Dirbtinis apvaisinimas, medicinos technologija, leidžianti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų, kelia daug bioetinių klausimų, susijusių su žmogaus gyvybės pradžia, embrionų likimu ir pačių dirbtinio apvaisinimo procedūrų poveikiu žmogaus orumui. Šiame straipsnyje aptariami pagrindiniai argumentai prieš perteklinių embrionų kūrimą, remiantis Bažnyčios mokymu, moksliniais tyrimais ir visuomenės nuomone.
Žmogaus orumas nuo prasidėjimo
Vienas iš pamatinių bioetikos principų yra kiekvieno žmogaus orumo pripažinimas nuo pat prasidėjimo iki natūralios mirties. Šis principas grindžiamas įsitikinimu, kad žmogaus gyvybė yra šventa ir neliečiama, todėl jai turi būti rodoma besąlygiška pagarba. Bažnyčios magisteriumas nuolat pabrėžia šį principą savo pareiškimuose, kuriuose siekiama paaiškinti ir išspręsti moralinius klausimus, susijusius su biomedicininiais tyrimais ir technologijomis.
Instrukcijoje "Donum vitae" nurodoma, kad pradėtam žmogiškajam vaisiui nuo pat pirmojo jo egzistencijos momento, t. y. nuo tada, kai susiformuoja zigota, rodytina besąlygiška pagarba, morališkai priderama žmogui kaip kūno ir dvasios visumai. Šis etinis principas, kurį protas geba suvokti kaip teisingą ir atitinkantį prigimtinį moralinį įstatymą, turėtų būti visų įstatymų šioje srityje pagrindas.
Nors dvasinės sielos neįmanoma stebėti eksperimentiškai, mokslo išvados dėl žmogaus embriono yra vertinga nuoroda į tai, kad naudojantis protu įmanoma įžvelgti asmens buvimą žmogaus gyvybės pirmojo pasirodymo momentu. Žmogaus tikrovė visą jo gyvenimo tarpsnį, iki ir po gimimo, neleidžia mums postuluoti nei prigimties pokyčio, nei moralinės vertės laipsniškumo, nes jai būdingas visas antropologinis bei etinis statusas.
Santuokos ir šeimos svarba
Autentiškas žmogaus gyvybės ištakų kontekstas yra santuoka ir šeima, kur ji pradedama abipusę vyro ir moters meilę išreiškiančiu aktu. Santuoka, gyvuojanti visais laikais ir visose kultūrose, išties yra išmintingai ir apvaizdingai įsteigta Dievo Kūrėjo savo meilės kupinam planui tarp žmonių įgyvendinti. Vaisinga santuokine meile vyras ir moteris parodo, kad jų santuokinis gyvenimas tikrai kyla iš nuoširdaus, viešai ištarto, abipusiškai įgyvendinamo ir gyvybei visados atviro "taip". Prigimtinis dorovės įstatymas, sudarantis tikros asmenų ir tautų lygybės pripažinimo pagrindą, vertas būti pripažintas versme, iš kurios išplaukia ir sutuoktinių priedermė gimdyti vaikus.
Taip pat skaitykite: Pagalbinis apvaisinimas: pliusai ir minusai
Bažnyčia įsitikinusi, jog tai, kas žmogiška, tikėjimo ne tik priimama bei gerbiama, bet ir apvaloma, sukilninama ir ištobulinama. Dievas, sukūręs žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, apibūdino savo kūrinį kaip "labai gerą" ir vėliau prisiėmė jį savo Sūnuje. Įsikūnijimo slėpiniu Dievo Sūnus patvirtino žmogų sudarančių kūno ir sielos kilnumą. Tapdamas vienu iš mūsų Sūnus leidžia mums tapti "Dievo vaikais", "dieviškosios prigimties dalininkais".
Proto reikalaujama pagarba individualiam žmogui šių tikėjimo tiesų dar labiau padidinama ir sustiprinama: tad matome, kad teigti kilnumą ir teigti žmogaus gyvybės kilnumą neprieštaringa. Ši vertė būdinga visiems be išimties. Kiekvienas žmogus visiškai gerbtinas tiesiog vien dėl to, kad egzistuoja. Biologine, psichologine ar edukacine raida ar su sveikata susijusiais kriterijais grindžiama diskriminacija žmogaus kilnumo atžvilgiu atmestina. Kiekviename savo egzistencijos tarpsnyje žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą, atspindi "Dievo viengimio Sūnaus veidą".
Etiniai nevaisingumo gydymo aspektai
Kalbant apie nevaisingumo gydymą, naujos medicininės technikos turėtų paisyti trijų pagrindinių dalykų: kiekvieno žmogaus teisės į gyvybę ir fizinį vientisumą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties; santuokos vienybės, t. y. abipusės pagarbos teisei santuokoje tapti tėvu ar motina tiktai kartu su kitu sutuoktiniu; žmogui būdingų lytiškumo vertybių, reikalaujančių, kad žmogaus asmens prokreacija būtų sutuoktinių meilei būdingo santuokinio akto vaisius.
Technikos, prisidedančios prie prokreacijos, neturi būti atmetamos remiantis tuo, kad jos dirbtinės. Kaip tokios, jos liudija medicinos meno galimybes. Vadovaujantis šiuo principu, atmestinos visos heterologinio dirbtinio apvaisinimo ir santuokinį aktą pamainančios homologinio dirbtinio apvaisinimo technikos. Kita vertus, technikos, kuriomis prisidedama prie santuokinio akto ir jo vaisingumo, leistinos. Gydytojas tarnauja asmenims ir žmogiškajai prokreacijai. Jam nesuteikta galia jais atsikratyti ar spręsti jų likimą. Technikos, kuriomis siekiama pašalinti natūralaus apvaisinimo kliūtis, kaip antai, hormoninis nevaisingumo gydymas, chirurginė operacija esant ribotai endometriozei, kiaušintakių deblokavimas ar jų chirurginis gydymas, neabejotinai leistinos. Visas šias technikas galima laikyti autentišku gydymu, nes, pašalinus nevaisingumą keliančią problemą, sutuoktinių pora geba atlikti santuokinius aktus, pasibaigiančius pradėjimu be gydytojo tiesioginio kišimosi į patį aktą. Siekiant padėti daugybei turėti vaikų trokštančių nevaisingų porų, skatintinas ir atitinkamais įstatymais palengvintinas įvaikinimas, idant kuo daugiau tėvų neturinčių vaikų įgytų namus, prisidedančius prie jų žmogiškojo brendimo.
Problemos, susijusios su in vitro apvaisinimu
Tai, kad in vitro procesas labai dažnai susijęs su sąmoningu embrionų naikinimu, pažymėta jau instrukcijoje Donum vitae. Būta balsų, tvirtinusių, jog taip yra dėl kol kas kažkiek netobulų technikų. Tiesa, kad maždaug trečdaliui moterų, pasinaudojusių dirbtine prokreacija, pavyko susilaukti kūdikio. Tačiau būtina pripažinti, jog, turint prieš akis visų pagamintų embrionų ir galiausiai gimusiųjų santykį, paaukotų embrionų itin daug. In vitro apvaisinimo praktikuotojai šias netektis laiko kaina, mokėtina už teigiamus rezultatus.
Taip pat skaitykite: Argumentai prieš vaikų atėmimą iš tėvų
Dažnai prikišama, kad embrionai dažniausiai prarandami to sąmoningai nesiekiant arba kad tai išties nutinka prieš tėvų ir gydytojų valią. Sakoma, jog tokia rizika niekuo nesiskiria nuo natūralios prokreacijos keliamos rizikos, jog siekti pradėti naują gyvybę be jokios rizikos reikštų išvis nieko nedaryti, kad ji būtų perduota. Tiesa, kad embrionai in vitro apvaisinimo metu ne visada prarandami įsitraukusiems į procedūrą to norint. Trūkumų turinčių in vitro pagamintų embrionų atsikratoma tiesiogiai. Daugėja atvejų, kai poros, neturinčios vaisingumo problemų, naudojasi dirbtinėmis prokreacijos priemonėmis siekdamos savo atžalos genetinės atrankos.
Daugelyje šalių šiandien įprasta stimuliuoti ovuliaciją, kad būtų gauta kuo daugiau kiaušialąsčių, kurios tada apvaisinamos. Iš jų vienos perkeliamos į moters gimdą, tuo tarpu kitos užšaldomos, kad būtų panaudotos ateityje. Daugeriopo perkėlimo priežastis - padidinti tikimybę, kad bent vienas embrionas įsitvirtins gimdoje. Tad naudojantis šia technika embrionų įkeliama daugiau negu reikia vienam vaikui, numatant, kad kai kurie embrionai žus ir daugeriopo nėštumo nebus. Todėl daugeriopu embrionų perkėlimu suponuojamas grynai utilitarinis embrionų traktavimas. Nuostabą kelia tai, kad bet kurioje kitoje medicinos srityje įprastinė profesinė etika ir sveikatos apsaugos institucijos niekada neleistų taikyti medicininės procedūros, susijusios su tokia daugybe nesėkmių ir fatališkų atvejų.
Prokreacijos atskyrimas nuo santuokinio akto
Bažnyčia laikosi nuomonės, jog etiškai nepriimta prokreaciją atsieti nuo santuokinio akto integraliai asmeninio konteksto: žmogaus prokreacija yra asmeninis vyro ir žmonos aktas, kurio niekas negali pamainyti. Bažnyčia pripažįsta, kad trokšti vaiko teisėta, ir supranta porų, besigrumiančių su vaisingumo problemomis, kančias. Tačiau toks troškimas neturėtų absoliučiai nustelbti kiekvieno žmogaus gyvybės kilnumo. Atrodo, jog kai kurie tyrinėtojai, neturėdami etinio atramos taško ir regėdami technologinėje pažangoje glūdinčias galimybes, iš tikrųjų pasiduoda grynai subjektyvių troškimų logikai ir šioje srityje tokiam stipriam ekonominiam spaudimui. Manipuliacijų žmogumi embrioniniame būvyje akivaizdoje būtina pakartoti, kad Dievo meilė nedaro skirtumo tarp negimusiojo, esančio motinos įsčiose, ir vaiko ar jaunuolio, suaugusio ar pagyvenusio žmogaus. Ji nedaro skirtumo, nes kiekviename iš jų mato savo paveikslo žymę.
Intracitoplazminė spermatozoido injekcija (ICSI)
Tarp naujų dirbtinio apvaisinimo technikų ypatingą reikšmę pamažu įgijo intracitoplazminė spermatozoido injekcija. Kaip apskritai in vitro apvaisinimas, kuris yra įvairių rūšių, taip ir ICSI yra pati savaime neleistina: ji visiškai perskiria prokreaciją ir santuokinį aktą. ISCI, tiesą sakant, vyksta "už poros kūnų dalyvaujant tretiesiems asmenims, kurių kompetencija ir techninė veikla lemia procedūros sėkmę. Taip apvaisinant embriono gyvybė ir tapatybė patikima gydytojų ir biologų galiai, technologijai vyraujant žmogaus asmens ištakų bei likimo atžvilgiu. Toks vyravimas pats savaime priešingas tėvų ir vaikų kilnumui ir lygybei. Pradėjimas in vitro yra techninės veiklos, kuriai tenka pagrindinis vaidmuo apvaisinant, vaisius.
Embrionų užšaldymas ir jų likimas
Vienas iš metodų in vitro apvaisinimo technikų sėkmei padidinti yra mėginimų pagausinimas. Siekiant išvengti pakartotinio kiaušialąsčių iš moters kūno paėmimo, vienu metu paimamos kelios kiaušialąstės, ir po to gana daug in vitro pradėtų embrionų užšaldoma. Tada jei iš pirmo karto pastoti nepavyktų, procedūrą galima būtų pakartoti arba papildomo nėštumo siekti vėliau. Didžiuma nepanaudotų embrionų lieka "našlaičiais". Jų tėvams jų nereikia, o kartais nebėra likę nė jokio tėvų pėdsako.
Taip pat skaitykite: Išsamus vadovas būsimoms mamoms apie gimdymą
Turint prieš akis gausybę jau dabar egzistuojančių užšaldytų embrionų, kyla klausimas, ką su jais daryti. Vieni iš tų, kurie tokį klausimą kelia, nesuvokia jo etinio pobūdžio ir vadovaujasi kai kuriose šalyse priimtais įstatymais, reikalaujančiais iš užšaldymo centrų kartkartėmis ištuštinti savo talpyklas. Siūlymai panaudoti šiuos embrionus tyrimams ar ligų gydymui akivaizdžiai nepriimtini, nes embrionai tada traktuojami kaip vien "biologinė medžiaga" ir galiausiai sunaikinami.
Alternatyvos embrionų šaldymui
Už embrionų šaldymą agituojantys mokslininkai pripažįsta, kad jam egzistuoja alternatyva, t.y. kiaušialąsčių šaldymo technologija. Kyla klausimas - jeigu kiaušialąsčių šaldymas yra veiksmingas, siekiant išsaugoti vaisingumą, kodėl netinka pagalbinio apvaisinimo metu vietoje embrionų šaldymo? Tačiau siekiant įrodyti kiaušialąsčių šaldymo neefektyvumą, pateikiami ne pastarųjų metų, bet seni ir tendencingai parinkti duomenys. Senos embrionų šaldymo technologijos taikymu suinteresuotos Lietuvos vaisingumo klinikos diskusijose dėl pagalbinio apvaisinimo reguliavimo dažnai pasitelkia nesėkmingą Italijos 2004 metų įstatymo pavyzdį.
Remiantis paskutiniais moksliniais Europos žmogaus reprodukcijos ir embriologijos draugijos duomenimis (lyginant Europos valstybėse įsisteigusių pagalbinio apvaisinimo klinikų rezultatus), šaldytų kiaušialąsčių panaudojimo efektyvumas ne tik kad nenusileidžia šaldytų embrionų panaudojimui, bet netgi jį šiek tiek viršija. Iš 2014 metų pateiktos Embriono apsaugos instituto Maltoje ataskaitos matome, kad kiaušialąsčių panaudojimas pagalbiniam apvaisinimui yra netgi efektyvesnis nei šviežių, atitinkamai 30,77 ir 27,91 proc. Prieš kelis mėnesius buvo paskelbta 1980 - 2015 m. PubMed (didžiausia pasaulyje biomedicinos mokslo literatūros šaltinių bazė) publikuotų mokslinių straipsnių apie kiaušialąsčių šaldymą apžvalga (Oocyte cryopreservation: where are we now? Human Reproduction Update, Vol.22, No.4 pp. 440-449, 2016).
Taigi mes rankoje laikome „mobilų telefoną“ - technologiją, kurios taikymas leistų padėti nevaisingoms poroms susilaukti vaikų, nenaikinant jų brolių ir seserų. Ne gandai ar baimės, ne dogmos ar prietarai, bet pats biomedicinos mokslas atskleidė, kada prasideda žmogaus gyvybė bei sukūrė naują, veiksmingą ir pažangią pagalbinio apvaisinimo technologiją (kiaušialąsčių šaldymą). Ši technologija ne tik saugo moters sveikatą, bet ir leidžia išvengti „perteklinių“ embrionų kūrimo bei šaldymo, dažnai pasibaigiančio jų sunaikinimu.
Bioetikos debatai Lietuvoje
Lietuvoje taip pat vyksta aktyvios diskusijos dėl dirbtinio apvaisinimo įstatymo. Seimo komitetuose svarstomas Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) naujos redakcijos projektas, kuriuo siūloma susiaurinti negimusio kūdikio teisinę apsaugą. Nuo 1996 m. ši nuostata turi užtikrinti palankią aplinką vaikui visose jo vystymosi stadijose bei adekvačią pagalbą besilaukiančioms motinoms. Kartu ji leidžia kvestionuoti Sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintos nėštumo nutraukimo tvarkos ir kitokių intervencijų prenatalinėje stadijoje teisėtumą.
Seimo komitetai vėl pradėjo svarstyti Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektą. Projekto pirminis variantas numato adekvačią gyvybės iki gimimo apsaugą: embrionų turi būti sukuriama tiek, kiek vienu metu jų bus perkelta į moters gimdą; embrionų redukcija (sunaikinimas po įsodinimo į gimdą) draudžiama. Tačiau Vyriausybė pateikė išvadą, kurioje siūlo šių nuostatų atsisakyti ir leisti perteklinių embrionų kūrimą bei jų šaldymą, nes taip dirbtinio apvaisinimo procedūros esą būtų efektyvesnės. Deja, Vyriausybės siūlomas "efektyvumas" reikštų didelės dalies pradėtų žmogiškų gyvybių nutraukimą.
Seimo narių grupė taip pat pateikė Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekto pataisas, paminančias pagarbos gyvybei principą. Apibendrinant šią iniciatyvą galima pasakyti, kad siūloma prioritetą teikti ne dirbtinio apvaisinimo būdu pradėto vaiko, bet nevaisingos poros interesams. Arkivyskupo S. Seime yra svarstomi Dirbtinio apvaisinimo įstatymo (D. Mikutienė, V. Gapšys) bei Pagalbinio apvaisinimo įstatymo (A. Čaplikas) projektai, visuomenėje sukėlę nevienareikšmiškas diskusijas. Dažnai šiose diskusijose yra klaidingai aiškinamas Katalikų Bažnyčios mokymas apie žmogaus gyvybės atsiradimą ir dirbtinį gyvybės pradėjimą. Atsižvelgdami į nevaisingumo problemą, norime pareikšti, kad solidarizuojamės su nevaisingais sutuoktiniais. Vis dėlto kviečiame visus išsaugoti ištikimybę krikščioniškosios etikos tiesoms. Bažnyčios mokymas dėl gyvybės pradėjimo nesikeičia: žmogaus asmens orumas reikalauja, kad žmogaus gyvybė būtų perduodama asmenišku ir sąmoningu veiksmu. Toks asmeniškas veiksmas yra tik intymus sutuoktinių susivienijimas meilėje, kai jie, tapdami dovana vienas kitam, pradeda naują gyvybę. Visos priemonės ir intervencijos prokreacijos srityje įmanomos tik kaip pagalba, kad santuokinis aktas pasiektų savo tikslą (pradėtų naują gyvybę), bet ne kaip santuokinio akto pakaitalas. Todėl Bažnyčia niekada nepritars gyvybės pradėjimui mėgintuvėlyje (in vitro), juo labiau kad in vitro procesas dažnai susijęs su lytinių ląstelių „donoryste“, atimant prigimtinę vaiko teisę žinoti biologinius savo tėvus, bei su sąmoningu embrionų naikinimu. Embrionų šaldymas taip pat nesuderinamas su pagarba žmogaus embrionams, nes didesnė dalis embrionų žūsta juos atšildant. „Perteklinių“ embrionų kūrimas lemia, kad daugiau embrionų, negu įsodinama moteriai į gimdą, yra nepanaudojami ir lieka „našlaičiais“. Visose šalyse, kuriose taikomas apvaisinimas in vitro, yra tūkstančiai užšaldytų embrionų, kuriuos paliko jų tėvai. Mes jaučiame ganytojišką pareigą priminti tikintiesiems Bažnyčios nariams Seime ypatingos svarbos įstatyminę normą, kuri yra susijusi su perteklinių embrionų sąmoningų sunaikinimu, nes Bažnyčios mokymas prilygina abortui naujausias poveikio žmogaus embrionui formas, tegu ir vykdomas savaime dorais tikslais, tačiau neišvengiamai nulemiančias embrionų sunaikinimą (pal. Jono Pauliaus II enciklika Evangelium Vitae, 63: „Nekaltų žmonių žudymas, tegu ir vykdomas siekiant pagelbėti kitiems, yra absoliučiai nepriimtinas veiksmas“). Kanonų teisė skelbia, kad asmuo, faktiškai įvykdęs negimusios gyvybės sunaikinimą, užsitraukia ekskomuniką (Kan. 1398). Ekskomunika apima visus, kurie padarė šį nusikaltimą, žinodami apie jiems paskirtą bausmę. Ji apima ir tuos bendrininkus, be kurių pagalbos nusikaltimas nebūtų įvykdytas. Bendrininkavimo, kuris užtraukia bažnytines bausmes, sąvoka apima ir politikus, kurie savo sprendimu įgalintų sąmoningą negimusios gyvybės žudymą dirbtinio apvaisinimo metu (Kan. Sąžinės problema atsiranda, kai įstatymų leidėjo balsas galėtų būti lemiamas, priimant griežtesnį įstatymą, skirtą apriboti moraliniam blogiui, kylančiam iš dirbtinio apvaisinimo. Tokiu atveju, išrinktas valdžios atstovas, nors ir iš esmės nepritartų dirbtiniam apvaisinimui mėgintuvėlyje, gali teisėtai remti pasiūlymus, skirtus tokio įstatymo daromai žalai apriboti ir neigiamiems jo padariniams sumažinti. Todėl vertindami du skirtingus Seime pateiktus dirbtinio (D. Mikutienė, V. Gapšys) bei pagalbinio (A. Čaplikas) apvaisinimo įstatymo projektus, turime konstatuoti, kad embriono apsauga ir gimsiančio vaiko teisės labiau užtikrinamos Seimo Sveikatos reikalų komitete tolesniam svarstymui pasirinktame Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projekte. Andrius Narbekovas
Pirmą kartą Dirbtinio apvaisinimo įstatymo projektas Seimui buvo pateiktas svarstyti dar 2003 metais. Per daugiau nei dešimtmetį nepavyko susitarti dėl galutinio varianto, nors jis ne kartą buvo svarstomas, keičiamas, buvo kuriami alternatyvūs jo variantai. Galiausiai 2014 liepos 10 d. Europos Komisija Lietuvai pateikė oficialų pranešimą dėl pradėtos Europos Sąjungos teisės pažeidimo procedūros. Konkreti priežastis buvo ta, kad Lietuva vis dar nėra perkėlusi į nacionalinę teisę su lytinėmis ląstelėmis susijusių Europos Sąjungos direktyvų nuostatų. Taip Dirbtinio apvaisinimo įstatymo svarstymas LR Seime atnaujintas 2014 m. lapkričio 20 d.
A. Narbekovas: Situacija vis būdavo tokia, kad būdavo teikiami Vyriausybės projektai, kuriuose vis atsirasdavo nuostatos, akivaizdžiai prieštaraujančios pagarbos žmogaus gyvybei principams. Ginčas vis kildavo dėl perteklinių embrionų - dėl jų šaldymo, o vėliau sunaikinimo. Iš karto reaguodavo Bažnyčia, kuri gina negimusią gyvybę. Kita problema, kuri nuolat kildavo, yra lytinių ląstelių donorystė. Būdavo siūloma, kad ji būtų anoniminė, tokiu atveju vaikai net negalėtų žinoti savo biologinių tėvų. Trečia problema: pačioje pradžioje dar buvo siūlomas vienišų moterų apvaisinimas. Čia kildavo mažiausiai diskusijų, nes akivaizdu, kad tai prieštarauja norui šį įstatymą pateikti kaip nevaisingumo gydymą. Vienišai moteriai reikia ne gydytojo, kad vaikelis atsirastų, jai reikia ištekėti ir turėti vyrą. Dėl šių trijų dalykų kildavo daugiausia diskusijų, labai gyvai sureaguodavo visuomenė ir bendromis jėgomis atsirasdavo alternatyvus įstatymo projektas, eliminuojanti ar apribojantis šias problemas.
Klaidinantys argumentai ir manipuliacijos
Artėjant Prezidentės vetuoto Pagalbinio apvaisinimo įstatymo svarstymui Seime, žiniasklaidoje vėl agituojama už tai, kad būtų įteisintas „perteklinių“ embrionų kūrimas ir jų šaldymas. Prezidentės dekretu siūloma įteisinti valstybės pareigą vystyti embrionų technologijas, o tai įmanoma tik eksperimentuojant su jais. Tokia spraga bado akis žinant, kokia didelė jų paklausa Europos valstybėse. Pavyzdžiui, Prancūzija leidžia embrionų, su kuriais planuojama atlikti eksperimentus, importą. Eksportuoti šaldytus embrionus iš Lietuvos nėra draudžiama, tačiau Priimamo įstatymo kontekste kalbėdami apie mėgintuvėlyje pradėto embriono statusą, negalime savęs apgaudinėti.
Siekiant įrodyti „menkesnį“ embrionų, augančių mėgintuvėlyje, statusą nei augančių gimdoje, pateikiamas argumentas: „Svarbu pabrėžti, kad embriono potencialas tapti žmogumi, išsivystyti į vaiką, yra galimas tik tuomet, kai jis perkeliamas į moters gimdą. Be motinos organizmo, priklausomai nuo terpės, embrionas gali išsivystyti į bet kurį žmogaus audinį, nesudarydamas žmogaus būviui būtinos visumos. Ne naujiena, kad embrionui kaip ir bet kuriam kitam žmogui yra būtina tam tikra aplinka, kurioje jis gali išgyventi ir/ar sveikai vystytis. Štai naujagimį palikę be kitų žmonių priežiūros miške, mes sulauktume panašaus rezultato, kaip ir mėgintuvėlyje sukurto embriono neperkėlę į moters gimdą. Panaši lemtis ištiktų kiekvieną iš mūsų, jeigu be atitinkamos įrangos atsidurtume Mėnulyje. Bet ar tai reiškia, kad paskutinę savo gyvenimo akimirką Mėnulyje mes nebūtume žmonėmis? Ar naujagimis, paliktas gyvybei pavojingoje situacijoje, praranda savo žmogiškumą? Kiekvienam žmogui, kad jis galėtų gyventi ir vystytis, yra būtina tam tikra „terpė“: deguonis, tinkamas slėgis, temperatūra, maistas, vanduo… O ypatingai pažeidžiamiems būtinas ir kitų žmonių rūpestis bei pagalba. Žmogaus vystymosi pradžioje (embriono stadijoje) jam yra reikalingas kitas žmogus - jo mama, kurios gimdoje jis tegali vystytis į vėlesnes raidos stadijas. Nepaisant vystymosi eigoje kintančių poreikių, konkretus žmogus nuo embriono stadijos iki paskutinės savo gyvenimo minutės lieka ta pačia žmogiška būtybe. Net ir mėgintuvėlyje (in vitro) pradėtas embrionas yra tas pats žmogus, kuris po perkėlimo į moters organizmą vystosi gimdoje (in vivo), o pasiekęs reikiamą vystymosi etapą, gimsta ir toliau gyvena mūsų visuomenėje.
Skelbiamuose tekstuose formuluojamos moralinės dilemos, kurios neva, parodo, kad embrionai inkubatoriuje turi kitokį statusą, nei jau gimę žmonės. Pvz., „Įsivaizduokite, kad prieš save matote atvira ugnimi degantį pastatą. Šiame pastate yra embrionų inkubatorius, kuriame auga 40 embrionų. Šalia šio pastato atvira liepsna dega vaikų darželis. Yra žinoma, kad vaikų darželyje tą dieną yra 40 vaikų. Kuriame iš šių dviejų pastatų liepsną gesinsite pirmiausia, jei turimas vandens kiekis yra ribotas. Įsivaizduokite, kad prieš save matote atvira ugnimi degantį pastatą. Šiame pastate yra penki jums nepažįstami asmenys. Šalia šio pastato atvira liepsna dega jūsų namai, kuriuose yra penki jūsų šeimos nariai - jūsų vaikai, vyras ar žmona, tėvai. Kuriame iš šių dviejų pastatų liepsną gesinsite pirmiausia, jei turimas vandens kiekis yra ribotas. Dauguma žmonių pasirinktų pirmiausia gesinti savo namus. Todėl, kad prie savo šeimos narių esame labiau prisirišę, labiau juos mylime (kaip ir jaustume didesnę empatiją darželinukams, nes daug tokių esame matę, juos įsivaizduojame, geriau „pažįstame“). Bet ar mūsų pasirinkimas, kurį pastatą gesinsime, paneigia nepažįstamų žmonių (arba embrionų) žmogiškumą? O ką darytume, jei turėtumėte galimybę išsaugoti ir nepažįstamuosius? Pvz., rankoje laikytumėte mobilų telefoną, kuriuo galėtume prisišaukti pagalbos?
Taip pat klaidinama visuomenė teigiant, kad jeigu nebus užšaldyta embrionų, tai moterims reikės duoti papildomai hormonų. Esą kadangi stimuliuojamos kiaušidės, o tai yra žalinga moterų sveikatai, tai tokiu būdu mes žalotume moterų sveikatą. Tačiau tai yra melas. Jeigu kiaušialąstės būtų užšaldytos, vėliau kartojant procedūrą, jeigu nepavyko pirmoji, nereikėtų vėl stimuliuoti kiaušidžių ir taip žaloti moters sveikatos, o reikėtų atšildyti kiaušaląstes ir taikyti apvaisinimo procedūrą.
tags: #argumentai #pries #pertekliniu #embrionu #kurima