime į vietą, kur bus labai daug prekių, tau galbūt norėsis kažką griebti, paimti, bet mes susitarkime, kad galėsi išsirinkti tik vieną iš visų prekių" |
| Vaikas isterikuoja parduotuvėje | Išeiti iš stimuliuojančios aplinkos, paimti vaiką į glėbį, nueiti atokiau, nurimti, suprasti vaiko jausmą ir pasikalbėti |
Jei jaučiate, kad jums reikia pagalbos, nebijokite kreiptis į specialistus.
Vaikų nesidalijimas žaislais: natūralus reiškinys
Vaikų nesidalijimas žaislais ir jų atiminėjimas vienas iš kito yra dažnas ir natūralus dalykas. Vaikai, kurie neturi dar 3 metukų yra labai „prisirišę” prie savo žaislų ir tik maždaug apie 6- tus gyvenimo metus pamažu atsiranda nepatirtas jausmas, kad gražu pasidalinti tuo, kas tau pačiam brangu.
Patarimai tėvams, kai vaikas nenori dalintis žaislais
Šiuo atveju mano patarimas būtų dėl šito labai nesijaudinti, kadangi tai nutinka su daugeliu vaikų. Jokiu būdu nereikėtų vaiko gėdinti ar barti. Geriausia nesikišti į šias dalybas, kol jos ne per kovingos. Kitas siūlymas - imkite „tarpininkauti” . Pasiūlykite vaikams: „Dabar paridenkime kamuolį vienas kitam”, „Išvirkime arbatos vienas kitam” ir panašiai. Rodykite, kaip žaisti su žaislu keliems vaikams kartu.
Jei atėjęs į svečius kitas mažylis atėmė iš jūsų vaiko mėgiamą žaislą, būkite savo vaiko pusėje ir paprašykite atimtą žaislą grąžinti. Tačiau jei matote, kad jūsų vaikas labai sielvartauja, galite jam mainais pasiūlyti kitą žaislą. Jei jūsiškis stveria daiktą iš bendraamžio, švelniai atitraukite savo vaiką, paguoskite, sudominkite kita veikla, o atimtą daiktą grąžinkite tam vaikui iš kurio jis buvo atimtas.
Labai gerai, kai vaikas mato gerą pavyzdį šeimoje, iš kurio mokosi. Dalinkitės tarpusavyje, dėkokite, padėkite vienas kitam, ir vaikas norės būti į jus panašus.
Jau vėliau, kai vaikas pradeda suprasti, kad smagu yra dalintis, būtinai pasidžiaukime kartu su juo. Pagirkime vaikus už gerus darbus, kad ir šimtus kartų, o ypač už tuos, kai vaikas pasielgia brandžiau, draugiškiau, atsakingiau, nei būdamas mažas. Labai svarbu, kad jis pats džiaugtųsi ir didžiuotųsi savimi. Kiekvienas už gerą elgesį apdovanotas gerais žodžiais pradeda suprasti, kaip dera elgtis. Su tokio amžiaus vaikais jau galima susitarti, pasakyti jiems, kad eisime į svečius ir tikimės, kad vaikas ten mokės tinkamai elgtis.
Tvardykitės, nešaukite ir nepykite ant vaiko, tai situacijos neišspręs.
Pabandykite vaikus sudominti bendru žaidimu, nors vaikai iš tikrųjų kartu pradeda žaisti tik nuo trijų metų. Jeigu jūsų vaikui mažiau kaip treji metai, greičiausiai abu vaikai tik žiūrės, kaip jūs žaidžiate;
Atminkite, jog vaikas gali suprasti, ką reiškia „svetimas”, todėl savo pavyzdžiu parodykite, jog reikia atsiklausti prieš imant svetimą daiktą. Iš tiesų, tai visiškai normali tokio amžiaus mažylių savybė, o tėvų pareiga ir tikslas, kad iš šios savybės vaikas pamažu išaugtų žinodamas, kad yra ne blogas mušeika, o geras žmogus, mokantis kontroliuoti savo jausmus ir emocijas bei užmegzti visaverčius santykius su kitais žmonėmis.
Kaip elgtis, kai vaikas mušasi dėl žaislų?
Svarbu prisiminti, kad nebrandžios vaiko smegenys negeba kontroliuoti impulsų ištikus stipriam jausmų proveržiui. Kai vaikas kažko labai nori ar nenori, jis visomis išgalėmis to sieks - jei reiks, stums, trenks ir kitaip kovos prieš jam trukdantį vaiką ar suaugusį. Mušasi vaikai dėl daugybės priežasčių ir jų įvairovė kiekvienu atveju verčia tėvus elgtis skirtingai.
Ką 1,5-4 m. amžiaus vaikui reiškia dalintis?
Jam dalintis - vadinasi, kažkam atiduoti ir nebeturėti pačiam arba turėti mažiau. Neverta net bandyti tokiam mažyliui aiškinti apie dalinimosi džiaugsmą ar karmos taškus, nes jo smegenys ir visiškai tokiam amžiui normalus didžiulis jo ego šios informacijos tiesiog nepriims. Taip pat šiukštu negalima ir versti dalintis - kuo daugiau versime ar net išgriebsime žaislą iš jo rankų per prievartą, tuo labiau vaikas nenorės dalintis ir pats atiminės žaislus iš kitų vaikų.
Čia svarbu prisiminti, kad vaikai gyvena tame pačiame pasaulyje ir jiems galioja tos pačios taisyklės, kurios galioja visiems. Geriausia kas prievartinio dalijimosi atveju nutiks - tai vaikas susikurs slogų dalinimosi jausmą ir niekada nebus dosnus, o blogiausiu - taps agresyvus kitiems.
Todėl svarbu suprasti, kad tik kai vaikas pats savo noru atiduoda žaislą laukiančiam vaikui - tik tada pradeda formuotis ir augti dosnumo jausmas ir malonumas dalintis. Kuo dažniau vaikas turi galimybę turėti žaislą tiek, kiek jam norisi, tuo labiau mažėja jo egoizmas, nes jis paprasčiausia supranta, kad tik jis kontroliuoja, kiek galės žaisti ir niekas nereikalaus atiduoti per prievartą, o augant (apie 4-5 metus) jam pačiam darysis aišku, kad geri socialiniai santykiai ir linksmas žaidimas kartu su draugu yra kur kas svarbiau ir linksmiau, nei godumas.
Kaip mokyti vaiką dalintis?
Svarbu neleisti jam suabejoti jo paties saugumu ir neversti jo jaustis blogu žmogumi. Savo nuosavais žaislais vaikas neprivalo dalintis. Jei žaislų dalybų drama ištiko jūsų namuose su jūsų vaiko žaislais - vienareikšmiškai, duoti žaislą ar ne, sprendžia tik jūsų vaikas! Tuo tarpu, vietoje žodžių „duok“, „dalinkis“, vartokite žodį „apsikeiskite“. Pastarasis žodis reiškia, kad ir vaikas kažką gauna, o ne tik atiduoda, todėl jam gali būti lengviau susitaikyti su dalybomis.
Dar prieš ateinant svečiams į namus, su vaikučiu aptarti, kurie žaisliukai yra jo patys mylimiausi ir kuriais jis tikrai nenorės dalintis. Paraginkite juos padėti atskirai, bet jei vaikas nesutiks, svečiui bandant imti tos kategorijos žaislus, galime drąsiai pačiam įsikišti į konfliktą, dar prieš jam įsiplieskiant, pasakant, kad tai mylimiausi vaiko žaislai, ir jais jis nenori dalintis (jei pats vaikas dar negali to pasakyti).
Paruošti vaiką situacijai „Kai nueisime pas kaimynę, tu žinai, kad ten bus du vaikai Tomas ir Tadas, ir kad jūs visi drauge žaisite kieme. Aš visada būsiu šalia, jei tau manęs reikės. Jei tu norėsi žaislo, kurį turi kitas vaikas ir tau nepavyks susitarti, ateik pas mane ir aš tau padėsiu pasikalbėti ir apsikeisti žaislais, o jei tu supyksi, ateik pas mane ir aš tau padėsiu tai iškęsti. Jei tu pamirši ir mušiesi - mes tiesiog turėsime išeiti“.